Literatūra: dramos kūrinių (filmų) pasaulis

Dramos kūriniai (arba filmų scenarijai) nuo kitų grožinės literatūros kūrinių jau nuo pirmųjų eilučių skiriasi savo struktūra: po pavadinimo iš eilės surašomas veikėjų sąrašas ir trumpi veikėjų apibūdinimai. Pvz.

Veikėjai

Tėvas

Mergaitė – jo dukra

Vieversėlis ir t.t.

Dramos kūriniai skaidomi į veiksmus ir scenas – lygiavertės reikšmės ir laiko trukmės dalis.

Dramos vieta, laikas ir veikėjų veiksmai dažniausiai nurodomas autoriaus remarkose arba sužinoma iš veikėjų kalbos.

Pvz. Didelis erdvus kiemas, visas prižėlęs žolių,, netoliese sodas, kur žydi obelys.

Vežimaitis smagiai lekia, o Tėvas dainuoja

Čia miškelis, čia upelis,

Tas upelis guru guru,

Lik sveika, brangi dukrele,

Išvažiuoju aš į turgų.

Dramos (filmo) veiksmas – dažniausiai dramos kūrinio (filmo) tikrovės vaizdavimo pagrindas, grindžiamas konfliktu (išorinių ir / arba vidinių jėgų susidūrimu). Dramos (filmo) įvykiai dažniausiai siejami priežasties ir pasekmės ryšiais, todėl tradiciškai skiriami šie draminio veiksmo etapai:

1) ekspozicija (veiksmo situacijos, priešingų jėgų ar pagrindinių poetinių motyvų pristatymas): pvz., Tėviške, tėviške iš nekaltų / Atsiminimų pilies...;

2) užuomazga (veiksmo pirminis postūmis): pvz., Mylimas, brangus tėveli, / Tu nupirk man vieversėlį...;

3) veiksmo vystymasis / raida / eiga: pvz., Su tuo vieversiu, dukrele, / Tau reikės pas liūtą eiti...;

4) kulminacija (aukščiausias veiksmo įtampos taškas): pvz., Išvaduosime mergaitę,/ Išvaduosime mergaitę!;

5) atomazga (konflikto sprendimas): pvz., Tėvas, Mergaitė, žvėrys ir paukščiai, atvirtę į žmones...;

6) epilogas (baigiamieji žodžiai, apibendrinimas): pvz., Vieversėlis, vieversėlis, / Jis dangaus ir žemės sūnus, / Kas rytelį atsikėlęs / Sergi mūsų žemę ir namus...

Pavyzdžiai iš S. Gedos eiliuotos pjesės-pasakos „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“.