Literatūra: dramos kūrinių kalba

Kadangi drama – viena iš grožinės literatūros rūšių (šalia epo ir lyrikos), tai ir jos kalba gali pasižymėti visomis meninėmis priemonėmis: pvz., epitetais arba vaizdingais veiksmažodžiais (vaizdingai asmens, daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybę arba veiksmą nusakančiais žodžiais), įasmeninimais (vaizdingais perkeltinės reikšmės pasakymais, suteikiančiais žmogaus savybių gamtos reiškiniams, gyvūnams, daiktams). Pvz. Vieversėlis. Tos girios man gražios ir gūdžios... (S. G.)

O skiriamieji dramos kalbos požymiai – tai monologai, dialogai ir autoriaus pastabos, arba remarkos.

Monologas [gr. monologos < monos – vienas+ logos – kalba, žodis] – tai grožinio literatūros kūrinio(ypač dramos)veikėjo kalba, tiesiogiai nepriklausoma nuo kitų veikėjų kalbos, neįeinanti į dialogą. Pvz. Vieversėlis. Kas nori, virš marių / Aukštai lekioja, / O aš pagirėliais / Linksmai dainuoju. (S. G.)

Dialogas [gr. dialogos – pokalbis] – dviejų ar daugiau veikėjų pokalbis literatūros kūrinyje (dramos kūrinyje – pagrindinė kalbinės raiškos forma). Pvz. Mergaitė. O ko tos girios žalios / Užtemsta naktimis? Vieversėlis. Stebuklų pilna žemėje, / Alsuok paslaptimis...

Autoriaus pastabos, arba remarkos [gr. rhema – žodis, posakis] – dramos kūrinio autoriaus (kai kada režisieriaus) pastabos pjesės tekste. Pvz. Mergaitė ir vieversėlis išklysta pro kitas rūmų duris. Atsiveria karalystės vaizdai, nelyginant kokia vizija. (S. G.)

Pavyzdžiai iš S. Gedos pjesės-pasakos „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“. le�@ob
�3  weight:normal'>Dalykiniai tekstai – ir mokyklinių vadovėlių puslapiuose, ir specialiai jauniesiems skaitytojams skirtose mokslininkų knygose. Pavyzdžiui, archeologės L. Nakaitė („Žalvariniai senolių laiškai“) ir R. Rimantienė („Lietuva iki Kristaus“) jauniems skaitytojams skirtose knygose labai įspūdingai atveria senovės baltų pasaulį, o etnologė A. Vyšniauskaitė („Mūsų metai ir šventės“) primena lietuvių kalendorinių papročių ir švenčių ratą. Apie Lietuvos gamtą, augalus, gyvūnus, tradicijas, papročius vaizdingai pasakoja mokslininkai L. Klimka, R. Kazlauskas, Ž. Lazdauskaitė knygoje „Po tėviškės dangum“. Šiose knygose stengiamasi ne tik įspūdingai aptarti proistorines ir istorines epochas, papročius, bet ir sužadinti jaunų žmonių nuoširdų susidomėjimą savo šiandienine Tėvyne. „Mūsų protėvių pėdsakai slypi visose mūsų dabartinio gyvenimo srityse, tad lieskime juos su meile ir pagarba.“ – kreipiasi į jaunus skaitytojus R. Rimantienė.

Kad jauniems skaitytojams skaityti dalykinę literatūrą būtų įdomiau, į jiems skirtus tekstus įpinama ir grožinės literatūros elementų. Pavyzdžiui, užmenamų mįslių ir atsakymų į jas forma pagrindžiama lietuvių mokslininkų parašyta knygų serija „100... mįslių“ (literatūros, teatro, botanikos, matematikos ir kt.). Žaismingas humoristinis pasakojimas jungia „kraupiosios istorijos“ (rekomenduoja klasikas Juozas Erlickas), „kraupiojo meno“ (pvz., „Magišką muziką“ rekomenduoja Marijonas Mikutavičius), „kraupiojo mokslo“ (pvz., „Fataliąją fiziką“ rekomenduoja akademikas Juras Požėla, „Žiauriąją žalumą“ – daktaras Zigmantas Gudžinskas, „Gaivališkąją gamtą“ – profesorius Ričardas Kazlauskas, „Cheminį chaosą“ – akademikas Benediktas Juodka, „Kraują, kaulus, kepenis ir kt.“ – profesorius Kęstutis Vitkus) serijas. Įdomių klausimų ir atsakymų į juos forma sudarytos pasaulio pažinimo serijos „Gudrių atsakymų knygos“ (pvz., „Žemė ir visata“, „Gamta ir gyvūnai“, „Mokslo įdomybės“). Net matematikos galima mokytis linksmai, jei atsiverčiamos tokios knygos: pvz., P. Patilla „Linksmoji matematika“, B. Adam „Kieti riešutėliai gudrioms galvelėms“, H. M. Enzensberger „Skaičių kipšas (sapnų knyga visiems, kurie bijo matematikos“), A. Parisi „Magiški skaičiai ir klaidžiojančios žvaigždės“. Mokslininkė D. Dilytė jaunus skaitytojus kviečia susipažinti su senovės Graikija skaitant nuotykių apysaką „Heladės šviesa“, kalbininkas J. Šukys knygoje „Gramatikos šalyje“ lietuvių kalbos gramatikos įdomybes išsiaiškinti patiki pagrindiniam veikėjui šeštokui Vytukui.

Dalykinė literatūra gali mokyti ne tik mokslo dalykų, ji gali padėti, patarti jauniems žmonėms, kaip rengtis turistiniams žygiams (pvz., „Žygeivio vadovas“), kaip elgtis neįprastose situacijose (pvz., „Kaip išgyventi“), kaip spręsti (ne)paprastas kasdieninio gyvenimo problemas (pvz., „Mergaičių knyga“, „Berniukų knyga“), kaip švęsti šventes (pvz., „Laisvalaikio skrynelė“, „Vaikų šventės“) ir t.t.

Taigi šiuolaikinėje dalykinėje literatūroje jaunimui mokslo tiesos ir gyvenimo išmintis gali būti perteikiamos dalykiškai arba pasitelkus grožinės literatūros elementus: perkeltinės prasmės pavadinimus, vaizdingą kalbą, meninius vaizdus (sugalvotus veikėjus, fantastines erdves, siužetus), įdomias konstrukcijas ir kitokias žaismingas idėjas.