Titulinis > Žinynas

Žinynas

Visi k l m p r s t v

Grožinės literatūros tikroviškų kūrinių vaizduojamas pasaulis toje pačioje sąlygiškoje literatūros galaktikoje skaidomas į tuos pačius elementus – tai laikas (kada vyksta veiksmas?), vieta (kur tai vyksta?), veikėjai (kas veikia?) ir jų veiksmai (ką ir kokia seka jie veikia?), nuotaikos, mintys, jausmai (kokie jie yra?).

Tikroviškų kūrinių laikas dažniausiai būna konkretus – nuo senovės (pvz., R. Neimanto apysaka „Gintaro kelias“ skaitytoją nukelia į II m. e. a. ) iki šių dienų (pvz., V. Žilinskaitės rinkinio „Nebijokė“ apsakymai).

Tikroviškų kūrinių veiksmo vietos būna realios, dažnai susijusios su konkrečiomis geografinėmis vietovėmis. „Gintaro kelio“ veikėjas Aistis iš Baltijos pajūrio nukeliauja į Romą, Egiptą, Indiją. Skomanto apysakoje „Belaisvis“ pagrindinis veikėjas Uvis su broliu iškeliauja iš namų Žemaitijoje (Ventės pilies), vydamiesi medžiojamą stirną perplaukia Lielupės upę ir atsiduria Žiemgalos žemėje (prie Mežuotnės pilies), paskui nuvaromas į Rygą ir ten gyvena kelis metus, tada su akrobatų trupe keliauja palei Dauguvą, pabuvoja Latgaloje, Žiemgaloje, išsiaiškina, kad norint grįžti namo reikia keliauti pro Jelgavą, Mintaują, Tervetę... , o V. Dautarto apysakos „Žydrieji jungos“ veiksmas vyksta Lietuvoje, prie ežero.

Veikėjai – tam tikrų istorinių arba šiandienos laikų žmonės – suaugę ir vaikai. Pavyzdžiui., Skomanto kronikų pagrindiniai veikėjai – Žemaitijos rikio Žybarto žmona Mediena ir vaikai Daubaras, Uvis, Junda, Einius ir Gailė, o V. Dautarto apysakos „Žydrieji Jungos“ komanda – XX a. Lietuvos vaikai Aistė, Šarūnas, Mindaugas, Algis. Pagrindinių veikėjų paveikslai – tai meniniai vaizdiniai, susidarantys skaitančiojo sąmonėje apgalvojant veikėjų veiksmus, santykius su kitais veikėjais, kalbas, mintis, pasakotojo ir kitų veikėjų nuomones. Štai skaitant Skomanto istorines apysakas, pirmiausia galima įsivaizduoti pagrindinio veikėjo Uvio literatūrinį paveikslą, nes pirmosiose dviejose knygose pasakojama apie jo patekimą į vokiečių nelaisvę, gyvenimą svetimoje aplinkoje Rygoje ir pabėgimą iš nelaisvės. Skaitytojui įsitraukus į Uvio patiriamus nuotykius regimas narsaus, sąžiningo, gabaus, išradingo, jautraus, mylinčio savo tėvus ir Tėvynę, gerbiančio senąsias lietuvių tradicijas berniuko literatūrinis paveikslas.

Siužetas – tai nuosekli kūrinio įvykių seka, veiksmo grandinė, tikroviškuose kūriniuose turėtų būti įtikinamas – vykti „lyg gyvenime“. Tradicinis kūrinio arba ištraukos pasakojimas gali susidaryti iš tokių pagrindinių etapų:

1) ekspozicija (pagrindinių veikėjų ar veiksmo situacijos pristatymas): pvz., Skomanto „Belaisvis“ prasideda dviejų brolių – šešiolikmečio Daubaro ir dešimtmečio Uvio medžioklės aprašymu.

2) užuomazga (veiksmo pirminis postūmis): pvz., jaunėlis brolis Uvis patenka į teutonų nelaisvę;

3) veiksmo vystymasis / raida / eiga: pvz., vyresnysis brolis pabėga, jaunėlis Uvis gyvena nelaisvėje Rygoje;

4) kulminacija (aukščiausias veiksmo įtampos taškas): pvz., Uvis padeda pabėgti šeimininkų dukrai iš namų ;

5) atomazga (konflikto sprendimas): pvz., Uvis parduodamas akrobatų trupei;

6) epilogas (baigiamieji žodžiai, apibendrinimas): pvz., Uvis su akrobatų trupe keliauja po Latviją ir tikisi sugrįžti į Lietuvą – „Keliaus, kol pasieks kraštą, kur ramiai per Žemaitijos pievas teka jo vaikystės sapnų upė. Venta.“

Taigi tikroviški grožinės literatūros kūriniai skaitytojus kviečia į tikroviškus, tačiau kūrėjų meninės vaizduotės intriguojančiai, įdomiai suręstus literatūrinės išmonės pasaulius.

Peržiūrėta: 1620

Šiuolaikiniame pasaulyje visa greitai maišosi, jungiasi, skiriasi, todėl sunku surasti tam tikrus atskaitos-atsvaros taškus tikroviškos grožinės literatūros prasmėms apibūdinti. Bet pabandyti galima.

Sutarta grožine literatūra laikyti tai, kas rašytojų sukurta – taigi vienaip ar kitaip visa grožinė literatūra yra rašytojų išmonės produktas. Bet vieni kūriniai laikomi literatūrinės išmonės kūriniais (tai pasakos, literatūrinės pasakos, poemos-pasakos, apysakos-pasakos, pjesės-pasakosir kt.), o kiti tikroviškais (tai apsakymai, apysakos, romanai, dramos ir kt.).

Grožinės literatūros tikroviškuose kūriniuose vaizduojamas gyvenimas, sąlygiškai panašus į realųjį. Tokie gali būti istoriniai, nuotykių, sporto ar jaunimo gyvenimo temas atskleidžiantys grožinės literatūros tekstai.

Tikroviškų kūrinių temos (pvz., pasaulis jaunų žmonių akimis)jauną skaitytoją nukelti į senovės Graikiją (pvz., D. Dilytės „Heladės šviesa“), į XIV a., į XIX a. Prancūziją (H. Malo „Be šeimos“), XIX -XX-XXI a. Lietuvą (pvz., P. Tarasenkos „Pabėgimas“ ir „Užburti lobiai“, J. Biliūno „Kliudžiau“, P. Cvirkos „Vaikų karas“, R. Spalio „Gatvės berniuko nuotykiai“, V. Račicko „Zuika Padūkėlis“, G. Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“).

Grožinės literatūros tikroviškų kūrinių problemos yra sąlygotos realaus gyvenimo rūpesčių, patiriamų visų laikų žmonių: pvz., kodėl svarbu mylėti savo Tėvynę? kodėl svarbu ginti savo asmeninę ir Tėvynės laisvę? kaip sugrįžti į Tėvynę? (P..Tarasenkos „Pabėgimas“), kodėl saugotina kiekviena gyvybė? kodėl tokia trapi gyvybės ir mirties riba? kaip išgirsti sąžinės balsą? (J. Biliūno „Kliudžiau“, V. Krėvės „Galvažudys“), kaip gyventi be namų ir artimųjų? ( H. Malo „Be šeimos“, G. Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“), kaip jaunam žmogui atrasti savąjį gyvenimo kelią? (R. Spalio „Gatvės berniuko nuotykiai“, V. Račicko „Zuika padūkėlis“, „Zuika dar gyvas“, „Nauji Zuikos nuotykiai, arba Tikrasis džiaugsmas“).

Šių kūrinių pagrindinės mintys (kaip ir kitų grožinės literatūros kūrinių) gali būti išsakomos tiesiogiai pasakotojo arba pagrindinių veikėjų arba suprantamos paties skaitytojo apmąstant skaitytą kūrinį.

Pavyzdžiui, P. Tarasenkos apysakų pagrindinės mintys dažniausiai išsakomos kūrinių pabaigoje gerbiamų žmonių lūpomis lyg šventa priesaika visų laikų Lietuvos jaunimui: „Mylėkite savo tėvynę, vaikeliai, ginkite ją, kaip jūsų tėvai ir protėviai kad gynė.“ („Pabėgimas“); „Meilė darbui, žmogui, gimtinei pasiekiama tik taikingu darbu. <...> Tik taikingai dirbdami, tik taikos siekdami pasieksite laimės. („Rambyno burtininkas“); „Iš tikrųjų tie visi užburti lobiai yra ne kokie nors medžiaginiai turtai, bet tėvų mums paliktas prarastos šviesos ir laisvės troškimas.“ („Užburti lobiai“).

J. Biliūno pasakotojo baigiamieji žodžiai dažnai slepia perkeltines prasmes, kurias tenka įminti pačiam skaitytojui, pvz.: „Tat buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje.“ („Kliudžiau“); „Tylom sėdžiu, prisiglaudęs prie motinos, žiūriu ir klausaus, klausaus...“ („Kūdikystės sapnai“).

Šiuolaikinės pasaulio ir lietuvių grožinės literatūros kūriniuose pagrindinės mintys dažniausiai nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neišsakomos – jos lieka už viso teksto eilučių. Pavyzdžiui, Skomanto istorinė nuotykių apysaka „Vilkė“ baigiasi Žemaitijos rikio sūnaus Uvio (drauge su prijaukinta vilkute) sugrįžimu iš kryžiuočių nelaisvės namo, į Žemaitiją, tačiau pagrindinę mintį galima nusakyti savais žodžiais: pvz., pažinti pasaulį – tai pažinti save; įsiklausymas į gamtą, žmones ir save – jauno žmogaus ugdymosi pagrindas; svarbiausia pergalė – prieš save; visi keliai veda į Tėvynę... ar pan. G. Morkūno apysakos „Iš nuomšiko gyvenimo“ pabaigoje pagrindinis veikėjas, daug skriaudų ir neteisybės patyręs vaikų namų auklėtinis, mąsto apie žmones – kurie nuomšikai (įrankiai / daiktai kitų rankose), kurie – ne (patys kuria savo gyvenimą). Ką svarbaus ši apysaka atskleidžia skaitytojams? Kad visi žmonės turėtų būti jautrūs ir geri vieni kitiems? Kad kiekvieno vaiko širdelė ištroškusi meilės, gerumo, atjautos? Kad žmonės turėtų būti žmonėmis? Kad...

Šiuolaikinės literatūros pagrindinės mintys sunkiai surikiuojamos pagal ūgį – kartais jos įsiveržia į Skaitymo namus kaip viesulas, kartais tyliai krebžda prie vos vos pravertų mūsų sielos durų...

Peržiūrėta: 2288

Kuo ypatingi meniniai tekstai?

Grožinės literatūros ištakos – tautosaka, kurioje susipynė daugelio žmonių gyvenimo patirtis ir vaizduotės žaismas, tai išsakyta meniškai vaizdinga ir įtaigia kalba.

Grožinės literatūros kūrėjai rašytojai kuria savo tekstus, remdamiesi ir kultūros tradicijomis, ir savo gyvenimiška patirtimi bei vaizduote, visa tai išreiškia savita menine kalba.

Mokomieji meniniai tekstai kuriami atsižvelgiant ir į tradicijas (pvz., žanrų taisykles, kalbos menines priemones), ir suteikiant laisvę kūrybinės savasties bei vaizduotės raiškai.

Peržiūrėta: 1570

Pasakojamosios tautosakos tekstų klausymas

I. Pasirengimas klausytis

Jei nesinori klausytis, sunku susikaupti klausymuisi, dažnai nesiseka suprasti, įsiminti klausomo teksto, vertėtų prieš klausant pasirengti šiai veiklai, sugalvojant motyvą (-us), kodėl verta, prasminga būtų išklausyti ir suprasti lietuvių pasakojamosios tautosakos kūrinius. O tam reikėtų atsigręžti į praeitį...

Kodėl senovėje vaikai ir suaugusieji klausydamiesi lengviau įsimindavo tautosakinius pasakojimus?

Todėl, kad jiems buvo įdomu klausytis: pasakojamoji tautosaka (sakmės, padavimai, pasakos, anekdotai, atsiminimai ir kt.) buvo viena patraukliausių pramogų.

Todėl, kad jie norėjo klausytis: tautosakiniai pasakojimai atverdavo jiems vartus į nepaprastų įvykių ir stebuklų pasaulį.

Todėl, kad jie stengėsi išmokti klausytis: žodinės informacijos įsiminimas ir gebėjimas ją perduoti kitiems buvo vertinamas kaip geidžiama išmintingo žmogaus savybė.

Ką daryti šių dienų žmogui, kuriam neįdomu, kuris nenori ir (galbūt ) nesugeba atidžiai klausytis žodinių tautosakinių pasakojimų?

Pasistengti sudominti save ieškant svarių priežasčių, nukreipiančių klausomos temos svarbumo, įdomumo, reikšmingumo kryptimis: pvz., suprasti, kad kiekvienos tautos žodiniai pasakojimai yra pasaulio kultūros pradžių pradžia, kurią turėtų pažinti kiekvienas išsilavinęs žmogus.

Pabandyti įveikti pradinį nenorą įtikinant save, kad ir po paprasta pasakojimo forma (drabužiu) gali slypėti gili išmintis.

Įsiklausyti į lietuvių mokslininkės Bronislavos Kerbelytės patarimus: „Daugelį dalykų žmonija atranda ne vieną kartą, nes senos tiesos užsimiršta, o vėliau jų pasigendama. Taip ir pasakų išmintis šiandien dažnai suskamba naujai. Jos mums reikalingos kaip protėvių kultūros palikimas, pasaulio pažinimo palydovės, nes jos ėjo išvien su trečiaisiais broliais, kurie, nepaisydami, kad visuomenės dauguma juos vadino kvailiais, atrasdavo ir skleisdavo naujas tiesas ir elgesio normas. Dabar, kaip ir senų senovėje, pasakos yra drąsos ir ištvermės mokykla, tas gyvasis vanduo – begalinio optimizmo išraiška.“(Iš pabaigos žodžių lietuvių liaudies stebuklinių pasakų knygai „Gyvasis vanduo“.)

II. Būdai geriau suprasti, įsiminti tekstą klausymosi metu

Klausant pasakojimų pravartu taikyti tam tikras klausymo strategijas – tai yra mokymosi būdus, padedančius sutelkti dėmesį ir kryptingai nukreipti pastangas suprasti bei įsiminti tekstą.

Pasakojimo planas

Klausant sakytinio teksto reikėtų stengtis suprasti svarbiausius pasakojimo etapus, sugalvoti pavadinimus ir juos užsirašyti.

Taip klausant ir drauge rašantis svarbiausius dalykus, išklausius tekstą, sudaromas pasakojimo planas – pasakojimo turinio gairės.

Pvz. Pasakos „Gudrus kvailys“ pasakojimo planas

Gudri pana paskelbė tekėsianti tik už gudresnio už ją jaunikio. Trys broliai – du gudrūs ir trečias kvailas – išsiruošė tos panos nurungti. Bekeliaudamas kvailas brolis prisirinko keistų daiktų (nustipusią antį, lanką, kamštį). Gudriems broliams tos panos nugalėti nepasisekė. Kvailys kalbėdamas pasinaudojo keistais radiniais ir nurungė gudriąją paną. Gudrus kvailys vedė gudrią paną.

Veikėjų stebėjimas

Klausant sakytinio teksto dėmesį galima būtų sutelkti į pagrindinius pasakojimo veikėjus: užsirašyti jų vardus ir, klausantis pasakojimo, pasižymėti pastebimas jų būdo savybes ir savo paaiškinimus.

Taigi išklausius tekstą ir užsirašius savo pastabas apie pagrindinius veikėjus, sudaromi veikėjų stebėjimo užrašai.

Pvz.

Pasakos „Gudrus kvailys“ veikėjų stebėjimo užrašai

Gudri pana – turtinga, savarankiška ir išmintinga, nes ieško protingo vyro ir pati išsirenka tą, kuriam pralaimėjo per pokalbį.

Gudrūs broliai – pasipūtę ir neįžvalgūs, nes pervertina savo protą, pašiepia savo jaunėlį brolį ir pralaimi gudriai merginai.

Gudrus kvailys – kuklus, išradingas ir protingas, nes derinasi prie brolių, o savo išmone nugali gudrią merginą ir ją veda.

III. Klausymosi apibendrinimas

Išklausius pasakojimą ir jį supratus, pravartu apgalvoti jo prasmes: kokia šio pasakojimo tema? Kokia jame keliama problema? Kokia galėtų būti pagrindinė mintis? Kas šiuo pasakojimu galėjo būti pasakoma svarbaus senųjų laikų žmogui? Kuo jis galėtų būti reikšmingas šiuolaikiniams žmonėms?

Kad būtų įdomiau susieti išklausytus tekstus su šiandiena, smagu juos iliustruoti, vaidinti, diskutuoti.

Peržiūrėta: 5188

GEGUTĖ

Kukū!

Pagalvėlis pūkų.

Kukū, kukū!

Duos gegė taukų:

Pasitepsi ratus,

Važiuosi metus.

GENYS

Čiaku, čiaku,

Viršum medžių kirsiu šakų!

Tak… tak… taku,

Medį plaku!

Kai paplaksiu,

Kirminėlių rasiu!

KIKILIS

Šimts, šimts, šimts vyrų

Mano vieno rieto nepakels.

Lyk, lyk, lyk!

Lyt, lys, lys, lys!

LAKŠTINGALA

Jurgut, Jurgut!

Kelk, kelk!

Kinkyk, kinkyk, kinkyk!

Patepk, patepk, patepk!

Važiuok, važiuok!

Paplak, paplak, paplak!

Bėruk, bėruk, bėruk!

Greičiau, greičiau!

Trauk, trauk, trauk!

Na, na, na, na, tir, tir...

Sustok, sustok!

PELĖDA

Suvystyk, suvystyk!

Palauk, palauk!

Tuoj, tuoj!

PEMPĖ

Klyvis, klyvis,

Kas mane padyvys?

Kiaušinėlius dėsiu,

Vaikelius perėsiu.

Kiaušinėliai taškuoti,

Vaikeliai kuoduoti.

SNIEGENA

Aš jau čia,

Aš jau čia.

STRAZDAS

Svetimoj šaly buvau,

Alų, midų gėriau –

Sudžiūvau, sudžiūvau.

Į savo kraštą parlėkiau,

Kirminėlius lesiau,

Vandenėlį gėriau –

Nutukau, nutukau.

ŠARKA

Čirikt, čirikt, čirikt, bus svečių.

TETERVINAS

Parduosiu kailinius – pirksiu pačią,

Parduosiu kailinius – pirksiu pačią.

TILVIKAS

Kliku... klieku...

Duokit sliekų!

Vištažvinių, vištažvinių,

Skilvin, skilvin!

VARNA

Kvarkt, kvarkt,

Imkit žagres art, art, art!

VARNĖNAS

Šiu-gint, šiu-gint, šiu-gint!

VIEVERSYS

Čyru vyru, pavasaris,

Palikau vaikelius nelesintus.

Parlėksiu – palesinsiu,

Prakirsiu ledelį – pagirdysiu.

Žaliu vyneliu pagirdysiu

Ir vėl išlėksiu.

VOLUNGĖ

Grybų rauti,

Grybų rauti,

Į kašelę krauti.

ZYLĖ

Priusgyt, priusgyt!

ŽVIRBLIS

Čir, čir, aš vyrs, aš vyrs!

Peržiūrėta: 36771

Tradiciškai įprasta vardažodžių galūnių nosinių rašybą sieti su vienaskaitos galininku ir daugiskaitos kilmininku, tačiau vertėtų įsiminti ir kitokius – nosinių rašymo ir nerašymo atvejus. 1. Nosinės balsės rašomos asmeninių įvardžių vienaskaitos kilminine (ko?) – manęs, tavęs, savęs, bet nerašomos galininke: ką? – mane, tave, save (tradicinė ir morfologinė rašyba). 2. Reikėtų įsidėmėti, jog nosinės raidės nerašomos skaitvardžių nuo vienuolikos iki devyniolikos, įvardžio keliolika bei bevardės giminės būdvardžių galininke: ką? – dvylika mėnesių, keliolika draugų, daryti gera (tradicinė ir morfologinė rašyba).
Peržiūrėta: 7446

Reikėtų įsidėmėti nekaitomų tarptautinių žodžių galūnių -ė, -i, -u rašybą: ateljė, fojė, želė, taksi, žiuri, interviu (tradicinė rašyba).
Peržiūrėta: 1987

Įvardžiuotinės būdvardžių formos – tai būdvardžiai, prie kurių galūnių prijungtos papildomos įvardžių jis, ji formos, norint suteikti išskirtinumo ypatybių: baltas + jis = baltasis, tyli + ji = tylioji, aukšti + jie = aukštieji, ramios + jos = ramiosios. 1. Įvardžiuotinių būdvardžių tam tikruose linksniuose rašomos nosinės balsės: moteriškosios ir vyriškosios giminės vienaskaitos galininke (ką?) bei daugiskaitos kilmininke (ko?) – dvi nosinės balsės, moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininke (kuo?) bei daugiskaitos galininke (ką?) – viena nosinė balsė: baltąją, baltąjį, baltųjų, baltąja, baltąsias (tradicinė ir morfologinė rašyba). 2. Reikėtų įsidėmėti, jog įvardžiuotinių būdvardžių vienaskaitos naudininke ir vietininke nosinės balsės nerašomos: baltajam, baltajai, baltajame (fonetinė rašyba).
Peržiūrėta: 2056

Reikėtų įsidėmėti kai kurių žodžių pabaigos tradicinę rašybą: ačiū, dviese, trise, kadaise, savaime, drauge, kolei, tolei, šiolei, vėlei, dėlei, palei, beje, deja, nebe, šalia, čia.
Peržiūrėta: 891

Sakmė – nedidelės apimties pasakojamasis kūrinys apie žmogaus, augalo, gyvūno, daikto, gamtos reiškinio kilmę arba žmogaus susidūrimą su antgamtinėmis būtybėmis. Joje veiksmas dažniausiai vyksta labai senais laikais.
Peržiūrėta: 2053

Dievas sukūrė visus gyvulius ir leido kiekvienam pasirinkti sau ginklą. Kiškis pasiėmė ilgas kojas, ežys aštrius ir smailius dyglius, šuo aštrius dantis, ožys smailius ragus. Kai atėjo eilė bitei, ji prašė Dievo tokio geluonio, jog kiekvienas gyvulys, kurį ji įgelsianti, mirtų. Bet to ji negavo, atvirkščiai – jei kam nors įgels, pati turės mirti.

Taip ir yra.

Peržiūrėta: 1211

Linus išgalvojo Dievo motina. Kai moterys darbo neturėjo, tai labai pletkus vedžiojo. Dievo motina rado kokius gelsvus grūdelius ir juos pasėjo. Iš tų grūdų išaugo linai. Tada ji išgalvojo juos verpt, aust – ir moterim darbo pramanė. Tada moterys pradėjo dirbt ir nustojo pletkavot.

Velnias užtai linų nemyli, kad juos išgalvojo Dievo motina.

Peržiūrėta: 1242

Labai labai seniai, kai dar paukščiai ir gyvuliai neturėjo akių, Dievas sušaukė juos visus, kad galėtų padalyti jiems akis.

– Kas atvyks anksčiau, tas gaus geresnes akis, – tarė Dievas.

Visi gyvuliai ir paukščiai labai skubėjo pas Dievą, tik viena pelėda vos vilkosi paskui. Jau sutemus atėjo pelėda pas Dievą. Dievas surado patamsyje dideles akis ir padovanojo jas pelėdai, kad ji galėtų jomis matyti ir naktį. Taip Dievas padarė todėl, kad labai tingėjo viešniai patalą nakvynei taisyti. Pelėda gavo dideles akis ir nakties metu parskrido namo.

Nuo to laiko pelėda vien naktį temato.

Peržiūrėta: 1979

Dievas sukūrė visus medžius ir liepė visiems budėti, nemiegoti.

Viena epušė užmigo. Pabudusi žiūri – velnias sėdi jos viršūnėje. Labai persigando ir ėmė drebėti.

Ir šiandien epušė tebedreba. Visi medžiai pyksta ant jos ir barasi:

– Epuše, epuše! Tu šlami, šlami ir nė vienos valandėlės nenustoji. Kliudai mums vakarinių varpų skambėjimo klausytis.

Peržiūrėta: 1278

Velnias su Dievu susilažino, kuris padarys gražesnį paukštį. Dievas pradėjo gražint karvelį, o velnias – povą. Dievas nugražino visą karvelį, o velnias povui tik uodegą. Viso povo nugražint nespėjo, nes užgiedojo gaidys.
Peržiūrėta: 1388

Šuo pasisiuvo batus. Ir vieną kartą susitiko su kiškiu. Kiškis sako:

– O, kaip tau gerai – batus turi! Duok man pasimatuoti.

Šuo davė kiškiui pasimatuoti batus. Kiškis apsiavęs kaip nudūmė, taip nudūmė.

Ir nuo to laiko šuo dabar su kiškiu nesugyvena.

Peržiūrėta: 1107

Dievas palikęs vaivorykštę po tvano, kuri reiškianti, kad daugiau tvano nebus. Vaivorykštė traukia iš ežerų ir upių vandenį į debesis, kada juose vandens sumažėja. Kartais gali įtraukti medžius, gyvulius ir žmones. Kartą buvo įtraukusi piemenį ir tris jo ožkas.
Peržiūrėta: 1893

Kitą kartą Dievas paėmė molio gabalą, nulipdė žmogų ir įpūtė jam sielą. Tą matė velnias. Jis paėmė molio gabalą ir nulipdė vilką. Nulipdęs norėjo įpūsti jam dvasią. Pučia pro vieną galą, pučia pro kitą galą, bet nieko negali padaryti – kaip negyvas, taip negyvas. Dirbo dirbo, galiausiai eina pas Dievą ir klausia:

– Kaip reikia įkvėpti vilkui dvasią?

– Nueik pas savo vilką, – sako Dievas, – ir sakyk jam: „Vilke, vilke, papjauk velnią!“ – tada jis pasidarys gyvas.

Nuėjo velnias pas vilką ir sako jam:

– Vilke, vilke, papjauk poną Dievą!

Bet vilkas nė judėti nejuda – stovi kaip stovėjęs.

Tuomet velnias įlipo į aukštą medį ir sako:

– Vilke, vilke, papjauk velnią!

Kad šoks vilkas ant velnio, o jis kaip spyrė vilkui į kaktą – ir įspyrė velnio plauką. Vilkas nubėgo į mišką, o kaktoj ir šiandien tebėra įspirtas velnio plaukas.

Peržiūrėta: 3662

Labai senais laikais, kai dar ant žemės žmonių nebuvo, gyveno vienas ponas Dievas, visų karalių karalius. Bet tada jis dirbo visus prastus darbus, kaip ir mes kad dirbame.

Kartą Dievas plovė paišiną veidą, nes krosnį bekūrendamas buvo susitepęs. Jam besiprausiant, vienas lašas vandens nukrito žemėn. Tas vandens lašas, nukritęs žemėn, pavirto žmogum.

Taip ir buvo sukurtas pirmasai žmogus. Dievas, matydamas, kad vienam žmogui nuobodu, sukūrė moterį. Vyrą pavadino Adomu, o moterį – Ieva.

Peržiūrėta: 1776

Aus baus bus medaus,

Seną vilką bitės pjaus.

Barė ponas katinėlį,

Kam sudaužė ąsotėlį.

Katinėli, nu nu nu,

Tave mušti ketinu.

Ėjo zuikis per kemsyną

ir įklimpo į pelkynę.

Duokit zuikiui letenėlę

ir ištraukit padarėlį.

Viens, du, trys –

zuikis „ačiū“ jums sakys.

Kybur vybur kabarai, Nešė lobį aitvarai. Kam juos vytis? Tau.

Šuldu buldu, šakar makar, Kas girdėjo katę vakar Naktį kaukiant prieš mėnulį, Turi eit dabar už durų.

Tūkstantis –

Kaminėlis rūkstantis.

Vienas, dujai, triku, traku,

Atabėga šaladraku.

Peržiūrėta: 1453
Pasirinkite veiklos sritis: