Titulinis > Žinynas

Žinynas

Visi k l m p r s t v

Dramos (kaip ir epo bei lyrikos) kūrinių (filmų) prasmės – tai šių kūrinių temos, problemos, jausmai, nuotaikos, pagrindinės mintys. Visa tai išsako tiesiogiai patys dramų (filmų) veikėjai arba tai nujaučia / patiria / supranta atidūs dramų (filmų) žiūrovai.

Tema – tai, kas kūrinyje vaizduojama svarbiausia. Dramos kūrinių (filmų) temas dažnai nusako jų pavadinimai: pvz., B. Sruogos „Aitvaras teisėjas“, V. Palčinskaitės „Andrius“, S. Gedos „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“, E. Ignatavičiaus „Šyvio dalia“, lituanistinės svetainės animaciniai filmai „Jogaila prie Baltijos“, „Mūsų senis besmegenis“. Kartais dramos kūrinių (filmų) pavadinimai tik intriguoja, pateikia tam tikras temos užuominas: pvz., J. Vaičiūnaitės „Skersgatvio pasaka“, M. Martinaičio „Pelenų antelė“, lituanistinės svetainės animaciniai filmai „Varpo pelkė“, „Spalvotas vaikystės vėjas“, mokinių poetinė kompozicija „Gandrai, gandrai, apsuk ratą!“. Pasižiūrėjus draminius kūrinius, temą įvardyti nesunku – sakoma jog šis spektaklis, filmas... apie... padavimų atsiradimą, vaikystės paslaptis, vaikus ir gandrus ar kt.

Problema - kūrinyje keliamas, numanomas ar / ir sprendžiamas klausimas. Dramos kūrinio (filmo) problemos užuominų gali slypėti jau kūrinių pavadinimuose: pvz., R. Skučaitės „Mergaitė ieško pasakos“, A. Gudelio „Kur iškeliavo milžinai?“, lituanistinės svetainės animacinis filmas „Ką kuždėjo Nidos kopa“. Kartais probleminiai klausimai išsakomi pačių dramos kūrinių (filmų) veikėjų. Pvz., E. Ignatavičiaus pjesės „Šyvio dalia“ žirgas Šyvis klausia: „Už ką mane jie šitaip muša?“; „Nesuprantu, koks jam smagumas daužyti mano šonus?‘ „Kur mano namai?“; mama klausia berniuko:“Už ką muši Šyvuką, besarmati?“, berniukas klausia tėčio: „Už ką tu Šyvąją muši?“, „Už ką tu jam taip keršiji?“. Iš šių tiesioginių klausimų galima savais žodžiais nusakyti ir pagrindinę šio kūrinio problemą, kuri gali būti įvardijama tiesiogiai – kodėl žmogus negailestingas gyvūnams?, ir perkeltine prasme – kodėl žmonės ardo gamtos ir žmogaus darną Žemėje, pažeidžia svarbiausius žmogiškumo dėsnius? ar pan.

Aforizmas [gr. aphorismos <aphorizo – apibrėžiu] – trumpas, įtaigios formos posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai netikėtą mintį. Pvz., E. Ignatavičiaus pjesės „Šyvio dalia“ kumelė moko savo eržiliuką: „Saulė, vaikeli, nepražus, / ji nejaunės ir nepasens – / ilgiau už mus visus gyvens. / Bus ji tau priešas, / bus ir draugas, / šviesi, linksma ir apsiniaukus.“; „Kentėk ir lauk, kol kailis surambės. <...> Iki duobės.“; „Per darbą tik pažinsi avižos saldumą.“; „Laikykis, vyrai nesiskundžia.“ Šyviukas pažįsta gyvenimą ir palengva atranda savo tiesas: „Aš jiems lengvai nepasiduosiu.“; „Tai ko jūs tylit, po šimts pypkių!“; „Kaip įdomu, gyvenimas, man rodos, darbo vertas.“; „Aš su tavim – nors į pasaulio kraštą!“.

Pagrindinė mintis - tai, kas kūriniu pasakoma ar suprantama perskaičius/ išgirdus/ pamačius svarbiausia. Retai, bet kartais pavadinimuose gali būti išsakyta pagrindinės kūrinio minties galimybė: pvz., lituanistinės svetainės animaciniai filmai „Senas nebūtinai turi būti liūdnas“, „Kartais vaikiškos svajonės išsipildo“. Svarbios mintys gali būti tiesiogiai išsakomos ir pačių dramos (filmo) veikėjų. Pvz., E. Ignatavičiaus pjesės „Šyvio dalia“ kumelė savo sūnui sako: „Privalom atidirbt už maistą – tokia jau mūs, arklių, dalia.“; „Priprask, vaikeli, ir kentėk - / žaboklių laukia visas pūdas.“. Dingus Šyviui, sūnus dėl to kaltina tėvą: „Todėl taip atsitiko, kad tėtė užmušė Šyvutę! Arkliamušys!“. Pjesės pabaigoje maištininko kelią pasirinkęs Šyvis gailiai atsidūsta ir prieš mirtį ištaria paskutinius žodžius: „Dabar aš viską supratau...“ Ką suprato Šyvis? Ar reikėjo klausyti motinos ir nuolankiai priimti artojo arklio likimą (dalią)? Ar visų arklių – ir laukus ariančių, ir klajokliams tarnaujančių – dalia ta pati – nelaiminga? Kad visi žmonės negailestingi? Kad tik gamta gali Tave paguosti, užjausti, ne žmonės (berniukas paklūsta tėvo draudimui), nes tik ežeras pasigaili nuvargusio Šyvio „Še atsigerk, še, nusiprausk, prakaito druską nuskalauk...“? O gal pagrindinė mintis turėtų rastis kiekvieno iš mūsų – Žemės gyventojų – sąžinėje? Kaip mes, šiuolaikiniai žmonės, turime elgtis su gamta – vandenimis, žeme, augalais, gyvūnais, kitais žmonėmis – savo broliais? Gal šis atsakymas – tai aptartos E. Ignatavičiaus pjesės pagrindinė mintis? O gal jų slypi ne viena, nes dažnai dramos kūriniai būna daugiaprasmiai...

Peržiūrėta: 1820

Kadangi drama – viena iš grožinės literatūros rūšių (šalia epo ir lyrikos), tai ir jos kalba gali pasižymėti visomis meninėmis priemonėmis: pvz., epitetais arba vaizdingais veiksmažodžiais (vaizdingai asmens, daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybę arba veiksmą nusakančiais žodžiais), įasmeninimais (vaizdingais perkeltinės reikšmės pasakymais, suteikiančiais žmogaus savybių gamtos reiškiniams, gyvūnams, daiktams). Pvz. Vieversėlis. Tos girios man gražios ir gūdžios... (S. G.)

O skiriamieji dramos kalbos požymiai – tai monologai, dialogai ir autoriaus pastabos, arba remarkos.

Monologas [gr. monologos < monos – vienas+ logos – kalba, žodis] – tai grožinio literatūros kūrinio(ypač dramos)veikėjo kalba, tiesiogiai nepriklausoma nuo kitų veikėjų kalbos, neįeinanti į dialogą. Pvz. Vieversėlis. Kas nori, virš marių / Aukštai lekioja, / O aš pagirėliais / Linksmai dainuoju. (S. G.)

Dialogas [gr. dialogos – pokalbis] – dviejų ar daugiau veikėjų pokalbis literatūros kūrinyje (dramos kūrinyje – pagrindinė kalbinės raiškos forma). Pvz. Mergaitė. O ko tos girios žalios / Užtemsta naktimis? Vieversėlis. Stebuklų pilna žemėje, / Alsuok paslaptimis...

Autoriaus pastabos, arba remarkos [gr. rhema – žodis, posakis] – dramos kūrinio autoriaus (kai kada režisieriaus) pastabos pjesės tekste. Pvz. Mergaitė ir vieversėlis išklysta pro kitas rūmų duris. Atsiveria karalystės vaizdai, nelyginant kokia vizija. (S. G.)

Pavyzdžiai iš S. Gedos pjesės-pasakos „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“. le�@ ob�3  weight:normal'>Dalykiniai tekstai – ir mokyklinių vadovėlių puslapiuose, ir specialiai jauniesiems skaitytojams skirtose mokslininkų knygose. Pavyzdžiui, archeologės L. Nakaitė („Žalvariniai senolių laiškai“) ir R. Rimantienė („Lietuva iki Kristaus“) jauniems skaitytojams skirtose knygose labai įspūdingai atveria senovės baltų pasaulį, o etnologė A. Vyšniauskaitė („Mūsų metai ir šventės“) primena lietuvių kalendorinių papročių ir švenčių ratą. Apie Lietuvos gamtą, augalus, gyvūnus, tradicijas, papročius vaizdingai pasakoja mokslininkai L. Klimka, R. Kazlauskas, Ž. Lazdauskaitė knygoje „Po tėviškės dangum“. Šiose knygose stengiamasi ne tik įspūdingai aptarti proistorines ir istorines epochas, papročius, bet ir sužadinti jaunų žmonių nuoširdų susidomėjimą savo šiandienine Tėvyne. „Mūsų protėvių pėdsakai slypi visose mūsų dabartinio gyvenimo srityse, tad lieskime juos su meile ir pagarba.“ – kreipiasi į jaunus skaitytojus R. Rimantienė.

Kad jauniems skaitytojams skaityti dalykinę literatūrą būtų įdomiau, į jiems skirtus tekstus įpinama ir grožinės literatūros elementų. Pavyzdžiui, užmenamų mįslių ir atsakymų į jas forma pagrindžiama lietuvių mokslininkų parašyta knygų serija „100... mįslių“ (literatūros, teatro, botanikos, matematikos ir kt.). Žaismingas humoristinis pasakojimas jungia „kraupiosios istorijos“ (rekomenduoja klasikas Juozas Erlickas), „kraupiojo meno“ (pvz., „Magišką muziką“ rekomenduoja Marijonas Mikutavičius), „kraupiojo mokslo“ (pvz., „Fataliąją fiziką“ rekomenduoja akademikas Juras Požėla, „Žiauriąją žalumą“ – daktaras Zigmantas Gudžinskas, „Gaivališkąją gamtą“ – profesorius Ričardas Kazlauskas, „Cheminį chaosą“ – akademikas Benediktas Juodka, „Kraują, kaulus, kepenis ir kt.“ – profesorius Kęstutis Vitkus) serijas. Įdomių klausimų ir atsakymų į juos forma sudarytos pasaulio pažinimo serijos „Gudrių atsakymų knygos“ (pvz., „Žemė ir visata“, „Gamta ir gyvūnai“, „Mokslo įdomybės“). Net matematikos galima mokytis linksmai, jei atsiverčiamos tokios knygos: pvz., P. Patilla „Linksmoji matematika“, B. Adam „Kieti riešutėliai gudrioms galvelėms“, H. M. Enzensberger „Skaičių kipšas (sapnų knyga visiems, kurie bijo matematikos“), A. Parisi „Magiški skaičiai ir klaidžiojančios žvaigždės“. Mokslininkė D. Dilytė jaunus skaitytojus kviečia susipažinti su senovės Graikija skaitant nuotykių apysaką „Heladės šviesa“, kalbininkas J. Šukys knygoje „Gramatikos šalyje“ lietuvių kalbos gramatikos įdomybes išsiaiškinti patiki pagrindiniam veikėjui šeštokui Vytukui.

Dalykinė literatūra gali mokyti ne tik mokslo dalykų, ji gali padėti, patarti jauniems žmonėms, kaip rengtis turistiniams žygiams (pvz., „Žygeivio vadovas“), kaip elgtis neįprastose situacijose (pvz., „Kaip išgyventi“), kaip spręsti (ne)paprastas kasdieninio gyvenimo problemas (pvz., „Mergaičių knyga“, „Berniukų knyga“), kaip švęsti šventes (pvz., „Laisvalaikio skrynelė“, „Vaikų šventės“) ir t.t.

Taigi šiuolaikinėje dalykinėje literatūroje jaunimui mokslo tiesos ir gyvenimo išmintis gali būti perteikiamos dalykiškai arba pasitelkus grožinės literatūros elementus: perkeltinės prasmės pavadinimus, vaizdingą kalbą, meninius vaizdus (sugalvotus veikėjus, fantastines erdves, siužetus), įdomias konstrukcijas ir kitokias žaismingas idėjas.

Peržiūrėta: 5157

Grožinė literatūra – tai rašytinio žodžio menas, kuriamas rašytojų, poetų, dramaturgų. Tai įvairių formų ir prasmių žodiniai kūriniai, galintys atskleisti ir pasaulio kultūros paveldą, ir rašytojo asmeninę patirtį bei vaizduotę, ir realias visuomenės problemas, ir kitokius gyvenimo bei vaizduotės derinius.

Epas [gr. epos – žodis, pasakojimas] – tai pasakojamieji (dažniau neeiliuoti, bet gali būti ir eiliuoti) kūriniai: literatūrinė pasaka, literatūrinė sakmė, literatūrinis padavimas, apysaka-pasaka, apsakymas, apysaka, romanas, epinė poema, pasakėčia ir kt.

Lyrika [gr. lyrikos – dainavimas akompanuojant styginiu muzikos instrumentu lyra] – tai jausmų, nuotaikų, įspūdžių, minčių raiškos kūriniai (dažniausiai eiliuoti): lyrinė daina, rauda, romansas, eilėraštis, sonetas, elegija, lyrinė poema ir kt.

Drama [gr. drama – veiksmas] – tai veiksmų, minčių kaitą atskleidžiantys kūriniai (gali būti ir eiliuoti, ir neeiliuoti), skirti vaidinti teatro scenoje: drama, tragedija, komedija, tragikomedija, pjesė, pjesė-pasaka ir kt.

Peržiūrėta: 74113

Humoristinė [lot. humor – organizmo skystis, manyta, lemiąs žmogaus būdo savybes] literatūra – tai nuotaikingi, žaismingi, keliantys juoką tautosakos ir grožinės literatūros kūriniai. Humoristinio pobūdžio gali būti įvairių žanrų kūriniai: patarlės, priežodžiai, greitakalbės, skaičiuotės, žaidimai, rateliai, pasakos, sakmės, literatūrinės pasakos, literatūrinės sakmės, apysakos-pasakos, eilėraščiai, apsakymai, romanai ir kt.

Pvz. Greitas kaip apatinė girnapusė (priežodis). Gergyrūnė gyrėsi gerą girą girioje gėrusi (greitakalbė). K. Borutos apysaka-pasaka „Jurgio Paketurio klajonės“, R. Černiausko „Sliekų pasakos“, V. V. Landsbergio „Obuolių pasakos“ , J. Erlicko, L. Degėsio eilėraščiai ir kt.

Komiškoji [gr. komikos – linksmas] literatūra – tai komiškų žanrų kūriniai. Tokie žanrai yra anekdotai, epigramos, satyros, komedijos, humoreskos ir kt.

Pvz.

Jonuk, ką gali pasakyti apie gandrą?

O, tai labai protingi paukščiai, nes, dar neprasidėjus mokslo metams, išskrenda į šiltuosius kraštus. (Anekdotas)

Humoristiniai (komiški) tekstai – linksmi žodiniai, rašytiniai, vaizdiniai kūriniai ar jų ištraukos.

Pvz.

Aš norėjau dar daug ko paklausti,

Aš norėjau tau ranką paspausti,

Bet bijojau, nes nežinojau,

Ką paduosi man – ranką ar koją.

(Ištrauka iš L. Degėsio eilėraščio „Šimtakojis“)

Peržiūrėta: 2274

Humoristinių (komiškų) tekstų (humoristinių tautosakos ir grožinės literatūros kūrinių ar jų ištraukų) kalba – tai juokingi, žaismingi garsai, žodžiai, posakiai, sakiniai, iš kurių susidaro komiški vaizdai ir prasmės. Šmaikštūs, netikėti, išradingi tiesioginės ir perkeltinės reikšmės žodžiai ir posakiai vadinami komiškos kalbinės raiškos meninėmis priemonėmis. Jose dažnai susipina tiesioginės ir perkeltinės reikšmės.

Komiškas garsų pakartojimas – tai žaismingi garsų sąskambiai, sukuriantys juokingą skambėjimą ir šmaikščias prasmes. Pvz. Gergyrūnė gyrėsi gerą girą girioje gėrusi. (Greitakalbė) Išsižiojęs mus vejasi vėjas, / Kandys kanda, o gilės gilėja. (L. D.)

Lapą atsiversk, ir va: / Lapų kraštas – Lapuva. (J. E.)

Komiškas epitetas [gr. epitheton – priedėlis] – tai netikėtai šmaikščiai, išradingai asmens, daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybę nusakantis žodis. Pvz. Tai liūdna, graži kandis, / Vos į kambarį įskris, / Prisimerkus nuo šviesos, / Tau lėtai nusišypsos. (L. D.)

Komiškas vaizdingas veiksmažodis – tai žaismingai, šmaikščiai veiksmą nusakantis žodis. Pvz. Žiogeli, kur prašapai? (L. D.) Kaip keistai per balas tu šokuoji, / Gal tau skauda penkioliktą koją? / Tu lekuoji, galbūt nesveikuoji? Šimtakoji, o gal tu pankuoji? (L. D.)

Komiškas palyginimas – tai linksmai išradingas dviejų panašių dalykų sugretinimas. Pvz. Skrenda baltas kaip paršiukas debesėlis... (J. E.) Apie nematomą sukuosi ašį / Lyg sapnas dramblio – sunkiai ir vienodai. (J. E.)

Komiškas įasmeninimas / personifikacija [lot. persona – asmuo + facio – darau] – tai linksmai išradingas perkeltinės reikšmės pasakymas, suteikiantis netikėtai žaismingų žmogaus savybių gamtos reiškiniams, gyvūnams, daiktams. Pvz. Tyliai šypsosi suodys, / Šokiams ruošiasi uodas... (L. D.) Ir tada Dramblys pragydo / Ir į avilį nuskrido. (L. D.)

(Pavyzdžiai – iš Liutauro Degėsio ir Juozo Erlicko poezijos)

Peržiūrėta: 1811

Humoristinių kūrinių (tautosakos, grožinės literatūros) vaizduojamasis pasaulis – tai šių kūrinių laikas, vieta, veikėjai, veiksmas / vyksmas (poezijos kūriniuose), pokalbiai. Šis vaizdų pasaulis kuriamas pasitelkiant tam tikrus meninės raiškos elementus, kurie vadinami veiksmo / vyksmo laiku, veiksmo / vyksmo vieta, veikėjais, siužetu, pasakojimo sandara, kompozicija ir kt.

Veiksmo / vyksmo laikas – tai nuorodos, kada tai vyksta. Laiko nuorodos gali būti netikėtos, juokingos, šmaikščios. Pvz. Vieną dieną nei iš šio, nei iš to atėjo Ruduo. Atėjo, nusiavė pur­vinus batus, numetėjuos šonan, išsidrėbė po obelim ir užmigo. (Citata iš V. V. Landsbergio „Obuolių pasakų“.)

Veiksmo vieta – tai nuorodos, kur vyksta veiksmas / vyksmas. Paprastos veiksmo vietos gali būti atskleidžiamos kitaip, išradingai. Pvz. Taigi, kaip žinote, Obeliuose augo viena tokia obelis ir kartą pa­vasarį ji susilaukė daug mažų obuoliukų. (Citata iš V. V. Landsbergio „Obuolių pasakų“.)

Veikėjai – tai humoristiniuose kūriniuose veikiantys žmonės, nepaprastos būtybės, gyvūnai, daiktai. Jie gali būti juokingos išvaizdos, juokingo būdo, keisto elgesio, mąstymo, juokingai kalbantys arba šmaikščiai pristatomi pasakotojo. Pvz. Apie Kiešą derėtų papasakoti atskirai... Kieša buvo paprastas ei­linis žemės kirminas, ir visiškai nesistengė pakilti į aukštumas, kaip koks vabalas ar varna... <...> Bet sliekas Kieša buvo tinginys ir galvojo sau: „Ko gi man, žemės kirminui, ropštis į tas aukštybes, dar nukrisiu ar kokia varna sules. Geriau jau aš čia po žemę ropinėsiu ir lauksiu – mažu bau koks obuolys, slyva, debesis, Mėnulis, o gal net koks Marso gabalas nukris...“ (Citata iš V. V. Landsbergio „Obuolių pasakų“.)

Siužetas [pranc. sujet – dalykas] – pasakojimo įvykių visuma (tokia seka, kokia pateikiama kūrinyje). Humoristinių kūrinių siužetas gali būti juokingas (pvz., melų pasakų, Milošo Macoureko, Rimanto Černiausko pasakų, Kazio Borutos, Vytauto Petkevičiaus apysakų-pasakų), juokingai papasakotas (pvz., Janošo, Vytauto V. Landsbergio pasakų). Pvz. Paskui Kiešai nusibodo mauroti ir jisįlindo į žemę iki pusės kaip koks kurmis... Paviršiuje likotik uodegytė kokių dviejų-trijų centimetrų... Tolumoj švitošvyturys. (Citata iš V. V. Landsbergio „Obuolių pasakų“.)

Pasakojimo sandara (ekspozicija, veiksmo užuomazga, veiksmo eiga, kulminacija, atomazga, epilogas) – tai tam tikrų pasakojimo sudėtinių dalių (elementų) nuoseklus išsidėstymas kūrinyje – pasakojimo įvykių grandinė. Šis nuoseklus pasakojimas humoristiniuose kūriniuose gali būti išlaikomas (pvz., K. Borutos, V. Petkevičiaus apysakose-pasakose, Janošo pasakose), gali būti ir nebepaisoma (pvz., R. Černiausko pasakose).

Humoristinių eilėraščių vaizduojamieji pasauliai kuriami remiantis įvairiomis komponavimo galimybėmis: juokingu įvairių dalykų sugretinimu, supriešinimu, apvertimu „aukštyn kojom“. Pvz.:

Kandie, pilkasis paukšteli,

Sugrįžk namo pas mane.

Dūzgimas tavo ratelio

Vaidenasi man sapne.

(L. Degėsio eilėraščio „Kandies sugrįžimas“ citata)

Peržiūrėta: 1887

Humoristinių tekstų prasmės – tai kieti riešutėliai linksmiems dantukams, nes šiuose kūriniuose sakoma viena, galvojama antra, o skaitytojas gali suprasti ir trečia, ir ketvirta – tiesiog šie tekstai gali turėti daugybę sprendinių.

Tema – tai, kas kūrinyje vaizduojama svarbiausia. Temą dažnai nusako humoristinių kūrinių pavadinimai. Pvz., lietuvių melų pasakos turėtų būti apie melus, Tuvės Janson apysaka-pasaka „Muminuko tėčio memuarai“ – apie tėčio gyvenimą, Vytauto V. Landsbergio „Obuolių pasakos“ – apie obuolius, Rimanto Černiausko „Sliekų pasakos“ – apie... Ne, kartais pavadinimai įvardija tik dalį temos, nes „Sliekų pasakos“ – ne tik apie sliekų, bet ir apie kitų keistos mokyklos mokytojų ir mokinių nuotykius. Humoristinių eilėraščių pavadinimai ir temos gali sutapti (pvz., Juozo Erlicko „Kai užpuola Gripas“, „Kai skauda dantys“) arba ne (pvz., J. Erlicko „Žaibas akyse“ – apie norą susipažinti su mergaite).

Problema – kūrinyje keliamas, numanomas ar sprendžiamas klausimas. Humoristiniuose kūriniuose tokių klausimų gali būti (pvz., J. Erlicko „Kvailas kirvelis“ – kodėl kirvis turi kirsti medį?), bet gali ir nebūti (pvz., Liutauro Degėsio eilėraščių rinkinyje „Žvėrynas“ šmaikščiai kalbamasi su įvairiais gyvūnais, atskleidžiant netikėtus, žaismingus jų paveikslus ir įtraukiant skaitytoją į įdomų meninį žaidimą).

Pagrindinė mintis – tai, kas kūriniu pasakoma ar suprantama perskaičius / išgirdus / pamačius svarbiausia. Humoristiniai kūriniai pateikia netikėtų minčių, atradimų tiesiogiai arba juos galima suprasti pačiam skaitytojui. Anot romėnų mąstytojo Kvinto Horacijaus Flako, „Juokaujant tiesą pasakyti (kas gi uždraus?)“

Pvz. Tačiau obuoliukai apsimeta, kad negirdi šių baisių Kiešos per­spėjimų ir tik švilpauja melodijas visokias, pavyzdžiui:

Atskrido strazdelis leliumoj,

Suvalgė sliekelį, išvirtą sriuboj...

O nevidonas Kieša tik mauroja iššiepęs dantis ir sako:

– Dainuokit dainuokit, ateis valanda, kai aš dainuo­siu, jus valgydamas...

(V. V. Landsbergis, „Sliekas Kieša“)

Peržiūrėta: 1827

Literatūrinės išmonės kūrinių prasmės – tai šių kūrinių temos, problemos, jausmai, nuotaikos, pagrindinės mintys.

Tema – tai, kas kūrinyje vaizduojama svarbiausia. Literatūrinės išmonės kūrinių temas dažniausiai nusako kūrinių pavadinimai (pvz., H. K. Anderseno „Bjaurusis ančiukas“, „Eglutė“, „Coliukė“, L. Kerolio „Alisa Stebuklų šalyje“, J. Ivanauskaitės „Kaip Marsis Žemėje laimės ieškojo“, J. Žilinsko „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“, Dž. K. Rouling „Haris Poteris ir...“), kartais pavadinimuose – tik viena temos sudėtinė dalis (pvz., A. de Sent-Egziuperi apysakos-pasakos „Mažasis princas“ tema – pasakotojo lakūno susitikimas su Mažuoju princu, J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“ tema – Jakamučio kova su ragana), kartais pavadinimuose – tik temos intriga (pvz., J. Gorderio apysakos-pasakos „Ei, ar čia yra kas nors?“ tema – žemės ir kitos planetos bendraamžių berniukų susitikimas). Literatūrinės išmonės kūrinių temos gali kartoti pasakojamosios tautosakos temas (pvz., brolių Grimų, P. Cvirkos pasakos), gali jas praplėsti (pvz., L. Gutausko literatūrinių sakmių temos: įvairių gamtos reiškinių kilmė ar aiškinimas dalyvaujant vėžliui Geležinei varlei ir jo draugams), gali būti visai naujos ir originalios (pvz., T. Janson nepaprastų būtybių gyvenimas).

Problema – kūrinyje keliamas, numanomas ar sprendžiamas klausimas. Literatūrinės išmonės kūriniuose keliami svarbiausieji gėrio ir blogio, teisybės ir neteisybės, drąsos ir bailumo, atsakomybės už draugus, už Visatą klausimai. Pvz., J. Ivanauskaitės apysakoje-pasakoje klausiama, kas yra laimė, A. de Sent-Egziuperi, J. Gorderio apysakose-pasakose keliamos vienatvės, atsakomybės už kitas gyvas būtybes, už visą Visatą problemos.

Literatūrinės išmonės kūriniuose išsakoma nemažai svarbių minčių (aforistinių posakių). Aforizmas [gr.aphorismos < aphorizo – apibrėžiu] – trumpas, įtaigios formos posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai netikėtą mintį. Pvz.: Dykuma atrodo graži dar ir dėl to, kad kažkur slepia šulinį. (A. de Sent-Egziuperi) Prisiminti sapną beveik taip pat sunku kaip sauja sugauti paukštį. Bet kartais atrodo, kad paukštis pats atskrenda ir nutupia mums ant peties. (J. Gorderis)

Pagrindinė mintis – tai, kas kūriniu pasakoma ar suprantama perskaičius / išgirdus / pamačius svarbiausia. Literatūrinės išmonės kūriniuose kartais pagrindinės mintys išsakomos tiesiogiai pasakotojo ar veikėjų kalboje. Pvz., L. Gutausko literatūrinės sakmės veikėjas vėžlys Geležinė varlė taip išsprendžia lietaus ir ugnies ginčą, kuris iš jų svarbesnis: „Lietau ir ugnie, tuščias judviejų ginčas. <...> Žinokit, žemei ir žmonėms jūs abu reikalingi.“ Tačiau dažniausiai svarbiausios mintys lieka už teksto eilučių, ir skaitytojas gali jas suprasti savaip bei išsakyti savais žodžiais. Pavyzdžiui, perskaičius J. Gorderio apysaką-pasaką „Ei, ar čia yra kas nors?“ suprantama, jog mažiems ir dideliems žmonėms labai svarbu galvoti, mąstyti, kelti klausimus ir mokytis išgirsti, suprasti, atjausti ir save, ir kitus žmones.

Peržiūrėta: 19738

Literatūrinės išmonės tekstų (literatūrinių padavimų, sakmių, pasakų, apysakų-pasakų) kalba – tai rašytojų sukurtų kūrinių žodžiai, posakiai, sakiniai, iš kurių susidaro meniniai vaizdai ir prasmės. Vaizdingi, įtaigūs, originalūs tiesioginės ir perkeltinės reikšmės žodžiai ir posakiai yra vadinami kalbinės raiškos meninėmis priemonėmis. Jos gali būti tiesioginių ir perkeltinių reikšmių.

Tiesioginės reikšmės žodžiai – tai žodžiai, suprantami įprastomis reikšmėmis. Tokie dažniau būna epitetai, vaizdingi veiksmažodžiai.

Epitetas [gr. epitheton – priedėlis] – tai vaizdingai asmens, daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybę nusakantis žodis. Pvz.: Dar kitos žuvys girdavo šaltiniuotąsias rėvas, akmenuotus slenksčius, ant akmenų augančius pasvirusius gluosnius ir žalsvus, švelnius jų lajų šešėlius. (L. G.)

Vaizdingas veiksmažodis – tai raiškiai, vaizdingai veiksmą nusakantis žodis. Pvz.: Kitados užplūdožemę lietūs. Jie žliaugė dieną ir naktį. (L. G.)

Palyginimas – tai vaizdingas dviejų panašių dalykų sugretinimas. Tai tarsi pereinamoji grandis tarp tiesioginės ir perkeltinės reikšmės posakių. Pvz.: Kadaise driežų karalius riaumodavo kaip liūtas. (L. G.)

Perkeltinės reikšmės posakiai – tai „antrinės kilmės“ žodžių ar junginių reikšmės, susidariusios nubyrėjus palyginimui. Tokios kilmės yra frazeologizmai, įasmeninimai, metaforos ir kt. meninės priemonės, kurių reikšmes smagu „iššifruoti“.Pvz.: O mes manome, kad kurmio ašaros – tai nakties rasa. (L. G.)

Frazeologizmas [gr. phrasis – posakis, gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas] – tai pastovus žodžių junginys, turintis vieno žodžio reikšmę. Pvz.: Priėjai liepto galą,šešėliuk: arba mesk savo išdaigas, arba mes tave sukarpysime. (L. G.)

Įasmeninimas / personifikacija [lot. persona – asmuo + facio – darau] – tai vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, suteikiantis žmogaus savybių gamtos reiškiniams, gyvūnams, daiktams. Pvz.: Kitados virš tos šalies, kurioje gyveno vėžlys Geležinė varlė ir nykštukas Titas, vėjai besigrūsdami alkūnėmis dangų pratrynė. (L. G.)

Metafora [gr. metaphora – perkėlimas] – tai paslėptas palyginimas – žodžio ar žodžių junginio vartojimas perkeltine reikšme, remiantis tam tikru išoriniu ar vidiniu panašumu. Pvz.: Saulė ateidama kaskart nuleisdavo švarutėlį auksinį spindulių taką. (L. G.)

(Pavyzdžiai – iš Leonardo Gutausko literatūrinių sakmių knygos „Geležinė varlė“)

Peržiūrėta: 47299

Literatūrinės išmonės kūrinių (literatūrinių sakmių, padavimų, pasakų, apysakų-pasakų) vaizduojamasis pasaulis – tai rašytojų sukurtų kūrinių laikas, aplinka, veikėjai, nuotykiai. Apibūdinti kūrinio vaizduojamąjį pasaulį – tai tarsi atsakyti į klausimus: kada? Kur? Kas? Su kuo? Ką veikia? Ir kt. Į šiuos klausimus meniniame kūrinyje atsakymai konstruojami pasitelkiant tam tikrus meninės raiškos elementus, kurie vadinami veiksmo laiku, veiksmo vieta, veikėjais, siužetu, pasakojimo sandara ir kt.

Veiksmo laikas – tai nuorodos, kada vyksta literatūrine išmone pagrįsto kūrinio veiksmas. Šių kūrinių įvykiai gali klostytis nenusakomais senais laikais kaip liaudies pasakose (pvz., Brolių Grimų, A. Vaičiulaičio, A. Giedrio ir kt.), senais istoriniais laikais (pvz., J. Žilinsko apysakoje-pasakoje – senaisiais Lietuvos kovų su kryžiuočiais laikais), rašytojų gyvenamuoju laiku (pvz., H. K. Anderseno, A. de Sent-Egziuperi, J. Gorderio, Dž. K. Rouling, J. Ivanauskaitės kūriniuose), nenusakomais laikais (pvz., T. Janson, R. Černiausko kūriniuose). Pvz.: Neatmenamais laikais, kai girių šalyje telkšojo neaprėpiamos balos, raistai ir pelkės... (L. Gutausko literatūrinės sakmės „Kodėl balų vėžlys Geležinė varlė kurčias“ pradžia).

Veiksmo vieta – tai nuorodos, kur vyksta pasakojimo veiksmas. Tokio pobūdžio kūrinių veiksmo vietos gali būti labai įvairios: pasakiški nuotykiai gali vykti ir tradicinių liaudies pasakų aplinkoje (pvz., Brolių Grimų, V. Pietario, K. Borutos, P. Cvirkos pasakų), ir rašytojų sukurtose fantastinėse šalyse (pvz., L. Kerolio apysakos-pasakos veikėja Alisa apsilanko Stebuklų šalyje ir Veidrodžių karalystėje, L. K. Liuiso apysakų-pasakų veikėjai – Narnijos šalyje už spintos durų, J. R. R. Tolkino ir T. Janson fantastiniai veikėjai gyvena specialiai jiems sukurtuose pasauliuose), ir konkrečiose šalyse (pvz., S. Lagerliof nykštukas Nilsas keliauja po savo gimtąją Švediją, J. Ivanauskaitės Marsis lankosi įvairiose Žemės rutulio šalyse), ir net Visatoje (pvz., A. de Sent-Egziuperi Mažasis princas ir J. Gorderio Mika atkeliauja į Žemę iš savų planetų). Pvz.: Visi žinojo, kad Nevėžis teka, kad prie Nevėžio yra miškas, kad miško pakrašty yra trobelė, kurioje gyvena senelė ir berniukas. (J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“ pradžia.)

Veikėjai – tai literatūrinės išmonės kūriniuose veikiantys žmonės, antgamtinės būtybės, gyvūnai, stebuklingi daiktai. Veikėjai gali būti atėję iš tautosakos (pvz., Brolių Grimų, V. Pietario, P. Cvirkos, S. Nėries, M. Vainilaičio), gali būti rašytojų sukurti (pvz., R. Tolkino hobitas, T. Janson muminukai, J. Ivanauskaitės Marsis, Dž. K. Rouling Haris Poteris), gali būti ir rašytojų amžininkai (pvz., A. de Sent-Egziuperi pasakotojas lakūnas, J. Gorderio pasakotojas Jostemas). Pvz.: Gyvendamas gimtojoje pasakų šalyje nykštukas Titas, kaip ir visos kitos pasakų būtybės, neturėjo šešėlio – buvo nematomas. (L. Gutausko literatūrinės sakmės „Kaip vėžlys Žnyplys Tito šešėlį atkirpo“ veikėjas.)

Siužetas [pranc. sujet – dalykas] – pasakojimo įvykių visuma (tokia seka, kokia pateikiama kūrinyje). Šių kūrinių siužetai gali būti įvairūs: ir pakartojantys liaudies pasakų (pvz., Brolių Grimų, K. Borutos), ir juos praplečiantys rašytojų fantazija (pvz., H. K. Anderseno, A. Vaičiulaičio, J. Jankaus, L. Gutausko), ir visai originalūs (pvz., R. Tolkino, T. Janson, J. Ivanauskaitės). Pvz., J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“ veikėjas Jakamutis kovoja su ragana ir iš jos burtų išvaduoja gamtą ir žmones.

Pasakojimo sandara (ekspozicija, veiksmo užuomazga, veiksmo eiga, kulminacija, atomazga, epilogas) – tai tam tikrų pasakojimo sudėtinių dalių (elementų) nuoseklus išsidėstymas kūrinyje – pasakojimo įvykių grandinė. Dauguma literatūrinės išmonės kūrinių susideda iš visų pagrindinių sudėtinių dalių (net šiuolaikinių rašytojų – J. Gorderio. Dž. K. Rouling kūriniai), nes tokia pasakojimo seka nuo užuomazgos iki kulminacijos ir atomazgos – tai įdomaus, intriguojančio pasakojimo pagrindas.

Ekspozicija [lot. expositio – išdėstymas, paaiškinimas] – tai pradinė pasakojimo dalis, kurioje supažindinama su pasakojimo pradinėmis aplinkybėmis ir pagrindiniais veikėjais. Pvz.: Ir ta trobelė nebuvo tuščia: joj gyveno sena moteris ir berniukas. (Citata iš J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“.)

Veiksmo užuomazga – tai ypatingas pasakojimo įvykis, pakeičiantis pradines aplinkybes. Pvz.: Jakamutis suprato, kad čia ragana, bet neišmanė, ką jai daryti... (Citata iš J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“.)

Veiksmo eiga – tai pasakojimo įvykių seka. Pvz.: Važiuoju! Nė vienas vanagas nesugebėjo nuo manęs pasislėpti, nepasislėps nė tas! (Citata iš J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“.)

Veiksmo kulminacija [lot. culmen – viršūnė] – tai aukščiausias pasakojimo įtampos taškas. Pvz.: Gali dabar sulėkti viso pasaulio raganos – per tą ratą nepereis. (Citata iš J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“.)

Veiksmo atomazga – tai pasakojimo dalis, kurioje išsprendžiamos problemos, išaiškėja paslaptys. Pvz.: Piktybės burtai stiprūs, o ragana daug jų turėjo. Ji buvo mus apkerėjusi, ir ačiū Dievui, kad viskas pasibaigė. (Citata iš J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“.)

Epilogas [gr. epilogos – epi... – priešdėlis, reiškiantis buvimą ant, virš, šalia ko nors... ėjimą po ko nors, priedą, + logos – žodis] – tai baigiamoji pasakojimo dalis, kurioje trumpai informuojama apie tolesnį veikėjų likimą, ateities įvykius, pasekmes. Pvz.: Mano širdis pilna tokios laimės, kokios jokia piktybės karalienė nepažino ir nepažins. (Citata iš J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“.)

Peržiūrėta: 7279

Literatūrinės išmonės kūrinių skiriamasis bruožas – menine vaizduote pagrįstų literatūros pasaulių sukūrimas. Tai rašytojų sukurti grožinės literatūros kūriniai, kuriuose tęsiamos, plėtojamos, keičiamos pasakojamosios tautosakos tradicijos ir vyrauja arba su tikrove susipina fantazijos pasauliai.

Literatūrinis padavimas – tai rašytojo sukurtas fantastinis pasakojimas apie savo ar kitų kraštų istoriją ir kultūrą, remiantis tautosakos padavimų tradicija ir menine išmone. Pvz.: Ten, kur sravus Merkys, bėgdamas tekėdamas per žalias pievas, per alksnynus, krūmuotus šlaitus, plukdo savo tyrų vandenėlį platun Nemunėlin, yra ten aukštas ir status kalnas, visų kalnų aukščiausias, o ant to kalno tvirta pilis, garsi Merkinė, visų pilių tvirčiausia. (V. Krėvės „Milžinkapio“ pradžia.)Lietuvių rašytojų V. Krėvės, A. Vienuolio, A. Ramono literatūriniai padavimai ne tik primena gimtinės istoriją, atveria neįtikėtinai spalvingus vaizdus, džiugina gražia kalba, bet ir sudaro galimybes pačiam skaitytojui suprasti savo santykį su Tėvynės praeitimi.

Literatūrinė sakmė – tai rašytojo sukurtas fantastinis pasakojimas apie dievų ir nepaprastų būtybių laikus, remiantis tautosakos sakmių tradicija ir menine išmone. Pvz.: Kitą kartą, seniai seniai, Perkūnas Dundulis užsimanė žuvienės. Prisigaudė auksašonių kuojų, susikūrė laužą ir jau keps. Tik pasižiūri – ogi keptuvės nėra. <...> Žmonės, išgirdę Perkūno žodžius „Geležinė varlė“, sakė kits kitam: „Matyt, tai tikrasis balų vėžlio vardas. Nuo šiol mes jį taip ir vadinsime.“ (L. Gutausko „Kaip balų vėžlys gavo Geležinės varlės vardą“ pradžia.) Lietuvių rašytojų A. Kazanavičienės, E. Šimkūnaitės, L. Gutausko literatūrinės sakmės (apibendrintai vadinamos pasakomis) skaitytoją kviečia įminti drauge pasaulio sukūrimo ir žavesio paslaptis, o paskui, perskaičius šiuos kūrinius, išvysti kasdienybę kitaip – gal gražesnę, poetiškesnę, o gal ir patiems pradėti kurti.

Literatūrinė pasaka – tai rašytojo sukurtas fantastinis pasakojimas, tęsiant tautosakos pasakų tradicijas, plėtojant, keičiant. Pvz.: Išplaukė kartą trys broliai žvejoti. Kai jie nusiyrė į vidurį marių, ištiko audra. Vėjas taip šniokštė ir daužėsi, kad žuvėdras priplakdavo prie vandens, ir išsigandusios jos tūpė ant valties kraštų. Vilnys kilo aukštos, ir vėtra siautė vis smarkiau, nešdama laivą, kol žvejai išvydo nežinomą žemę. Pajūry buvo ten staigios uolos, ir broliai pamatė ant jų moterį. Jie nustebo, ko ji sėdi vėjuose ir viesuluose, prie įbingusių marių. (A. Vaičiulaičio „Auksinės kurpelės“ pradžia.) Literatūrinių pasakų pasaulius skaitytojams atvėrė daugybė pasaulio ir Lietuvos rašytojų: pvz., vokiečių rašytojai broliai J. ir V. Grimai, danų – H. K. Andersenas, anglų – O. Vaildas, prancūzų – Š. ir P. Pero, O. Milašius (perkūrė lietuviškas pasakas), japonų – O. Pimei, lietuvių – V. Pietaris, P. Mašiotas, K. Boruta, K. Binkis, A. Giedrius, S. Nėris, P. Cvirka, J. Degutytė, A. Ramonas ir kt. Šiuolaikines literatūrines pasakas kuria V. Žilinskaitė, R. Černiauskas, S. Poškus, K. Kasparavičius, V. V. Landsbergis, G. Adomaitytė, A. Čeredėjevaitė ir kt.

Apysaka-pasaka – tai rašytojo sukurtas didesnės apimties fantastinis pasakojimas, kuriame keliami svarbūs pasakiško ir realaus gyvenimo klausimai. Pvz., norvegų rašytojas J. Gorderis savo apysaką-pasaką suskirstė į 8 dalis: Dangus, Sodas, Namas, Jūra, Kiaušinis, Kalnas, Naktis, Skrybėlė.

...Ilgai stovėjau tarpduryje. Kai vėl įėjau vidun ir uždariau duris, namas atrodė toks pats tuščias kaip Visata anapus. <...> (J. Gorderio apysakos-pasakos „Ei! Ar čia yra kas nors?“ pradžia.) Apysakų-pasakų meninių pasaulių kūrėjai – anglų rašytojai L. Kerolis, K. S. Liuisas, J. R. R. Tolkinas, Dž. K. Rouling, prancūzų – A. de Sent-Egziuperi, vokiečių – M. Endė, italų – Dž. Rodari, suomių – T. Janson, švedų – S. Lagerliof, A. Lindgren, lenkų – D. Terakovska, norvegų – J. Gorderis, lietuvių – K. Boruta, E. Mieželaitis, V. Petkevičius, V. Misevičius, J. Ivanauskaitė, V. V. Landsbergis, R. Šerelytė ir kt.

Poema-pasaka – tai poeto sukurtas eiliuotas fantastinis pasakojimas, pagrįstas tautosakos pasakų tradicijomis ir menine išmone. Pvz.: Lenktyniuoja raitos / Bangos ties krantu / Trys žvejų mergaitės / Sukasi ratu. / Jas rausvai nudažo / Saulė leisdamos. – / Krykščia jos ir grąžos / Ligi sutemos. (S. Nėries „Eglės žalčių karalienės“ pradžia.) Poemų-pasakų yra sukūrę lietuvių rašytojai K. Binkis, S. Nėris, Vytė Nemunėlis (B. Brazdžionis), E. Mieželaitis, J. Marcinkevičius, M. Vainilaitis ir kt.

Pjesė-pasaka – tai scenai skirtas dramaturgo fantastinis kūrinys, pagrįstas tautosakos pasakų tradicijomis ir menine išmone. Pvz.: Skaitovas. Gyveno vandens gelmėse / šalta ir bekraujė dvasia, / oda žvynuota apaugus, / be veido žmogaus, be draugo. / Tai Žilvinas buvo, žaltys, / visas tamsus kaip naktis – / tik su žmogaus širdim... (M. Martinaičio „Žemės dukters“ pradžia.) Pjesių-pasakų yra sukūrę lietuvių rašytojai B. Buivydaitė, A. Liobytė, K. Saja, S. Geda, M. Martinaitis.

Peržiūrėta: 3676

Poezijos (epo, lyrikos ar dramos) kūriniai gali būti pačių įvairiausių temų, kelti (arba ne) problemas, pažerti daugybę svarbių minčių (aforizmų) ir tiesiogiai išsakyti ar sudaryti prielaidas patiems skaitytojams įminti pagrindines mintis apie visatą, žemę, gamtą, žmogaus jaučiamą vidinį ir regimą arba įsivaizduojamą išorinį pasaulį.

Kaip atpažįstamos tiesioginės ir perkeltinės pamokomojo, pasakojamojo, aprašomojo, mįslių-minklių, jausminio (nuotaikos, įspūdžio) pobūdžio poezijos kūrinių prasmės?

Pavyzdžiui, K. Donelaičio pasakėčios „Rudikis jomarkininks“ pavadinimas nusako temą – tikėtina, jog pasakėčia bus apie į mugę („jomarką“) atklydusį šunį. Nuspėjama problema – turbūt šiam pagrindiniam veikėjui kyla svetimų gėrybių pasisavinimo pagunda. Šios problemos sprendinys – nubaustas šuo (už bandymus vogti nukirsta uodega) ir tiesioginis moralas – drauge ir pagrindinė mintis – pasakėčios pabaigoje:

Eik. tinginy, eik dirbt, pelnykis viežlybai duoną

Ir, ką pats pelnei, laikyk per didelį dalyką.

Svarbios mintys, probleminiai klausimai, svarstymų išvados – kaip aforizmai (trumpi įtaigios formos posakiai) – tiesiogiai išsakomos ir šiuolaikinėje poezijoje: pvz., „Šioje žemėje viską užrašyti gali...“, „...Ir nuplaus liepos lietūs, ką kadais užrašei.“; „Neužmirškite manęs – švęskit gandro gandrines!“; „Imkite Knygelę – ji neleis pražūti.“; „Augantys vaikeliai, mokykitės būti.“; „Ak, lietuviai jūs mano lietuviai, – tik Mėnulyje jums ir vieta.“; „Ošiantis ir stebuklingas, begalinis Saulėn kelias!“; „Bėgt jei iš miestų pagunda – bėkime, broliai ir seserys.“; „Iš ugnies ir gaidžio būdas – jam terūpi Saulės grūdas.“; „Kokia šviesa iš knygų mums nušvinta – nepasakysiu. Nieks nepasakys. Pats sužinok. Kas buvo užrakinta – iš lėto versis. Ir atvers akis.“; „Pats pasaulį šitą išmok atmintinai. Ir nepamirški jau.“ (pavyzdžiai iš A. Marčėno poezijos knygos „Žmogaus žvaigždė“).

Kartais poezijoje keliami klausimai ir iškart pateikiami atsakymai. Kartais tie atsakymai sutampa su kūrinio pagrindine mintimi, pvz.:

R. Skučaitė

Apie mus ir kitus

Kur buvo pasaulis, kai mūsų nebuvo?

Kur dėsis pasaulis, kai mūsų nebus?

Kur paukštis, kur juosta danguj nuo lėktuvo,

Kur medis, numetęs geltonus lapus?

Čia buvo pasaulis, kai mūsų nebuvo.

Ir čia pasiliks, kai jau mūsų nebus.

O paukštis, dangaus giedrume atsibudęs,

Nuo medžio kitiems pačiulbės apie mus.

Bet kartais į klausimą atsakoma ironiškai – su pikta ar liūdna pašaipa, todėl tas atsakymas vienų gali būti suprantamas tiesiogiai, kitų – perkeltine prasme. Pavyzdžiui, A. Marčėno eilėraščio „Mėnulyje nieks negyvena“ lietuviai iš Mėnulio (po tūkstančio metų) norėtų sugrįžti į Tėvynę, tačiau Mėnulio Dievulis jų klausia ir pats atsako: „Kas Tėvynę nuo jūsų apgynė? Kur ta jūsų Tėvynė? Dykynė, dykuma... Lietuva – pavogta.“ Tiesiogiai pagrindinė mintis būtų įspėjimas, jog palikus Tėvynę nebeliks kur grįžti... Netiesiogiai – perkeltine prasme – skaitytojas gali pats suvokti pagrindinę mintį kaip šio teksto potekstę: pvz., Tėvynę Lietuvą reikia branginti ir ja rūpintis, prieš palikdamas Tėvynę gerai pagalvok, jokie svetimi turtai neatstos Tėvynės žemės šventumo ir tautos vienybės jausmo ar kt.

Kartais poezija kelia kiekvienam žmogui svarbius būties klausimus, į kuriuos atsakymus turėtų rasti pats skaitytojas, o vieno teisingo (!?) atsakymo ieškojimas būtų bandymas poeziją uždaryti į narvą. Pavyzdžiui, ką kiekvienas pajuntame, apie ką galvojame perskaitę A. Marčėno eilėraščio „Palydos“ paskutinį posmą?

Metas ruoštis į kelią,

metas likti vienam.

Tai kodėl šitaip gelia

ir jaunam, ir senam?

O kartais poezija nekelia didžių klausimų, nesprendžia sunkių problemų – tiesiog sustabdo išorinio ir / ar vidinio žmogaus pasaulio akimirkas ir žadina skaitytojui grožio / gėrio ilgesį ar kitus jausmus. Tai žmogaus nuotaikų, jausmų, įspūdžių, stipraus energetinio lauko eilėraščiai.

Pvz..

K. Binkis

Rugiagėlės

Vien tik mėlyna akyse!

Žemėj, ore ir danguj

Daugiau nieko nebmatysi, -

Vien tik mėlyna akyse.

Užsimerksi, pamąstysi,

Nusijuoksi... o paskui –

Vien tik mėlyna akyse,

Žemėj, ore ir danguj.

Kai kurie eilėraščiai papasakoja linksmas (o gal liūdnas?) istorijas: pvz., J. Erlicko trijų eilėraščių (siaubo?) ciklas „Bobutė iš Paryžiaus“. Tokie eilėraščiai gali būti suvokiami ir tiesiogine (tiesiog pasijuokime!), ir perkeltine (iš ko gi mes juokiamės? nejaugi iš savęs?) prasmėmis.

Eilėraščiuose gali slypėti daug tautosakos lobių, mitologijos paslapčių, suręsti jie gali būti kaip poetiškai žaismingos mįslės ar minklės.

Pvz.

L. Gutauskas

Saulė

Ugnis – liepsna –

Debesų pakraštėliais.

Per kalvas bėga,

Ežerais plaukia,

Gailioj ašaroj žiba.

Poezijos prasmės – lyg jūros-marios – neišsemiamos, bet traukiančios gilybe, begalybe, galybe.

Peržiūrėta: 1999

Poezija [gr. poiēsis – kūryba, kūrinys] – tai eiliuota kalba parašyti literatūros kūriniai.

Tai vienas iš pagrindinių (greta prozos) kalbos organizavimo būdų, kuriam būdinga ritminė eilučių struktūra.

Antikiniais laikais visoms literatūros rūšims – ir epui (pasakojimai), ir lyrikai (jausmų raiška), ir dramai (veikėjų ir idėjų kovos, veiksmų sandūros) buvo privaloma eiliuota kalba. Taigi poezijos terminas jungia visais laikais parašytus ir šiais laikais rašomus eiliuotus tekstus: pvz., epines poemas, poetines dramas, eilėraščius, pasakėčias, poemas-pasakas ir kt.

Lietuvių (kaip ir kitų tautų) poezijos ištakos – liaudies dainos, nuo seniausių laikų muzikine-poetine forma raminusios kūdikius, džiuginusios paaugusius vaikus, garbinusios dievus ir deives, atskleidusios jaunų žmonių jausmus, išsakiusios šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo rūpesčius, padėjusios dirbti darbus, lydėjusios karius į karą ar artimuosius tolimas šalis ir laukusios jų sugrįžtant, apraudusios išėjusius Anapilin, sutelkdavusios kaimo bendruomenes per kalendorines šventes.

Lietuvių dainuojamoji tautosaka – tai dainos (kalendorinių papročių, jaunimo, darbo, šeimyninių švenčių, karo, pasipriešinimo ir kt.), raudos (atsisveikinimo su artimaisiais giesmės), religinės giesmės (krikščioniškosios tradicijos tąsa). Šiaurės Lietuvoje buvo išsaugotos ypač senovinės muzikinės ir poetinės formos sutartinės – daugiabalsio dainavimo stiliaus šeimos, bendruomenės, kalendorinių apeigų giesmės, išsiskiriančios paslaptingais priedainiais (pvz., duno, dauno, čiūto, lioj, lado, laduto, tuto, lingo) ir augalų motyvų gausa (pvz., dobilo, dagilio, šalavijo, ratilėlio, rūtos). O sutartinė „Ko tujei, kunigėli, sudaičio...“ (spėjama, skirta Kauno pilies gynimui 1362 m. apdainuoti) – įspūdingas istorinės-karinės dainos pavyzdys.Literatūrologas D. Sauka šį lietuvių tautosakos paveldą apibūdino taip: „ Sutartinės – retenybė, išaugusi iš archajinio pirmavaizdžio.“

Lietuvių rašytinės poezijos pradžia laikoma M. Mažvydo eiliuota prakalba „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump“ (knygelės pačios kreipiasi į lietuvius ir žemaičius), išspausdinta 1547 m. pirmoje lietuviškoje knygoje „Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo, rašto ir giesmės dėl krikščionybės bei dėl bernelių jaunų išguldytos...“. Šis tekstas – tai tarsi pirmas lietuvių eilėraštis, būsimos lietuvių poezijos idėjų versmė: jausmingumas ir nuoširdumas (kreipiamasi į skaitytojus kaip į „brolius ir seseris“), pamokymai (mokoma krikščioniškojo tikėjimo tiesų – „visa širdžia tur tą Dievo žodį mylėti“), istorinė ir mitologinė atmintis („Kaukus, Žemėpačius ir Laukosargus pameskit, visas velniuvas, deives apleiskit“), meniškumas (personifikacija „imkit mane ir skaitykit“ – į skaitytojus kreipiasi pati knyga) ir kt. Lietuvių poezijos istorijos viršukalnės – tai K. Donelaičio (XVIII a.), S. Stanevičiaus, D. Poškos, A. Strazdo, A. Baranausko, A. Vienažindčio, P. Vaičaičio, V. Kudirkos (XIX a.), Maironio,V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos, K. Binkio (XIX-XX a.), K. Borutos, S. Nėries, A. Miškinio, J. Aisčio, F. Kiršos, J. Tysliavos, H. Radausko, A. Žukausko V. Mačernio, H. Nagio, P. Širvio, J. Degutytės, A. Mackaus, V. Daunio (XX a.), B. Brazdžionio, K. Bradūno J. Marcinkevičiaus, A. Maldonio, A. Baltakio, J. Vaičiūnaitės, M. Martinaičio, S. Gedos, N. Miliauskaitės, V. Kukulo, A. Nykos-Niliūno, Liūnės Sutemos, V. Bložės, L. Gutausko, T. Venclovos, D. Kajoko, A A. Jonyno, A. Marčėno, S. Parulskio ir kt. (XX-XXI a.) kūryba. Lietuvių vaikų poezijos ištakos – tautosaka, skirta vaikams (pvz., lopšinės, mįslės, minklės) ir pačių vaikų sukurta (pvz., žaidimų, ganymo ir humoristinės dainelės, skaičiuotės, greitakalbės). Šias tautosakines tradicijas tęsė ir tęsia lietuvių poetai. Pirmasis eilėraštis „Kalėdaitis“ dėl mažų vaikelių“, skirtas specialiai vaikams, buvo išspausdintas 1763 metais elementoriuje. Pasakėčias XVIII –XIX a. rašė K. Donelaitis, S. Stanevičius, V. Kudirka. Pirmuoju lietuvių vaikų poetu galima būtų laikyti K. Aleknavičių, 1861 m. išleidusį pasakų, apsakymų ir eilėraščių rinkinį vaikams, o XX a. pirmojoje pusėje jaunajam skaitytojui poeziją skyrė žymūs lietuvių poetai K. Binkis, B. Sruoga, S.Nėris, B. Brazdžionis (Vytė Nemunėlis), o XX a. antrojoje pusėje – A. Matutis, K. Kubilinskas, M. Vainilaitis, P. Širvys, J. Marcinkevičius, J. Degutytė. J. Vaičiūnaitė, S. Geda, V. Kukulas ir kt. Žaismingą poeziją vaikams kuria šiuolaikiniai poetai L. Gutauskas, M. Martinaitis, R. Skučaitė, V. Palčinskaitė, R. Girkontaitė, J. Erlickas, L. Degėsys, S. Poškus, P. Žemgulytė, A. Marčėnas, R. Šerelytė ir kt.

Eilėraštis - nedidelis eiliuotas kūrinys apie žmogaus vidinį arba regimą, jaučiamą, apmąstomą išorinį pasaulį.

Pvz. L. Gutauskas

Kielė

Sugavau sode kielelę,

Geltongalvę kaip saulelė.

Skriski, kiele, į erškėtį –

Metas saulei patekėti.

Pasakėčia - tai trumpas pamokomasis eiliuotas arba prozos kūrinys, dažnai užbaigiamas trumpa išvada – moralu, kuris paaiškina pagrindinę pamokomąją pasakėčios mintį. Pirmosios pasakėčios užrašytos arba sukurtos, sekant liaudies tradicijomis, VI a. pr. Kr. graikų išminčiaus Ezopo. Lietuvių literatūroje pirmąsias pasakėčias.sekdamas Ezopu, kūrė K. Donelaitis (pvz., Ąžuols gyrpelnys“), vėliau – S. Stanevičius (pvz., „Arklys ir meška“)..

Poema – tai didelės apimties eiliuotas pasakojimas arba lyrinis kūrinys. Lietuvių pirmoji epinė poema – K. Donelaičio „Metai“ (XVIII a.).

Poema-pasaka - tai eiliuotas pasakojimas, tęsiantis liaudies pasakų tradicijas arba jas praplečiantis originaliais fantastiniais vaizdiniais. Lietuvių poemas – pasakas kūrė S. Nėris (pvz., „Našlaitė“, „Eglė žalčių karalienė“), M. Vainilaitis (pvz., „Bruknelė“, „Kaulo bobos apžavai“, „Akivaro tiltas“) ir kt.

Lietuvių dainuojamoji poezija - tai klasikinės ir šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrinių dainavimas pritariant gitara, fortepijonu, fleita, akordeonu ar kitais muzikos instrumentais. Šio poetinio-muzikinio žanro ištakos – ir senovės bardų (keltų poetų ir muzikantų), ir lietuvių literatūrinių dainų (liaudies dainomis yra tapę aukštaičių poetų A. Strazdo, A. Vienažindžio, P. Širvio eilės), Lietuvos pokario romansų (partizanų, tremtinių dainos) tradicijos.

Dainuojamosios poezijos atgimimo bangos pradininku XX a. II pusėje yra laikomas Vytautas Kernagis, pritardamas gitara, pradėjęs dainuoti lietuvių poetų (pvz., A. Vienažindžio, V. Mykolaičio-Putino, D. Saukaitytės, M. Martinaičio, S. Gedos) ir savo sukurtą poeziją (pvz., „Išeinu“, „Tai aš“). Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio, pritardami gitara, lietuvių poetų eiles dainavo A..Kukaitis, V. Stakėnas, V. Babravičius, V. Petkevičius, K. Smoriginas, O. Ditkovskis, S. Bareikis, A. Kulikauskas. Nauja poetų bardų karta – G. Storpirštis, A. Giniotis, A. Kaniava, S. Mykolaitis ir kt. XXI a. dainuojamosios poezijos tradicijoms naujai atataria D.Razauskas, I. Narkutė, E. Sirvydytė, K. Gudmontaitė ir M. Zemleckas (jų „Kamanių šilelyje“ poezija vėjavaikiškai praturtinama varpelių, pjūklų ir kitokių instrumentų muzika) ir daug kitų jaunųjų bardų – apsidairykite aplink – gal tai jie, o gal tiesiog „tai – aš“?. Nemažai medaus į lietuvių dainuojamosios poezijos avilį yra sunešę Vilniaus Jaunimo, Šiaulių dramos, Keistuolių teatro aktoriai bei Neringos „Tele bim bam“ komanda. Pasiskaityti apie lietuvių dainuojamąją poeziją ir pasimokyti gražių dainų galima iš „Bardų knygos“, A. Kulikausko dainų rinktinės „Pašėlęs vėjas“ ir pasiklausyti jų dainų internetinėse svetainėse.

Atidžiai įsiklausyti į poeziją kviečia interaktyvios lituanistinės svetainės tema „Poezijos skliautai“.

Peržiūrėta: 3022

Poezijos [gr. poiēsis – kūryba, kūrinys] kalba (kaip ir kitos grožinės literatūros) pasižymi meninės raiškos turtingumu, pvz., epitetais, vaizdingais veiksmažodžiais, palyginimais, perkeltinės reikšmės posakiais (pvz., įasmeninimais) ir kt.

Pvz.

A. Marčėnas

Mėnesiena

Tos Birželio naktys –

nuskaidrėję, šviesios

veriančios ir tiesios,

kaip pelėdų akys.

Kur Diena užsnūdo,

tik Mėnulis žino

žvelgdamas į krūmą

žydinčio jazmino.

Išskirtinė poezijos formos ypatybė yra ritminė eilučių struktūra, vadinama eiliuota kalba, todėl poezija regima ir skaitoma kaip vienodai ritmiškai eilutėmis parašytas tekstas.

Posmas (strofa) – vieningos struktūros, intonacijos, ritmikos, užbaigtos prasmės eilučių derinys, darniai pasikartojantis eiliuotame kūrinyje kaip pagrindinis vienetas. Posmų gali būti rimuotų ir nerimuotų, gali būti dvieilių (distichai), trieilių (tercina), ketureilių ir t. t. Kartais eilėraštį sudaro vienas tam tikros struktūros posmas (pvz., trioletas) arba kelių posmų derinys (pvz., sonetas, rondo).

Pvz.

Judita Vaičiūnaitė

Ledo lelija

Šarmos lange,

žiemos speige

tapai snaige

tamsoj blizgia...

Ritmas [gr. rhythmos – darnumas, proporcingumas] – tolygus kalbos garsų (pvz., ilgųjų ar trumpųjų skiemenų) ir / ar intonacinių elementų (pvz., kirčiuotų skiemenų) pasikartojimas, sakinių sandaros panašumas.

Pvz.

O lelija

Suknia nauja

tau kasoje

šviesos gija...

Rimas [pranc. rime < gr. rhythmos – darnumas, proporcingumas] – poezijos eilučių pradžios arba pabaigos žodžių skiemenų vienodas arba panašus skambesys.

Pvz.

Tamsioj nakty

ledu virsti

tokia skaisti

tokia grakšti...

Intonacija [lot. intonio – šaukiu, garsiai tariu] – teksto (sakinio, strofos) skaitymo būdas (skambesys, melodija), lemiamas garsų, sąskambių, ritmikos, sintaksės ženklų, skaitovo nusiteikimo.

Pvz.

Tokia keista,

lyg išpiešta,

tokia balta,

tokia šalta...

O tų intonacijų sklaida kiekvieno skaitytojo pojūčiuose daugiaaidė...

Peržiūrėta: 2781

Kadangi poezijos kūriniai gali būti ilgi pasakojimai (poemos), išmintingi pamokymai (pasakėčios), vaidingi, jausmingi arba daugiaprasmiai eilėraščiai bei poetinės dramos, todėl šiuose kūriniuose vaizduojamų pasaulių horizontai labai įvairūs. Pravartu išmanyti kai kuriuos bendruosius poetinių kūrinių vaizduojamo pasaulio elementus.

I pvz. Skaitydami atkreipkite dėmesį į laiką, vietą, peizažą, veikėjus ir įvykius.

Aidas Marčėnas

Lapkričio vėjai

Vasaroj nebesutilpę,

įsisiautę švilpia Vėjai.

Braška medžiai. Ir nusilpę

blaškos lapai. Vakarėja.

Namuose jauku ir šilta.

Krosnyje ugnelė žydi.

Per visus pasaulio tiltus

Vėjai Rudenį išlydi.

Laikas – tai nuorodos, kada vyksta poetinis vyksmas (lapkričio vakaras).

Vieta (erdvė) – įvardijimas, kur vyksta poetiniai įvykiai (atšiaurus pasaulio gamtos ir jaukus namų pasaulis).

Veikėjai – tai kalbantysis „aš“, veikiantys žmonės arba įasmeninti (suteikiant žmoniškų savybių) gamtos reiškiniai, augalai, daiktai (Vėjai, medžiai, lapai, ugnelė, Ruduo).

Veiksmas / vyksmas - tai, kas vyksta, nutinka veikėjams ar kalbančiajam (vėjai švilpia, medžiai braška, ugnelė žydi, vėjai Rudenį išlydi).

Peizažas [pranc. paysage < pays – kraštas, vietovė]– gamtos vaizdas dailės ar literatūros kūriniuose (švilpia Vėjai, braška medžiai, blaškos lapai, vakarėja).

Taigi tai išorinio vaizdo aprašymo (vėjuotas lapkričio vakaras) ir papasakoto įvykio (Rudens išlydėjimas) eilėraštis.

II pvz. Skaitydami atkreipkite dėmesį ne tik į laiką, vietą, peizažą, veikėjus ir įvykius, bet ir į kreipimąsi į skaitytoją: ko prašoma, klausiama, kodėl?

Aidas Marčėnas

Pirmoji rudens šalna

Paklausyk, kaip graudžiai rauda

rudeniniais smuikais vėjai.

Ar numirti žiogui skauda?

Gal pagelbėt jam galėjai?

Abejinga Saulė kelias

ir Šalna tokia tyra.

Neliūdėk. Padėt žiogeliui

nieks negali. Taip yra.

Laikas (rudens šalnos), vieta ir peizažas (apšerkšnijusi gamta, šalta Saulė), veikėjai ir veiksmai (rauda vėjai, miršta žiogas, Saulė kelias, krinta Šalna).

Poezijoje gali būti kreipiamasi į asmenį ar įasmenintą gamtos reiškinį: Tu – eilėraščio skaitantysis, kiekvienas iš mūsų, Žemės gyventojų.

Kalbėjimas-kreipimasis – tai kalbančiojo prašymas, klausimai skaitančiajam, paguoda ir atsakymai: paklausyk, ar skauda, ar galėjai, neliūdėk, nieks negali, taip yra.

Šis eilėraštis jungia išorinį gamtos vaizdą su žmogaus vidiniu pasauliu: žadina atidumą, atjautą, išmintingai nusako pagrindinį gamtos rato dėsnį.

Peržiūrėta: 3717

Literatūra apie nuotykius – tai dalykinė, grožinė ir mišri literatūra apie realius (geografinius, archeologinius, istorinius, kt.) arba žmonių vaizduotės sukurtus nepaprastus įvykius, atsitikimus, atradimus. Susipažinti su tokio pobūdžio literatūra ir savo kūrybinėms galioms atskleisti skiriama interaktyvios lituanistinės svetainės skiltis „Nuotykių giria“.

Dalykinė literatūra apie nuotykius – tai mokslo knygos, mokslininkų ar keliautojų apybraižos, enciklopedijų, žinynų, mokyklinių vadovėlių (pvz., istorijos, geografijos), žurnalų, interneto svetainių straipsniai. Žmonijos kultūros istorijos nuotykius įdomiai atskleidžia mokslininkai ir rašytojai Česlovas Kudaba („Kelionės ir atradimai“) bei Aloyzas Každailis („Laivai ir jūrininkai“). Savitai, jungdami dalykinę informaciją su meninėmis įžvalgomis, savo įspūdžius apie tolimas šalis yra aprašę lietuvių keliautojai ir rašytojai Antanas Poška, Matas Šalčius, Kazys Almenas, Jurga Ivanauskaitė, Birutė Mar ir kt.

Grožinės literatūros apie nuotykius pradžia – visų pasaulio tautų tautosakoje (pvz., lietuvių mitologinės sakmės, stebuklų, melų pasakos). Rašytojai šias tradicijas tęsė sukurdami dar daugiau nuotykių ir spalvingesnius pagrindinių veikėjų paveikslus (pvz., Homero Odisėjas, D. Defo Robinzonas Kruzas, Dž. Svifto Guliveris). XIX a. pradėtos kurti realistinės apysakos ir apsakymai vaikams (pvz., prancūzų rašytojo H. Malo ir lietuvių rašytojo M. Valančiaus kūriniai).

XIX-XX-XXI a. vaikams sukurta ir kuriama daugybė realistinių nuotykių apysakų, pvz.: M. Tvenas (M. Twain) „Tomo Sojerio nuotykiai“, F. Bernet (F. H. Burnett) „Paslaptingas sodas“, S. Kūlidž (S. Coolidge) „Ką nuveikė Keitė“,L. M. Montgomeri (L. M. Montgomery) „Anė iš Žaliastogių“, E. H. Porter „Poliana“, J. Spyri. „Heida“, E. Blaiton (E. Blyton) „Šauniojo penketuko nuotykiai“, P. Berna „Arklys be galvos“, F. Erlingsono (F. Erlingsson) „Benjaminas Balandis“ ir t.t.

Kai rašytojų įsivaizduojami nuotykiai nebetelpa realistinio pasaulio rėmuose, kuriamos apysakos-pasakos, pvz.: S. Lagerliof. „Stebuklingosios Nilso kelionės“ (tai apysaka-pasaka apie nykštuku paversto berniuko keliones ant žąsino po gimtąją Švediją), A. Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“, „Mijo, mano Mijo“, „Ronja plėšiko duktė“, N. Bebit (N. Babbitt) „Amžinieji Takiai“, M. Endė (M. Ende) „Momo, arba Nuostabus pasakojimas apie laiko vagis ir mergaitę, kuri žmonėms grąžino iš jų pavogtą laiką“, Dž. K. Rouling „Haris Poteris ir...“

Lietuvių rašytojų kūriniuose vaikai patiria ir tikroviškų (pvz., P. Cvirkos „Vaikų karas“, R. Spalio „Gatvės berniuko nuotykiai“, V. Dautarto „Žydrieji Jungos“, V. Račicko „Zuika padūkėlis“, R. Černiausko „Jūra yra sūri“), ir fantastinių nuotykių (pvz., V. Žilinskaitės „Nebijokė“, G. Morkūno „Vasara su katšuniu“, „Nepaprasta grįžimo istorija“, J. Žilinsko „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“), netikėtai žaviai nuotykiai skleidžiasi šiuolaikinėje vaikų poezijoje (pvz., S. Gedos, J. Erlicko, L. Degėsio R. Šerelytės eilėraščiuose).

Peržiūrėta: 2430

Literatūra apie praeitį – tai dalykiniai, grožiniai ir mišrūs tekstai apie senovę, atskleidžiantys senovės tautų, mokslininkų ir rašytojų požiūrius į senovės laikų mitinius ir istorinius įvykius. Šiuolaikiniams jauniems žmonėms susitikti su testais apie senovę (praeitį) skirta interaktyvios lituanistinės svetainės skiltis „Praeities tvirtovė“.

Dalykiniai kultūros istorijos tekstai – tai mokslininkų studijos, knygos, istorijos vadovėliai, enciklopedijų, žinynų, žurnalų, interneto svetainių straipsniai, atskleidžiantys istorinius įvykius tikslia, aiškia kalba, juos grindžiantys faktais, dokumentais, siekiantys objektyviai supažindinti su pasaulio istoriniais dėsningumais ar atsitiktinumais. Kadangi jaunus žmones su pasaulio ir Lietuvos kultūros istorija stengiamasi supažindinti įdomiau, žaismingiau, dalykinės knygos dažnai „aprengiamos“ grožinių kūrinių „rūbais“: pavyzdžiui, sugalvojami intriguojantys pavadinimai – P. Tarasenkos „Pėdos akmenyje“, L. Nakaitės „Žalvariniai senolių laiškai“, nepaprasta knygos struktūra – G. Raguotienės „Šimtas knygos mįslių“, V. Zaborskaitės „Šimtas literatūros mįslių“ ir kt. Mokiniams specialiai skiriamos dalykinių knygų serijos: pvz., serijos „Lietuva“ knygos – G. Česnio, A. Luchtano, Z. Zinkevčiaus „Tautos kilmė“, S. Vaitekūno „Gyventojai“, Z. Zinkevičiaus „Raštas“; serijos „Smalsučio enciklopedija“ knygos – E. Bakonio „Vaikams apie senąsias Lietuvos sostines“, J. Brazausko „Vaikams apie Lietuvos valdovus“ ir kt.

Tautosaka ir grožinė literatūra irgi gali atskleisti senovės pasaulį, tačiau šiuose tekstuose istoriniai įvykiai ar anų laikų žmonių spėjimai susipina su kūrybine išmone, dorovine patirtimi, emocijomis, jausmais. Šiais meniniais tekstais iš kartos į kartą perduodamos ne tik žinios, bet ir stiprinamas žmonių tikėjimas išmintimi, gėriu, meile. Šie kūriniai pasižymi ir vaizdinga menine kalba.

Graikų mitai – tai iš antikinės Graikijos (I tūkst. pr. Kr.) paveldėti meniniai pasakojimai apie pasaulio pradžią (iš Chaoso – Uranas-Dangus ir Gaja Žemė, iš jų – šimtarankiai milžinai, kiklopai, titanai Kronas ir Rėja, Prometėjas), dievus (Hestija, Demetra, Hera, Plutonas-Hadas, Poseidonas, Dzeusas; Apolonas, Artemidė, Hefaistas Atėnė, Arėjas, Afroditė, Hermis), herojus (Achilas, Heraklis, Enėjas, Hektoras...), pasaulio amžius (aukso, sidabro, vario, didvyrių, geležies) ir žmones. Lietuvių kalbos programoje numatyta, jog 5-6 klasės mokiniai turėtų būti susipažinę su graikų mitais „Dedalas ir Ikaras“, „Tesėjo kelionė į Kretą“.

Biblija [lot. biblia < gr. biblion (dgsk. biblia) – knyga], Šventasis raštas – krikščionių ir judėjų šventųjų knygų rinkinys, jų religijų ir apeigų pagrindas. Biblijos pasakojimai prasideda nuo akmens amžiaus, o baigiasi Romos imperijos laikais. Bibliją sudaro Senasis Testamentas (žydų ir protestantų 39 knygos, katalikų 46 knygos) ir Naujasis testamentas (jį šventu raštu laiko tik krikščionys, sudaro 27 knygos). Senasis Testamentas buvo rašomas XII–I a. pr. Kr., jame pasakojama apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą, seniausioji žydų tautos istorija, jų gyvenimo tradicijos. Naujasis testamentas sudarytas iš istorinių knygų (keturios evangelijos pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną )bei didaktinių knygų (Apaštalų laiškai bei Apokalipsės, arba Apsireiškimo Jonui, knyga). Jame pasakojama apie Jėzaus Kristaus gyvenimą, pirmųjų krikščionių bendruomenių susikūrimą, aiškinamas Kristaus mokymas, krikščionių tikėjimas. Biblija laikoma išminties knyga, turinčia įtakos pasaulio grožinei literatūrai nuo seniausiųjų laikų iki XXI a. Pirmasis ją į lietuvių kalbą XVI a. išvertė Jonas Bretkūnas, bet jo rankraštis nebuvo išspausdintas. Lietuvių kaba Biblija (kolektyvinis vertimas) pirmąkart išleista 1735 m. Lietuvių kalbos programoje numatyta, jog 5–6 klasės mokiniai turėtų būti susipažinę su Senojo Testamento Pradžios knygos ištraukomisapie pasaulinį tvaną, Nojaus arką.

Grožinės literatūros apie praeitį ištakos – senovės tautų mitai, legendos, giesmės ir liaudies dainos. Pasakojimus apie senovės laikus, pasitelkę kūrybinę vaizduotę, išmonę, tęsė ir tęsia rašytojai kurdami literatūrinius padavimus, pasakas, apsakymus, apysakas, apysakas-pasakas, poeziją.

Į nerimastingus Lietuvos istorinės praeities ir rašytojų meninės išmonės pasaulius jaunus skaitytojus kviečia V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, A. Vienuolio „Padavimai ir legendos“, A. Ramono „Vilniaus legendos. Pasakos“.

Lietuvos istorijos romantiniai vaizdai iškyla lietuvių klasiko Maironio poezijoje: pvz., eilėraščiuose „Trakų pilis“, „Milžinų kapai“, „Kur bėga Šešupė“, „Šatrijos kalnas“, „Medvėgalio kalnas“, „Lietuva brangi“ ir kt. Lietuvos istorijos atminimai sustiprina P. Širvio, K. Bradūno, J. Vaičiūnaitės, A. Balbieriaus ir kitų poetų eilėse.

Lietuvos istorijos vingiai domina ir lietuvių istorinės prozos kūrėjus. Pirmasis lietuvių istorinis nuotykių romanas – V. Pietario „Algimantas“ – parašytas 1904 m. Lietuvos istorijos temomis jaunimui kūrė Šatrijos Ragana (pvz., „Lietuvos senovės istorijos pasakos“), P. Orintaitė (pvz., „Erelių kuorai“), P. Tarasenka (pvz., „Rambyno burtininkas“, „Pabėgimas“, „Perkūno šventykloje“),V. Misevičius (pvz., „Jaunasis pagonis“), A. Markevičius (pvz., „Požemių vaiduokliai“), B. Baltrušaitytė (pvz., „Po Žalgirio kautynių“). Rašytojo K. Almeno suburta grupė, pasivadinusi Skomanto vardu, kuria istorines nuotykių knygas jaunimui apie XIII a. Lietuvą (pvz., „Belaisvis“, „Pelkių vilkė“ ir kt.)

Norintiems su pasaulio istorija susipažinti linksmai lietuvių rašytojas J. Erlickas rekomenduoja skaityti „Kraupiosios istorijos“ serijos knygas: pvz., T. Deary „Atšiaurus akmens amžius“, „Siaubingieji egiptiečiai“„Pasiutėliai graikai“, „Bjaurybės romėnai“, „Kraugeriai keltai“, „Vėplos vikingai“, „Aršieji actekai“, „Šiurpioji Škotija“, „Rūstieji riteriai ir pamėkliškos pilys“ ir kt.

Peržiūrėta: 3052

Literatūra apie sportą – tai dalykiniai, grožiniai ir mišrūs tekstai apie žmonių sportinės veiklos istoriją ir šiandieną. Susipažinti su tokiais tekstais skiriama interaktyvios lituanistinės svetainės skiltis „Sporto slėnis“.

Dalykiniuose tekstuose apie sportą dažniausiai pateikiama daug informacijos: datų, vietovių ir varžybų pavadinimų, sportininkų pavardžių, sportinių pasiekimų skaičių, tarptautinių žodžių, lotyniškų posakių, garsių sportininkų minčių. Enciklopediniuose leidiniuose apie sportą (pvz., žinyne „Sportas“ ar „Lietuvos sporto enciklopedijoje“) aprašomos visos šiuolaikinio sporto šakos, primenama jų istoriją, aktualizuojami šiandieniniai sporto laimėjimai, įvardijami žymiausi sportininkai, pateikiama daug iliustracijų, grafikų, nuotraukų. Tokiuose leidiniuose mirga daugybė tarptautinių žodžių – sporto terminų: pvz., atletika, estafetė, krosas, maratonas, diskas, trekas, gimnastika, aerobika, batutas, kanoja, kajakas, biliardas, boulingas, kertingas, golfas, bobslėjus, beisbolas, kriketas, futbolas, regbis, tenisas, badmintonas, karatė, dziudo, aikido, kendo, boksas, fechtavimas ir t. t. Kai kurios knygos skiriamos vienai sporto šakai, pvz., C. Gifford „Futbolas“.

Yra dalykinių knygų, kuriose nuosekliai pasakojama olimpinio sporto istorija nuo seniausiųjų iki šių laikų, pvz., lietuvių krepšininko ir mokslininko Stanislovo Stonkaus – „Olimpija“, „Olimpinis sportas: Olimpijos ir olimpinės žaidynės“. Jose supažindinama su sportu kaip ypatinga žmonijos kultūros dalimi: pvz., primenami senovės Graikijoje Olimpijos varžybų metu vykę religiniai ritualai (aukuro ugnies Dzeuso šventykloje užžiebimas, apeigos Heros garbei, giesmės dievams), pilietiniai ir kultūriniai renginiai (atletų ir teisėjų priesaikos, himnų giedojimas, sveikinimo kalbos), sporto renginiai (atletika, vežimų lenktynės, raitelių lenktynės, imtynių varžybos ir kt.), atskleidžiami ir XIX-XX a. sportiniai įvykiai, išsamiai papasakojama Lietuvos olimpinio sporto istorija (Lietuvos sportininkai debiutavo VIII vasaros olimpinėse žaidynėse, įvykusiose 1924 metais Paryžiuje). Autorius cituoja daug puikių antikos aforizmų apie kilnaus žmogaus gyvenimo siekius, pvz.: Gyvenimas trumpas, bet šlovė gali būti amžina.(Ciceronas); Kelias į šlovę praskinamas darbu. (Publijus); Reikia įprasti dorybingai elgtis, o ne kalbėti apie dorybes. (Demokritas).

Ypač daug dalykinių knygų parašyta apie Lietuvos krepšinį, pvz.: S. Stonkaus „Lietuvos krepšinis“ ir „Septyniasdešimt mūsų krepšinio metų, 1922-1992“, F. Paškevičiaus „Sensacingas basketbolo pasaulis: 1891-1935“, „Europos auksas Lietuvai: 1936-1939 m. kronikos“, „Lietuvos krepšinio žvaigždės“, S. L. Karalevičiaus „XX a. Lietuvos krepšinio legenda“, A. Bertašiaus ir S. Stonkaus „Su Lietuvos vardu per Europą, per pasaulį : Lietuvos krepšinio rinktinių kelias (1925-2008 m.)“ , R. Grinbergienės „Triumfas : "Žalgirio" žingsniai į Eurolygos olimpą“. Yra knygų, skiriamų kitoms Lietuvos sporto šakoms, pvz.: V. Peleckio „Lietuvos bokso žvaigždynas“, V. Saulio ir G. Kalinausko „Lietuvos futbolas 1922-1997 m.“ (istorinė apybraiža), „Lietuvos lengvoji atletika : XX amžius (1918-2000 m.“ (red. P. Karoblis) ir kt. Nors šių knygų aprašymo objektas tas pats, bet jos visos skiriasi autorių atrenkamais faktais, vertinimais, jų rašymo stiliumi.

Mokomosiose sportinės veiklos knygosemokoma žaisti judriuosius žaidimus arba sportuoti, pvz;: V. Steponaičio „Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos“, M. Grigonio „200 žaidimų“, D. Kingo „Šachmatai“, C. Myatt „Eime buriuoti!“ ir kt. Jose ne tik įdomūs žodiniai tekstai ir veiklos instrukcijos, bet daugybė schemų ir piešinių.

Kaip sporto tema atskleidžiama tautosakoje ir grožinėje literatūroje? Apie žmogaus fizines galias ir varžytuves pasakojama visų pasaulio tautų tautosakos kūriniuose, nes žmonės „sportavo“ nuo pačių seniausiųjų akmens amžiaus laikų ir su pagarba žvelgė į galingo kūno ir stiprios dvasios galiūnus. Nepaprastų galių veikėjai – tai graikų Achilas, Heraklis, Jasonas, atlantai, argonautai, lietuvių pasakų galiūnai meškaausiai, kalnaverčiai, ąžuolroviai ir kt. Žmogaus dvasinių ir fizinių galių darnos svarbą primena ir antikos sentencijos, ir lietuvių patarlės, pvz.: Be Alit aemulatio ingenia (lenktyniavimas ugdo gabumus); Amat victoria curam. Catullus (pergalė mėgsta triūsą); Citius, altius, fortius! (greičiau, aukščiau, stipriau!); Ad calcem pervenire (pasiekti finišą, tikslą - Cicero); Si vis vincere, disce pati (jei nori nugalėti, išmok kentėti); Sit mens sanain corpore sano (tebūnie sveikas protas sveikame kūne;Be valios nėra galios; Kas veja, tas paveja; Drąsiems ir Dievas padeda; Prie drąsos reik ir galios ir kt.

Grožinės literatūros kūriniuose – daugybė su sportu susijusių istorijų. Jaunimui skirtose Skomanto (vėlesni leidimai – Skomanto kronikos) istorinių apysakų veikėjai – XIII a. žemaičių rikio Žybarto vaikai – mokosi akrobatikos (Uvis), nepaprastai taikliai šaudo arbaletu (Junda), riterių turnyruose kaunasi ne tik su vokiečių riteriais, bet eina imtynių net su lokiais (Daubaras). Apysakoje „Sidabrinės pačiūžos“ aprašydama XIX a. Olandijos vaikų gyvenimą, rašytoja M. M. Dodž daug dėmesio skiria ne tik romantiškiems vaikų čiūžinėjimams užšalusiais kanalais, bet ir drąsos, atkaklumo, draugiškumo, pasiaukojimo savybių ugdymui dalyvaujant čiuožimo varžybose. XX a. lietuvių rašytojų apysakų veikėjai sportuoja skautų stovyklose (R.Spalio „Gatvės berniuko nuotykiai“), patys įsirengia plaustą ir nardydami ežere ieško lobių (V. Dautarto „Žydrieji jungos“), domisi žirgų sportu (R. Vanago „Mergaitė ant žirgo“), žaidžia krepšinį (J. Mačiukevičiaus „Penktoji pražanga“, D. Vaitkevičiūtės ‚Trise prieš mafiją“) ir t.t.

Užsienio rašytojų kūriniuose irgi daug sporto motyvų: nuo bėgimo (K. Paterson „Tiltas į Terabitiją“) iki airių herlingo (E.Colfer „Benis ir Omaras“) ar net fantastinio kvidičo žaidimo (Dž. K. Rouling knygos apie Harį Poterį).

Vaizdiniai arba mišrieji tekstai apie sportą – tai kino, televizijos, interneto kanalais perteikiami fotoreportažai, dokumentiniai ir meniniai filmai ir kitokios medijos apie sportą. Juk smagu patiems filmuoti savo bendraamžių sporto varžybas, paskui kurti vaizdus palydinčius tekstus, konstruoti filmus ir juos žiūrėti drauge su draugais!

Peržiūrėta: 1880

Literatūra jaunimui ir apie vaikus bei jaunimą – tai dalykiniai, grožiniai ir mišrūs tekstai apie jaunų žmonių gyvenimą ir jiems svarbius bei rūpimus praeities, dabarties, ateities ar meninės išmonės dalykus. Susipažinti su tokiais tekstais skiriama šios svetainės tema „Bendraamžių klubas“.

Vaikams ir jaunimui skirta dalykinė literatūra nėra tik apie juos pačius – tai specialiai jauniems žmonėms skiriami žinynai, enciklopedijos, mokslo populiarinimo knygos, kuriose stengiamasi atskleisti įvairių istorinių laikų žmonių, drauge – vaikų ir jaunimo – gyvenimą bei jiems svarbius dalykus. „Mano pirmojoje įdomybių enciklopedijoje“ prieš kiekvieną pasakojimą pateikiami dažniausiai vaikų užduodami klausimai (pvz., Ar visi pasaulio vaikai švenčia Kalėdas?Kaip pasirenkame tikėjimą?), o paskui stengiamasi į juos atsakyti patraukliai, paveikslėliuose aktualizuojant jaunimo dalyvavimą visuose žmonių gyvenimo etapuose ir veiklos srityse (pvz., aiškinimą apie pirmykščių žmonių drabužius iliustruoja siuvančios mamos ir jos dukrelės su lėle piešinys). „Iliustruotame pasaulio atlase“ Europos valstybių žemėlapį praplečia įvairių tautybių vaikų su tautiniais rūbais piešiniai – tai tarsi netiesioginis priminimas, kaip svarbu pažinti vieniems kitus Žemėje.

Mokslininkai jaunus žmones stengiasi sudominti mokslo paslaptimis, žadina smalsumą, skatina pačius tyrinėti ir ieškoti atsakymų į jiems rūpimus klausimus. Tokios knygos rengiamos lyg iš jaunų žmonių pozicijų – tai iliustruoja ir jų pavadinimai, pvz., „Noriu žinoti“, „Žvilgsnis į pasaulį“, „Gudrių atsakymų“ serijų knygos. Garsus meno istorijos profesorius E. H. Gombrichas jauniems žmonėms yra parašęs tik vieną knygą – tai „Pasaulio istorija jaunajam skaitytojui“ 1936 metais, bet ji leidžiama įvairiomis kalbomis iki šių dienų (tiesa, paties autoriaus šiek tiek pataisyta XX a. pabaigoje). Kodėl? Turbūt ne tik dėl to, kad istorija nesensta ar kuo senesnė, tuo patrauklesnė tampa, bet ir dėl autoriaus pasirinkto šios knygos pagrindinio leitmotyvo – gyvo pokalbio su skaitytoju. Pavyzdžiui, autorius į bet kurios epochos ar kultūros aptarimą tarsi įtraukia ir jaunąjį skaitytoją: „ Tu jau nekantrauji ir nori paklausti: tai ką puikaus ir didinga sukūrė atėniečiai? Aš tau atsakau: tiesą sakant, viską, nors ypač juos domino du dalykai – tiesa ir grožis.“

Psichologai, gydytojai, dizaineriai, muzikantai ir kitų profesijų žmonės mielai pataria jaunimui, kaip prasmingai, įdomiai gyventi. Pvz., lietuvių autorės – psichologė E. Čekuolienė, gydytoja V. Eringytė, dietologė J. Dobrovolskienė, dizainerė J. Žilėnienė, ekonomistė R. Vainienė – išleido mergaičių knygą „Nuo ančiuko iki gulbės“, kurioje pataria mergaitėms, kaip pažinti save ir aplinkinį pasaulį. Berniukų knygoje „Būk vyras!“ su jais atvirai kalbasi psichologas L. Slušnys, gydytojas J. Girskis, žurnalistas A. Variakojis, finansų ekspertas P. Jurkevičius bei muzikantas G. Liaudanskas – Svaras. Šiuolaikinės leidyklos stengiasi atsižvelgti į jaunimo poreikius ir leidžia knygas, padedančias įdomiau praleisti laisvalaikį (pvz., H. Mak Maners „Žygeivio vadovą“, K. Lleweliyn „Kaip išgyventi. Vadovas vaikams“), supažindinančias su klasikinės ir šiuolaikinės muzikos pasauliais (pvz., F. Hercfeldo „Mažoji muzikos istorija“, „Roko enciklopedija“.

Kartais jaunimui skirtose knygose mokslo žinios atskleidžiamos linksmai, išradingai, su menine išmone (pvz., serijos „Jaunųjų švilpikų enciklopedija“, „Kraupusis mokslas“, „Kraupusis menas“, „Kraupioji istorija“ knygos). Kartais mokslininkai, norėdami jaunimą sudominti kultūra, į savo knygas pasikviečia jaunus veikėjus – skaitytojų bendraamžius – ir istorinių laikų erdvėse sukuria įdomias istorijas (pvz., D. Dilytės „Heladės šviesa“, R. Narmonto „Gintaro kelias“, P. Tarasenkos „Pabėgimas“ ar kt.). Tokias knygas skaitant įgyjama ir žinių, ir patiriama meninių įspūdžių.

Daugiausia apie vaikus ir jaunimą – grožinės literatūros kūrinių. Jų pagrindiniai veikėjai – mergaitės ir berniukai – veikia įvairiais laikais, įvairiose realaus ar fantastinio pasaulio vietose, patiria tikroviškų ir fantastinių nuotykių. Skaitydamas šiuos kūrinius skaitytojas susipažįsta ne tik su vidiniu veikėjų (drauge ir savo!) pasauliu, bet mokosi suprasti, atjausti kitus žmones patirdamas pačių įvairiausių jausmų gamą: linksmumą, džiaugsmą, atjautą, gailestingumą, švelnumą, išgąstį, liūdesį, nerimą, draugiškumą ir kt. Vaikams rašantys rašytojai dažniausiai siekia kad jaunimui skirti kūriniai padėtų jiems atrasti svarbias gyvenimo vertybes, todėl kartais atvirai (pasakotojo ar veikėjų lūpomis) išsako pamokymus, bet labai dažnai tuos svarbiausius dalykus reikia suprasti patiems, nes jie slypi „tarp eilučių“ arba „už eilučių“... Todėl skaitant ir vaikų grožinės literatūros klasiką (pvz., F. Bernet (Burnett) „Paslaptingas sodas“, M. Tveno „Tomo Sojerio nuotykiai“, L. M. Montgomery „Anė iš Žaliastogių“, A. Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“, J. Biliūno „Kliudžiau“,V. Krėvės „Galvažudys“, P. Cvirkos „Vaikų karas“), ir šiuolaikinės vaikų literatūros kūrinius (pvz., K. Paterson „Tiltas į Terabitiją“, B. Reuterio „Busterio pasaulis“, Dž. K. Rouling „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“, V. K. Steinsdotir „Spurgos ir karis“, Žilinskaitės „Nebijokė“, K. Sajos „Tas, kurio nieks nemylėjo“, G. Morkūno „Vasara su Katšuniu“, „Grįžimo istorija“, „Iš Nuomšiko gyvenimo“, R. Černiausko „Vaikai ir vaiduokliai“), svarbu ir įsijausti į jų meninius pasaulius, ir išgirsti kito ir savo širdį...

Peržiūrėta: 1702

Tikroviškos grožinės literatūros kūrinių (pvz., apie praeitį, vaikus ir jaunimą, sportą ar kt.) kalba – tai rašytojų sukurtų kūrinių žodžiai, posakiai, sakiniai, iš kurių susidaro meniniai vaizdai ir prasmės. Kuo ypatingos šių kūrinių kalbinės raiškos meninės priemonės?

Tokio pobūdžio kūrinių leksika (žodžių visuma) pirmiausia būna susijusi su aprašomų laikotarpių buitimi, papročiais, tradicijomis ir tema. Pavyzdžiui, D. Dilytės apysakoje „Heladės šviesa“ skaitytojas nori-nenori panyra į daugybės Antikos laikų žodžių, dabar tapusių tarptautiniais, vandenyną: su pagrindiniu veikėju – Atėnų berniuku Apolodoru – keliauja į agoras (pagrindines miesto aikštes), susipažįsta su antikos dievais ir deivėmis, sužino, ką anais laikais reiškė žodis pedagogas (vaikavedys), grožisi amforomis (dviąsiai ąsočiai) ir hidrijomis (plačios taurės), stebi olimpines žaidynes, prisimindamas stadijo (600 pėdų ilgis), pankratijo (imtynių ir kumštynių mišinys), hipodromo (žirgų lenktynių aikštė) reikšmes, lankosi teatre, šventyklose ir kt. pasikartodamas daugybę Antikos laikų vietovardžių, dievybių ir garbingų žmonių vardų ir posakių (Olimpijos varžybos – tai šaunumo, o ne turto varžybos). Knygose, nukeliančiose į Lietuvos viduramžius, vartojami senovinių daiktų pavadinimai (lankas, strėlė, ietis, kalavijas, noragas...), minimi senųjų Lietuvos deivių vardai (Medėja, Gabija, Žemyna...). Pasakojant apie šiuolaikinį gyvenimą – šių laikų žodynas (picos, kompiuteriai, mobilieji telefonai...).

Tikroviškuose kūriniuose – daugybė vaizdingų tiesioginės reikšmės žodžių –epitetųir vaizdingų veiksmažodžių(vaizdingai ypatybę arba veiksmą nusakančių žodžių), deminutyvų(mažybinių maloninių žodžių) – bei palyginimų (jungčių tarp tikra ir įsivaizduojama). Pvz. Nulėkiau prie balos, įsibridau į klampų purvą ir skabau traškius [ajero]laiškus tarsi daržely lelijas. Diena graži, saulėta, bitutės tik siuva ore, tik dūzgia ratuotos žiedų dulkelėm. <...> Jos [mamos austos drobės], patiestos viena paskui kitą, driekiasi ligi pat darželio tvoros, tarytum lieptas, vedantis į užburtą pasakų pilį. Tarytum takas, kuriuo geroji laumė vedė našlaitį į stebuklų karalystę... (V. Bubnys „Ajerai kvepia“).

Tikroviškuose kūriniuose yra ir perkeltinės reikšmės posakiųfrazeologizmų (pastovių žodžių junginių, turinčių vieno žodžio reikšmę), įasmeninimų (vaizdingų pasakymų, kai žmogaus savybės suteikiamos augalams, gyvūnams, daiktams), metaforų (remiantis tam tikru išoriniu ar vidiniu panašumu „sukeistų“ pavadinimų) – t. y. tokių meninių priemonių, kurių reikšmes tenka „iššifruoti“.Pvz. Pro mažą akutę aš spoksodavau į kelią, bene grįžta tėvas su zuikio pyragu – kampeliu sušalusios duonos, kuri kažkodėl man atrodydavo tokia skani. (V. Bubnys „Elgeta“); ...ir atnešė molinį avinuką. Papūtė uodegon – švilpia. Padavė man. Dumiu kiek išgaliu, net akys ant kaktos iššoka. Bet nieko, jokio garso. (V. Bubnys „Kaip juodas šešėlis“); – Matai? – galais pirštų labai atsargiai mama paliečia apiburbėjusį stiklą. – Matai, rožė... Žiedai dideli, pilni, baltutėliai batutėliai, o viduriukai rausvučiai. O čia nasturtos, matai, ir saulutės. Va kaip šypsosi. Ir dar žiūrėk, žiūrėk – trobelė. Maža mažutėlė, ir dūmas rūksta, ir langiukai užšalę. Tu matai? <...>Aš ilgai kiūtau ant suolo. Ir juo ilgiau neatitraukiu akių nuo lango, tuo gražiau žiūrėti. Ir nesinori trauktis. Norisi žiūrėti ir žiūrėti į tą Senelio Šalčio dovaną. Ir tikėti ja.“ (V. Bubnys „Dovana“).

Taigi net tikroviškų grožinės literatūros kūrinių kalba – tarsi didžiulė archeologinių lobių saugykla, kurioje gali slypėti neišsemiamos muzikinių (ar išgirdote cituotų prozos sakinių melodijas?) ir prasminių žodžių sąskambių dovanos.

Peržiūrėta: 2127
Pasirinkite veiklos sritis: