Titulinis > Žinynas

Žinynas

Visi k l m p r s t v

Lietuvių tautosaka
Peržiūrėta: 510

Tautosaka [liet. tauta + sako] – žodinė tautos (liaudies) kūryba (dainuojamoji, pasakojamoji, smulkioji).

Folkloras [angl. folklore < folk – liaudis + lore – išmintis, žinios] – tarptautinis žodis, reiškiantis įvairių tautų liaudies kūrybą (tautosaką, liaudies muziką, liaudies šokius ir žaidimus, liaudies teatrą), kartais suprantamas plačiau – ir kaip liaudies dailė, papročiai, tikėjimai.

Peržiūrėta: 871

Tekstas [lot. textum – sujungimas] – tai tarptautinis žodis, įvardijantis rašytinės, vaizdinės arba sakytinės žodinės formos kūrinį arba jo ištrauką.

Tekstai gali skirtis savo forma (išoriniai požymiai – kaip vaizduojama?), turiniu (vidiniai požymiai – kas vaizduojama?), siekiais (tikslas – ko siekiama? Paskirtis – kam skiriama?) ir kt.

Laboratorija [lot. laboratorium < laboro – dirbu] – tai tarptautinis žodis, reiškiantis tinkamai įrengtą patalpą, kurioje gali būti atliekami bandymai, tyrimai, eksperimentai. Perkeltine reikšme jis gali reikšti ir tam tikrus bandomuosius (pvz., mokymosi) darbus tam tikroje (pvz., mokymosi) aplinkoje.

Planuojant teksto kūrimą / rengimą, iš pradžių rekomenduojama apgalvoti priežastis (kodėl rengiamasi tai atlikti?), numatyti siekius (koks šios veiklos tikslas? Kam skiriama?), turinį (kas bus atskleidžiama?), prisiminti / išsiaiškinti / pasirinkti formą (koks teksto pobūdis? Koks žanras? Kokie tiktų rašymo tipai? Kokia kalba?).

Aptariant tekstą, rekomenduojama pirmiausia ištirti jo formaliuosius požymius (pavadinimas, autorius, žanras, vaizdinė informacija), skaitant / klausant / žiūrint sutelkti savo dėmesį į formą (kaip pasakoma?) ir į turinį (kas pasakoma?), paskui galima išsiaiškinti teksto siekius.

Buitiniai – tai žmonių kasdienio bendravimo poreikiams ir asmeninei informacijai perteikti skiriami tekstai. Dažniau būna sakytinės formos (monologas, dialogas, pokalbis, ginčas...), gali būti ir rašytinės (laiškas, interviu...).

Meniniai – tai rašytojų kūrybinei išmonei atskleisti ir skaitytojų vaizduotės, jausmų ir minčių atradimams skirti tekstai, dažnai turintys perkeltinių prasmių. Būna įvairių formų (sakytinės, rašytinės, vaizdinės, mišrios) ir žanrų (liaudies pasakos, literatūrinės pasakos, komiksai, eilėraščiai, apsakymai, apysakos, pjesės...).

Dalykiniai (moksliniai) – tai mokslinėms problemoms kelti, žinioms pateikti arba mokyti skiriami tekstai. Būna rašytinių, sakytinių ir mišrių formų (straipsnis, studija, vadovėlis, pranešimas, paskaita...).

Publicistiniai (žiniasklaidos) – tai visuomenės gyvenimo problemas keliantys, aptariantys, informuojantys, žmonių aktyvumą skatinantys tekstai. Būna įvairių formų (rašytinių, sakytinių, vaizdinių, mišrių) ir žanrų (žinutė, straipsnis, reportažas, laiškas, interviu...).

Administraciniai – tai teisininkų, administracijos darbuotojų, diplomatų ir kitų valstybės tarnautojų tvarkomi arba valstybinėms įstaigoms skiriami tekstai. Dažniausiai būna parengiami rašytinės formos (įsakymas, protokolas, prašymas, charakteristika, gyvenimo aprašymas, sutartis...), bet gali būti perskaitomi ir žodžiu (įsakas, deklaracija ir kt.).

Religiniai – tai religijų istorijai, teorijai ir praktikai skiriami tekstai. Būna sakytinės ir rašytinės formų ir įvairių žanrų (pvz., Biblija, giesmės, maldos, pamokslai...).

Mišrūs – tai įvairių požymių turintys tekstai (pvz., mokslo populiarinimo tekstai gali turėti ir mokslinio, ir publicistinio, ir meninio tekstų požymių). Būna sakytinės, rašytinės, vaizdinės ir mišrios formų bei įvairių žanrų (pvz., buitinės ir meninės kalbos laiškas, dalykinis ir publicistinis straipsnis...).

Mokomieji – tai mokinių mokykloje kuriami įvairūs tekstai, atsižvelgiant į tikslus, paskirtį, žanrų reikalavimus, mokantis atrasti savo rašytinę raišką ir atpažinti savąją kūrybinę savastį. Būna sakytinės, rašytinės, vaizdinės ir mišrios formų, siekiama laikytis tam tikrų žanrų reikalavimų.

Tuos pačius tekstus, pasirinkus kitą atskaitos tašką, galima grupuoti dar kitaip.

Pvz., pagal teksto pagrindinę užduotį (aprašyti, pasakoti, samprotauti) jie skiriami į aprašymo, pasakojimo, samprotavimo ir mišrius tekstus.

Aprašymas – tai žodžiais išsamiai nusakytas regimas vaizdas ar nuosekliai atskleisti juntami pojūčiai (garsų, kvapų, skonio, lytėjimo).

Tiesioginės reikšmės trumpų aprašymų pavyzdžiai galėtų būti lietuvių kalbos priežodžiai. Pvz. Koks paritus, toks pastačius. Balsas kaip lakštingalos. Baltas kaip obelis.

Perkeltinės reikšmės trumpi aprašymai – tai mįslės. Pvz. Auksu mesta, sidabru atausta, deimanto peiliu rėžta. (Vaivorykštė.)

Pasakojimas – tai žodžiais nuosekliai atpasakota realaus ar įsivaizduojamo įvykio seka.

Tradicinių nuoseklių pasakojimų pavyzdžiai galėtų būti lietuvių padavimai.

Pvz. „Laumės akmuo“

Liškiavos laukuose yra didelis akmuo. Senų senovėje, labai seniai, kaip seni žmonės kalba, laumė nešė tą akmenį ir norėjo Nemuną užtvenkti ligi dvyliktos valandos. Tik kai gaidys užgiedojo, tai jai prijuostės raištis nutrūko. Išmetė akmenį ant tos vietos, ir iki šiol jis ten pasiliko.

Samprotavimas – tai savų minčių tėkmės atskleidimas žodžiais keliant klausimus, aiškinant kodėl ar įrodinėjant teiginius. Samprotavimų daugiau yra rašytojų sukurtuose grožinės literatūros kūriniuose.

Pvz. Ir dabar, slinkdama paskui grupę, Kandė viską prisimena iš naujo. Taip sunku širdžiai, kad kojos linksta. Vėl smilkteli įkyri mintis: „O manęs niekas niekada neįsidukrins. Pažiūrės į užklijuotą akinių stiklą ir nusigręš. Nors už Julę geriau mokausi, nors chore dainuoju. Tik į užklijuotą stiklą žiūrės...“ (V. Žilinskaitė, „Kandė Bedantė“.)

Peržiūrėta: 3924

Pagalvokite, ką galite pasakyti apie... eilėraščius... Kuo ypatingi šie tekstai? Kokius jų požymius laikytumėte išskirtiniais?

Kokius eilėraščius esate skaitę, kuriuos mokate atmintinai? Ar esate jau sukūrę savų eilėraščių? Jei taip, tai prisiminkite, kodėl ir kaip jie „atsirado“...

Pabandykite patys atsakyti į šiuos klausimus: kodėl kuriami eilėraščiai? kam kuriami? kaip sukurti eilėraštį? Paskui skaitykite pavyzdžius ir stenkitės juos susieti su savo patirtimi.

I pvz.

Kartais eilėraštis „pasirašo“ pats – netikėtai net pačiai (-iam) kūrėjai (-ui) ant popieriaus lapo atsiranda kelios eilutės:

Lėtai lėtai

Lengvai lengvai

Linguoja laukuose

Linai.

Giliai giliai

Gailiai gailiai

Į tolius mėlynuosius

Panirai.

Kai eilėraštis „pasirašo“ pats, belieka sugalvoti jam pavadinimą. Ilgesys? (Įsi)žiūrėjmas? Vakarėjant? O gal palikti be pavadinimo?

II pvz.

Kartais žmogų gali varginti koks nors klausimas, tema ar paskirta užduotis parašyti eilėraštį pagal pateikiamus reikalavimus arba laisvai pasirinkus savo temą ir raišką. Tada pirmiausia galvojamas pavadinimas ir kviečiami su ta tema susiję pojūčiai, vaizdiniai ar sąskambiai, melodijos.

Vasaros vakaras

Diena vakarėja,

Šešėlis ilgėja,

Miglon įsisupai...

Įsisvajojai,

Įsigalvojai,

Rason įbridai...

III pvz.

...O kartais eilėraščiai sukuriami kaip burtai ar mįslės...

Saulėgrąža

Juodam nakties atlape:

Mėnulis.

(A. Nyka-Niliūnas „Clair de lune“)

Šiltą vakarą

Viršum ežero

Mažos šaudyklėlės

Muselėms tinklus audžia.

(L. Gutauskas „Kregždės“)

... O kartais... Pagalvokite, prisiminkite... Juk eilėraštis – nedidelis eiliuotas kūrinys. Tai labiausiai neapibrėžtas lyrikos žanras: gali būti parašytas bet kuria eilėdaros sistema, rimuotas arba ne, įvairios tematikos ir kompozicijos. Būna net eilėraščių proza... Daugybė kelių ir takelių į Poezijos žemę...

Peržiūrėta: 4029

Informacija [lot. informatio – išaiškinimas, pranešimas] – įvairios žinios, perduodamos vienų asmenų kitiems žodžiu, raštu arba žiniasklaidos priemonėmis.

Kodėl, kaip ir kokie senų senovėje atsirado pirmieji informacijos (pranešimų) ženklai?

Ar galėtumėte įsivaizduoti, kad senoviniai laiškai – tai audėjų išaustos juostos, kalvių nukalti žalvariniai papuošalai, tėvynės gynėjų įžiebti laužai ant kalvų?

Ar galėtumėte įsivaizduoti, jog dideli akmenys su įrėžtais ženklais – tai senovės žvaigždėlapiai, žemėlapiai, gal net laikraščiai?

Apie senovės ženklų paslaptis galite paskaityti lietuvių mokslininkų archeologų knygose – pvz., Petro Tarasenkos „Pėdos akmenyje“ (Vilnius, 1958) ir Laimos Nakaitės „Žalvariniai senolių laiškai“ (Vilnius, 1983).

Kas būdinga šiuolaikiniams informacijos perdavimo tekstams?

...Nuo senovės laikų praėjo daug metų, informacijos ženklai keitė ir keičia savo formas ir turinį... Kaip svarbią informaciją perduodate jūs? Ką mokate, ko norėtumėte išmokti?

Kokius šiuolaikinius tekstus galima pavadinti tik informaciniais, jei pati rašto prigimtis pirmiausia buvo susijusi su siekiais pranešti, perduoti žinią?

Informaciniais tekstais galima pavadinti tuos, kuriems informacijos sklaida yra pagrindinis siekis. Taigi tokiais galėtume vadinti kvietimus, laiškus, interviu, gyvenimo aprašymus ir kt. – jie gali būti buitinio, meninio, administracinio, publicistinio, mišraus pobūdžio – tai lemia jų paskirtis ir rašančiojo pasirinkimas.

Mokomieji informaciniai tekstai kuriami atsižvelgiant į reikiamų žanrų rašymo taisykles ir sėkmingai gali būti taikomi gyvenimo praktikoje (pvz., per lietuvių kalbos pamoką gražiai pagal taisykles parašytą ir iliustruotą sveikinimą galima iš tikrųjų išsiųsti adresatui).

Peržiūrėta: 601

Prisiminkite, kokių esate klausęsi, skaitę instrukcijų (pvz., kaip elgtis su nauju dviračiu, telefonu, kompiuteriu).

Kodėl, kam, kas jas rašo? Kodėl rekomenduojama jų laikytis? Iš kokių sudedamųjų dalių galėtų būti šie tekstai?

Ar jau esate bandę kokią nors instrukciją sudaryti ir užrašyti patys? Suderinkite savo patirtį su pateikiamais instrukcijų modeliais.

Skaitydami pavyzdžius galvokite, kas būdinga instrukcijų kalbai, sandarai, turiniui.

I pvz. – dalykinė instrukcija iš patarimų knygos „Kaip išgyventi“.

Pasidaryk saulės laikrodį

Įsmeik lazdelę į žemę. Ankstų saulėtos dienos rytą pažymėk lazdos šešėlio galą, tada pakartok tai vidudienį, kai saulė bus virš galvos, ir vakare, prieš saulėlydį. Nubrėžk puslankį tarp pirmo ir paskutinio taško (naudodamas kitą lazdelę ir gabalėlį virvės) ir pažymėk vidudienio tašką, Tu turėsi „laikrodį“, kuriuo galėsi matuoti laiką.

(Kalba tiksli, aiški, kreipiamasi vienaskaitos II asmeniu – lyg į kiekvieną tiesiogiai; pavadinime nurodoma konkreti instrukcijos paskirtis, paskui nuosekliai išaiškinama, kaip ir ką kokia seka atlikti, kad būtų gautas pavadinime įvardytas veiklos tikslas).

II pvz. – tautosakinės instrukcijos lietuvių liaudies pasakose „Našlaitė Elenytė ir Joniukas avinukas“, „Vandenų, rankšluosčių ir įnagių dvaras“ bei „Gudri duktė“

Pirmoje pasakoje sesė du kartus įspėja norintį iš gyvulių įmintų pėdučių atsigerti broliuką: „Negerk, broliuk, – kumeliuku pavirsi.“; „Negerk to vandens – jaučiuku pavirsi.“ Dusyk broliukas paklauso, o trečiąsyk – ne, todėl pavirsta avinėliu.

Antroje pasakoje mirdamas tėvas paprašo dukters tris naktis melstis prie jo kapo, duktė paklauso tėvo, jai jis dovanoja žvaigždžių, mėnesio ir saulės rūbus, rūko maišelius, karietas, arklius bei vežėjus. Trečią naktį tėvas sako dukteriai: „Prie vieškelio yra didelis ąžuolas. Reikia nueiti į tą ąžuolą ir sugiedoti: „Oi ąžuole ąžuolėli, atsidaryk, atsiverki!“ Tada ąžuolas atsidarys, atsivers, tai tam ąžuolan ir sudėk visus tuos daiktus. O jeigu kas vysis, norės matyti, kur dedi, tai reikia paleisti rūko maišelis.“ Duktė paklauso tėvo patarimų ir sėkmingai gyvena. Taigi pasakos moko, jog gerų žmonių patarimų ar draudimų – tarytum instrukcijų – reikia laikytis (neatsigręžti lipant į kalną, negerti migdomojo vandens, keliauti paskui riedantį kamuoliuką, nesijuokti pamačius besimušančius akmenis, daugybę metų neištarti nė žodžio ar pan.). Jei geranoriškų patarimų nesilaikoma, patiriamos nesėkmės, jei laikomasi – sėkmės. Drauge tokio pobūdžio instrukcijos po tiesioginėmis prasmėmis slepia dar ir perkeltines.

Antra vertus, pasakose būna ir pavojingų, klastingų nurodymų (pvz., raganų melagingi kvietimai, raginimai), kurių šiukštu nereikėtų laikytis – taigi šiuo atveju tautosakos kūriniuose mokoma atskirti gėrį ir blogį, būti budriems.

Trečia vertus, pasakose būna ir sąmoningai painių instrukcijų – tarytum mįslių, kurias įmenant atsiskleidžia žmogaus gudrumas. Štai ponas, supratęs vargšą turint labai sumanią dukterį, jam liepia perduoti jai tokią instrukciją: „Tegul ana ateina prie manęs nei plika, nei apsidariusi, nei pėsčia, nei raita ir atėjusi tegul stojas nei viduj, nei lauke.“ Kaip šią užduotį iššifravo gudri duktė? Ogi apsisiautė tinklu, pasiremdama kojomis nujojo ožiu, o nuvykusi atsistojo ant namų slenksčio – taigi laimėjo gudrumo varžybas.

(Kalba vaizdinga, nurodymai įvairūs, gali būti suprantami ne tik tiesioginėmis, bet ir perkeltinėmis prasmėmis.)

III pvz. – šiuolaikinės grožinės literatūros instrukcijos R. Černiausko apysakoje-pasakoje „Vaikai ir vaiduokliai“.

...Reikia eiti, nes bailius vaiduokliai sugauna ir negyvai užkutena. Reikia eiti, bet kojos pasidarė kaip švino pripiltos.

Ir tada Antanukas prisiminė mamos žodžius, ištartus naktį, kai jie ėjo lauku ir juos išgąsdino medyje tupintis apuokas.

– Niekada neatsuk nugaros savo baimei, – tą kartą pasakė mama. – Eik pirmyn, net jei matytum vaiduoklį.

Šiuo atveju pirmiausia pasakomas perkeltinės prasmės pamokymas (instrukcija), paskui jis paaiškinamas. (Kalba vaidinga, kreipiamasi tiesiogiai vienaskaitos II asmeniu, perkeltinės prasmės paaiškinamos).

IV pvz. – dalykinė „žaidimo“ instrukcija grožinės literatūros kalba T. Deary mokslo populiarinimo knygoje „Šiurpioji Škotija“

Žmogaus medžioklė

Šį sportą labai mėgo Buchano grafas, gyvenęs 1380 -1424 m.

Kaip žaisti

Padek artimiausią miškelį. Gaisras išrūkys ne tik visus elnius, vilkus, šernus, bet ir miške pasislėpusius valkatas.

Laukymėje sustatyk gerai ginkluotus medžiotojus.

Žudyk visus, kurie sprunka nuo gaisro.

Elnius it šernus suvalgyk, o iššaudytus valkatas palik ėsti vilkams.

(Kalba šmaikšti, istorinė informacija paremta faktais, hiperbolė-meninis padidinimas, praeities papročių perkėlimas į dabarties laikus sukelia komišką efektą)

Taigi instrukcija [lot. instructio – pamokymas] – tai nurodymas, kaip elgtis, atlikti tam tikrą darbą, ką nors pasigaminti, naudotis tam tikru prietaisu, vartoti vaistus, žaisti žaidimą ar kt. Su ja supažindina žodžiu arba raštu išmintingas žmogus ar tam tikros veiklos ekspertas, siekiantis tos veiklos išmokyti kitą asmenį arba suteikti jam svarbios procedūrinės informacijos (kuriuo atveju ką ir kokia seka veikti ar atlikti).

Prieš rašant savas instrukcijas reikėtų žinoti, kokių tikslų siekiant jos bus rengiamos (tik suteikti informaciją ar pamokyti, išbandyti, pralinksminti, nustebinti, ar kt., o gal keli siekiai drauge?), kam jos bus skiriamos (kas jas skaitys?), tada atidžiai apgalvotiturinį (kas norima pasakyti? ), struktūrą (kokia seka tai bus pasakoma?) ir kalbą (kaip – dalykiškai, vaizdingai ar mišriai bus rašoma), o tada – prie darbo.

Peržiūrėta: 525

Interviu (angl. interview – pokalbis) – tarptautinis žodis, kuriuo įvardijamas žurnalisto pokalbis su kuriuo nors asmeniu, skirtas spaudai, radijui, televizijai, interneto svetainėms.

Žodžiu interviu taip pat vadinamas ir mokslinio tyrimo metodas, pagrįstas klausimų parengimu ir atsakymų į juos aptarimu.

Interviu gali būti pavadinamas ir bet kurio asmens (pavyzdžiui, mokinio) iš anksto parengtas, įvykdytas ir užrašytas pokalbis, siekiantis kryptingai išsiaiškinti kito asmens nuomonę tam tikru klausimu.

Kokie galėtų būti interviu rengimo etapai?

Interviu rengimo modelis (kai kurių elementų gali nebūti)

I. Interviu temos ir asmens, kuriam bus pateikiami klausimai, pasirinkimas (pvz., Lietuvių tautosakos reikšmė šiandieniniame pasaulyje).

II. Literatūros ir kitų šaltinių medžiagos pasirinkta interviu tema studijavimas (pvz., ką aš pats žinau apie lietuvių pasakojamąją tautosaką, kas jai būdinga, kuo ji reikšminga man, kuo – mano bendraamžiams?).

III. Domėjimasis asmeniu, kuris pakviestas interviu (pvz., kuriame Lietuvos krašte jis gimė? Kokia jo buvo šeima vaikystėje? Kur mokėsi? Kokią šeimą sukūrė? Kokia jo profesija? Kuo mėgsta užsiimti laisvalaikiu?).

IV. Interviu klausimų parengimas (pvz., kokiais žodžiais pradėti interviu, kaip suformuluoti rūpimus klausimus, kokia seka juos pateikti, kokiais žodžiais padėkoti už interviu, ko palinkėti pašnekovui?).

V. Interviu užrašymas

Kaip parengti rašytinį interviu?

1. Pavadinimo sugalvojimas.

2. Interviu teksto užrašymas:

a) tikslus užrašymas (tiksliai užrašomi klausimai ir atsakymai, nieko nekeičiant) – tai interviu-dialogas;

b) kalbinto asmens atsakymų – kaip vientiso pasakojimo – užrašymas – tai interviu-monologas;

c) laisvai perpasakotas pokalbis su kalbintu asmeniu, cituojant savo klausimus ir atsakymus, papildant pasakojimą savo įspūdžiais, praplečiant pokalbio aplinkybių aprašymu, savo nuomone – tai interviu-pasakojimas.

3. Interviu teksto redagavimas – tikrinamas turinys, raiška, rašyba ir skyryba.

VI. Interviu iliustravimas – tai nuotraukų, vaizdų ar iliustracijų parengtam tekstui parinkimas.

VII. Parengto interviu teksto derinimas su kalbintu asmeniu (pateikti perengtą tekstą, jei kas nors netinka, pataisyti).

VIII. Interviu publikavimas (spausdinto varianto pateikimas skaitytojams).

IX. Interviu publikuoto teksto padovanojimas kalbintam asmeniui.

Pvz. „Mano močiutės pasakos“

Interviu-dialogas

Močiute, kas ir kokias pasakas Tau sekdavo vaikystėje?

O, tai buvo taip seniai, kad net nepamenu... Buvau vyriausia iš vaikų, tai geriau prisimenu, kai aš jaunesnėms sesėms ir broliui sekdavau.

Tai kokias sekdavai jiems pasakas?

Pradėdavau nuo „Gaidelio ir vištytės“, o baigdavau „Auksaplaukiu ir Auksažvaigžde“.

O iš kur tas pasakas išmokai?

Pasakas apie gyvūnėlius (gaidelius, vištytes, katinėlius, ožiukus ir vilkus) tai turbūt visada mokėjau – gal man mažai močiutė sekė, o gal ir mama, nepamenu. O gražiąsias – ilgąsias – apie užburtas karalaites ir karalaičius – tai pati perskaičiau pasakų knygose ir ne kartą jas vaidinau, žaidžiau pagal jas su draugėmis – tokie buvo mūsų teatrai.

O ar mums svarbu tas pasakas mokėti – man ir mano draugams?

Į tą klausimą tai tik pati gali atsakyti, anūkėle, tiek aš Tau jų sekiau vaikystėje, ar atmeni jas?

Taip, močiute, jos buvo tokios gražios, kai kurių dabar jokiose knygose nerandu – iš kur jos?

Ai, tai mano pačios sugalvotos – žybtelėdavo kažkokia žvaigždutė Tavo akelėse, ir atsirasdavo pasaka mano galvelėje – lyg žiburėlis...

Ačiū, močiute, kaip aš be jų dabar gyvenčiau – lyg dangus be žvaigždžių būtų mano pasaulis.

Peržiūrėta: 1140

Juokų (melų) pasakos – tai linksmi pasakojimai, pagrįsti akivaizdžiais melais, nesusikalbėjimais, sukeitimais, kurie kelia juoką.

I. Melaginga istorija

Tai akivaizdžiais melais paremtas pasakojimas. Pasakojama istorija vis pameluojant.

Pvz. Nupirkau aštuonias dalges meitėlio šeriams nupjaut. Dirbom, dirbom, dėl to per tris dienas nušienavom visą meitėlį, liko tik uodega. (L. p. „Meitėlio skerdimas“.)

II. Neįtikėtini pasigyrimai

Tai medžiotojų, žvejų ar kitų linkusių pasigirti žmonių kalbų perkūrimas.

Pvz. Tokiu būdu užsitraukiau skiltuvą ir iššaudžiau visus vilkus. Nuo to karto išmažėjo vilkai. (L. p. „Medžiotojų kalbos“.)

III. Neregėti aprašymai

Pvz. Buvo kitą kartą žvirblių bažnyčia: sviesto durys, lašinių altorius, paukštelio vargonai. (L. p. „Žvirblių bažnyčia“.)

IV. Melavimo užduotis

Tai pasakojimai, kai už kokią nors paslaugą prašoma pameluoti arba rungtis melavimo varžytuvėse.

Pvz. Kad tavo tėvas pas mano tėvą kiaules ganė... (L. p. „Kas moka geriau meluot“.)

Peržiūrėta: 1459

Knyga – tai vienas didžiausių žmonijos atradimų, keitęs ir keičiąs savo formas (nuo akmens, medžio, audinio, augalų lapų, kaulų, brangakmenių, metalo, odos, molio lentelių... iki popieriaus... kompiuterio ekrano... ir t. t.) ir turinį, bet gyvas tolei, kolei buvo, yra ir bus skaitytojų.

Knygų pirmtakai Lietuvoje – dideli akmenys su paslaptingais ženklais, kurių dar galima rasti įvairiose Lietuvos vietovėse. Pvz., su apskritimu ir kryžiumi – Klevėnuose (Anykščių r.), su žmogaus „pėda“ ir raidėmis – Veliuonoje (Jurbarko r.), su ženklais – Naujaežeryje (Kaišiadorių r.), su ženklais – Pavaiguvyje (Kelmės r.), Valiulio su ženklais – prie Svobiškėlio (Molėtų r.), Ramybės aukuras su ženklais – Daukonyse (Raviliškio r.), su ženklais ir skaičiais – Šešuolių miške (Ukmergės r.), su apskritimu ir kryžiumi – Kloviniuose (Utenos r.), su ženklais – Maseliškėse (Vilniaus r.), su runų ženklais – prie Bradeliškių (Vilniaus r.).

Pirmoji žinoma spausdinta lietuviška knyga – tai Martyno Mažvydo parengtas ir 1547 metais Karaliaučiuje išspausdintas katekizmas, kuris pradedamas paslaptingu užšifruotu tekstu – knygelės žodžiais skaitytojams: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit, ir tatai skaitydami permanykit.“

Kaip pasirinkti knygą, kurią būtų įdomu pačiam perskaityti ir kitiems pristatyti, gali padėti draugų, mokytojų patarimai, asmeninė patirtis ar svetainėje parengtos rekomendacijos.

Patarimai, kaip pasirinkti knygą ir ją pristatyti

I. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kokio tipo knygų aptarimui turėtumėte pasirengti ir ką žinote apie tokias knygas.

Pvz.

Ar žinote,

1) kas būdinga smulkiosios tautosakos knygoms?

2) kokie kūriniai sudaro pasakojamosios tautosakos knygas?

3) kokie rašytojai yra literatūrinių pasakų, pasakų-apysakų, padavimų, sakmių autoriai?

4) kurių rašytojų ir kurios knygos yra laikomos humoristinėmis / komiškomis / linksmomis?

5) kuriuose užsienio ir lietuvių rašytojų grožiniuose kūriniuose yra vaizduojami ir istoriniai įvykiai?

6) ar mėgstate nuotykių knygas, kokias esate skaitę, kas jose vyko nepaprasta?

7) kurių lietuvių poetų eilėraščiai jums patinka, ar esate skaitę jų poezijos knygų?

8) ar esate skaitę / vartę knygų, kuriose – dramos kūriniai, skirti vaidinti teatre, kuo įdomios šios knygos?

9) kokius tekstus esate skaitę apie sportą, kuo šie tekstai ypatingi?

10) kurias ir kurių rašytojų knygas apie savo bendraamžių gyvenimą esate skaitę, ką prisimenate?

Prisiminę tai, ką žinote apie šias knygas, pabandykite apibendrinti savo patirtį: kas būdinga šioms knygoms (forma ir turinys) – kuo jos panašios, kas skiriasi, kodėl.

II. Paskui vertėtų išsiaiškinti savo nuomonę apie pasirinkto tipo knygas (teigiama, neigiama, jokia, kodėl?) ir, nustačius nepalankų santykį, pabandyti save sudominti susipažinimo su šio tipo knygomis užduotimi, ieškant argumentų, kodėl tai galėtų (turėtų) būti įdomu, vertinga...

Pvz., galima būtų pažaisti Jėgos lauko žaidimą, brėžiant dviejų skilčių lentelę ir surašant tokių knygų skaitymo - ir +. Jei vienai (-am) nuobodu, galima būtų pasikviesti kitą žmogų padėti...

III. Kaip išsirinkti vieną knygą iš tam tikro tipo knygų gausybės?

1. Išklausyti mokytojo patarimų, kurias knygas jis rekomenduoja ir kur jų galima pasiskolinti.

2. Pasitarti su savo šeimos nariais ir susirasti jų rekomenduojamą knygą savo namų bibliotekoje – tai pats paprasčiausias kelias, dovanojantis gražių pokalbio apie knygas akimirkų.

3. Pasiteirauti tokio tipo knygų draugų, pažįstamų bibliotekose – tai būtų miela bendravimo ir bendradarbiavimo patirtis (pasiskolintą knygą palydės ir įdomūs komentarai...).

4. Apsilankyti mokyklos bibliotekoje ir susirasti reikiamų knygų skyrių bei gyvai naršyti po knygų lentyną ieškant to, kas patrauks akį, protą, širdį... Arba pasitarti su mokyklos bibliotekininke.

5. Internetiniame knygų kataloge, įvedus jus dominantį raktinį žodį (pavyzdžiui, jūsų krašto pavadinimą ir žodį tautosaka arba pasakos), galite surasti jums dar negirdėtų ir nematytų knygų... Jeigu ieškosite adresu www.libis.lt, tai sužinosite, kuriose Lietuvos bibliotekose jus dominanti knyga yra, ir galėsite iš jums artimiausios bibliotekos ją pasiskolinti.

6. Pasidomėti šio tipo rekomenduojamų knygų sąrašais lituanistinės svetainės bibliotekos 4 skyriuje Literatūros skaitytojo atmintinėir teirautis pasirinktos knygos bibliotekose.

IV. Susiradus pasirinktą knygą, reikėtų pasirengti jos skaitymui – tai knygos pirminė peržvalga. Kad būtų įdomiau ją skaityti, galima pastudijuoti jos pavadinimą, turinį, įvadą ir sugalvoti pirminę hipotezę – t.y. spėjimą, kuo ta knyga gali būti įdomi jums.

V. Knygos skaitymas. Skaitant galima rašyti knygos skaitymo dienoraštį, jame išsirašant jus sudominusias citatas (gražius poetiškus, linksmus žaismingus ar kt. posakius ) ir savas pastabas, mintis, teksto pratęsimus.

VI. Knygos aprašymas – pagal mokytojo pateiktą arba pačių pasirinktą formą aprašykite knygą.

VII. Knygos pristatymas – pagal pasirinktą pristatymo formą, klasės draugų pageidavimus, savo planą pasirenkite pristatyti knygą taip, kad ji sudomintų ir jūsų klasės draugus.

Pvz., galite žaisti vaidybinius žaidimus „Kelionės vadovai po lietuvių pasakų šalį“, „Dėmesio – poezijos knygų reklama!“, „Nuotykių knygų mugėje“, „Atpažink knygą – bendraamžį draugą!“ ar pan.

VIII. Knygų pristatymo aptarimas: ko tikėjotės, ko ne, kas nustebino, kas pradžiugino?

Peržiūrėta: 3150

Komiksas [angl. comic – komiškas, dgs. comics] – tarptautinis žodis, nusakantis pasakojimus iš nuosekliai sudėtų paveikslėlių su trumpais žodiniais tekstais. Jie pradėti kurti ir spausdinti XIX a. Europos ir Amerikos laikraščiuose, o XX a. tapo populiarūs visame pasaulyje. Lietuviškų komiksų tradicijos pagrindėju galima laikyti dailininką Joną Martinaitį (1898–1947), kūrusį trumpus komiksus tarpukario Lietuvos laikraščiams ir žurnalams.

Šiuolaikiniai komiksai gali būti įvairių formų (pvz., trumpos istorijos, knygos, rinkiniai, interneto komiksai, fotonovelės, šaržai ir kt.) ir įvairaus turinio (pvz., kelionių, stebuklų, kvailiojimų, gyvūnų, detektyvų, mokslinės fantastikos, sporto, kosmoso, istoriniai, romantiniai, reklaminiai ir kt.)

Komiksai gali remtis jau sukurtais literatūros kūriniais (pasakomis, apsakymais, apybraižomis ar kt.) ar tikrais įvykiais, gali būti kuriami naujai atskleidžiant kūrėjui svarbias temas, problemas ar išmonę.

Peržiūrėta: 1841

Kvietimas – tai asmeniui (asmenims) skirtas žodinis arba rašytinis prašymas kur nors kokia nors proga atvykti.

Rengiant rašytinį kvietimą svarbu apgalvoti jo turinį (ką, kada, kokiu tikslu, kur kviesite) ir formą (kaip, kokios formos kvietimą rengsite), kad tai derėtų tarpusavyje.

Rašant kvietimą, laikomasi tam tikrų formos ir turinio taisyklių.

Kvietimo modelis (kai kurių elementų gali nebūti)

I. Kvietimo forma – kelių puslapių numatytas kvietimas?

Mandagus kvietimas galėtų turėti standžius išorinius viršelius, vidinį sulenktą dvipusį lapą ir standų pagrindinį lapą su kvietimo tekstu.

II. Kvietimo pavadinimas (pvz., Kvietimas, Kviečiame, Bičiulių klubas kviečia, Kvietimas į Vasarvidžio nakties sapną... ar pan.) – rašomas ant pirmojo išorinio kvietimo lapo.

III. Kvietimo vidinis dvigubas sulenktas lapas – be įrašų.

IV. Pagrindinis kvietimo lapas.

1. Kreipimasis į kviečiamą asmenį ar asmenis (pvz., Gerbiamas Mokytojau, Mieli klasės draugai...) arba nuoroda, kam skirtas šis kvietimas (pvz., Mano draugei Vitalijai, Mylimai Močiutei, Vidurvasario šventės dalyviams...)

2. Kvietimo tekstas (pvz., Nuoširdžiai kviečiame Jus į mūsų šventę, kuri įvyks š. m. birželio mėnesio 2324 dienų sandūroje ant Nartautų piliakalnio.).

3. Jei numatyta – šventės programa.

Pvz.: 21.00 val. – šventės pradžia Nartautų piliakalnio papėdėje.

21.30–22.30 – kupoliavimas piliakalnio pievose.

22.30–23.30 val. – etnografinio ansamblio „Lakaja“ koncertas senoje piliavietėje.

24.00 val. – Joninių laužas ant Nartautų piliakalnio.

Iki ryto – paparčio žiedo ieškojimas girioje, vainikų plukdymas ežere, šokiai, dainos, žaidimai senojoje piliavietėje ir ant piliakalnio.

4. Kvietėjų parašai (pvz., Pagarbiai – Jūsų mokinys Darius, Jūsų vaikaitė Rita, bičiuliai, Laukiame Jūsų – šventės rengėjai ar pan.).

V. Pagrindinis kvietimo lapas įdedamas į dvigubą mandagumo lapą ir į išorinius viršelius, paskui – į voką.

VI. Kvietimo vokas – vokas su kviečiamo asmens vardu ir pavarde ir (jeigu siunčiamas paštu) adresu.

VII. Patikrinkite tekstus ir lapelius, įdėkite juos į voką, užklijuokite ir įteikite arba išsiųskite adresatui. Sėkmės!

Peržiūrėta: 1460

Laikraštis – rašytinis periodinis (leidžiamas tam tikrais laiko tarpais) leidinys, skirtas visuomenei informuoti ir svarbiems klausimams aptarti.

Senovėje svarbi informacija būdavo perduodama ženklais (spalvotos vėliavos, laužai, sumazgyta virvutė) ir žodžiais. Anot skandinavų mitų, ant jų senovės dievo Odino pečių kasryt nutūpdavę du varnai – Muginas (įsimenantis) ir Chuginas (mąstantis) – ir pranešdavo naujienas bei patardavo, todėl šis dievas galėjęs sėkmingai valdyti pasaulį... Tarp graikų ir romėnų dievų buveinės Olimpo ir žmonių pasaulio naujienas nešiodavęs graikų Hermis (romėnų – Merkurijus), todėl jis dabar vadinamas „dangišku reporteriu“ – dabartinių žurnalistų proseneliu.

Lietuvių sakmėse ir pasakose žinių apie senovės informacines tarnybas nėra daug, nebent šarka tikrų naujienų ant uodegos atnešdavusi, o lapė – sumeluotų. Dievas senelis pats dažnai turėdavęs keliauti po žemę, kad sužinotų, kaip gyvena žmonės. Gal dėl to ir lietuviška spauda Lietuvos krašte atsirado vėlai – tik XIX amžiuje. Garsiausi pirmieji lietuviški spaudos leidiniai – tai „Aušra“ (1883–1886, redaktorius – Jonas Basanavičius) ir „Varpas“ (1889–1905, pirmasis redaktorius – Vincas Kudirka). Labai suklestėjo Lietuvos spauda atgautosios nepriklausomybės metais (po 1918 ir 1990 metų).

Laikraščio rengimo modelis (laikraščio rengimo grandys – nebūtinai visos)

Laikraščio turinio numatymas – kokiai sričiai / temai bus skiriamas laikraštis? Pvz., Astronomija, Lietuvos gamta, Lietuvos mokyklos, Lietuvos tautosaka... Laikraščio paskirties apibrėžimas – kokiems skaitytojams bus rengiami laikraščio straipsniai? Mokslininkams, moksleiviams, visiems Lietuvos piliečiams... Laikraščio darbuotojų sutelkimas: vadybininkas, redaktorius, žurnalistai, dailininkas, fotografas, korektoriai... Laikraščio pavadinimo sugalvojimas. Laikraščio skilčių suplanavimas ir atsakomybės už jas pasiskirstymas. Laikraščio numerio plano sudarymas ir darbų pasiskirstymas. Laikraščio numerio medžiagos rengimas (straipsniai, iliustracijos, nuotraukos ir kt.). Laikraščio signalinio (bandomojo) egzemplioriaus koregavimas (taisymas). Laikraščio išleidimas. Grįžtamosios informacijos apie laikraštį rinkimas (skaitytojų atsiliepimai). Grįžtamosios informacijos apie laikraštį aptarimas ir išvadų darymas.
Peržiūrėta: 998

Informacinių tekstų rengimo gairės: laiškas

Laiškas – tai asmens (asmenų) rašytinė žinia kitam asmeniui (asmenims), siekiant pasidalyti žiniomis / mintimis, pateikti klausimus tikintis atsakymo.

Senovės laiškas – tai piešinys ant beržo tošies, mazgais suraišiota virvė, nuausta juosta, šumeriški įspaudai molio lentelėse, egiptietiški hieroglifai ant papiruso... ar...

Šiais laikais laiškas – tai rašytinis pranešimas, rašomas popieriuje, kompiuterio ar telefono ekrane. Šie laiškai gali būti buitiniai (rašomi kasdieniais reikalais šnekamąja kalba), administraciniai (rašomi į kokią nors oficialią įstaigą arba iš jos oficialia kalba), publicistiniai (skelbiami žiniasklaidoje), meniniai (rašomi pasitelkus vaizduotę ir kalbos menines priemones), mišrūs (derinami įvairūs požymiai).

Visi laiškai rašomi atsižvelgiant į bendras laiškų rašymo taisykles.

Laiško modelis (kai kurių dalių gali ir nebūti)

I. Miesto ar vietovės, iš kur rašomas laiškas, pavadinimas ir data.

II. Pasisveikinimas su adresatu (Sveikas gyvas...Sveiki... Laba diena...) arba tiesiog kreipinys (Miela Močiute, Brangus Seneli...).

III. Padėka už laišką, jei buvo gautas (Dėkui už Jūsų laišką...).

IV. Mandagus pasiteiravimas apie asmenį (Kaip sekasi... Kaip gyvenate?..) ar jo reikalus (Ar jau žydi Jūsų sodas?).

V. Pasakojimas apie save ar adresatams rūpimus dalykus.

VI. Atsisveikinimas ir palinkėjimai (Sudie... Iki... Linkiu Jums...).

VII. Laiško autoriaus vardas (jei reikia – ir pavardė).

VIII. P. S. (post scriptum lot. – po to, kas jau parašyta) – prierašas, jei kas nors pamiršta svarbaus pasakyti laiške.

IX. P. P. S. (post post scriptum lot. – ir dar kartą po to, kas jau parašyta) – dar vienas prierašas, jei dar kas nors nepasakyta.

Peržiūrėta: 12535

Asmeninis laiškas rašomas artimiems giminaičiams, draugams, geriems pažįstamiems, todėl gali būti laisvesnis, žaismingesnis, parašytas vaizdinga kalba. Bet ir jį rašant patartina laikytis bendrųjų laiškų rašymo taisyklių.

Pvz.:

Liečiai, 2010 metų liepos 15 d.

Sveikas gyvas, Briedi.

Dėkui, kad subaubei iš savo Girulių sporto stovyklos. Smagiai pasijuokiau skaitydamas Tavo laišką apie „parduotas sportui vasaras“, anot Tavo močiutės.

Pas mus miestelyje nyku. Kas neiškeliavo, tas sėdi prie kompiuterių, nes lyja ir lyja... O aš vis tiek, kad ir per lietų, irstausi ežere ir ne tiek žvejoju, kiek svajoju ir planuoju... Kai Tu sugrįši, būtinai Tau papasakosiu...

Laukiu paršuoliuojant –

Tavo draugas Ungurys

Peržiūrėta: 5883

Kuo nuo kitų laiškų skiriasi literatūrinis laiškas?

Informaciniai laiškai dažniausiai rašomi realiems asmenims realiais klausimais realiame gyvenime, laukiant iš jų atsakymų.

Literatūriniai laiškai – tai grožinės literatūros tekstai ar literatūros kūrinių veikėjų laiškai – meninio vaizduotės pasaulio sudėtinė dalis.

Literatūriniai laiškai gali būti kuriami ne savo, o kokio nors kito asmens, augalo ar gyvūno vardu realiems ar įsivaizduojamiems adresatams – tai lyg ir žaismingas žaidimas, iš tikrųjų galintis kelti ir realaus gyvenimo klausimus (pvz., skruzdės laiškas žmogui).

Literatūriniai laiškai gali būti kuriami ir skaitytojų tam tikriems tautosakos ar grožinės literatūros kūrinių veikėjams ar net savo įsivaizduojamoms būtybėms – tai meninės kūrybos bandymai, kuriems pasitelkiama ir savo gyvenimo patirtis, ir išmonė (pvz., skaitytojo laiškas lietuvių pasakų trečiajam broliui, Mikei Pūkuotukui ar Tam-Tamui-Gagatui...).

Rengiantis juos rašyti, verta pasinaudoti informacinio laiško rašymo taisyklėmis bei konkrečiam kūrybiniam rašymui skirtomis gairėmis.

Laiškas lietuvių mitinei būtybei

Laiško mitinei būtybei kūrimo gairės (galima pasinaudoti arba ne)

1. Apgalvokite, kuri lietuvių mitinė būtybė jums įdomi, patraukli, su kuria norėtumėte pasikalbėti (nors svajonėse)...

Prisiminkite jas....

Pvz.: Lietuvių mitinės dievybės ir būtybės

Dangus

Dievas (pasaulio sukūrėjas)

Saulė (šviesos deivė, gamtos motina)

Mėnulis (laiko dievaitis)

Perkūnas (griaustinio dievas)

Žemė, žmogaus gyvenimas, namai

Medeina / Žvėrūna (miško žvėrių valdovė)

Žemyna (žemės derliaus deivė)

Bangpūtys / Vėjopatis (jūros ir marių valdovas)

Laima (žmogaus likimo deivė)

Giltinė (mirties dievaitė)

Ragana (miško dievaitė, aiškiaregė)

Laumė (vakaro ir vandenų dievaitė)

Austėja (bičių ir šeimos globėja)

Vaižgantas (linų, kanapių auginimo dievas)

Gabija (namų židinio dievaitė)

Kaukas (namų mitinė būtybė)

Aitvaras (namų mitinė būtybė)

ir kt.

Požemis

Velinas / Velnias (požemio valdovas, gyvulių globėjas)

Babaušis (naktinė būtybė, besislepianti namų kampuose)

Maumas (būtybė, gyvenanti šulinyje)

2. Išsirinkę dievybę ar būtybę pasidomėkite, ką apie ją žinote, paskaitykite lietuvių sakmių apie ją ir susikurkite tos dievybės ar būtybės įsivaizduojamą paveikslą (jei mėgstate piešti, galite net jį nusipiešti): kaip atrodo, kur gyvena, ką veikia, kokie santykiai su žmonėmis?

3. Pagalvokite, apie ką su pasirinkta dievybe ar būtybe norėtumėte pasikalbėti (galite remtis ir savo tikru gyvenimu, ir svajonėmis).

4. Prisiminkite laiško rašymo modelį.

5. Įsivaizduodami, svajodami kurkite ir rašykite.

6. Perskaitykite savo laišką tikrindami jo turinį, raišką, rašybą.

Sėkmės!

Pvz.: Laiškas Austėjai

Giliakalnio kaimas, 2010 metų vasara

Sveika gyva, Bičių deive Austėja!

Dėkui Jums, kad mūsų vasaros pilnos bičių dūzgesio pievose ir liepų žieduose, medaus kvapo... Nežinau, kokia Jūs, ar iš viso esate, bet įsivaizduoju Jus lyg margaspalvį vasaros pievos sapną, gal svajonę, nežinau...

Norėčiau Jums papasakoti apie savo senelį. Jis gyveno dideliame Aukštaitijos kaimo vienkiemyje. Iš vienos pusės savo sodybą buvo apsodinęs eglėmis, iš kitos – liepomis, ant kalnelio augo eilė vyšnių ir vienas šermukšnis, o viena sodybos pusė už klojimo buvo atvira saulei – ten plytėjo pieva, stovėjo aviliai ir dūzgė bitės. Kai senelis imdavo medų, visa mūsų sodyba kvepėdavo lauko pievų nektaru, mūsų, vaikų, nerimu (bijojome bičių įgėlimo) ir saldžiu šviežio medaus laukimu... Kai senelis mirė, mano dėdienė liepė pusseserei (ji iš mūsų, vaikų, buvo vyriausia) nubėgti prie avilių ir pabarbenti į juos – pranešti bitėms apie šeimininko mirtį, kad jos neužpyktų, nepaliktų savo namų ir mūsų sodybos...

Prašau Jūsų, Austėja, globokite mūsų senelio bites ir visas Lietuvos pievų ir miškų bites, kad mūsų vasaros ir žiemos kvepėtų medumi ir mes būtume draugiški, sveiki ir stiprūs....

Linkėjimai Jūsų dieviškų bičių šeimynoms, skalsių darbų!

Milda

Peržiūrėta: 5553

Oficialus [lot. oficialis – smulkus valdininkas] laiškas – tai laiškas, rašomas valstybiniais, visuomeniniais ar tarnybiniais reikalais visuomenės veikėjams, politikams, valdžios atstovams, valstybinių įstaigų tarnautojams ar gaunamas iš jų.

Kaip rašyti šį laišką?

Jam, kaip ir kitiems laiškams, galioja tos pačios bendrosios taisyklės, tačiau rekomenduojamas santūresnis, pagarbesnis (t.y. oficialesnis) rašymo būdas (kreipiantis, išdėstant reikalus, atsisveikinant).

Pvz.

2010 metų rugsėjo 10 diena

Gerbiamas mokyklos direktoriau Antanai Matoni,

Jums rašo Jūsų vadovaujamos mokyklos V B klasės mokiniai. Dėkojame Jums už paskelbtą konkursą „Naujos idėjos – naujas sporto aikštynas“.

Norėtume pateikti savo idėją: mes siūlytume mūsų mokyklos nesutvarkytoje teritorijoje (vadinamajame „Varnalėšų parke“) įrengti teniso kortus. Mus žavi ir Lietuvos tenisininkų pasiekimai, ir pats žaidimas, ir naujos laisvalaikio galimybės. Mes mielai padėtume tvarkyti teritoriją, mūsų idėją paremti žadėjo ir mūsų tėveliai.

Pagarbiai

V B klasės mokiniai

Peržiūrėta: 9037

Pasvarstykite, ką gimusi žmogiška būtybė išmoksta anksčiau: mąstyti ar kalbėti? Kuo mąstoma: jutimais, vaizdiniais, jausmais, sąvokomis, žodžiais, sakiniais ar..? Kuo ypatingas žmogaus mąstymas?

Skaitydami dviejų literatūros kūrinio veikėjų pokalbį apie mąstymą pasistenkite jame dalyvauti savo vaizduote ir mintimis...

I pvz. Žolė taip žvilga, kad stiebai mirguliuoja saulėje. Hugas paslikas išsitiesia žolėje, o Jozefina prisėda šalia. Aukštai virš pievos sklando kregždės. Jis sekioja jas žvilgsniu.

– Apie ką tu galvoji? – paklausia Jozefina.

– Kvailas klausimas.

Ji rūsčiai įsistebeilija į jį. Bet jis žiūrėdamas jai į akis paaiškina:

– Kaip galima pasakyti, ką galvoji, kai galvoje sukiojasi šimtai dalykų, ir visos mintys kertasi viena su kita.

Jis nutyla ir vėl ima stebėti kregždes.

(M. Gripė „Hugas ir Jozefina“)

Taigi ar visada lengva atsakyti į klausimą, apie ką galvojate? Ar sugebate nuosekliai aprašyti savo pojūčius, jausmus, regėjimus, mintis, kaip tai išsako kitos apysakos pagrindinis veikėjas Bjosis?

II pvz. *** Griežti smuiku man patinka, smuikuoju kasdien.

Vasarą, kai geras oras, einu į paplūdimį ir griežiu. Lauke smuiko skambesys visiškai kitoks. Garsas toks skaidrus, kad net žuvys manęs klausosi. Įsivaizduoju, kaip jos priplaukia prie kranto, kad ko nepraleistų. Karts nuo karto, regis, girdžiu jų dainavimą. Kai griežiu, žuvėdrų klyksmas ne toks garsus. Kartais griežiu melodijas, kurių niekur nesimokiau, jos tiesiog gimsta mano galvoje. Manyje tarsi nušvinta saulė. Šis jausmas nuostabus.

*** Nepaprastai gera mąstyti po apklotu. Tuomet užmerkiu akis ir tiesiai prieš mane iškyla ledynas. Pakankamai juo pasigrožėjęs, nusisuki į kalną ir mano žvilgsnis slysta kalno šlaitu aukštyn, tačiau užmiegu gerokai anksčiau negu pasiekiu viršūnę.

***Aš stoviu vienas ir žiūriu į mėnulį. Mintyse jį paverčiu, įkeliu Saniją į laivą ir mes kartu plaukiame į Indją pasiimti Šivio Lalo. (K. Steindotir „Spurgos ir karis“)

O gal savoms mintims surikiuoti praverstų stebuklingos galios? Skaitydami ištrauką iš apysakos-pasakos pabandykite susieti žmogaus tikroviškus poreikius su fantastiniu jų išsipildymu...

III pvz. Haris klestelėjo nenuleisdamas akių nuo dubenio. Skystis vėl buvo kaip ir pradžioje sidabriškai baltas, jis raibuliavo ir mirgėjo.

Kas čia? – nedrąsiai paklausė Haris.

Čia? Tai vadinasi Minčių koštuvas, – atsakė Dumbldoras. – Kartais atrodo, – ir manau, tau

pažįstamas toks jausmas, – kad galvoje susikaupė per daug minčių ir prisiminimų.

Ahm...– numykė Haris, negalėdamas nuoširdžiai pasakyti, kad yra tekę ką nors panašaus jausti.

Tais atvejais, – parodė Dumbldoras į akmeninį dubenį, – griebiuosi Minčių koštuvo. Paprasčiausiai

ištrauki iš galvos minčių perteklių, supili į dubenį ir neskubėdamas peržiūri jas. Supranti, kai jos šitaip telkšo, lengviau pastebi dėsningumus ir sąsajas.

Vadinasi...šita košė yra Jūsų mintys? – paklausė Haris, spoksodamas į baltalą dubenyje.

Žinoma. Žiūrėk, parodysiu. (J. K. Rowling „Haris Poteris ir Ugnies taurė“)

O kaip sukurti panašias minčių gaudykles kaip tekstų kūrimo parengiamąjį etapą savo mokymosi aplinkoje? Kai mokymas(is) pasitelkia meną, sukuriami įdomūs mokymo(si) būdai, kurie gali padėti kiekvienai mąstančiai būtybei arba net jų grupei „sugaudyti“ savo mintis prieš nuoseklų jų užrašymą. Šie metodai praskaidrina mokymo(si) kasdienybę ir dovanoja savų atradimų džiaugsmą...

Minčių lietūs, vėjai, pūgos, audros...

Tai mokymo(si) būdai ar pirmieji tekstų kūrimo etapai, skatinantys tam tikra tema (pvz., istorijos, literatūros, dailės, muzikos, fizikos ar kt.) išsakyti savo žinias, vaizdinius, mintis, asociacijas, paskui jas užrašyti paskirstant tam tikrose grafinėse figūrose ar piešiniuose. Šie būdai galėtų būti sėkmingos įžangos pradedant mokytis ar rašyti tam tikras temas, ją siejant su jau žinomais ar Jums svarbiais, artimais dalykais.

Idėjų bankas, fondas, saugykla, skrynia, kraitė...

Tai mokymo(si) būdai ar pirmieji tekstų kūrimo etapai, raginantys pasidalinti savo idėjomis tam tikroms problemoms (pvz., kalbos, literatūros, teatro, socialinės pagalbos ar kt.) spręsti žodžiu arba raštu sprendinius užrašant ir išskirstant į tam tikras grupes ar kryptis. Šie būdai padeda susidomėti kuriomis nors problemomis, susieti tai, kas žinoma su tuo, kas naujai atrandama, o paskui rinktis vieną ar kelis sprendinius.

Minčių tinklai, žemėlapiai

Tai mokymo(si) būdai ar pirmieji tekstų kūrimo etapai, sudarantys sąlygas nuosekliai grafiškai suplanuoti tam tikrų temų ir rašytinės raiškos modelių (pvz., pasakų, padavimų, laiškų, mokyklinių rašinių, interviu ar kt.) sprendinių seką braižant grafines schemas ir pasižymint savų minčių atskleidimo kryptis, kelius, takus, takelius...

Lituanistinės svetainės Kuriu veiklos skiltyje – labai patrauklūs vaizdingi Minčių žemėlapių modeliai, galintys padėti ne tik spręsti pačias įvairiausias kūrybinio rašymo užduotis, bet ir padaryti jas patraukliomis kaip stebuklų pasakose. Sėkmės kuriant savų minčių žemėlapius ir kūrybingai keliaujant pasirinktais rašymo maršrutais!

Peržiūrėta: 760

Lietuvių padavimai praneša arba pasakoja apie Lietuvos kalnų, ežerų, upių, piliakalnių, pilių, dvarų ir kitokių objektų kilmę. Tai gali būti labai glausti pranešimai (pateikiama tik svarbiausia informacija – kodėl, kaip, kas atsirado?) arba nuoseklūs pasakojimai.

I. Trumpojo padavimo (pranešimo) modelis

1. Tam tikro gamtos ar kultūros objekto pristatymas.

2. Paaiškinimas, kodėl, kaip, kas tą objektą sukūrė ar sugalvojo pavadinimą.

Trumpųjų padavimų pavyzdžiai

Iš ko kilęs Priekulės pavadinimas

Priekulė atsirado taip. Žmonės turėjo eiti lažą prie kūlimo. Jie sako:

– Išėjom prikulti.

Iš to atsirado Priekulė.

Velnio duknos

Velnio duknomis vadinamas akmuo, nes ant jo velnias gulėjęs ir palikęs savo žymę.

II. Padavimo (pasakojimo) grandys (kai kurių pasakojimo grandžių gali ir nebūti)

1. Laiko, vietos aplinkybių ir (arba) pagrindinių veikėjų (milžinų, mitinių būtybių, gamtos reiškinių, istorinių asmenų, paprastų žmonių...) pristatymas (ekspozicija).

2. Svarbus įvykis, nuo kurio prasideda pokyčiai (veiksmo užuomazga).

3. Didžiausios įtampos pasakojimo taškas (lemtingi posakiai, veiksmai, apsisprendimo situacija...) (veiksmo kulminacija).

4. Pagrindinių veikėjų veiklos rezultatas (kalnas, ežeras, akmuo...) arba pavadinimo paaiškinimas (atomazga).

5. Informacija apie vėlesnius įvykius arba papasakotos senovės istorijos susiejimas su šiais laikais (epilogas).

Padavimas „Aš užanku, o tu atanki“

Seniau Tyruliai vardo neturėjo. Buvęs tai labai didelis, ilgas ežeras. Palei ežerą ėjęs aklas žmogus ir sakąs:

– Koks čia ežeras! Čia ne ežeras, o tyrulys.

Tada pasigirdo balsas iš ežero:

– Tu įspėjai mano vardą, ir nuo šios dienos aš užanku, o tu atanki.

Taip ir atsitikę: senis praregėjęs, o ežeras ėmęs iš pakraščių palengva akti.

Peržiūrėta: 621

Prisiminkite, kokias pasakėčias esate skaitę, kas jų autoriai, kas ir kaip jose pasakoma, kuo jos skiriasi nuo kitų grožinės literatūros kūrinių. Skaitydami pateikiamus pavyzdžius pagalvokite, kas būdinga pasakėčių kalbai, struktūrai, turiniui, kodėl tokie tekstai kuriami, ko jais siekiama.

I pvz. – Senovės Graikija, VI a. pr. Kr.

Ezopas

Lapė ir varna

Varna tupėjo ant šakos ir snape laikė kažkur pasivogtą gabalą sūrio. Lapė saugojo ją ir vis galvojo, kaip čia prigavus kvailą varną. Prisiartinusi prie pat medžio, ji atsiliepė: – O, kokį gražų paukštelį matau ant šakos! Jo dailumėlis – neišpasakytas, o plunksnos taip puikiai blizga! Jei ir jo balselis yra toks pat dailus, kaip jis pats atrodo, tai be abejo jis gali būti visų paukščių karalium! Varnai patiko toks lapės gyrimas. Panorėjo tat parodyti jai savo balsą: pakėlė galvą aukštyn ir kranktelėjo, kaip tiktai mokėjo. Tuo tarpu sūris išslydo iš snapo ir nukrito žemėn. Lapė tik to ir laukė. –Taip ir reikia, – tarė lapė, – aš to tik ir norėjau. Už šį gardaus sūrio gabalėlį aš tau pasakysiu, kad nesi karalium ir niekad juo nebūsi, o ateičiai štai tau geras mano patarimas: niekados netikėk saldžialiežuviais.

(Vaizdinga prozos kalba, dialogas; dviejų gyvūnų susitikimo istorija ir pamokymas-išvada; siekiama atkreipti dėmesį į žmonių pasaulio neigiamas savybes – puikybę ir veidmainystę ir netiesiogiai pamokyti kuklumo, o tiesiogiai – budrumo.)

II pvz. – Lietuva, XIX–XX a.

Jonas Užupis-Šerenga

Avelė ir kerdžius

Ganydams avį, kerdžius kalbėjo,

Kad daug dėl jos vargsta ir nepamiega.

Aviai tylint, ją barti pradėjo.

Tad ši: „O iš ko turi sermėgą?“

(Eiliuota kalba, dialogas; kerdžiaus priekaištai aviai ir avies klausimas; siekiama netiesiogiai sugėdinti žmones dėl jų egoizmo ir nedėkingumo).

II pvz. – indėnų tautosaka

Pasakėčia apie du vilkus

Kartą senasis indėnas atskleidė savo anūkui gyvenimo tiesą. – Kiekviename žmoguje vyksta kova, labai panaši į dviejų vilkų kovą. Vienas vilkas simbolizuoja blogį – pavydą, gailestį sau, egoizmą, ambicijas, melą… Kitas vilkas – gėrio simbolis – taika, meilė, viltis, tiesa, gerumas, ištikimybė… Mažasis indėnas, sujaudintas senelio žodžių, akimirkai susimąstė, o po to paklausė: – O kuris vilkas laimi kovą? Senasis indėnas vos pastebimai šyptelėjo ir atsakė: – Visuomet laimi tas vilkas, kurį tu maitini.

(Prozos kalba, dialogas; senelio ir anūko pokalbis apie žmogaus dvilypę prigimtį; gyvenimo išmintis atskleidžiama tiesioginės prasmės palyginimu ir perkeltinės prasmės įspėjimu dėl paties žmogaus atsakomybės už savo gyvenimą).

Taigi pasakėčia – trumpas alegorinis (perkeltinių prasmių istorijų, pokalbių) ir didaktinis (pamokomasis) prozos arba poezijoskūrinys. Šie grožinės literatūros tekstai tradiciškai komponuojami iš dviejų dalių – konkretaus pasakojimo apie gyvūnus ir baigiamojo tiesioginės arba perkeltinės prasmės pamokymo žmonėms.

Kodėl kuriamos pasakėčios? Jei norima į ką nors svarbaus atkreipti kitų dėmesį, pamokyti, paaiškinti ne tiesiogiai, o menine kalba, gali būti renkamasi pasakėčios žanras. Kaip sukurti pasakėčią? Impulsas pasakėčiai rastis gali būti ir konkreti istorija (pvz., regėtas arba įsivaizduojamas skaudus gyvenimo kasdienybės įvykis), ir pamokomasis posakis (pvz., liaudies patarlė arba pačių sugalvotas aforizmas) – tai , kas neduoda ramybės, dėl ko skaudu, kuo norima pasidalinti su kitais, įspėti, sudrausti, pamokyti – tai pradiniai kūrybinės paskatos ir žmogiškosios atsakomybės atskaitos taškai. Pirmuoju atveju pasirinkta forma (prozos arba eiliuota) užrašoma istorija (pvz., į tas pačias gyvenimiškas situacijas patenkančių dviejų draugų skirtingas elgesys) ir tai istorijai apibendrinti tinkamas moralas (pvz., geram visur gerai, blogam visur blogai). Antruoju atveju žinomą posakį (pvz., nėra taisyklių be išimčių) arba pačių sugalvotą aforizmą (pvz., išimtis – gyvenimo išmintis) bandoma pagrįsti realia arba pačių sukurti tinkama istorija. Bet galima eiti ir kitais pasakėčių kūrimo takais, nes nauja – ne tik užmiršta sena...

Peržiūrėta: 2803

Pasakos be galo – tai trumpi kūrinėliai, dažniausiai susidedantys iš gudriai jungiamo ir kartojamo vieno motyvo. Juos taikliai apibūdina galbūt iš tokio paties pobūdžio pasakos kilęs priežodis „Užkliuvo už varčios ir vėl iš pradžios...“

I. Pasakos su jungiamąja pasikartojimą skatinančia grandimi

Pvz. „Gaidys ant tvoros“

Tupi gaidys ant tvoros. Kai tas gaidys užgiedos, aš paseksiu nuo pradžios. Tupi gaidys ant tvoros, kai....

II. Pasakos su jungiamuoju dialogu

Pvz. „Raudona kepuraitė, geltona pajuostaitė“

Buvo diedas su raudona kepuraite, boba su geltona pajuostaite. Ar pasakot?

– Pasakot.

– Tu sakai pasakot, ir aš sakau – pasakot. Buvo diedas...<...>

– Nepasakot.

– Tu sakai – nepasakot, ir aš sakau – nepasakot.

III. Pasakos su „užsikirtimu“ („sugedusi plokštelė“, „persisukimas“)

Pvz.Trys paukščiai“

Buvo toks stiklinis kalnas. Ir jis buvo labai aukštas. Ant jo niekas negalėjo užlipti nei užeiti pažiūrėti, kas yra. Iš kur atlėkė trys paukščiai. Lėkė lėkė, lėkė lėkė... Pailsta, tai repetoja. Repetos repetos, tai eina. Eis eis, tai lekia. Lėkė lėkė ir t. t.

IV. Kantrybę bandančios pasakos

Pvz. „Ožkos eina per tiltelį“

Senas senelis turėjo daug ožkų. Tas ožkas jam reikėdavo varyti per labai siaurą tiltelį, per kurį tik viena ožka galėdavo eiti. [Ilgai tyli]

– Na, sakyk toliau!

– Palauk, dar ožkos per tiltelį neperėjo.

V. Gudraus žodžio pasakos

Pvz. „Gana“

Kitą kartą šeimininkas turėjo tris kates Rylą, Brylą ir Gana. Kokie jų vardai?

– Ryla, Bryla ir Gana.

– Na, kad gana, tai daugiau nebekartosiu!

Peržiūrėta: 1165
Pasirinkite veiklos sritis: