Lietuvių kalbos skyryba: apie ženklus

Rašomojoje kalboje žodžių junginiai ir sakiniai skiriami (atskiriami arba išskiriami) tam tikrais grafiniais ženklais. Šių skiriamųjų ženklų vartojimo taisyklių visuma vadinama skyryba.

Lietuvių kalbos raštuose vartojami šie skiriamieji ženklai: taškas (.), kablelis (,), brūkšnys (–), dvitaškis (:), klaustukas (?), šauktukas (!), daugtaškis (...), kabliataškis (;), kabutės („ “), skliauteliai ( ) arba kai kurių ženklų jungtys (pvz..: , – ?! !..).

Sakiniai baigiami tašku (ištariami ramiai), klaustuku (ištariami klausiamąja intonacija), šauktuku (ištariami pakilia intonacija), daugtaškiu (ištariami nutylinčiąja intonacija) arba kelių ženklų deriniais (priklauso nuo intonacijų).

Norint išskirti ar atskirti sakinio sudedamąsias dalis, dedami kableliai, brūkšniai, dvitaškiai, kabliataškiai ir kitokie deriniai pagal lietuvių kalbos skyrybos taisykles.

Dauguma indoeuropiečių kalbų, perėmusių graikų arba lotynų kalbų rašto ženklus, vartoja tuos pačius skyrybos ženklus, tačiau kai gali turėti ir kitokių ženklų (pvz., ispanų kalbos „atvirkščias šauktukas“ ¡ arba „atvirkščias klaustukas“ ¿).