Titulinis > Mokymosi objektai

Literatūra: literatūrinės išmonės kūrinių pasaulis

Literatūrinės išmonės kūrinių (literatūrinių sakmių, padavimų, pasakų, apysakų-pasakų) vaizduojamasis pasaulis – tai rašytojų sukurtų kūrinių laikas, aplinka, veikėjai, nuotykiai. Apibūdinti kūrinio vaizduojamąjį pasaulį – tai tarsi atsakyti į klausimus: kada? Kur? Kas? Su kuo? Ką veikia? Ir kt. Į šiuos klausimus meniniame kūrinyje atsakymai konstruojami pasitelkiant tam tikrus meninės raiškos elementus, kurie vadinami veiksmo laiku, veiksmo vieta, veikėjais, siužetu, pasakojimo sandara ir kt.

Veiksmo laikas – tai nuorodos, kada vyksta literatūrine išmone pagrįsto kūrinio veiksmas. Šių kūrinių įvykiai gali klostytis nenusakomais senais laikais kaip liaudies pasakose (pvz., Brolių Grimų, A. Vaičiulaičio, A. Giedrio ir kt.), senais istoriniais laikais (pvz., J. Žilinsko apysakoje-pasakoje – senaisiais Lietuvos kovų su kryžiuočiais laikais), rašytojų gyvenamuoju laiku (pvz., H. K. Anderseno, A. de Sent-Egziuperi, J. Gorderio, Dž. K. Rouling, J. Ivanauskaitės kūriniuose), nenusakomais laikais (pvz., T. Janson, R. Černiausko kūriniuose). Pvz.: Neatmenamais laikais, kai girių šalyje telkšojo neaprėpiamos balos, raistai ir pelkės... (L. Gutausko literatūrinės sakmės „Kodėl balų vėžlys Geležinė varlė kurčias“ pradžia).

Veiksmo vieta – tai nuorodos, kur vyksta pasakojimo veiksmas. Tokio pobūdžio kūrinių veiksmo vietos gali būti labai įvairios: pasakiški nuotykiai gali vykti ir tradicinių liaudies pasakų aplinkoje (pvz., Brolių Grimų, V. Pietario, K. Borutos, P. Cvirkos pasakų), ir rašytojų sukurtose fantastinėse šalyse (pvz., L. Kerolio apysakos-pasakos veikėja Alisa apsilanko Stebuklų šalyje ir Veidrodžių karalystėje, L. K. Liuiso apysakų-pasakų veikėjai – Narnijos šalyje už spintos durų, J. R. R. Tolkino ir T. Janson fantastiniai veikėjai gyvena specialiai jiems sukurtuose pasauliuose), ir konkrečiose šalyse (pvz., S. Lagerliof nykštukas Nilsas keliauja po savo gimtąją Švediją, J. Ivanauskaitės Marsis lankosi įvairiose Žemės rutulio šalyse), ir net Visatoje (pvz., A. de Sent-Egziuperi Mažasis princas ir J. Gorderio Mika atkeliauja į Žemę iš savų planetų). Pvz.: Visi žinojo, kad Nevėžis teka, kad prie Nevėžio yra miškas, kad miško pakrašty yra trobelė, kurioje gyvena senelė ir berniukas. (J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“ pradžia.)

Veikėjai – tai literatūrinės išmonės kūriniuose veikiantys žmonės, antgamtinės būtybės, gyvūnai, stebuklingi daiktai. Veikėjai gali būti atėję iš tautosakos (pvz., Brolių Grimų, V. Pietario, P. Cvirkos, S. Nėries, M. Vainilaičio), gali būti rašytojų sukurti (pvz., R. Tolkino hobitas, T. Janson muminukai, J. Ivanauskaitės Marsis, Dž. K. Rouling Haris Poteris), gali būti ir rašytojų amžininkai (pvz., A. de Sent-Egziuperi pasakotojas lakūnas, J. Gorderio pasakotojas Jostemas). Pvz.: Gyvendamas gimtojoje pasakų šalyje nykštukas Titas, kaip ir visos kitos pasakų būtybės, neturėjo šešėlio – buvo nematomas. (L. Gutausko literatūrinės sakmės „Kaip vėžlys Žnyplys Tito šešėlį atkirpo“ veikėjas.)

Siužetas [pranc. sujet – dalykas] – pasakojimo įvykių visuma (tokia seka, kokia pateikiama kūrinyje). Šių kūrinių siužetai gali būti įvairūs: ir pakartojantys liaudies pasakų (pvz., Brolių Grimų, K. Borutos), ir juos praplečiantys rašytojų fantazija (pvz., H. K. Anderseno, A. Vaičiulaičio, J. Jankaus, L. Gutausko), ir visai originalūs (pvz., R. Tolkino, T. Janson, J. Ivanauskaitės). Pvz., J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“ veikėjas Jakamutis kovoja su ragana ir iš jos burtų išvaduoja gamtą ir žmones.

Pasakojimo sandara (ekspozicija, veiksmo užuomazga, veiksmo eiga, kulminacija, atomazga, epilogas) – tai tam tikrų pasakojimo sudėtinių dalių (elementų) nuoseklus išsidėstymas kūrinyje – pasakojimo įvykių grandinė. Dauguma literatūrinės išmonės kūrinių susideda iš visų pagrindinių sudėtinių dalių (net šiuolaikinių rašytojų – J. Gorderio. Dž. K. Rouling kūriniai), nes tokia pasakojimo seka nuo užuomazgos iki kulminacijos ir atomazgos – tai įdomaus, intriguojančio pasakojimo pagrindas.

Ekspozicija [lot. expositio – išdėstymas, paaiškinimas] – tai pradinė pasakojimo dalis, kurioje supažindinama su pasakojimo pradinėmis aplinkybėmis ir pagrindiniais veikėjais. Pvz.: Ir ta trobelė nebuvo tuščia: joj gyveno sena moteris ir berniukas. (Citata iš J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“.)

Veiksmo užuomazga – tai ypatingas pasakojimo įvykis, pakeičiantis pradines aplinkybes. Pvz.: Jakamutis suprato, kad čia ragana, bet neišmanė, ką jai daryti... (Citata iš J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“.)

Veiksmo eiga – tai pasakojimo įvykių seka. Pvz.: Važiuoju! Nė vienas vanagas nesugebėjo nuo manęs pasislėpti, nepasislėps nė tas! (Citata iš J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“.)

Veiksmo kulminacija [lot. culmen – viršūnė] – tai aukščiausias pasakojimo įtampos taškas. Pvz.: Gali dabar sulėkti viso pasaulio raganos – per tą ratą nepereis. (Citata iš J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“.)

Veiksmo atomazga – tai pasakojimo dalis, kurioje išsprendžiamos problemos, išaiškėja paslaptys. Pvz.: Piktybės burtai stiprūs, o ragana daug jų turėjo. Ji buvo mus apkerėjusi, ir ačiū Dievui, kad viskas pasibaigė. (Citata iš J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“.)

Epilogas [gr. epilogos – epi... – priešdėlis, reiškiantis buvimą ant, virš, šalia ko nors... ėjimą po ko nors, priedą, + logos – žodis] – tai baigiamoji pasakojimo dalis, kurioje trumpai informuojama apie tolesnį veikėjų likimą, ateities įvykius, pasekmes. Pvz.: Mano širdis pilna tokios laimės, kokios jokia piktybės karalienė nepažino ir nepažins. (Citata iš J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“.)