Titulinis > Mokymosi objektai

Literatūra: humoristinių kūrinių prasmės

Humoristinių tekstų prasmės – tai kieti riešutėliai linksmiems dantukams, nes šiuose kūriniuose sakoma viena, galvojama antra, o skaitytojas gali suprasti ir trečia, ir ketvirta – tiesiog šie tekstai gali turėti daugybę sprendinių.

Tema – tai, kas kūrinyje vaizduojama svarbiausia. Temą dažnai nusako humoristinių kūrinių pavadinimai. Pvz., lietuvių melų pasakos turėtų būti apie melus, Tuvės Janson apysaka-pasaka „Muminuko tėčio memuarai“ – apie tėčio gyvenimą, Vytauto V. Landsbergio „Obuolių pasakos“ – apie obuolius, Rimanto Černiausko „Sliekų pasakos“ – apie... Ne, kartais pavadinimai įvardija tik dalį temos, nes „Sliekų pasakos“ – ne tik apie sliekų, bet ir apie kitų keistos mokyklos mokytojų ir mokinių nuotykius. Humoristinių eilėraščių pavadinimai ir temos gali sutapti (pvz., Juozo Erlicko „Kai užpuola Gripas“, „Kai skauda dantys“) arba ne (pvz., J. Erlicko „Žaibas akyse“ – apie norą susipažinti su mergaite).

Problema – kūrinyje keliamas, numanomas ar sprendžiamas klausimas. Humoristiniuose kūriniuose tokių klausimų gali būti (pvz., J. Erlicko „Kvailas kirvelis“ – kodėl kirvis turi kirsti medį?), bet gali ir nebūti (pvz., Liutauro Degėsio eilėraščių rinkinyje „Žvėrynas“ šmaikščiai kalbamasi su įvairiais gyvūnais, atskleidžiant netikėtus, žaismingus jų paveikslus ir įtraukiant skaitytoją į įdomų meninį žaidimą).

Pagrindinė mintis – tai, kas kūriniu pasakoma ar suprantama perskaičius / išgirdus / pamačius svarbiausia. Humoristiniai kūriniai pateikia netikėtų minčių, atradimų tiesiogiai arba juos galima suprasti pačiam skaitytojui. Anot romėnų mąstytojo Kvinto Horacijaus Flako, „Juokaujant tiesą pasakyti (kas gi uždraus?)“

Pvz. Tačiau obuoliukai apsimeta, kad negirdi šių baisių Kiešos per­spėjimų ir tik švilpauja melodijas visokias, pavyzdžiui:

Atskrido strazdelis leliumoj,

Suvalgė sliekelį, išvirtą sriuboj...

O nevidonas Kieša tik mauroja iššiepęs dantis ir sako:

– Dainuokit dainuokit, ateis valanda, kai aš dainuo­siu, jus valgydamas...

(V. V. Landsbergis, „Sliekas Kieša“)