Titulinis > Mokymosi objektai

Kultūros jungtys: liaudies etiketas ir tautosaka

Etiketas [gr. ēthos – paprotys, įprotis, būdas] – tai kurios nors visuomenės ar jos dalies tinkamo elgesio normos, mandagumo taisyklės. Pvz., sveikinantis įprasta pakelti arba paspausti ranką, pasakyti pasisveikinimo žodžius, pasidomėti kito žmogaus savijauta ar pan.

Lietuvių liaudies etiketas – tai lietuvių kultūros formavimosi metu susiklostę žmonių bendravimo papročiai. Vaikai nuo vaikystės jų mokydavosi stebėdami suaugusiųjų elgesį, klausydami jų patarimų, paaiškinimų, kaip kokioje situacijoje reikia elgtis. Mandagumo svarbą primindavo ir tautosakos kūriniai. Pvz., patarlė moko: „Mandagumas nieko nekainuoja, bet kalnus verčia“. Nemandagaus žmogaus, neištariančio pasisveikinimo žodžių, būdavo juokais klausiama: „Ė, ar nematei kiaulės su skambaliukais?“. Kai šis atsakydavo nematęs, tai į jį parodydavo pirštu ir juokdavosi: „Taigi va – eina!“.

Netiesiogiai mandagaus elgesio, pagarbos kitam žmogui, gyvūnui, augalui buvo mokoma ir sakmėse bei pasakose. Pvz., pasakoje „Trys seserys ir pavogtas broliukas“ dvi seserys elgiasi nemandagiai (nepagelbėja pagalbos prašančioms obeliai, karvei ir tešlai), todėl joms nepasiseka susigrąžinti broliuko, o trečioji sesuo elgiasi mandagiai, todėl jai atsilyginama tuo pačiu ir ji sėkmingai su broliu grįžta namo.

Smulkiosios tautosakos skrynioje – daugybė lietuvių liaudies pasisveikinimų, palinkėjimų, atsisveikinimų – tradicinių lietuvių etiketo žodžių ir posakių susitinkant ar išsiskiriant. Pvz., piemenukus prakalbindavo:„Parginkit!“, o jie atsakydavo: „Dėkui, dar ne metas, dar nepriganėm!“. Dirbantiems įvairius darbus linkėdavo: „Padėk, Dieve!“, atsakydavo: „Dėkui!“ arba juokais „Dievas ir taip padeda, eikš pats padėti!“. Šienaujančiam sakydavo:„Suk dalgį per pradalgį, pakolei rasa.“; skalbiančioms: „Ant skaisčio, ant balčio, ant bernelių padabonės!“, duoną kepančiai: „Skalsu pyragų!“, sviestą mušančiai palinkėdavo: „Mačiau šlyną važiuojant. – Ar toli? – Netoli visai!“ (tai turėdavo padėti greičiau baigti šį darbą). Įėję į pirtį sakydavo: „Skalsa lapienė“, išeidami dėkodavo: „Dėkui už šilumą!“, „Dėkui už šiltą garą!“.

Lietuvių liaudies etiketas - tai ne tik žodžiai, bet ir veiksmai, siekiant padėti kitam žmogui, atjausti jį. Su pagarba būdavo namuose sutinkami ir pamaitinami elgetos („Svečias į namus – Dievas į namus“), paskolinama kaimynui trūkstami daiktai ar maisto produktai, padedama ištikus nelaimei (į laidotuves nešdavo duonos, kitų maisto produktų, sušelpdavo nukentėjusius nuo gaisro), per darbymetį padėdavo vieni kitiems talkose, per medkopį bičiulius ir kaimynus vaišindavo medumi ir t.t.