Lietuvių kalbos rašyba: priebalsiai

Lietuvių kalbos priebalsiai rašomi remiantis fonetiniu, morfologiniu, tradiciniu rašybos principais arba jų deriniais:

1) atsižvelgiant į tarimą: pvz., tauta (fonetika);

2) atsižvelgiant į žodžių, jų dalių ar formų giminystę: pvz., gerb[p]ti – gerbia (morfologija);

3) atsižvelgiant į lietuvių kalbos istoriją ir rašymo praktiką: pvz., aukštas – auga (tradicija);

4) atsižvelgiant į tartį, tradiciją ir morfologinius dėsningumus: pvz., grįš, auk (būsimojo laiko ir liepiamosios nuosakos formų rašyba).

I. Fonetinė priebalsių rašyba

Priebalsės raidės rašomos tokios, kokie tariami ir girdimi priebalsiai (garsai). Pvz.: Ap-rašyti, raš-au, raš-t-as, rašym-as.

II. Morfologinė priebalsių rašyba

Priebalsės raidės rašomos vienodai visuose giminiškuose žodžiuose, gramatinėse formose ir tose pačiose žodžio dalyse pagal sutartas taisykles, nepaisant tarimo skirtumų ar darybos ypatybių.

1. Supanašėjusių priebalsių rašyba

Kalbant skardieji priebalsiai b, d, g, z, ž, tariami prieš dusliuosius k, p, t, s, š, suduslėja, o duslieji k, p, t, s, š, tariami prieš skardžiuosius b, d, g, z, ž, suskardėja, todėl kyla klausimas, kurį priebalsį žyminčią raidę rašyti?

a) Priešdėliai ap-, at-, iš-, už- turėtų būti rašomi vienodai visuose žodžiuose, pvz.:

ap[b]-žėlė – ap-augo, at[d]-žėlė – at-augo, ap[b]-daras – ap-lankas, iš[ž]girsti – išeiti, už[š]tarimas – užeiga;

b) ta pati šaknis visose to paties žodžio formose ar giminiškuose žodžiuose turėtų būti rašoma vienodai, pvz.: grauž[š]-ti – grauž-ia, vež[š]-dav-o – vež-a, meg[k]z[s]-tin-is – mezg-a, džiaug[k]-ti-s – džiaug-sma-s;

c) sudurtinio žodžio I šaknies supanašėjusio priebalsio rašybą galima patikrinti pirminiu žodžiu, pvz.: šlap[b]-driba – šlap-ias, med[t]kirtys – medis;

d) sutrumpėjusių žodžių suduslėjusių priebalsių rašybą galima patikrinti pirminiu žodžiu, pvz.: kad[t] – kadangi, daug [k] – daugelis.

2. Susiliejusių priebalsių rašyba

Tariant žodžius, susidūrus dviem priebalsiams (vienodiems arba ne), jie susilieja, ir girdimas vienas ir ne visada aiškus garsas, todėl kyla klausimas, kokius garsus žyminčias raides ir kiek jų rašyti?

a) Darybos metu susidūrę du priebalsiai turėtų būti užrašomi dviem raidėmis, žyminčiomis visų morfologiškai išaiškinamų žodžio dalių priebalsius, pvz.:

per-r[r]ašyti – per (priešdėlis) + raš-yti (šaknies pradžios priebalsis); iš-š[š]okti – iš (priešdėlis) + šok-ti (šaknies priebalsis), at-s[c]i-minti – at (priešdėlis) + si (sangrąžos dalelytė) + minti;

b) darybos metu susidūrę du priebalsiai turėtų būti užrašomi dviem raidėmis, žyminčiomis abiejų morfologiškai išaiškinamų sudurtinio žodžio šaknų priebalsius, pvz.: švarr[r]aštis – švar-us (pirmos šaknies paskutinis priebalsis) + raš-tas (antros šaknies pirmasis priebalsis); aplinkkelis – aplink (pirmo sando – prielinksnio – paskutinis priebalsis) + kel-ias (antros šaknies pirmas priebalsis);

c) darybos metu susidūrę du priebalsiai (bendraties kamieno s, š, z arba ž ir priesagos -s-) pakinta į vieną priebalsį s arba š, kuris žymimas viena raide – s arba š, pvz.:

vež-ti (+ s) – veš[š], megz-ti (+ s) – megs[s], gręž-ti (+ s) – gręš[š];

d) darybos metu susidūrę du priebalsiai (bendraties kamieno g arba k ir priesagos -k-) pakinta į vieną priebalsį k, kuris žymimas viena raide – k, pvz.: bėg-ti (+ k) – bėk[k], seg-ti (+ k) – sek[k].

3. Neaiškių priebalsių rašyba

a) s ar š prieš č šaknyje: rašybą reikėtų tikrinti giminiško žodžio šaknimi, kurioje po s arba š priebalsių būtų t, pvz.: pės[š]č-ias – pėst-i, paukš[š]č-iai – paukšt-is;

b) z ar ž prieš dž šaknyje: rašybą reikėtų tikrinti giminiško žodžio šaknimi, kurioje po z arba ž priebalsių būtų d, pvz.: vabz[ž]dž-ių – vabzd-ys, kregž[ž]džių – kregžd-ė.

III. Tradicinė priebalsių rašyba

Priebalsių raidžių rašybą tam tikruose žodžiuose reikėtų įsidėmėti (išmokti, įsiminti), nes ji remiasi lietuvių kalbos rašymo tradicija (taip įprasta, išliko nuo ankstesnių laikų), jų negalima patikrinti jokiomis taisyklėmis arba kai kurioms net prieštarauja.

Pvz.: aukštas, baikštus, sluoksnis, kremzlė, žnyplės, lūšna, drumzlės, (bet drumsti) beždžionė, krebždėti – krepštelėti, stabtelėti – staptelėti… kovarnis (nors kov-as + varn-as)...