Titulinis > Žinynas

Žinynas

Visi k l m p r s t v

Pasakos be galo – tai trumpi kūrinėliai, dažniausiai susidedantys iš gudriai jungiamo ir kartojamo vieno motyvo. Juos taikliai apibūdina galbūt iš tokio paties pobūdžio pasakos kilęs priežodis „Užkliuvo už varčios ir vėl iš pradžios...“

I. Pasakos su jungiamąja pasikartojimą skatinančia grandimi

Pvz. „Gaidys ant tvoros“

Tupi gaidys ant tvoros. Kai tas gaidys užgiedos, aš paseksiu nuo pradžios. Tupi gaidys ant tvoros, kai....

II. Pasakos su jungiamuoju dialogu

Pvz. „Raudona kepuraitė, geltona pajuostaitė“

Buvo diedas su raudona kepuraite, boba su geltona pajuostaite. Ar pasakot?

– Pasakot.

– Tu sakai pasakot, ir aš sakau – pasakot. Buvo diedas...<...>

– Nepasakot.

– Tu sakai – nepasakot, ir aš sakau – nepasakot.

III. Pasakos su „užsikirtimu“ („sugedusi plokštelė“, „persisukimas“)

Pvz.Trys paukščiai“

Buvo toks stiklinis kalnas. Ir jis buvo labai aukštas. Ant jo niekas negalėjo užlipti nei užeiti pažiūrėti, kas yra. Iš kur atlėkė trys paukščiai. Lėkė lėkė, lėkė lėkė... Pailsta, tai repetoja. Repetos repetos, tai eina. Eis eis, tai lekia. Lėkė lėkė ir t. t.

IV. Kantrybę bandančios pasakos

Pvz. „Ožkos eina per tiltelį“

Senas senelis turėjo daug ožkų. Tas ožkas jam reikėdavo varyti per labai siaurą tiltelį, per kurį tik viena ožka galėdavo eiti. [Ilgai tyli]

– Na, sakyk toliau!

– Palauk, dar ožkos per tiltelį neperėjo.

V. Gudraus žodžio pasakos

Pvz. „Gana“

Kitą kartą šeimininkas turėjo tris kates Rylą, Brylą ir Gana. Kokie jų vardai?

– Ryla, Bryla ir Gana.

– Na, kad gana, tai daugiau nebekartosiu!

Peržiūrėta: 1939

Apie ką pirmiausia pagalvojate išgirdę žodžius pranešimas arba žinutė ? Turbūt apie SMS, o gal apie mokytojo pranešimą tėveliams? Ar ilgai mąstote prieš rašydami žinutes tėvams, draugams, mokytojams? Kokias patys gaunate žinutes? Ką iš jų turinio ir formos galite pasakyti apie jų siuntėjus, ką – apie save kaip žinučių rašytojus?

Skaitydami žinučių pavyzdžius iš tautosakos ir grožinės literatūros, sekite, kas būdinga skirtingų laikų žinučių formai ir turiniui, pagalvokite, kodėl verta tai išmanyti, ką galima būtų pritaikyti savo gyvenimo praktikoje.

I pvz. – žinutė (į medį įsmeigtas peilis)lietuvių liaudies pasakoje „Apie du panašius brolius“

Taip susitarę, įkišo į pušį abu po peilį ir sukalbėjo: katras pirma sugrįš į tą vietą, tuoj pažiūrės vienas kito peilį. Jeigu katro peilis bus surūdijęs, tai tas bus jau miręs. Paskui atsisveikino abu ir nujojo: vyresnis į dešinę, o jaunis į kairę. <...>

Jauniui jo broliui nusibodo keliauti po pasaulį, ir sugrįžo jis į tą pusę, kur abu su broliu buvo sukišę peilius. Atrado brolio peilį surūdijusį ir tarė:

Mano brolį jau nelaimė ištiko – eisiu jo ieškoti.

(žinutė – sutartinis dviejų žmonių ženklas, įgaunantis magiškų galių ir suprantamas bei svarbus tik jiems abiem)

II pvz. – žinutė (žiedas ir paukščio balsas)lietuvių liaudies pasakoje „Devyniabrolė“

Sesuo nusimovė nuo piršto savo žiedą, padavė gegužei ir liepė nunešus atiduoti jaunėliui broliui ir pasakyti, kad devyngalvis jau pusę ąžuolo nugraužė. „Devyni broliai – kukū! / Jūsų seselė - kukū! /Pati dešimta – kukū! / Ąžuole sėdi –kukū! / Devyniagalvis – kukū! /Ąžuolą graužia – kukū!“

(žinutė – atpažįstamas artimo žmogaus daiktas, žinutė – gegutės kukavimas – nelaimė)

III pvz. – žinutė (jūros bangos spalva) lietuvių liaudies pasakoje „Eglė žalčių karalienė“

Praėjus devynioms dienoms, Eglė atsisveikino su visa gimine, nuėjo į pajūrį ir šaukia Žilviną:

Žilvine, Žilvinėli!

Jei tu gyvas – pieno puta,

Jei negyvas – kraujo puta.

Sutviksėjo, sujudo jūra iš pat dugno, ir Eglė pamatė atplaukiant atliūliuojant su bangomis kraujo putą.

(žinutė – sutartas magiškas pranešimas apie gyvybę ar mirtį)

IV pvz. – žinutė (raštelis)lietuvių liaudies pasakoje „Pavydūs broliai“

Tada jie parašė raštelį, kad du broliai, tokio ir tokio karaliaus sūnūs, iškeliauja į pasaulį laimės ieškoti, prilipdė tą raštelį apačioj stalo ir išjojo. <...> Praėjo penkiolika metų. Jau ir šitas karalaitis užaugi didelis. Vieną kartą atrado jis apačioj stalo prilipdytą raštelį ir perskaitęs sužinojo apie savo du brolius.

(žinutė – raštu perteikta informacija)

V pvz. – žinutė (tėvams) A. Lindgren apysakoje „Kalis Bliumkvistas ir Rasmusas“

Sveiki! Nekelkite triukšmo! Aš trumpam išėjau kariauti, tikiuosi tuoj sugrįžti tralialia. Eva Lota

(pasisveikinimas, vaizdinga kalba, humoras, parašas)

V pvz. – žinutė (mįslė) R. Kolonaičio apysakoje-pasakoje „Šaunusis ketvertukas prasmegusioje pilyje“

– Žiūrėkite, vaiduoklis! – išgąstingai riktelėjo Joris, rodydamas Vikai keistai susipynusią medžio šaknį, prie kurios buvo užrašas „Salos šeimininkas“. Vika iš netikėtumo krūptelėjo, o likusi trijulė susijuokė.

(žinutė – gąsdinanti ir viliojanti magiška paslaptis)

VI pvz. žinutė (iššūkis priešams) A. Lindgren apysakoje „Kalis Bliumkvistas ir Rasmusas“

Šią naktį mėnesienos šviesoje mano tėvų pilyje puota. Raudonosios rožės švęs garbingojo Dodžiojo Mumriko atgavimą iš pagonių. Dėmesio!!! Netrukdykite mums!!! Visi šliaužiojantys Baltųjų Rožių niekšeliai bus kariami be gailesčio.

Sikstenas

Riteris ir Raudonųjų Rožių vadas

Dėmesio! 12 valandą pilies griuvėsiuose

(žinutė – provokuojantis žaidimo pranešimas; tikslios laiko ir vietos nuorodos; vaizdinga kalba, perkeltinės prasmės, humoras)

VII žinutė (peilis ir raštelis) A. Lindgren apysakoje „Pavojingas Kalio Bliumkvisto gyvenimas“

Žolėje styrojo įsmeigtas suomiškas peilis, o jo smaigalys laikė popieriaus lapelį. Tai buvo Anderseno peilis, Kalis su Eva Lota jį pažino. Lapelyje buvo vienintelis žodis: Jontė.

(žinutė – daiktinė ir žodinė informacija, suprantama tik tam tikriems asmenims: pagrobtas Andersenas nugabentas pas Jontę)

VIII žinutė (pranešimas slapta kalba) A. Lindgren apysakoje „Pavojingas Kalio Bliumkvisto gyvenimas“

Ei-kok-i-tot lol-ė-tot-ai, – tyliai tarė Kalis. – Pop-oplol-i-coc-i-joj-a tot-io-joj bob-u-sos čoč-ia.

Andersas ir Eva Lota nustebę spoksojo į jį. Kaip policija gali tuoj atvykti? Ar tik jis nemano galįs ją pasikviesti mintimis.

(žinutė slapta žaidimo kalba, suprantama tik Baltosios Rožės riteriams)

Taigi pranešimas arba žinutė – trumpa žinia, perduodama vienų asmenų kitiems tam tikrais slaptais ar visiems suprantamais ženklais (garsais, judesiais, daiktais, piešiniais, žodžiais, raštu ar kt.), siekiant tam tikrų tikslų. Rašytinė žinia gali būti pranešama vienu žodžiu ( taip, ne, šiandien...), vienu sakiniu (Svečiai jau Vilniuje.) ar keliais rišliais sakiniais ( Sveikas, Sauliau. Jau laikas. Laukiu prie brastos. Vilius). Ji gali būti suprantama visiems (Mes laimėjome!), užšifruota (A1, B5, K7), nusakoma sutartinėmis frazėmis (Tikras tigras) ar dar kitaip – tai priklauso nuo žinias perduodančiųjų ir jų laukiančiųjų susitarimų, santykių ar etiketo reikalavimų.

Kad ir kaip skubiai būtų siunčiamos žinutės, vertėtų prisiminti liaudies išmintį, jog geriau devynis kartus pamatuoti, o tik dešimtą kirpti ir žodis – ne žvirblis, išskrido – nesugausi.

Peržiūrėta: 2115

Prisiminkite, kokie žodžiai pasakose vadinami stebuklingais? Tie patys žodžiai gražaus elgesio (mandagumo, etiketo) vadovėliuose laikomi pagrindiniais... Tėveliai, augindami savo vaikus, jų moko nuolat... Ačiū (dėkui), prašau (prašom), atsiprašau... Kodėl šie žodžiai tokie svarbūs žmonėms bendraujant?

Skaitydami pirmuosius tris pavyzdžius iš literatūros kūrinių pagalvokite, kuo skiriasi trijų veikėjų – Jūsų bendraamžių berniukų Uvio (gimusio XIII a. Žemaitijoje) ir Bjosio (gyvenančio šiuolaikinėje Islandijoje) ir bei septynių vaikų mamos (gyvenančios burtininkų pasaulyje šalia šiuolaikinės Anglijos) prašymai, kokį gyvenimo kelią tenka nueiti žmogui mokantis mandagiai prašyti ir būti išgirstam...

I pvz.

Meldžiu, padėk man, Medeina... – sušnibždėjo jis ir prisivertė pajudėti saugios tankmės link. Medeina – miškų deivė, tai jos valdos, ir ten ji galės parodyti kelią. O, kad ji išgirstų jo maldą, kad sužinotų, kaip jam sunku, – tikrai padėtų.<...> (Skomantas „Vilkė“)

II pvz.

Ar gali padėti Sanijai ir tapti jos drauge? – galiausiai klausiu aš. Aš visas išpiltas prakaito, balsas šiek tiek prikimo, mėginu atsikosėti, tačiau negaliu. Kažkas stovi skersai gerklės.

Ulfilda tyli ilgai. Paskui atsistoja, padeda akmenį ant rašomojo stalo ir rimtai sako:

Pagalvosiu.

Pajuntu, kad dabar metas išeiti, pašoku ant kojų ir žiūriu į ją, bandau perskaityti veide, kokį sprendimą ji priims, tačiau Ulfhilda – kaip užversta knyga.<...>

Po dviejų dienų Sanija pasirodo mokykloje. Ji eina į šeštą klasę, o pertraukas praleidžia su Ulfilda ir jos draugėmis. Sanija vėl ėmė šypsotis. (K. Steindotir „Spurgos ir karis“)

III pvz.

Gerbiamieji ponia ir ponas Dursliai,

Mes nesame pažįstami, bet neabejoju, kad iš Hario esate daug girdėję apie mano sūnų Ronį.

Kaip Haris tikriausiai jau minėjo, kito pirmadienio vakare vyks pasaulio kvidičo čempionato finalas, ir mano vyrui Artūrui per pažįstamus Magiškųjų žaidimų ir sporto departamente pavyko gauti geriausius bilietus.

Turiu vilties, kad Harį išleisite su mumis į rungtynes, nes toks įvykis pasitaiko tik vieną kartą gyvenime: trisdešimt metų čempionatas buvo rengiamas ne Britanijoje, be to, nepaprastai sunku gauti bilietus. Be abejo, mums bus malonu, jeigu Haris pasisvečiuos iki pat atostogų galo. Mes jį saugiai įsodinsime į traukinį.

Būtų geriausia, jei Haris kuo greičiau atsiųstų Jūsų atsakymą įprastu būdu, mat Žiobarų paštininkas pas mus nevaikšto, be to, abejoju, ar jis žino, kur mūsų namai.

Tikėdamasi netrukus išvysti Harį,

pagarbiai –

Molė Vizli

(J. K. Rowling „Haris Poteris ir Ugnies taurė“)

Antrasis stebuklingas žodis arba tekstas – tai padėka. Kaip padėkoti žodžiu arba raštu? Skaitydami pavyzdžius iš literatūros kūrinių – apie XIII a. baltų gyvenimą, XX a. švedų vaikų santykius, XX a. lietuvių mokyklinę šventę, Anglijos burtininkų pasaulį bei XX a. vokiečių šeimos Kalėdas – galvokite, kodėl ir kaip dėkojama, kada užtenka tik jausmo, kada tenka pasitelkti etiketo išmanymą...

IV pvz.

* Žinojo, ko dabar reikia. Būtinai reikės padėkoti Medeina, bet šitai teks atlikti, kai vėl nueis į alką.

* Aglinda atsiduso:

Atsiprašau... Išgelbėjot mus, o aš dar tinkamai nepadėkojau. Nesvarbu, kad vilkė... Tie ten, nuo kurių pabėgom, daug baisesni. Kaip galėčiau pačiam atsidėkoti?..

Parodysi kelią, tarė Uvis. – Į Žemaitiją, prie Ventės...

(Skomantas „Vilkė“)

V pvz.

Po pamokos, kai jie eina iš klasės, staiga Mirijama atsistoja prie Hugo suolo, ir Jozefina nugirsta ją sakant:

Ačiū, kad tu nespoksojai kaip pamišęs.

Hugas garsiai uždaro suolo dangtį ir pasižiūri į ją.

Dėl ko man į tave spoksoti? Nesuprantu.

Jo akys mėlynos mėlynos.

(M. Gripė „Hugas ir Jozefina“)

VI pvz.

Kibirą su gėlėmis iki pat mokyklos nešė Vidas, o Zuika žingsniavo greta. <...> Tada visi puolė prie Vido Šakalio.

– Vaje, kiek daug gėlių! – rankomis suplojo Regina Dūdėnaitė. – Kieno gėlyną išskynėt?

Šitas tulpes užaugino Vidmantas Šakalys, - tarė Zuika. – Įteiksim jas auklėtojai.

Ar su visu kibiru? – sududeno Amerikonas.

Vėl prasidėjo ginčai. Kas įteiks?

Pagaliau buvo nutarta, jog tai padarys aktyviausi visuomenininkai Vidmantas Šakalys ir Rūta Ragauskaitė.

Merci beaucoup, chers amis... – pasakė prancūzų kalbos mokytoja, ir ant jos skruosto sutvisko ašara.

(V. Račickas „Zuika padūkėlis“)

VII pvz.

Mieloji Hermiona,

mes pralaimėjome. Man leista pargabenti jį į Hogvartsą. Egzekucijos data bus paskirta vėliau.

Kietasprandėliui patiko Londone. Nepamiršiu, kiek tu man padėjai.

Hagridas

(J. K. Rowling „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“

VIII pvz.

Vėliau Martinas atsisėdo, išsiėmė iš kišenės paprastą atviruką, kurį buvo nusipirkęs pašte, ir ėmė piešti... <...> Apačioje berniukas didžiosiomis raidėmis parašė: „Kalėdų angelas, vardu Bekas.“

Kitoje atviruko pusėje tėvai brūkštelėjo kelias eilutes.

„Labai gerbiamas pone daktare, – rašė ponia Taler, – mūsų sūnus tikrai nesuklydo, nupiešęs Jus kaip angelą. Aš nemoku piešti. Galiu Jums padėkoti tik žodžiais. Labai labai ačiū už gyvą kalėdinę dovaną, kurią mums atsiuntėte. Jūs esate geras žmogus. Jūs vertas to, kad visi Jūsų mokiniai taptų gerais žmonėmis! To Jums linki amžinai dėkinga Margareta Taler“. (E. Kestner „Skarjojanti klasė“)

Taigi prašymas, padėka, atsiprašymas – tai simboliais (pvz., gėlėmis, savo rankų darbais...) ar žodžiais (žodžiu arba raštu) išreiškiami žmonių pageidavimai ar jausmai (prašymai, padėkos, atsiprašymai) klausant savos širdies ir / ar laikantis tam tikrų etiketo (mandagumo) normų, jas kūrybiškai praturtinant savo išmone.

Prašymo, atsiprašymo, padėkos raštu modelis

I. Kreipinys į asmenį (pvz. Gerbiamas Mokytojau, mielas drauge...)

II. Tekstas (Prašyčiau... Nuoširdžiai dėkojame... Labai atsiprašau....)

III. Parašas, data

Šių raštų rėmuose ar už jų gali tilpti labai daug – ir nupiešiamų, ir žodžiais išsakomų, ir neišsakomų dalykų... Nes ne viskas įspraudžiama į rėmus, o ir įsprausti dalykai iš jų gali iššokti kaip linksmi saulės zuikučiai...

Peržiūrėta: 3112

Prisiminkite paskutinįsyk skaitytą tam tikro renginio, šventės, TV programą, spektaklio ar koncerto programėlę. Kas būdinga šiems tekstams? Jie labai įvairūs: vaizdingi, žodžiais neaprašomi... Bet pabandykite ieškoti jų „bendrųjų vardiklių“ skaitydami apie juos...

I pvz. Keistuolių teatro spektaklio „Laimingasis Hansas“ programa (dvipusis spalvotas lankstinukas)

Pirmoji lankstinuko pusė...

1. Dusyk užrašyta Keistuolių teatras (spėkite, kodėl E raidė rašoma atbulai?)

2. Spektaklio pavadinimas „Laimingasis Hansas“

3. Spektaklio žanro ir literatūrinio turinio įvardijimas: muzikinis spektaklis su paišdykavimais pagal Brolių Grimų pasakas

4. Spektaklio dainos „Vaivorykštė ir vėjas“ tekstas (kad būtų galima dainuoti drauge su aktoriais, o po spektaklio vieniems/)

5. Linksmas piešinys: rankose laikomi vėjo malūnėliai, rožės, dobilėliai, klumpės, dryžuotos kojinės ir... Laimės marškiniai (ne tik nupiešta, bet ir užrašyta!)

Antroji lankstinuko pusė...

1. Trys pabirę pasklidę užrašai Keistuolių teatras (vėl ta raidelė E atbulai – gal tai jų logotipias?), ketvirtąsyk Keistuoliai užrašyta ant karietos...

2. Vėl spektaklio pavadinimas ir jo žanro bei literatūrinio turinio išaiškinimas

3. Veikėjų vardai ir juos vaidinančių aktorių vardai bei pavardės (Scenoje išdykauja: Jakobas, Karalius, Smilius ir dar kai kas – Andrius Kaniava; Vilhelmas, senis Mižukudzaris, Bevardis ir dar kai kas – Aidas Giniotis.... ir t. t.)

4. Kitų spektaklio kūrėjų pareigos ir pavardės (Išdykauti padėjo: scenografė ir kostiumų dailininkė... muzikos kūrėjai... scenarijaus autoriai, kostiumų siuvėja... dekoracijų meistrai... garso režisierius... šviesos režisierius... spektaklio prodiuseris... programėlės dailininkas...

5. Linksmas piešinys: karieta, rožės, karūnos, knyga... užrašas Egzotija...

II pvz. Vilniaus kultūros renginio „Tebūnie naktis“, vykstančio trumpiausiomis metų naktimis birželio mėnesį, dvipusis lankstinukas (sulankstomas į 5 dalis vertikaliai ir į 2 horizontaliai)

Pirmasis puslapis (3 prasminiai laukai)

1. Renginio pavadinimas Tebūnie naktis ir mįslingas piešinys (triakis žvėris – lyg ir vilkas – taikosi praryti saulę, o jo pilve sėdi žmonės ir šuo...)

2. Renginį pristato – rengėjų, rėmėjų, partnerių logotipai

3. Sunumeruotas naktinių renginių sąrašas, aprašymai, adresai, laikas

Antrasis puslapis (trys prasminiai laukai)

1. Kartojami renginių numeriai ir pavadinimai

2. Vilniaus miesto dalies, kurioje vyks renginiai, planas su renginių numerių nuorodomis

3. Užrašas Visi renginiai nemokami!

4. Paslaptingo žvėries (gal vilko?) piešinio tęsinys (pilvas su žmonėmis virsta uodega?)

III pvz. Kamilės ir Manto muzikinio dueto Kamanių šilelis koncerto programėlės (parašytos ranka su piešinėliais) lankstinukas (sulankstoma vertikliai į 3 dalis – išeina 6 puslapiai)

Pirmasis puslapis – dueto ir koncerto pavadinimas Kamanių šilelis ir piešinys (iš vilko ar šuns nasrų veržiasi kamanių – lyg žvaigždžių? – spiečius...).

Antrasis puslapis – kreipimasis į koncerto klausytojus (Labas, mieli klausytojai) ir sveikinimas su vienerių metų grupės gimtadieniu.

Trečiasis-ketvirtasis puslapiai – koncerto kūrinių sąrašas su linksmais piešinėliais ir komentarais (pvz., apie Žaliųjų ežerų gelmėse paskendusią filmavimo kamerą...)

Penktasis puslapis – vaizdinė ir žodinė instrukcija, kaip pasigaminti kamilifoną.

Šeštasis puslapėlis – padėka draugams, padėjėjams, klausytojams ir tėvynei (ačiū, ačiū, ačiū...)

Taigi susipažinę su programų ir programėlių pavyzdžių aprašymais, drauge galima daryti apibendrinimus, kad programa – tai tam tikrų kultūros renginių (spektaklių, koncertų, švenčių, TV, radijo transliacijų ar kt.) aprašai, kuriuose įvardijamos pagrindinės renginių koordinatės: renginių pavadinimai, renginių dalys, laikas ir vieta, rengėjai, padėjėjai, dalyviai ir t.t. Visa tai dar galima praplėsti pratarmėmis, aforizmais, piešiniais, savomis mintimis ir kitokia kūrybine išmone... Sėkmės!

Peržiūrėta: 1428

Pagalvokite, ką reiškia žodis rašinys. Jeigu rašyti – tai sutartiniais ženklais (pvz., taškeliais, brūkšneliais, danteliais, hieroglifais, runomis, raidėmis ar kt.) užrašyti tam tikrus žodžius, sakinius, mintis, tai žodis rašinys galėtų nusakyti to rašymo rezultatą – tam tikrą baigtinį užrašytą žodinį tekstą. Gal taip ir yra? Atsiverskime Lietuvių kalbos žodyną. Tenai nurodomos 2 šio žodžio reikšmės. Antroji – parašytas veikalas (tai turbūt atitinka pradinį mūsų spėjimą), o pirmoji – rašomasis mokyklos darbas. Oi, kokių tų mokyklinių rašomųjų darbų būna įvairių... Štai Hario Poterio burtų pasaulio mokyklos mokiniai rašo pačius įvairiausius – ir apsigynimo nuo juodosios magijos, ir ateities būrimo dalykų rašinius ant pergamento ritinėlių, o Lietuvos mokiniai dažniausiai rašinius rašo per lietuvių kalbos pamokas... Tai mokinio savarankiškai parašyti (sukurti) žodiniai tradicinės trinarės struktūros (įžanga, dėstymas, pabaiga) tekstai tam tikra tema (atskleidžiant temą ar atsakant į temos klausimą). Kaip rašyti – pasakoti, aprašyti, samprotauti – realistiškai, fantastiškai, remiantis savo patirtimi, mokslu, visuomeniniu gyvenimu, literatūros kūriniu, savo išmone ar kt., priklauso nuo susitarimo prieš rašant.

Kaipgi šįsyk neprisiminus prancūzų rašytojo A. de Sent-Egziuperi apysakos-pasakos „Mažasis Princas“ minčių: Suaugusieji niekad nieko nesupranta patys, o vaikams pabosta visą laiką jiems aiškinti ir aiškinti... Prisiminkite, kaip jums sekėsi / sekasi aiškintis ir aiškinti mokykliniuose rašiniuose.... Ar neteko patirti, kad kai nori pasirodyti sąmojingas, kartais mažumėlę apsimeluoji. (A. de Sent –Egziuperi) Iš tikrųjų kai kuriuos mokyklinius rašinius rašant labai pravartu fantazuoti, skrajoti, svajoti... Už tokius „melus“ (o iš tikrųjų kūrybinius skrydžius!) juk esate giriami? O kai kuriuos rašinius reikalaujama rašyti rimtai, tikroviškai... Nors literatūra nuo matematikos smarkiai skiriasi (čia jums vieno atsakymo tikrai nebus, o kur dar daugybė daugiaprasmybių ir paslapčių ir tarp eilučių, ir už eilučių...), o mokykliniai rašiniai gali būti labai labai įvairūs, verta iš pradžių išsiaiškinti jų patikimą (senovišką / tradicinį) modelį. Tai atskleisti padės pavyzdys iš švedų rašytojos M. Gripės apysakos „Hugas“.

Kodėl ir kada susidomėjau vorais... (Hugas rašo šia tema atsakydamas į laikraščio pateiktą klausimą)

I. Dabar aš atsakysiu į Jūsų klausimus, kodėl ir kada susidomėjau vorais. (Tai lyg įžanga, bet mokyklinis rašinys turėtų prasidėti nuo labiau intriguojančios pradžios, bet Hugas nemėgsta tuščiažodžiauti, ką jau čia padarysi...)

II. 1. Mama man pasakojo, kaip viskas prasidėjo. Dabar atpasakosiu Jums jos žodžius. Mano lopšys kabojo ant didelio geležinio kablio. <...> Dažnai ji pamatydavo didelį vorą, ropinėjantį per mano veidą. Jis keliaudavo per mano kaktą arba per rankas. Tada juokdavausi, - pasakojo ji. To aš nebeprisimenu. . (Tai lyg dėstymo pirmoji dalis – mamos pasakojimo apie Hugo kūdikystę perpasakojimas)

II. 2. Bet voratinkliai ant lubų man visada pats gražiausias dalykas. Kai šviečia saulė ir juos nutvieskia spinduliai. Arba kai jie parausta nuo židinio šviesos. Arba naktimis, kai kambaryje tamsu ir tik voratinkliai ant lubų tviska nuo mėnesienos. Tai tikrai antgamtiškas grožis. Atrodo, kad sapnuoji. O gal iš tiesų sapnuoji. Naktį aš gana daug sapnuoju. (Dėstymo antroji dalis – paties Hugo patirties atskleidimas – samprotavimas)

II. 3. Kai paaugau, tėvas ėmė man sekti pasakas apie vorus. Todėl, kad jie tokie panašūs į mūsų kaimo žmones, - sakė tėvas. Turiu omeny gyvenimo būdą, o ne išvaizdą. Mano tėvas sako, kad ir žmonės rezga nematomus tinklus. <...> Šiame pasaulyje visur vien tinklai. Ir visi spurda vienas kito tinkle. Ne visada galima pasakyti, kas yra voras, o kas jo auka. <...> Knygų rašytojai, pavyzdžiui, dažnai beviltiškai patys įstringa į savo tinklus. (Dėstymo trečioji dalis – tai paties Hugo prisimenami tėčio pasakojimai ir samprotavimai)

III. Bet ne visi vorai audžia tinklus. Kai kurie medžioja kitais būdais. Apie juos parašysiu kitą kartą.Virš komodos čia kabo paveikslas. Jame burinis laivas jūroje. Tokiu laivu ir aš plaukiosiu, kai pabaigsiu mokyklą. Mane labai domina, kaip vorai elgiasi jūroje. (Pabaiga – žinomų ir nežinomų dalykų meninė paralelė ir ateities siekių atskleidimas)

(M. Gripė „Hugas“)

Ar Hugas atsakė į laikraščio pateiktą dvišakį klausimą? Kada? – Hugas pasakoja nuo savo potyrius kūdikystėje, vaikystėje iki dabar ir net išsako savo troškimą juos tyrinėti ateity, kodėl? – Hugo jutimai, potyriai, jausmai sustiprinami jo paties ir jo tėčio samprotavimais – taigi į temos klausimą (klausimus) tikrai atsakyta išsamiai. Pagal mokyklinius reikalavimus trūktų įmantresnės įžangos – tai lyg užmesta meškerė su jauku, sukelianti žinomo-nežinomo laimikio laukimo nuojautą... O pabaiga – meniškai graži, nors pagal mokyklinius reikalavimus reikėtų susumuoti tai, kas pasakyta, bet Hugas (turbūt) kartoti(s) nemėgsta...

Aptarus patį paprasčiausią tradicinio mokyklinio rašinio rašymo modelį, galima prisiminti ir jo rašymo (kūrimo) eigos (sekos) galimybes.

Mokyklinio rašinio rašymo (kūrimo) pagrindiniai etapai

1. Rašinio temos ar klausimo išsiaiškinimas (ką apie tai žinau, ką ir kur dar galėčiau sužinoti, ką reikėtų ir ką norėčiau parašyti?)

2. Rašinio pavadinimo sugalvojimas, jei susitarta, kad bus galima sukurti savo (pvz., bendroji tema ar klausimas – Keisčiausias mano skaitytų knygų veikėjas; Koks skaitytų knygų veikėjas man keisčiausias ir kodėl?; sugalvoti savi pavadinimai – Mes abi – keistos Pepės Ilgakojinės!, Kaip gyvuoji, Nematomas vaike?, Namų elfas Dobis – tai bent atradimas! ar kt.)

3. Rašinio turinio ir struktūros planavimas pasitelkus kokią nors planavimo strategiją (pvz., minčių pūgą, idėjų banką, minčių žemėlapį – įžanga, dėstymo šakos, pabaiga – ar kt.) ar rašant paprastą planą.

4. Rašinio nuosaikus / nuoseklus rašymas (juodraštis, tikrinimas, švarrraštis) pasakojant, aprašant ir / ar samprotaujant

5. Rašinio perskaitymas ir įsivertinimas (kaip vertinu pati / pats / kodėl?)

Svarbiausia, kad būtų įdomu, smagu rašyti siekiant pardžiuginti, nustebinti ir save, ir kitus. Sėkmės!

Peržiūrėta: 16386

Kaip patys apibūdintumėte receptą? Ar esate tokio pobūdžio tekstų skaitę, pagal juos ką nors gaminę, o gal ir patys esate sukūrę ir užrašę savų receptų?

Perskaitykite pateikiamus pavyzdžius ir pabandykite išskirti dalykines ir menines receptų tekstų sudėtines dalis

I pvz.. iš V. Purono knygos „Nuo mamutų iki cepelinų“

Saldžios beržo ašaros

Beržo sula saldžiarūgštė. Garinama sutirštėja kaip sirupas, kuriame būna apie 60% cukraus. Toks sirupas esti geltonos spalvos ir medaus tirštumo. Miške galima pasigaminti „gazuoto vandens“: į sulą įbėrus cukraus, ji pradės putoti. Pavasarį maistui galima naudoti ne tik sulą, bet ir beržo pumpurus, jaunus lapus.

(Tiksli informacija – aiškumas, perkeltinė reikšmės posakis – vaizdingumas, humoras.)

II pvz. iš H. Mc Manners „Žygeivio vadovo“

Žygio duona

Šį tradicinį australų žygeivių patiekalą pasigaminti labai greita ir paprasta.

1. Sumaišyk truputį miltų ir vandens. Į miltus po truputį pilk vandens, kol pasidarys tešla.

2. Tešlą ištiestais delnais sukočiok į pailgą ritinį. Jei ji per lipni, pridėk miltų.

3. Tešlos ritinį spirale užvyniok ant pagaliuko ir padėk ant grotelių. Iškepusi duona bus skaisčiai rusva ir lengvai nusiims nuo lazdelės.

(Pateikiama tiksli gaminimo instrukcija, gaminio vaizdingas aprašymas žadina apetitą.)

III pvz. iš „Gustavo receptų“ knygos

Dilgėlių sriuba

Tai mano bičiulio nykštuko Beno receptas. Jis gyvena seno ąžuolo drevėje, kitaip tariant, uokse. Ąžuolas labai didelis, uoksas – taip pat nemažas. Todėl tokiam pelėdos dydžio žmogeliukui vietos visiškai pakanka. <...> Nykštukas Benas – pasakų būtybė, gamtos vaikas – jį maitina miškas. Rudenį ant uokse įrengtų lentynų vos telpa stiklainiai su laukinių bičių medumi, aviečių ir kitokiomis uogienėmis, riešutų krepšiai. Virš jaukaus židinio kabo sūdytos ir vytintos žuvys, baravykų pynės ir kitos gėrybės. Susirgę kaimynai visuomet skuba pas Beną. Jie žino, kad jo uokse galima rasti įvairiausių vaistažolių nuo visų ligų.

Žmonės kaime augina karves, o nykštukas Benas prie savo ąžuolo gano skruzdėles. Benas išrado vaistus nuo sąnarių skausmo. Pagrindinė šio antpilo sudedamoji dalis – skruzdžių rūgštis. Benas išradimą patentavo, davė jam pavadinimą „Skruzdėlagnas“ ir sukūrė vaisto reklamos šūkį: „Jei sąnarius laužo lyg koks uraganas, padėti galės tiktai „Skruzdėlganas“.

Bet grįžkime prie kito Beno išradimo – dilgėlių sriubos.

Jai paruošti reikės:

1) neaukštų jaunų dilgėlių pluošto;

2) 1, 5 šaukšto miltų;

3) 100 gramų svieto;

4) druskos;

5) grietinės sriubai pagardinti.

Atrodytų, kaip galima virti sriubą iš augalų, kurie taip skaudžiai dilgina kūną? Atsakysiu: galima ir tokią sriubą valgyti, netgi

labai sveika. Tik skindami dilgėles užsimaukite storas pirštines ir skinkite augalus nuo kotelių apačios. Po to dilgėles nuplikykite verdančiu vandeniu, tuomet jos neteks savo ginklo – dilginimo. Pluoštelį dilgėlių įdėkite į puodą, įpilkite litrą vandens ir virkite 15 minučių. Išvirtas dilgėles išgriebkite iš puodo kiaurasamčiu ir pertrinkite kočėlu pro reto tinklelio sietelį. Trintas dilgėles vėl sudėkite į puodą. Sausoje keptuvėje pakepinkite pusantro šaukšto miltų, maišydami mentele, kol paruduos. Miltus per sietelį ištirpinkite puode su verdančiomis dilgėlėmis. Pasūdykite, įdėkite gabalėlį sviesto, dar minutę pavirkite ir, pagardinę grietine, jau galėsite valgyti.

(Pasaka apie nykštuką Beną sukuria žaismingą nuotaiką ir intrigą; tikslus patiekalo sudedamųjų dalių išvardijimas ir aiški gaminimo instrukcija žavi paprastumu, vaizdinga kalba, perkeltinės reikšmės posakis pralinksmina, žadina norą bandyti patiems...)

IV pvz. – iš šiuolaikinės mokslo populiarinimo knygos,parašytos grožinės (humoristinės) literatūros stiliumi – N. Arnold „Žiaurioji žaluma“

Kaip pasigaminti savo akmens anglies...

1. Tau reikia didžiulio asiūklio, maždaug 40 metrų aukščio.

2. Nupjauk asiūklį ir leisk jam pūti šiltame dvokiančiame vandenyje. Tam puikiai tiktų raistas.

3. sugok, kad visiškai nesupūtų. Ant jo dar reikia užkloti keletą sluoksnių apipuvusių asiūklių.

4. Viską gerai sutrink, ir tegul ta masė iš lėto ir ilgai kaista po žeme maždaug 350 milijonų metų. Tik nepamiršk vis užpilti jos nauju purvo ir smėlio sluoksniu.

5. Išsikask iš žemės ir degink.

Tu pamatysi, kad taip suspausti asiūkliai virto kietomis juodomis akmens anglimis. Bet akmens anglyse yra anglies, susidariusios iš anglies dioksido, kurį prieš tokią daugybę metų asiūklis pasisavino vykstant fotosintezei. Verta palaukti, ar ne?

(Pateikiama mokslinė informacija, tačiau recepto išbandymas neraealus, todėl drauge pasiekiamas humoristinis efektas, šis receptas įgauna perkeltinę – mokslo faktų intrigos – prasmę.)

V pvz. iš P. Kovoč apysakos-pasakos „Mažosios burtininkės vaistažolės“

Amalas

Amalas – viscum album – parazitinis augalas, auga ant įvairių medžių, dažniausiai ant obelų ir kriaušių. Žaliuoja visą vasarą, baigiantis rudeniui renkame lapus su šakelėmis, nuodingus vaisius tik išviršiniam naudojimui.

Per Naujuosius metus pradėjo snigti. Sniegas spindėjo kaip krištolas, ir Lenčka panorėjo surengti naujametinius žaidimus. Dabar sunku buvo sukvieti svečių, nes dauguma miegojo žiemos miegu. Daugelį vis dėlto pažadino ir pradėjo puošti savo butą. Priešais drevę pastatė eglutę su ledinėmis žvakutėmis. Voras Kryžiokas sidabriniais voratinkliais apraizgė įėjimą. Prie lemputės pakabino amalo šakelę su baltais žiedais.

–Taip Anglijoj daro visi, kodėl nepadaryti ir man, - tarė ji. <...>

Šikšnosparnis Fransas turėjo kraujospūdžio matavimo aparatą, pamatavo – iš tikrųjų Gvido kraujospūdis buvo nepaprastai aukštas!

– Reikia jį gydyti, – tarė Lenčka. Ji priskynė nuo amalo šakelės žiedų ir paruošė stiprų užpilą. Tuo užpilu nuplovė Gvidui rankas ir

Kojas, paskui įsupo jį į paleriną ir pasiuntė namo miegoti.

O paskui prasidėjo žaidimai.

Receptas: per Naujus metus pakabink prie lempos amalo šakelę ir po ja pabučiuok tuos, kuriuos myli.

(Tiksli mokslinė informacija žadina smalsumą ir įsimenama kaip intriga prieš pasakojimą, pasaka apie miško gyventojų šventę sukuria romantišką nuotaiką, gydymo informacija praplečia pradines žinias, pabaigoje pateikiamas receptas turi perkeltinės – simbolinės – prasmės galių – lyg palinkėjimas visiems mylėti ir būti mylimiems...)

Receptas [lot. receptum – kas gauta] – tai gaminio pagrindinių sudedamųjų dalių (ingredientų) aprašymas ir nurodymai, iš ko ir kaip ką nors pagaminti ar veikti tam tikru atveju. Dalykinio recepto struktūra dažniausiai būnatrijų dalių: pavadinimas, gaminio sudedamųjų dalių išvardijimas ir tiksli gaminimo instrukcija. Bet kai kurie receptai praplečiami grožinės literatūros intarpais, o kai kurie kuriami kaip perkeltinės prasmės tekstai – pvz., Laimės receptas, Geros nuotaikos receptas ir kt. Taigi – galima rinktis esamus modelius arba kurti patiems receptų rašymo receptus.

Peržiūrėta: 1236

Ar šiais laikais kuriami tautosakos tekstai?

Taip, vienas populiariausių tautosakos žanrųtai anekdotai.

Kodėl verta pabandyti sukurti savo sakmę, padavimą, pasaką, anekdotą?

Šiuolaikinių sakmių, padavimų, pasakų, anekdotų ar kitas tautosakines tradicijas tęsiančių meninių tekstų kūryba – tai galimybė prisiminti tradicijas ir drauge žaisti savo mintimis, vaizduote, žodžiais, o savo sukurtais atradimais ir išradimais pradžiuginti kitus žmones.

I. Pasaulio kūrimo sakmių (etiologinių) modelis

Lietuvių etiologinėse sakmėse žmonės kėlė ir stengėsi atsakyti į jiems rūpimus klausimus: kodėl ir kaip atsirado Visata, Žemė, gyvūnai, augalai, žmonės, pasaulio tvarka? Todėl tokios sakmės gali turėti tam tikras tradicinio pasakojimo grandis, kai kurių gali ir neturėti, nes sakmės – labai gyvi žodiniai pasakojimai, neįspraudžiami į griežtus rėmus.

Pasaulio kūrimo sakmių pasakojimo grandys (nebūtinai visos)

Aplinkybės prieš laukiamą įvykį: kas buvo, ko nebuvo, kas dažnai vykdavo, gal ko nors trūko? (Ekspozicija.) Sąlygos kokiam nors vyksmui prasidėti: koks nors nepaprastas įvykis, pokalbis, dievybės mintis, noras, siekis. (Užuomazga.) Veiksmai, lemiantys reikšmingus pasikeitimus. (Veiksmo eiga.) Naujo reiškinio, daikto, gyvūno ar kt. atsiradimas ar sukūrimas. (Kulminacija.) Naujo reiškinio, daikto, gyvūno, gyvenimo taisyklių ar kt. reikšmės paaiškinimas, aptarimas. (Atomazga.) Įvykio susiejimas su pasekmėmis, šiandiena, supažindinimas su tolesniais įvykiais. (Epilogas.)

II. Senųjų tikėjimų sakmių (mitologinių) modelis

Lietuvių mitologinėse sakmėse žmonės pasakojo apie tariamai tikrus žmonių susitikimus su nepaprastomis antgamtinėmis būtybėmis (laumėmis, velniais, aitvarais, kaukais...), antgamtinių galių turinčiais žmonėmis (raganomis, burtininkais...), nepaprastais gyvūnais (kalbančiais žalčiais, gyvatėmis...) ar nepaprastais reiškiniais (paparčio žiedas, užkeikti lobiai...), todėl joms būdingas įtemptas pasakojimas, galintis susidaryti iš kelių pagrindinių pasakojimo grandinės elementų.

Senųjų tikėjimų sakmių pasakojimo grandys (nebūtinai visos)

Pradinės aplinkybės prieš svarbų susitikimą ar įvykį: kada ir kaip tai prasidėjo, kas svarbiausi veikėjai? (Ekspozicija.) Svarbus įvykis, atsitikimas (netyčia ar tyčia išgirsti žodžiai ar pamatytas vaizdas, sapnas...), sukeliantis ypatingą nuojautą, spėjimą ar paskatinantis veikti. (Užuomazga.) Pagrindinių veikėjų veiksmai, artinantys netikėtą įvykį ar priešiškų jėgų susidūrimą. (Veiksmo eiga.) Antgamtinio ir realaus pasaulio atstovų susitikimas ar susidūrimas, nepaprastas įvykis. (Kulminacija.) Susitikimo ar susidūrimo, paieškų rezultatas – žmogaus pergalė ar pralaimėjimas prieš antgamtines būtybes, ko nors įgijimas ar praradimas. (Atomazga.) Įvykio apibendrinimas ir supažindinimas su tolesniais įvykiais. (Epilogas.)
Peržiūrėta: 4007

Kiek esate skaitę, kiek – rašę skelbimų? Kas būdinga šiems tekstams? Turbūt jau regite tradicinę jų formą-trafaretą „Dėmesio! Š. m. .... mėn. ... d. ..... ten ir ten ....įvyks.... tas ir tas... Norinčius .......kviečiame.....“? O gal iškart prisiminėte SOS? Arba galvojate., kad šiais laikais populiariausi skelbimai yra reklamos? Perskaitykite pateikiamus skelbimų pavyzdžius ieškodami skelbimų tekstų „bendrųjų vardiklių“ ir susisteminkite savo žinias.

I pvz. iš lietuvių pasakų

Trys broliai

Sūnūs, pasiėmę arklius, išjojo ieškoti paukščio. Anie bejodami pamatė stulpą. Į tą stulpą buvo sudurti trys peiliai, ir ėjo trys keliai. Vienas peilis buvo surūdijęs, o du – ne. Tai mandrieji jojo vienas į dešinę, antras – tiesiai, kur peiliai nebuvo surūdiję. Durnajam reikėjo joti į kairę pusę, kur buvo surūdijęs peilis.

(Skelbimas visiems: magiški sutartiniai ženklai – (ne)surūdiję peiliai)

Stiklo kalnas

O tos šalies karalius padirbo iš stiklo labai aukštą kalną. Ant to kalno pasodino vienturtę savo dukterį ir liepė apskelbti po visas karalystes: kas įjos į kalną, tas gaus už pačią jo dukterį ir karalystę.

(Žodinis skelbimas visiems – sąlyginis uždavinys: jei..., tai...)

Miškasargio sūnaus mįslės

Karalius apgarsino, kad jo žentas bus tas, kuris užmins tokią mįslę, katros tas karalius negalės atminti. Jeigu gi karalius mįslę atmins, tai kiekvienam, norinčiam būt karaliaus žentu, bus galva nukirsta.

(Žodinis skelbimas visiems – labai sunki užduotis: jei..., tai tai arba tai...

II pvz. iš C. Llewellyn knygos „Kaip išgyventi“

SOS!

Įvykus nelaimingam atsitikimui, tau galbūt reikės išsiųsti „SOS“ (angl. Save our Ship or Suols – išgelbėk mūsų laivą ar sielas) signalą. Tu gali tai padaryti žemė-oras signalu (pabandyk išdėlioti raides iš lazdų ar akmenų). Įsitikink, kad tavo žinutė yra pakankamai didelė ir kad jos forma bei spalva išsiskiria iš aplinkos. Arba stenkis pasinaudoti Morzės abėcėle. Morzės abėcėlėje raidę S simbolizuoja trys taškai (trumpi, greiti signalai), o raidę O trys brūkšniai (ilgas lėtas signalas). Radijas, švilpukas, dūų kamuoliai ar šviesos blyksniai yra keturi signalo siuntimo būdai.

(Tarptautinio pagalbos šauksmo signalo aprašymas)

III pvz. iš J. K. Rowling apysakos-pasakos „Haris Poteris ir Ugnies taurė“

BURTŲ TRIKOVĖS TURNYRAS

Spalio 30 d. 16 val. atvyks Biobetonso ir Durmštrango delegacijos. Pamokos baigsis pusvalandžiu anksčiau.

Mokiniai, nunešę kuprines į miegamuosius, turi susirinkti priešais pilį pasveikinti svečių. Po to bus sutikimo puota.

(Tradicinis rašytinis skelbimas visiems mokiniams: pavadinime įvardijama pagrindinė priežastis, tada – kita su tuo susijusi svarbi informacija)

III pvz. iš J. K. Rowling apysakos-pasakos „Haris Poteris ir Fenikso brolija“

GALONAI GALEONŲ!

Kišenpinigiai nebeatitinka tavo išlaidų?

Nori užsidirbti aukselio?

Kreipkis į Fredį ir Džordžą Vizlius Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje, ir gausi lengvo, visai neskausmingo darbo dirbti ne visą dieną.

(Apgailestaujame, kad visas darbas atliekamas prašytojo rizika.)

(Rašytinis skelbimas visiems, kuriems trūksta pinigų ir pageidautų patys jų užsidirbti: intriguojantis šūksnis, nuorodos, į ką ir kur kreiptis, skliaustuose dar viena intriga-užuomina.)

IV pvz. iš J. K. Rowling apysakos-pasakos „Haris Poteris ir Išminties akmuo“

Eikš, ateivi, tik, šiukštu,

Nesigviešk svetimų turtų,

Nes kas ima, bet neduoda,

Moka brangiai už aukso puodą.

Tad jei pogrindin įlįsi

Ir ne savo lobio prašysi,

Perspėjam, vagie, griežtai,

Ne vien grobį rasi tenai.

(Eiliuotas skelbimas magiškame banke: sąmojis, ironija, žaismingumas)

V pvz. dėmesio atkreipimo šūkiai prieš ypatingą informaciją N. Arnold mokslo populiarinimo knygose „ Cheminis chaosas“ ir „Žiaurioji žaluma“

Kertam lažybų, kad to dar nežinojai!

Gal tu manai, kad vanduo yra skystas, geležis – kieta, o deguonis tėra dujos? Ne, ne ir dar kartą NE!...

Ką žinai apie lemtingus kristalus?

Ar ryšies išrasti ... būdą, kaip pasigaminti nuosavų kristalų?

Kraupusis mokslas įspėja: pavojinga sveikatai!

Kraupus pavojus sveikatai!

To tu tikrai nežinojai!

(Tiesioginis netikėtai žaismingas kreipimasis į kiekvieną asmenį, traukiantis dėmesį ir sukeliantis juoko efektą.)

VI pvz. R. Černiausko apysakoje-pasakoje „Slieko pasaka“

Vaikai greitai priėjo mokyklą ir sustojo prie durų, ant kurių kabojo lentelė: Eiti draudžiama! Mokykla užminuota!

(Žaismingas paradoksas – vietoj siaubo sukelia juoką....)

Taigi skelbimas – viešoje erdvėje skelbiamas kreipimasis į visus asmenis, siekiant ką nors pranešti, įspėti, ko nors prašyti, organizuoti, kuriam gali būti būdinga ir tradicinė, ir originali forma bei turinys. Taigi prieš rašant skelbimus būtina išsiaiškinti, kokiems asmenims, kodėl, ką ir kaip norima pranešti, ir pagal tai rinktis tradicinę ar originalią raišką.

Peržiūrėta: 2275

Lietuvių pasakos labai įvairios, susijusios ir su kitų pasaulio tautų pasakomis, ir su senaisiais lietuvių tautos tikėjimais, papročiais bei su žmonių svajonėmis, vaizduotės išradimais.

Dauguma lietuvių pasakų (pvz., žvėrių, stebuklų) yra sudarytos iš nuoseklaus tradicinio pasakojimo grandinės, gali būti (arba ne) pagražinamos tam tikromis pradžios ir pabaigos formulėmis. Kitos pasakos (pvz., juokų ar formulių) kuriamos pagal kitokias – žaismingai išmoningas – konstrukcijas.

Stebuklų pasakos modelis

Stebuklų pasakos jų sekėjus ir klausytojus nukelia į kitus laikus ir savus ar svetimus kraštus, kur gyveno paprasti ir ypatingi žmonės, karaliavo įvairūs valdovai, jiems kenkė nepaprastos būtybės, kurias įveikti galėjo drąsūs, atkaklūs herojai, padedami ypatingų galių turinčių pagalbininkų ir stebuklingų daiktų.

Stebuklų pasakos pasakojimo grandys (kai kurių grandžių gali nebūti) ir žodžių formulės

1. Aiškios arba nelabai nuorodos, kada, kur vyksta veiksmas, įvardijami veikėjai. (Ekspozicija.)

Kartais pasinaudojama tokiomis pasakos pradžios formulėmis: Anais laikais, kai Dievas senelis ėjo per žemę, mokydamas žmones...; Senais laikais augo labai dideli miškai, o juose veisėsi daugybė žvėrių...; Senų senovėje Žemaičių žemėje gyveno...; Taigi, vaikeliai...; Vieną kartą gyveno...; Kitąkart gyveno...; Seniai, labai seniai gyveno...; Kitąsyk, labai seniai, gyveno...

2. Svarbus įvykis, atsitikimas, pakeičiantis įprastinį veikėjų gyvenimą. (Užuomazga.)

3. Pagrindinių veikėjų veiksmai, artinantys netikėtą įvykį ar priešiškų jėgų susidūrimą. (Veiksmo eiga.) Pasakoje dažniau kartojasi skaičiai 3, 7, 9, 12.

Pvz.Ėjo ėjo, jau ir vakaras, jau ir naktis...; Eina eina, prieina marias...; Keliavo keliavo, keliavo keliavo, net nusibodo bekeliaujant, kol priėjo girią...

4. Antgamtinio ir realaus pasaulio atstovų susitikimas ar susidūrimas, nepaprastas įvykis. (Kulminacija.)

Pvz. Kai Elenytė ėjo iš bažnyčios, ir prilipo jos saulės kurpelė...; Ragana paskutinį vandenį norėjo išryti, tiktai pukšt ir pertrūko!..; Duok, Dieve, kad tas mūras persprogtų į keturias dalis ir aš pasimatyčiau su savo tikrąja motina!

5. Susitikimo ar susidūrimo, paieškų rezultatas – žmogaus pergalė ar pralaimėjimas prieš antgamtines būtybes, ko nors įgijimas ar praradimas. (Atomazga.)

Pasaka gali baigtis tradicinėmis formulėmis, pvz.: Vedė jis jauniausiąją dukterį, paėmė valstybę ir paliko karalium...; O koks balius buvo! Aš ten buvau virėju, valgių visokių pristačiau: krampų kruopų, pastarnokų, saldaus skilandžio ir lašinių kukulių...; Ir aš ten buvau, medų vyną gėriau, per barzdą bėgo, tik lūposna nepapuolė...; Ir aš ten buvau, valgiau ir gėriau, tik nieko burnon neįdėjau...; Ir aš ten buvau, midų alų gėriau, burnoj neturėjau: per barzdą varvėjo, ir tau atnešiau...; Vestuvėse ir aš buvau, alų ir midų gėriau, burnoj neturėjau, pinigus kačerga žarsčiau, akimis nemačiau, vyžu lobį vežiojau...; Ir aš ten buvau pažiūrėti, išsimokinau šokt, ir dabar moku...; Ir aš ten buvau nuvažiavęs. Turėjau morkos arklį, sėtinio ratukus, vaško skrybėlę, popieriaus drabužius, medaus pirštines, stiklo batukus. <...> Naktį pašiuro vestuvininkai šaudyti iš patrankų. Pakulas kamščiams ėmė iš tos kerčios, kur aš gulėjau. Kartu su pakulomis įdėjo ir mane anie į patranką ir iššovė. Ir paršovė į tą vietą jums pasakas pasakoti...; Ir aš ten buvau, midų vyną gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau. Pušyne važiavau, vyžoje pinigus vežiau. Mano pinigai išbyrėjo, tamsta surinkai, šitą švarką nusipirkai. Dabar atiduok!..; Kas bus, tas bus, o aš nepražūsiu!..; Jei nemeluota, tai bene bus tiesa. O jei tu geriau meluot moki, kaip aš, tai meluok tu!

6. Įvykio apibendrinimas ir supažindinimas su tolesniais įvykiais. (Epilogas.)

Pasaka gali baigtis tokiomis formulėmis: Štai prie ko priveda gobšumas...; ...Ir jis laimingai sau karaliavo, pakol nenumirė...; Ir jie visi pabaigė gyvent tenai...; Visi labai laimingai gyveno...; Ir valdė jis savo karalystę laimingai iki mirties...; Jis gyveno mieste, gal ir dabar tebegyvena...; Dabar po šiai dienai tebekaraliauja...; Nuo to sykio toj žemėj visuose teismuose tik viena teisybė valdė. O neteisybė į tą žemę negavo nė nosį įkišti. Ir tokiu būdu pergalėjo teisybė neteisybę.

Peržiūrėta: 4604

Kada, kur, kodėl atsirado (pasi)sveikinimai – judesiais, šūksniais, žodžiais? Turbūt nuo pačių seniausiųjų laikų susitikdami žmonės jautė vieni kitiems įvairius jausmus, kuriuos iš pradžių išreiškė veido mimika ir garsais, paskui – kokias nors sutartiniais judesiais ir šūksniais, kol visa tai virto tam tikromis etiketo formomis: linktelėjimas galva, nusilenkimas, kepurės nukėlimas, rankos paspaudimas, glėbesčiavimasis, bučiniai, nosių trynimas... ir sveikinimosi posakiai (Ei!, Hei!, Hello!, Hola! Sveiki!, Labas!...) Paskui tam tikromis progomis (kalendorinių ir kitokių švenčių, vardadienių, gimtadienių, garbingų jubiliejų ir t. t. ) atsirado tradicija rašyti pasveikinimus raštu. Kokie žodiniai ar rašytiniai pasveikinimai Jums įsiminė labiausiai, kodėl?

Turbūt labiausiai prisimenate tradicinius sveikinimus?

Brangus vaikeli, Miela Mamyte, Mano Bičiuli.... Sveikinu Tave sulaukus... šv. Kalėdų, Naujųjų Metų, šv. Velykų, Tavo vardadienio, gimtadienio, pirmosios mokslo metų dienos proga..... ir linkiu....laimės, sėkmės, draugystės, sveikatos, daugybės nuotykių, atradimų, išradimų.... Nuoširdžiai Jūsų vaikaitis, Tavo draugas... Tai paprasti ir gražūs žodžiai, į kuriuos kiekvienąsyk sutelkiame tiek daug šiltų jausmų ir meilės...

Tačiau kartais norisi artimus ir tolimus žmones pasveikinti kitaip – vienus poetiškai (kaip gera atsiversti poezijos knygas arba sukurti patiems...), kitus humoristiškai (į pagalbą – savi ar kitų sugalvoti juokingi posakiai), trečius – su liūdesiu ar paslaptimi (praverčia skaitytų knygų aforizmai, lotyniški posakiai, citatos iš savų dienoraščių...), o kitus – dar kitaip, nes iš tikrųjų yra daugybė būdų, kaip išsakyti savo palinkėjimus. O kartais užtenka tik vieno žodžio, sakinio, piešinio, fotografijos, mažyčio lankstinuko ar...

Skaitydami pateikiamas citatas iš grožinės literatūros, pagalvokite, ką sveikinimai atskleidžia ar galėtų pasakyti apie jų autorius, kas Jums patinka, o kas – ne, kodėl....

I pvz. – priešininkų žodinis pasisveikinimas A. Lindgren apysakoje „Didysis seklys Bliumkvistas“

Sikstenas nenorom surašė taikos sutartį su be galo sunkiomis sąlygomis Baltosioms Rožėms, pavyzdžiui, už pusę savo savaitinių pajamų jos turės pirkti įvairių karamelių Raudonosioms Rožėms. Sutikę gatvėje kurį nors iš Raudonųjų, Baltieji turės tris kartus žemai nusilenkti ir pasakyti: „Žinau, kad nesu vertas mindžioti tą pačią žemę, kuria tu vaikštai, o pone!“

II pvz. – direktoriaus žodinis sveikinimas mokslo metų pradžioje iš J. K. Rowling apysakos-pasakos „Haris Poteris ir Išminties akmuo“

Atsistojo Albas Dumbldoras. Džiugiai šypsodamasis išskėtė rankas, tarsi jam nebūtų buvę nieko maloniau, kaip juos visus čia matyti.

– Sveiki! – prabilo. – Sveikinu sulaukus naujų mokslo metų Hogvartse! Prieš prasidedant vaišėms, norėčiau tarti keletą žodžių. Štai jie: mulkiai, verksniai, padugnės, seiliai. Ačiū už dėmesį.

Jis vėl atsisėdo. Visi plojo ir šaukė. Haris nesuprato, juoktis ar ne.

– Gal jis... truputį trenktas? – nedrąsiai paklausė Persį.

– Trenktas? – išdidžiai pakartojo Persis. – Geriausias pasaulio burtininkas! Tačiau truputį trenktas, taip.

III pvz. – direktoriaus žodinis sveikinimas mokslo metų pabaigoje iš J. K. Rowling apysakos-pasakos „Haris Poteris ir Išminties akmuo“

Laimei, po valandėlės pasirodė Dumbldoras ir plepėjimas liovėsi.

– Praėjo dar vieneri metai!- smagiai prabilo jis. – Truputį jus pagaišinsiu dusulingo senio postringavimais, o tada jau galėsite suleisti dantis į visus tuos gardėsius. Na, ir meteliai pasitaikė! Turiu vilties, jog jūsų galvos šiek tiek pilnesnės, nei buvo... na, bet prieš akis visa vasara ir iki naujų mokslo metų jos vėl ištuštės...

IV pvz. – sveikinimai pagrindinei veikėjai Gemai gimtadienio proga iš J. Wilson apysakos „Geriausios draugės“

*

Už durų pasigirdo šnopavimas. Vidun įslinko smalsaujantis Pašėlęs Lojikas, norėdamas palaižyti mane ir pasveikinti su gimtadieniu. Paglosčiau jį ir užčiuopiau ant antkaklio pakabintą ryšulėlį. Ten buvo mažytis maišelis šokoladinių saldainių ir raštelis su šiais žodžiais: „Su gimimo diens-au-au-mylintis Pašėlęs Lojikas“, iškeverzotais neklusnia Džeko rašysena.

*

Jis man padovanojo puikų gimtadienio atviruką, ant kurio nupieštas stambus berniukas sėdėjo prie didžiulio stalo, nukrauto šimtais pyragaičių: glaistytų, kreminių, varškės pyragaičių ir visokių kitokių, kuriuos tik galima įsivaizduoti. Abiejose rankose jis laikė po plikytą pyragaitį ir, palaimingai šypsodamasis, valgė iš abiejų paeiliui. Viršuje buvo užrašas: MAN PATINKA PYRAGAIČIAI, o viduje Sausainis užrašė: „Bet tu man labiau patinki.“

*

Ponia Vatson man paruošė ypatingą atviruką! Ant jo buvo žiaurios senamadiškos mokytojos paveikslas: ji dėvėjo profesorišką kepurę, o rankose laikė lazdelę. Viršuje buvo užrašas: „Gražiai elkis!“ Atviruko vidinėje pusėje ponia Vatson užrašė: „Būk laiminga! Su gimimo diena!“ Ir nupiešė savo besišypsantį veidelį.

*

Atplėšiau voką. Jame buvo mažas paketėlis, suvyniotas į sidabrinį popierių, ir gimimo dienos atvirukas. Ant atviruko buvo nupiešti du apsikabinę meškiukai: vienas geltonos, o kitas – rožinės spalvos. Viršuje geltonomis ir rožinėmis raidėmis buvo užrašyti žodžiai: „Su gimimo diena“, o viduje – „Geriausia drauge, apkabinu tave, kaip meškiukas meškiuką, daug kartų. <...>

Labai labai labai myliu tave.

Alisa

V pvz. – sveikinimas pagrindiniam veikėjui Bjosiui Velykų proga iš K. Steinsdottir apysakos „Spurgos ir karis“

Mano kambaryje, ant rašomojo stalo, guli kitas velykinis kiaušinis su sveikinimais hindi kalba. Aš sveikinimo nesuprantu, tačiau atpažįstu dailųjį raštą!

Paimu kiaušinį, bet man taip dreba rankos, kad jis iškrinta ant grindų ir sudūžta. Tačiau viskas tik į gera, nes kitaip aš niekada nebūčiau išdrįsęs jo atidaryti ir nebūčiau perskaitęs patarlės. Ji ant šviesiai žalio popieriaus. Išvynioju ir skaitau: „Meilė už viską brangesnė.“

Aš taip susijaudinu, kad vos nepraryju lapelio, kad Ulfhilda jo nepamatytų. Tačiau nedrįstu, tik susuku jį ir pakišu po savo smuiko futliaro pamušalu.

V pvz. – citatos iš T. Janson apsakymų knygos „Nematomas vaikas“ – tai, ką sveikinant galima būtų pratęsti savo mintimis...

*Toks vakaras labai tinkamas dainai. Naujai dainai, kurioje būtų viena dalis vilties, dvi dalys pavasariško liūdesio, o visa kita – tiktai nesuvaldomas džiugesys, kad keliauji, esi vienas ir tau gera. (Tuvė Janson „Pavasario dainelė“)

*Upelis irgi bus mano dainoje. Gal kaip priedainis. (Tuvė Janson „Pavasario dainelė“)

*Niekuomet nebūsi tikrai laisvas, jeigu kuo nors pernelyg žavėsiesi. (Tuvė Janson „Pavasario dainelė“)

*Juk jūs žinote, kaip lengvai gali pavirsti nematomu, jeigu esi dažnai gąsdinamas. (Tuvė Janson „Nematomas vaikas“)

*Iš tikrųjų puiku, kai nereikia nieko kalbėti ir nieko aiškinti nei sau, nei kitiems. Tik sėdi, žvlegi horizonto link ir klausaisi, kaip po laiveliu tekši bangos.“ (Tuvė Janson „Hatifnatų paslaptis“)

* – Mums dar reikėjo gauti žvaigždę, – sukuždėjo Muminuko mama. – Bet tai neįmanoma! – Jie pasižiūrėjo į dangų, kuris buvo aukštas ir juodas, bet toks pilnas žvaigždžių, jų spindėjo tūkstančius kartų daugiau nei vasarą. O pati didžiausia kabojo tiesiai virš jų eglės viršūnės. (Tuvė Janson „Eglutė“)

VI pvz. – citatos iš prieš Kalėdas atsiverstos poezijos rinktinės „Žiemos poezija“ – tai, ką sveikinant galima pratęsti (arba ne) savo mintimis...

*

žvaigždės pasėjo pirmąjį sniegą

ir niekur jau nebedingsi

šypsosies per miegą, o ko, jau niekaip

nebeprisiminsi (V. Braziūnas)

*

Kai sniegas už lango gilės,

Tau paukščiai mojuos pirštukais.

Kai niekas Tavęs nemylės,

Tave pabučiuos užtrauktukas. (L. Degėsys „Žiemos dainelė“)

*

Tavo laikas lyg ašara rieda,

Patikėk, jau pasibaigė bėdos,

Ir tik snaigė, tau ranką palietus,

Tyliai šnabžda: broleli, Kalėdos... (L. Degėsys „Kalėdos“)

*

Šviesioji šventine žvakele,

Apšviesk vaikams vaikystės kelią.

Apšviesk mažylių žaidimus.

Apšviesk ir jų tėvų namus.

Skaisčia Kalėdų ugnele

Apšviesk visus, kurie šalia.

Kalėdų žvakės spindesy,

Apšviesk visus, kurie toli.

Apšviesk visus, kurie kely.

Tik tu sušildyt mus gali... (A. Karosaitė „Kalėdų žvakelės“)

*

Jau vakaras. Atėjęs

Dienelę užgesino.

Palinko baltas vėjas

Prie balto klavesino.

Nubėgo baltos gaidos

Per baltą baltą sniegą

Ir, saulei nusileidus,

Baltam pusnyne miega.

Balti sapnai sušlama,

Išgirdę baltą tylą.

Jau vakaras. Virš namo

Mėnulis baltas kyla. (M. Vainilaitis „Baltas vakaras“)

Taigi sveikinimai – tai vienų žmonių kitiems skirti žodiniai arba rašytiniai tekstai, dažniausiai susidedantys iš šių dalių: kreipimosi į asmenį, sveikinimo progos įvardijimo, palinkėjimų, parašo ir datos (jei rašoma), bet smagu (kartais) sugalvoti ir visai kitaip...

Peržiūrėta: 2347

Atrodytų, sunku tas taisykles (pvz., rašybos, skyrybos ar mandagaus elgesio) suprasti, o ką jau bekalbėti apie jų laikymąsi... Bet ar lengva jas sugalvoti ir užrašyti?

Pradėti aiškintis vertėtų nuo pavyzdžių. Skaitydami pagalvokite, kuo ypatingos cituojamos taisyklės, kuo jos skiriasi, ką turi bendra.

I pvz. iš lietuvių kalbos rašybos žinyno.

Šaknies supanašėję (suskardėję ar suduslėję) priebalsiai rašomi vienodai patikrinus pagal aiškaus tarimo giminiškus žodžius (pvz., bėgti- bėgo), nes siekiama išsaugoti tų pačių žodžio dalių rašymo vienovę – tai morfologinė rašyba.

(Nurodymas, kaip rašyti ir paaiškinimas, kodėl.)

II pvz. iš lietuvių tautosakos lobyno.

Lietuvių liaudies patarlės moko: „Ką pasėsi, tą ir pjausi.“; „Negirk dienos be vakaro“; „Kaip šauksi, taip atsišauks.“; „Nemesk kelio dėl takelio“ , „Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis“; „Lenk medį, kol jaunas.“

(Perkeltinės prasmės posakiai, atskleidžiantys gyvenimo dėsningumus, kuriuos pravartu ir žinoti, ir suprasti, ir jų laikytis.)

III pvz. iš T. Deary mokslo populiarinimo knygos „Rūstieji riteriai ir pamėkliškos pilys“

Riterių taisyklės

Riteriai privalėjo laikytis daugiau taisyklių negu tu mokykloje. Tiesa, niekas jiems kvailai nedrausdavo: „Nelakstyk po koridorius“ ar „Nebadyk direktoriaus automobilio padangų“. Šiaip ar taip, taisyklių buvo... Kai kurių galėtum ir tu laikytis!

Pinigus leisk protingai.

Draugus rinkis atsargiai.

Dažnai eik į bažnyčią.

Visada būk pasirengęs mūšiui.

Mūšyje kaukis narsiai.

Per dažnai nemedžiok.

Įžeistas stenkis atkeršyti.

Keršyk, jei kas įžeis tavo seserį.

Kai kurių riterių taisyklių paisoma dar ir šiandien. Antai sakome: „Nespardyk gulinčio!“ Stačiai juokinga! Kodėl nereikia spardyti gulinčio? O kada nutaikysi geresnę progą žmogui įspirti? Spyręs stovinčiam, gali pats gauti nuo jo spyrį!

(Tikri faktai, humoristiniai komentarai – „juokaujant pasakyti tiesą?“)

IV pvz. iš H. Mc Manners „Žygeivio vadovo“

Žygeivio taisyklės

Žygyje dera laikytis žygeivio taisyklių. Jose nurodyta, kaip derėtų elgtis ir ko daryti negalima, kad ir po tavęs keliaujantys žmonės galėtų džiaugtis apylinkėmis ir gamta. Svarbiausia: reikia saugoti laukinius gyvūnus bei augalus ir niekur nepalikti šiukšlių.

Jei įkūrei ugnį, būtinai prižiūrėk: ji gali įsiliepsnoti.

Vieškeliu eik taip, kad mašinos važiuotų tau priešais. Šitaip ir vairuotojui bus lengviau tave pastebėti, ir tu matysi atvažiuojančias mašinas.

Jei nėra takelio, lauką apeik, nes eidamas tiesiai gali išmindžioti javus.

Negainiok gyvulių: jie gali susižeisti arba netgi pulti tave patį.

(Nurodymai, kaip elgtis, ir paaiškinimai, kodėl.)

IV pvz. iš J. K. Rowling apysakos-pasakos „Haris Poteris ir Paslapčių kambarys“

Kaip žinote, nepilnamečiams burtininkams už mokyklos ribų burti draudžiama, todėl jei toliau piktnaudžiausite būrimu, jums gresia pašalinimas iš minėtosios mokyklos (pagal 1875 metų Nepilnamečių raganavimo veiklos dalinio apribojimo įstatymo C straipsnį).

Dar primename, kad bet kokie magiški veiksmai, kuriuos gali pastebėti su magija nesusiję bendruomenės nariai (žiobarai), remiantis Tarptautinės burtininkų sąjungos Slaptumo statuto 13 skirsniu, yra sunkus nusižengimas.

(Nurodymai, kaip elgtis, ir gąsdinimai bei grasinimai be paaiškinimų, kodėl.)

V pvz. iš J. K. Rowling apysakos-pasakos „Haris Poteris ir Išminties akmuo“

– Ką ten turi, Poteri?

Jo rankoj buvo „Kvidičas amžių bėgyje“. Haris atkišo knygą.

– Bibliotekos knygų nevalia išnešti iš mokyklos patalpų, - subarė jį Sneipas. – Duok šen. Grfų Gūžtai atimu penkis taškus.

– Pats dabar sugalvojo tokią taisyklę, – Sneipui nušlubčiojus, piktai suburbėjo Haris.

(„Iš piršto laužti“ nurodymai be paaiškinimų, argumentavimo.)

V pvz. iš M. Gripės apysakos „Hugas ir Jozefina“

Taisyklės, kaip Jozefinai ir man suplonėti

1. 9, o ne 10 sumuštinių per dieną.

2. Per pietus – ne daugiau negu 3 valgiai.

3. Liesėti visą mėnesį.

4. Vasarą ledai tik po pietų.

5. Jei niekas nemato ir nieko nesako, nevalgyti košės.

6. Kai išverda bulvių, ne daugiau kaip 4.

7. Per Kalėdas saldžių ryžių galima, o bandelių – ne. Jos eina į taukus.

8. Mažiau grietinėlės, cukraus ir saldainių, nes eina į kūną.

9. Vakarais tik sumuštinis ir pieno.

10. Pradedam nuo rytoj – lapkričio 21, trečiadienio.

11. Per mėnesį nors kartą pasivaikščioti, bet geriau per savaitę.

12. Sekmadieniais siūlau pasimatuoti liemenį.

13. Mirsim, bet sublogsim!

(Draudimai, argumentai, kontrolė, pagrindinis tikslas... ir humoristinis efektas!)

Taisyklės – tai teiginiai, nusakantys tam tikrus dėsnius, principus, elgesio (veikimo) tvarką, pageidautina (!), argumentuojant (kodėl jų verta laikytis?) ir nurodant tokio elgesio paskatas (kas tai nulėmė, paskatino?) bei tikslą (ko siekiama jų laikantis?).

Taigi prieš rašant taisykles reikėtų išsiaiškinti, kodėl jos reikalingos, kokius dalykus (mokslo, sporto, žaidimų, elgesio, slaptos

draugijos ar kt.) tos taisyklės turėtų apibrėžti, kaip tai paaiškinti ir kokių tikslų siekiama jas „paleidžiant į gyvenimą“. Tačiau nereikėtų užmiršti, kad „nėra taisyklių be išimčių“, nes „išimtis – gyvenimo išmintis“, kad neliktų „išmintis – gyvenimo išimtis“...

Peržiūrėta: 1637

Ar dar siunčiate paštu kam nors popierinius laiškus, ar esate tokių laiškų gavę patys? Ar mokate ant vokų užrašyti adresatų (kam siunčiama) ir adresantų (siuntėjų) koordinates? Kaip galima būtų užrašyti ant voko išradingiau, jeigu kuriam nors žmogui laišką į pašto dėžutę įmestumėte ar įteiktumėte patys? Kokias atvejais į užrašus ant voko galima pažvelgti kūrybiškai?

Perskaitę tris citatas, pagalvokite, kodėl užrašai ant vokų skirtingi.

I pvz.

Lina Pavasarytė

Sėlių g. 5

Rokiškis

LT-42100 (voko kairėje pusėje viršuje arba kitoje voko pusėje viršuje per vidurį)

Tomui Šalnai

Prūsų g. 4

Bartuva

LT-98100 (voko dešinėje pusėje po pašto ženklu žemiau)

II pvz.

Haris paėmė voką ir įbedė į jį akis, širdis daužėsi lyg padūkus. Per amžius niekas jam nerašė. Ir kas galėtų? Draugų nėra, giminių taip pat, bibliotekos skaitytojo bilieto neturi, taigi negauna ir piktų įspėjimų grąžinti knygas. Bet atėjo laiškas, štai jo adresas, jokios klaidos.

p. H. Poteriui

Sandėliukas po laiptais

Ligustrų gatvė 4

Litl Vingingas

Saris

(J. K. Rowling „Haris Poteris ir Išminties akmuo“)

III pvz.

Haris atkišo ranką ir pagaliau paėmė gelsvą voką, skaisčiai žaliu rašalu adresuotą:

p. Hariui Poteriui

Grindys

Trobelė ant uolos

Jūra

Išėmęs laišką perskaitė;

Hogvarsto Burtų ir kerėjimo mokykla

Direktorius Albas Dumbldoras

(Merlino ordino pirmojo rango didysis magas, vyriausiasis žynys, Tarptautinės burtininkų sąjungos pirmininkas) <...>

(J. K. Rowling „Haris Poteris ir Išminties akmuo“)

Nors antrasis ir trečiasis pavyzdžiai iš apysakos-pasakos (šiuos laiškus skraidina pašto pelėdos), bet jie atspindi Anglijos (Didžiosios Britanijos) pašto tradicijas – užrašant oficialių laiškų vokus, prieš adresato vardą ir pavardę įrašoma Mr. (mister), Ms. (mis), Mss. (misis). Lietuvoje, norint išreikšti pagarbą (pavyzdžiui, mokytojams, vyresniems žmonėms), prieš vardą ir pavardę užrašoma Gerb., Gerb. mokytojui, Gerb. profesoriui ar pan.

Jei laiškas nėra oficialus ir siunčiamas ne paštu, galima rašyti linksmiau, išradingiau (pvz., Didžiajai Lūšiai, Baltajam Broliui ar pan., nurodant ir išgalvotus adresus, pvz., Didžioji Giria, Draugystės uostas ar kt.). Kuo ypatingi paštu siunčiami ir gaunami laiškai? Išsiųskite ir, kai gausite atsakymą, tikrai suprasite...

Peržiūrėta: 1620

Literatūros mokomosiomis užduotimis yra siekiama mokinius sudominti skaitomais literatūros tekstais, suprasti juos, aptarti, atlikti tyrimus, pajusti atradimų džiaugsmą, įgyti tam tikros kūrybinės ir profesinės patirties – pabūti literatūrologais, detektyvais, psichologais, žurnalistais, reklamos specialistais ir kt.

Stebėti literatūros kūrinių veikėjus ir juos aptarti – tai ir literatūros išmanymo, ir psichologo pastabumo, ir atidaus skaitytojo gebėjimų reikalaujanti veikla.

Charakteris [gr. charakter – bruožas, ypatybė] – šiuo tarptautiniu žodžiu nusakomas asmens būdas – tam tikros pastovios asmens elgesio, jo santykių su kitais žmonėmis savybės, požiūris į save, savo veiklą (pvz., darbštus – tingus, drąsus – bailus, geras – piktas, geraširdis – žiaurus, kuklus – pagyrūnas...).

Charakteristika – žmogaus (arba literatūros kūrinio veikėjo) skiriamųjų savybių, pranašumų, trūkumų nusakymas, apibūdinimas.

Literatūros kūrinio veikėjas suprantamas ir kaip atskiras vienetas, ir kaip kūrinio meninio pasaulio visumos dalis. Todėl stebėti ir charakterizuoti veikėją – labai įdomus detektyvinis užsiėmimas.

Pabandykite!

Patarimai, kaip atlikti literatūros kūrinių veikėjų stebėjimo ir charakterizavimo užduotis (nebūtina visais remtis)

1. Kūrinio pasirinkimas – kuris kūrinys jus domina, kodėl? Pagal ką jį pasirenkate?

Pagal žanrą, pagal pavadinimą, pagal skaičiusiųjų patarimus? Pagal nuojautą? Pagal veikėjus?

Kūrinio perskaitymas siekiant jį suvokti: pamatyti, įsivaizduoti, pajusti, suprasti. Kūrinio veikėjų aptarimas: kiek jų, kuo jie ypatingi? Kuris sudomino labiau, kodėl? Vieno kūrinio veikėjo pasirinkimas (patiko, nepatiko, nustebino, sujaudino, jo nesupratote...). Kūrinio skaitymas darsyk, stebint veikėją pagal pateiktą arba pačių susidarytą planą ir išsirašant citatas bei savo nuomonę apie jį (pvz., Kas jis toks? Ką veikia? Ką galvoja? Ką kalba? Ką apie jį sako kiti veikėjai? Koks jis? Ar jis pasikeičia, kodėl? Ką apie jį galvojate jūs, kodėl? Veikėjo charakteristikos rašymas, remiantis savo stebėjimo užrašais ir citatomis. Veikėjo paveikslo apibendrinimas, siejant su visu kūriniu (pvz., kuo jo paveikslas ypatingas, kuo skiriasi nuo kitų veikėjų, kas nuo jo priklauso, ką jis lemia, kodėl, kaip jo paveikslas susijęs su kūrinio tema ir pagrindine mintimi, ką jo paveikslas atkleidė jums?).
Peržiūrėta: 9777

Vienarūšėmis sakinio dalimis vadinamos tos sakinio dalys, kuriomis sakinyje išskaičiuojami vienos rūšies veiksmų, daiktų, jų požymių ir įvairių aplinkybių pavadinimai. Svarbiausias jų požymis, kad jos turi kokį nors bendrą narį arba jam priklauso (su kuria nors sakinio dalimi susijusios gramatiškai – keliamas tas pats klausimas). Viena nuo kitos vienarūšės sakinio dalys gramatiškai nepriklauso, jungiamos sujungiamuoju ryšiu ir tariamos išskaičiuojama intonacija. Pvz. Saulė, Mėnuo, žvaigždės (veiksniai) dainose, sakmėse ir pasakose (vietos aplinkybės) paguodžia, nuramina (tariniai) gerus, ištikimus, kantrius (pažyminiai) našlaičius ir našlaites (papildiniai).
Peržiūrėta: 52348
Pasirinkite veiklos sritis: