Titulinis > Mokymosi objektai

Kalbos pažinimas: lietuvių kalbos garsai ir raidės (fonetika ir ortografija)

Fonetika (gr. phōnētikos – garsinis) – tai kurios nors kalbos garsų skambėjimo (akustinių) ir tarimo (artikuliacinių) savybių visuma arba mokslas, tiriantis kalbos garsų funkcijas ir ypatybes. Ortografija (gr. orthos – taisyklinga, tikra, graphō - rašau ) – kurios nors kalbos taisyklingo rašymo sistema pagal sukurtas ir sutartas laikytis taisykles.

Žmogaus kalbos garsai – tai oro virpesiai, iš mažiausių kalbos elementų susidarantys sąskambiai ir melodijos, kuriose užkoduojami ir iš kurių iškoduojami žmonių bendravimo / susikalbėjimo ženklai. Garsai yra tariami ir girdimi, o juos žyminčios raidės rašomos ir skaitomos pagal įvairių kultūrų (tautų raštijų) tradicinę ženklų sistemą.

Senovės laikų baltų tautų rašto ženklai (įrėžiai akmenyse, įspraudai moliniuose puoduose, papuošalų ir audinių ornamentai, runų raižiniai kalendoriuose ir kt.) yra tyrinėjami mokslininkų, keliamos šių ženklų kilmės ir reikšmės hipotezės. Dabartinė lietuvių rašto sistema remiasi lotyniškųjų rašmenų tradicija, kuri savo ruožtu – finikiečių abėcėle. Dabartinę lietuviškojo rašto sistemą pagrindė pirmoji lietuviška spausdinta knyga – 1547 m. Karaliaučiuje išleistas Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Lietuviškojo rašto sistemą koregavo, tobulino XIX ir XX a. lietuvių rašytojai ir kalbininkai.

Raidynas, arba abėcėlė, - tai tam tikra nuolatine seka surašytos kurios nors kalbos rašto raidės. Lietuvių kalbos garsų ir raidžių santykiai – kalbos norminimo, atsižvelgiant į tradicijas ir kalbos mokslo naujoves, rezultatas. Lietuvių kabos garsyną sudaro 11 balsių ir 45 priebalsiai, o abėcėlėje – tik 32 raidės, kuriomis vienomis ar jų junginiais išreiškiami visi garsai.

Lietuvių kalbos garsyną sudaro balsiai (juos tariant oras eina laisvai, nesutikdamas kliūčių), priebalsiai (juos tariant oras sutinka tam tikrų kliūčių), dvigarsiai (vienu atokvėpiu ištariami dviejų balsių – dvibalsių – arba balsio ir pusbalsio – mišriųjų dvigarsių – junginiai).

Lietuvių kalba turi 5 trumpuosius balsius ă, ĕ, ĭ, ŏ, ŭ (tariami trumpai), kuriuos atitinka 5 raidės (balsės) a, e, i, o, u, ir 6 ilguosius balsius ā, ē, ė, ī, ō, ū (tariami ilgai), kuriuos atitinka 10 raidžių a, ą, e, ę, ė, y, į, o, ū, ų. Raidėmis i, e, ė žymimi priešakinės eilės balsiai – juos tariant liežuvis pasislenka į priekį, o prieš juos esantys priebalsiai tariami minkštai. Raidėmis a, o, u žymimi užpakalinės eilės balsiai – juos tariant liežuvis atsitraukia į burnos gilumą, o prieš juos esantys priebalsiai tariami kietai.

Pagal tartį visi lietuvių kalbos priebalsiai skirstomi į skardžiuosius ir dusliuosius. Skardieji priebalsiai (juos tariant įsitempia ir virpa balso stygos) yra žymimi raidėmis v, j, l, m, n, r (vadinami pusbalsiais, nes tariami panašiai kaip balsiai) ir raidėmis b, d, g, z, ž, h, dz, dž. Duslieji priebalsiai (tariant balso stygos nevirpa) žymimi raidėmis p, t, k, s, š, ch, c, č, f. Rašant svarbu atsižvelgti į galimus priebalsių suskardėjimo (žais(z)damas – žaisti)ir suduslėjimo (dirb(p)ti – dirba) atvejus.

Visi lietuvių kalbos priebalsiai (išskyrus visada minkštą j) gali būti kieti (prieš užpakalinės eilės balsius ir juos žyminčias balses) ir minkšti (prieš priešakinės eilės balsius / balses bei prieš užpakalinės eilės balses su minkštumo ženklu i, pvz.: ia, io, iu, ial, iul…). Žodžio gale visi priebalsiai (išskyrus j) tariami kietai. Kelių greta esančių priebalsių kietumas ir minkštumas nustatomas pagal pirmąjį po jų einantį balsį.

Lietuvių kalboje dvigarsiai tradiciškai skiriami į dvibalsius, žymimus dvibalsėmis ai, au, ei, ie, ui, uo bei mišriuosius dvigarsius, žymimus dvigarsėmis al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur. Jie visi rašomi pagal taisyklingą tartį. Ypač svarbu taisyklingai tarti ir rašyti mišriųjų dvigarsių i ir u bei įsidėmėti, jog lietuvių kalboje yra žodžių su antrinės kilmės dvigarsiais (pvz., Europa, oi, aukštyn,dūmtraukis, kairėn).