Titulinis > Mokymosi objektai

Kalbos pažinimas: lietuvių kalbos žodžių klasės – kalbos dalys (morfologija)

Kalbos pažinimas: lietuvių kalbos žodžių klasės – kalbos dalys (morfologija)

Morfologija (gr. morphē - forma + logos – mokslas) – tai žodžių formų ir jomis žymimų gramatinių reikšmių sistema arba mokslas apie morfemas (žodžių reikšmines dalis), žodžių sandarą, klases, santykius.

Kalbos dalys – tai lietuvių kalbos žodžių gramatinės klasės, skiriamos pagal reikšmės, sintaksinių ryšių (santykių su kitais žodžiais), morfologinių požymių (formų ir gramatinių reikšmių ypatybių) bendrumą.

Lietuvių kalboje skiriamą 11 kalbos dalių: 6 kaitomos (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis) ir 5 nekaitomos (prielinksnis, jungtukas, jaustukas, ištiktukas, dalelytė). Vienos iš jų laikomos savarankiškomis (laisvomis) – tai daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis, jaustukas, ištiktukas (atlieka sakinyje savarankiškas funkcijas). Kitos (jungtukas, prielinksnis ir dalelytė) laikomos nesavarankiškomis (susijusiomis), nes sakinyje atlieka pagalbines funkcijas.

Kabos dalių apibrėžimai ir pagrindiniai požymiai

Daiktavardis yra kaitoma kalbos dalis, kuri pasako asmens, daikto vardą arba tam tikro reiškinio pavadinimą ir atsako į klausimą kas tai? (žmogus, saulė, spindėjimas, liūdesys).

1. Skiriami bendriniai (miestas) ir tikriniai (Vilnius), būna vyriškosios (rytas) arba moteriškosios (diena) bei bendrosios giminės (tas, ta - naktibalda), gali būti sangrąžinių (mokymasis).

2. Daiktavardžiaiyra kaitomi linksniais (V., K., N., G., Įn., Vt., Š.) ir skaičiais (vns. ir dgs.), bet gali būti tik vienaskaitinių (turi tik vienaskaitą – pvz., cukrus) arba daugiskaitinių (turi tik daugiskaitą – pvz., miltai). Mokykloje tradiciškai pagal vns. V. ir K. galūnes skiriamos 5 linksniuotės ( I – namas, -o, medis, -io, ožys, -io, II – mama, -os, tėtė, -ės, marti, -ios, III – pilis, -ies, vagis, -ies, IV – sūnus, -aus, sodžius, -iaus, V – piemuo-ens, duktė, -ers)

3. Sakinyje daiktavardis gali eiti visomis reikšminėmis sakinio dalimis (veiksniu, sudurtinio tarinio vardine dalimi, papildiniu, nederinamuoju pažyminiu, aplinkybėmis) bei kreipiniu.

Būdvardis yra kaitoma kalbos dalis, kuri žymi asmens, daikto arba reiškinio ypatybę ir atsako į klausimus koks? kokia? kokie? kokios? (ramus, rami, ramūs, ramios).

1. Būdvardžiai kaitomi giminėmis (mot., vyr., bevardė: tyli, tylus, tylu), o mot. ir vyr.g. būdvardžiai – linksniais (V., K., N., G., Įn., Vt., Š.) ir skaičiais (vns. ir dgs.). Tradiciškai mokyklinėje gramatikoje pagal vns. ir dgs. V. galūnes yra skiriamos 3 linksniuotės (I – baltas, balta, žalias, žalia, -i, (i)os; II – purus, puri, -ūs, -ios; III – sidabrinis, sidabrinė, -iai, -ės).

2. Kai kurie būdvardžiai gali turėti įvardžiuotines formas (baltasis) ir būti laipsniuojami – t.y. kaitomi 3 pagrindiniais laipsniais (nelyginamasis, aukštesnysis ir aukščiausias) bei 2 pereinamaisiais (aukštėlesnysis ir visų aukščiausiasis), pvz.: gražus, gražesnis, gražiausias, gražėlesnis, visų gražiausias.

3. Būdvardžiai sakinyje dažniausiai eina pažyminiu, tarinio vardine dalimi, veiksniu, papildiniu.

Skaitvardis yra kaitoma kalbos dalis, kuri žymi skaičių arba skaičiuojamąją vietą eilėje ir atsako į klausimus kiek? kelintas? kelinta? (vienas, vienuolika, septynioliktas, šimtas pirmas).

1. Skiriami 2 pagrindiniai skaitvardžių skyriai - kiekiniai (pasako daiktų skaičių arba patį skaičių ir atsako į klausimą kiek?: penki, dešimt) ir kelintiniai (nusako skaičiuojamąją vietą eilėje ir atsako į klausimą kelintas? kelinta?: pirmas, septinta). Kiekiniai skaitvardžiai pagal reikšmę ir vartojimą skirstomi į pagrindinius (vienas, šimtas, tūkstantis), dauginius (vieneri-devyneri), kuopinius (dvejetas-devynetas), trupmeninius (viena trečioji). Kelintiniai skaitvardžiai gali turėti įvardžiuotines formas (trečiasis, trečioji).

2. Pagal sandarą skaitvardžiai skiriami į vientisinius (paprastieji, priesaginiai, sudurtiniai: devyni, devynetas, devyniasdešimt) ir sudėtinius (šimtas dvidešimt trys).

3. Būdvardiški skaitvardžiai (derinami su daiktavardžiais kaip būdvardžiai) kaitomi giminėmis ir linksniais (penkiems draugams, penkias drauges), o kelintiniai - ir skaičiais (pirma raidė, pirmosios raidės).

4. Daiktavardiški skaitvardžiai (reikalaujantys daiktavardžio K. linksnio) yra kaitomi skaičiais ir linksniais (šimtas žmonių, šimtų žmonių), tik linksniais (trys draugai, trijų draugų) arba visai nekaitomi (dešimt, dvidešimt…).

5. Skaitvardžiai sakinyje dažniausiai eina veiksniu, papildiniu, pažyminiu, tarinio vardine dalimi.

Įvardis yra kalbos dalis, kuri nurodo asmenį, daiktą, ypatybę arba skaičių, bet jų nepavadina (jis, tas, tokia, keli).

1. Pagal reikšmę skiriami 7 įvardžių skyriai: asmeniniai (aš, tu, jis, ji…), sangrąžinis (savęs), savybiniai (manas, tavas, savas, maniškis…), parodomieji (tas, ta, šitas, anas, toks, šioks, anoks…), pažymimieji (visas, visoks, kitas, kitoks, kiekvienas, niekas, joks…), klausiamieji ir santykiniai (kas, koks, kuris, katras, keli…), nežymimieji (kažkas, kažin koks, kai kas, bet kas…).

2. Įvardžiai kaitomi įvairiai: vieni tik linksniais (kas, ko…), kiti - linksniais ir skaičiais (aš, mes, mūsų…), treti - linksniais, skaičiais ir giminėmis (šis, ši, šie, šių).

3. Įvardžiai sakinyje dažniausiai eina veiksniu, papildiniu, pažyminiu.

Prielinksnis yra nekaitoma kalbos dalis, kuri eina su vardažodžio linksniu ir parodo linksniuojamojo žodžio ryšį su kitais žodžiais (ant, už, po, prie…)

1. Prielinksniai pagal kilmę skiriami į senybinius (kuriuos sunku susieti su kuriais nors dabartinės lietuvių kalbos žodžiais : ant, apie, į, iš pas, per, po, prie, su, už…) ir naujybinius (kilusius iš kitų kalbos dalių: abipus, anapus, aplink, arti, dėka, greta, išilgai, skersai, kiaurai, link, netoli, paskui, prieš, tarp…). Pagal vartojimą - su kokiais linksniais vartojami: dažniausiai vartojami su trimis linksniais (K.: abipus, anapus, greta, po, prie…; G.: apie, aplink, į…; Įn.: po, su, sulig, ties…). Yra vartojamų su keliais linksniais (po, už…).

2. Reikėtų įsidėmėti, kad jog kurie žodžiai gali būti ir prieveiksmiai, ir daiktavardžiai, ir prielinksniai (skersai, žemiau, greta…), todėl reikėtų kiekvieną kartą atidžiai įvertinti jų gramatinius požymius.

3. Prielinksniai sakinyje atskirai jokiomis reikšminėmis sakinio dalimis neina, gali būti tik sudėtinis jų komponentas.

Veiksmažodis yra kalbos dalis, kuri reiškia asmens, daikto veiksmą arba būseną ir atsako į klausimus ką veikia? kas vyksta, darosi, atsitinka? (kyla, žiūri, aušta).

1. Veiksmažodžiai gali būti asmeniniai (žymi asmens ar daikto veiksmą, būseną: kalba, tyli…) arba beasmeniai (nežymi jokio asmens veiksmo ir turi tik III asmens formą: švinta, rūpi…).

2. Veiksmažodžiai gali būti paprastieji (ruošia, neša…) ir sangrąžiniai (ruošiasi, nešasi…).

3. Veiksmažodžiai turi 3 nuosakas (tiesioginę, tariamąją ir liepiamąją), 4 tiesioginės nuosakos laikus (esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį, būsimąjį), 2 skaičius (vns., dgs.) ir 3 asmenis (vns.: aš, tu, jis/ji, dgs.: mes, jūs, jie / jos). Pagrindinės veiksmažodžio formos yra bendratis, esam. l. III a., būt. k. l. III a. (girdėti, girdi, girdėjo). Pagal esam. l. III a. galūnes (A{L}IO) tradiciškai mokykloje veiksmažodžiai skirstomi į 3 asmenuotes (I - kenčia, II - myli, III - rašo).

4. Veiksmažodžiai sakinyje dažniausiai eina tariniu.

Prieveiksmis yra linksniais ir asmenimis nekaitoma kalbos dalis, kuri aiškina veiksmažodį, būdvardį, prieveiksmį arba daiktavardį ir atsako į klausimus kaip? kur? kada? keliese? kiek? kodėl? (tyliai, čia, vakar, trise, daug, todėl...)

1. Pagal reikšmę prieveiksmiai yra skirstomi į 6 skyrius: būdo (kaip? kokiu būdu? - gražiai, palengva, staiga, galvotrūkčiais, iš lėto, be galo, kitaip…); kiekybės (kiek? kiek kartų? keliese? - mažai, užtektinai,daug, gana, tiek, šiek tiek, kelissyk, dusyk, trissyk, dviese, trise…); vietos (kur? iš kur? - arti, namo, namie, lauk, dešinėn, šalin, netoliese, pasroviui, pavėjui, iš tolo, ten, visur…); laiko (kada? kuriuo laiku? nuo kada? - seniai, vakar, rytoj, užvakar, poryt, užporyt, šiandien, anądien, tąsyk, kitąsyk…); priežasties (kodėl? dėl kurios priežasties? - tyčia, netyčia, todėl, dėl to, kažin, kodėl, užtat…); linkmės (kurlink? - artyn, tolyn, tolin, vakarop, galop…). Pagal kilmę - iš kurios kalbos dalies yra kilę (iš būdvardžio - gražiau, iš daiktavardžio - namo, iš skaitvardžio - keturiese, įvardžio - kažkur, iš dalyvio - pasiutusiai, mišrios darybos - anąsyk, trissyk…).Pagal darybą - priesaginiai (tyliai, švelniai), sudurtiniai (šiandien…) ir sudėtiniai ( iš lėto…).

2. Kai kurie prieveiksmiai (dažniausiai kilę iš būdvardžių) gali būti laipsniuojami (tyliai, tyliau, tyliausiai, tylėliau, visų tyliausiai).

3. Prieveiksmiai sakinyje dažniausiai eina aplinkybėmis.

Jungtukas yra nekaitoma kalbos dalis, jungianti sakinio dalis arba sakinius (ir, o, bet, tačiau, nes, kaip...)

1. Pagal vartojimo paskirtį yra skiriami sujungiamieji (jungia vienarūšes sakinio dalis arba savarankiškus sakinius) ir prijungiamieji (jungia palyginamąsias sakinio dalis arba prijungiamuosius sakinius). Sujungiamieji jungtukai pagal reikšmę skirstomi į

sudedamuosius (ir, bei, nei…nei…, čia…čia…, tai…tai), priešpriešinius (bet, o, tačiau, užtat…), skiriamuosius (ar, ar…ar…, arba, arba…arba…), paremiamuosius-aiškinamuosius (tai, taigi, tad…). Prijungiamieji jungtukai pagal reikšmę skirstomi į laiko (kai, kada, kol…), priežasties (nes, kadangi, tad…), sąlygos (jei, jeigu, tik…), nuolaidos (nors, kad ir, vis dėlto…), lyginamuosius (kaip, lyg, tartum, tarytum, tarsi…), nereikšminius (kad, jog…).

2. Jungtukai sakinyje jokia reikšmine sakinio dalimi neina, gali būti jos sudedamasis komponentas.

Dalelytė yra nekaitoma kalbos dalis, teikianti sakiniams ar jo dalims papildomų prasmių ir atspalvių (o, gi, ne, bent…).

1. Dalelytės pagal reikšmę skiriamos į klausiamąsias ir abejojamąsias (ar, argi, bene, gal, kažin, negi…), neigiamąsias (ne, nė, nei…), tvirtinamąsias (taip, taigi…), pabrėžiamąsias (gi, juk, dar, net, ypač…), tikslinamąsias (beveik, dar, jau, juk, nors…), išskiriamąsias (bent, ypač, nebent, nors...), parodomąsias (ana, antai, štai, šit, va…), lyginamąsias (lyg, tarsi, tartum, tarytum…), geidžiamąsias ir skatinamąsias (te, tegu, tegul, še…). Pagal sandarą skirstomos į vientisines (be, dar, gi…), sudurtines (argi, ogi, nebe…) ir samplaikines (vos tik, vien tik…).

2. Dalelytės sakinyje jokia reikšmine sakinio dalimi neina.

Jaustukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri tiesiogiai reiškia įvairius jausmus (oi, oho…).

1. Jaustukai pagal kilmę skirstomi į pirminius (o, a, ė, ak…) ir antrinius, kilusius iš kitų kalbos dalių (O Dieve!, sveikas, ačiū, dėkui, valio, velniop …).

2. Jaustukai sakinyje jokia reikšmine sakinio dalimi neina.

Ištiktukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri reiškia įvairių veiksmų sukeltus garsus ar vaizdus (triokšt, žiū…).

1. Ištiktukai pagal kilmę skirstomi į pirminius, kilusius tiesiogiai mėgdžiojant kokio nors veiksmo sukeltus garsus ar vaizdus (brakšt, miau, triokšt, brrr, che…), ir antrinius, kilusius iš veiksmažodžių (mirkt, trukt, žvilgt…).

2. Ištiktukai sakinyje gali eiti tariniu.

Kad lietuvių kalbos gramatikos pasaulis patrauklus ir įdomus, įsitikins tie, kurie susiras ir perskaitys Jono Šukio knygą „Gramatikos šalyje“ apie šeštoko Vytuko detektyvinę kelionę siekiant įminti kalbos paslaptis.