Literatūra: literatūrinės išmonės kūrinių žanrai

Literatūrinės išmonės kūrinių skiriamasis bruožas – menine vaizduote pagrįstų literatūros pasaulių sukūrimas. Tai rašytojų sukurti grožinės literatūros kūriniai, kuriuose tęsiamos, plėtojamos, keičiamos pasakojamosios tautosakos tradicijos ir vyrauja arba su tikrove susipina fantazijos pasauliai.

Literatūrinis padavimas – tai rašytojo sukurtas fantastinis pasakojimas apie savo ar kitų kraštų istoriją ir kultūrą, remiantis tautosakos padavimų tradicija ir menine išmone. Pvz.: Ten, kur sravus Merkys, bėgdamas tekėdamas per žalias pievas, per alksnynus, krūmuotus šlaitus, plukdo savo tyrų vandenėlį platun Nemunėlin, yra ten aukštas ir status kalnas, visų kalnų aukščiausias, o ant to kalno tvirta pilis, garsi Merkinė, visų pilių tvirčiausia. (V. Krėvės „Milžinkapio“ pradžia.)Lietuvių rašytojų V. Krėvės, A. Vienuolio, A. Ramono literatūriniai padavimai ne tik primena gimtinės istoriją, atveria neįtikėtinai spalvingus vaizdus, džiugina gražia kalba, bet ir sudaro galimybes pačiam skaitytojui suprasti savo santykį su Tėvynės praeitimi.

Literatūrinė sakmė – tai rašytojo sukurtas fantastinis pasakojimas apie dievų ir nepaprastų būtybių laikus, remiantis tautosakos sakmių tradicija ir menine išmone. Pvz.: Kitą kartą, seniai seniai, Perkūnas Dundulis užsimanė žuvienės. Prisigaudė auksašonių kuojų, susikūrė laužą ir jau keps. Tik pasižiūri – ogi keptuvės nėra. <...> Žmonės, išgirdę Perkūno žodžius „Geležinė varlė“, sakė kits kitam: „Matyt, tai tikrasis balų vėžlio vardas. Nuo šiol mes jį taip ir vadinsime.“ (L. Gutausko „Kaip balų vėžlys gavo Geležinės varlės vardą“ pradžia.) Lietuvių rašytojų A. Kazanavičienės, E. Šimkūnaitės, L. Gutausko literatūrinės sakmės (apibendrintai vadinamos pasakomis) skaitytoją kviečia įminti drauge pasaulio sukūrimo ir žavesio paslaptis, o paskui, perskaičius šiuos kūrinius, išvysti kasdienybę kitaip – gal gražesnę, poetiškesnę, o gal ir patiems pradėti kurti.

Literatūrinė pasaka – tai rašytojo sukurtas fantastinis pasakojimas, tęsiant tautosakos pasakų tradicijas, plėtojant, keičiant. Pvz.: Išplaukė kartą trys broliai žvejoti. Kai jie nusiyrė į vidurį marių, ištiko audra. Vėjas taip šniokštė ir daužėsi, kad žuvėdras priplakdavo prie vandens, ir išsigandusios jos tūpė ant valties kraštų. Vilnys kilo aukštos, ir vėtra siautė vis smarkiau, nešdama laivą, kol žvejai išvydo nežinomą žemę. Pajūry buvo ten staigios uolos, ir broliai pamatė ant jų moterį. Jie nustebo, ko ji sėdi vėjuose ir viesuluose, prie įbingusių marių. (A. Vaičiulaičio „Auksinės kurpelės“ pradžia.) Literatūrinių pasakų pasaulius skaitytojams atvėrė daugybė pasaulio ir Lietuvos rašytojų: pvz., vokiečių rašytojai broliai J. ir V. Grimai, danų – H. K. Andersenas, anglų – O. Vaildas, prancūzų – Š. ir P. Pero, O. Milašius (perkūrė lietuviškas pasakas), japonų – O. Pimei, lietuvių – V. Pietaris, P. Mašiotas, K. Boruta, K. Binkis, A. Giedrius, S. Nėris, P. Cvirka, J. Degutytė, A. Ramonas ir kt. Šiuolaikines literatūrines pasakas kuria V. Žilinskaitė, R. Černiauskas, S. Poškus, K. Kasparavičius, V. V. Landsbergis, G. Adomaitytė, A. Čeredėjevaitė ir kt.

Apysaka-pasaka – tai rašytojo sukurtas didesnės apimties fantastinis pasakojimas, kuriame keliami svarbūs pasakiško ir realaus gyvenimo klausimai. Pvz., norvegų rašytojas J. Gorderis savo apysaką-pasaką suskirstė į 8 dalis: Dangus, Sodas, Namas, Jūra, Kiaušinis, Kalnas, Naktis, Skrybėlė.

...Ilgai stovėjau tarpduryje. Kai vėl įėjau vidun ir uždariau duris, namas atrodė toks pats tuščias kaip Visata anapus. <...> (J. Gorderio apysakos-pasakos „Ei! Ar čia yra kas nors?“ pradžia.) Apysakų-pasakų meninių pasaulių kūrėjai – anglų rašytojai L. Kerolis, K. S. Liuisas, J. R. R. Tolkinas, Dž. K. Rouling, prancūzų – A. de Sent-Egziuperi, vokiečių – M. Endė, italų – Dž. Rodari, suomių – T. Janson, švedų – S. Lagerliof, A. Lindgren, lenkų – D. Terakovska, norvegų – J. Gorderis, lietuvių – K. Boruta, E. Mieželaitis, V. Petkevičius, V. Misevičius, J. Ivanauskaitė, V. V. Landsbergis, R. Šerelytė ir kt.

Poema-pasaka – tai poeto sukurtas eiliuotas fantastinis pasakojimas, pagrįstas tautosakos pasakų tradicijomis ir menine išmone. Pvz.: Lenktyniuoja raitos / Bangos ties krantu / Trys žvejų mergaitės / Sukasi ratu. / Jas rausvai nudažo / Saulė leisdamos. – / Krykščia jos ir grąžos / Ligi sutemos. (S. Nėries „Eglės žalčių karalienės“ pradžia.) Poemų-pasakų yra sukūrę lietuvių rašytojai K. Binkis, S. Nėris, Vytė Nemunėlis (B. Brazdžionis), E. Mieželaitis, J. Marcinkevičius, M. Vainilaitis ir kt.

Pjesė-pasaka – tai scenai skirtas dramaturgo fantastinis kūrinys, pagrįstas tautosakos pasakų tradicijomis ir menine išmone. Pvz.: Skaitovas. Gyveno vandens gelmėse / šalta ir bekraujė dvasia, / oda žvynuota apaugus, / be veido žmogaus, be draugo. / Tai Žilvinas buvo, žaltys, / visas tamsus kaip naktis – / tik su žmogaus širdim... (M. Martinaičio „Žemės dukters“ pradžia.) Pjesių-pasakų yra sukūrę lietuvių rašytojai B. Buivydaitė, A. Liobytė, K. Saja, S. Geda, M. Martinaitis.