Kalbos pažinimas: kalbotyros pagrindai

Kalbotyra, arba lingvistika (pranc. linguiste < lot. lingua – kalba), – tai mokslas, tiriantis kalbą. Bendroji kalbotyra tiria bendrąsias visų kalbų, o specialioji – grupės kalbų ar vienos kalbos – kilmę, ypatybes, raidą. Pagal tyrimo objektą skiriamos tam tikros kalbotyros šakos: fonetika (garsai), morfologija (žodžių kaityba, daryba, kalbos dalys), sintaksė (žodžių ryšiai ir sakinių sandara), leksikologija (kalbos žodžių visuma) ir kt.

Žmogaus kalbos kilmė. Remdamiesi antropologijos (gr. antrōpos – žmogus, gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas) ir archeologijos (gr. archē – pradžia, gr. logos – mokslas) duomenimis, spėjama, jog prieš 0,5 mln metų, Homo sapiens (protingojo žmogaus) laikais, galėjo atsirasti žmogaus kalbos pradmenys (garsų ir prasmių sąmoningos jungtys). Kai kurie šiuolaikiniai mokslininkai kalbos pradmenis sieja su žmogaus protėvių smegenų didėjimo procesu, todėl kalbos pradžią nukelia dar 2 mln metų anksčiau – į homo erectus (stačiojo žmogaus) laikus.

Kodėl ir kaip žmonės pradėjo kalbėti? Keliama daug žmogaus kalbos kilmės hipotezių (gr. hypothesis – spėjimas), pavyzdžiui:

1) emocijų raiška (pirmieji žodžiai – jaustukai ai, oi, oho...);

2) garsų pamėgdžiojimas (pirmieji žodžiai – ištiktukai ššš..., tss..., kukū...);

3) komandos-įspėjimai (pirmieji žodžiai – jaustukai ir veiksmažodžiai ei, stok, bėk...);

4) susitarimas dėl žodžio reikšmių (pirmieji žodžiai – vardažodžiai mama, tėtė, geras, blogas...);

5) judesių, gestų įspūdžio sustiprinimas garsais (mėgdžiojant gamtos reiškinius, žmonių ir gyvūnų elgseną, tariami tam tikri grasai – pvz., bum-bum, niam-niam, am-am...);

6) kalba – įrankių gamybos, darbinės veiklos, kūrybinių idėjų raiškos padarinys ir kt.

Sudėtingesne kalba (siejama su mąstymu), manoma, Homo sapiens pradėjo kalbėti prieš 130 tūkst. metų. Tikėtina, jog tada pradėjo formuotis dabartinių pasaulio kalbų prokalbės – pirmykščių žmonių kalbos, iš kurių skleidėsi vėlesnių kalbų įvairovė žmonių bendruomenėms išsiskiriant, keliaujant, susitinkant ir dalijantis savo kultūrine patirtimi.

Kalbininkai mano, jog šiais laikais pasaulyje gali būti apie 2500-5000 įvairių kalbų, kurios sudaro tam tikras giminiškas šeimas: pvz., indoeuropiečių, afrazijiečių, uraliečių, altajiečių, kaukaziečių, kinų-tibetiečių, indėnų ir kt. Kalbų giminystė nustatoma atsižvelgiant į jų fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos panašumus.

Indoeuropiečių kalbomis vadinamos giminiškos kalbos, kuriomis kalbėta plačioje teritorijoje nuo Vakarų Europos iki Šiaurės Indijos. Indoeuropiečių kalbų šeima skirstoma į baltų, slavų, germanų, italikų ir romanų, keltų, graikų, armėnų, albanų, indoiranėnų, iranėnų, Nuristano (kafirų), anatolų, tocharų ir kitų ide. kalbų grupes. Lietuvių kalbapriklauso baltų kalbųgrupei, kurioje kalbininkai skiria vakarų (prūsus, jotvingius) ir rytų (lietuvius, latvius, kuršius, žiemgalius, sėlius) baltus. Istoriniai šaltiniai mini ir kitas baltų gentis (pvz., galindus, nadruvius, skalvius), kurios irgi galėjo turėti savo kalbas. Vakarų baltai dėl istorinių aplinkybių (pralaimėjimai prieš kryžiuočius, valstybių nesusikūrimas, įsiliejimas į kitų tautų sudėtį ir kt.) palengva traukėsi iš pasaulio istorijos: jotvingių kalba gyvavo iki XVI a. pabaigos, o paskutinis savo gimtąją prūsų kalbą mokėjęs prūsas mirė XVIII a. Iki šių laikų išliko tik dvi rytų baltų kalbos – lietuvių ir latvių, kurių tarmėse gali slypėti kitų baltų kalbų ir tarmių palikimas.

Seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose baltų gentys buvo vadinamos įvairiai. 98 m. vieną baltų gentį aisčių vardu paminėjo romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas. II a. graikų mokslininkas Klaudijus Ptolemajas įvardijo galindus ir sūduvius. Manoma, jog III-IV a. romėnų žemėlapyje įvardyti sėliai. XIX-XX a. prūsus, latvius ir lietuvius bei jiems buvusias artimas tautas buvo įprasta vadinti aisčiais sekant Tacito tradicija. Baltųterminas sukurtas XIX a. Jį pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (Nesselmann, 1811-1889), pabrėždamas šių tautų nuo seno gyvenamąją vietą – Baltijos jūrą. Prie Baltijos dar gyvena indoeuropiečių kalbų šeimai priklausantys germanai (danai, švedai, vokiečiai) ir slavai (lenkai, rusai) bei finougrų kalbų šeimai – estai ir suomiai.