Titulinis > Mokymosi objektai

Literatūra: tekstų jaunimui ir apie vaikus bei jaunimą ypatybės

Literatūra jaunimui ir apie vaikus bei jaunimą – tai dalykiniai, grožiniai ir mišrūs tekstai apie jaunų žmonių gyvenimą ir jiems svarbius bei rūpimus praeities, dabarties, ateities ar meninės išmonės dalykus. Susipažinti su tokiais tekstais skiriama šios svetainės tema „Bendraamžių klubas“.

Vaikams ir jaunimui skirta dalykinė literatūra nėra tik apie juos pačius – tai specialiai jauniems žmonėms skiriami žinynai, enciklopedijos, mokslo populiarinimo knygos, kuriose stengiamasi atskleisti įvairių istorinių laikų žmonių, drauge – vaikų ir jaunimo – gyvenimą bei jiems svarbius dalykus. „Mano pirmojoje įdomybių enciklopedijoje“ prieš kiekvieną pasakojimą pateikiami dažniausiai vaikų užduodami klausimai (pvz., Ar visi pasaulio vaikai švenčia Kalėdas?Kaip pasirenkame tikėjimą?), o paskui stengiamasi į juos atsakyti patraukliai, paveikslėliuose aktualizuojant jaunimo dalyvavimą visuose žmonių gyvenimo etapuose ir veiklos srityse (pvz., aiškinimą apie pirmykščių žmonių drabužius iliustruoja siuvančios mamos ir jos dukrelės su lėle piešinys). „Iliustruotame pasaulio atlase“ Europos valstybių žemėlapį praplečia įvairių tautybių vaikų su tautiniais rūbais piešiniai – tai tarsi netiesioginis priminimas, kaip svarbu pažinti vieniems kitus Žemėje.

Mokslininkai jaunus žmones stengiasi sudominti mokslo paslaptimis, žadina smalsumą, skatina pačius tyrinėti ir ieškoti atsakymų į jiems rūpimus klausimus. Tokios knygos rengiamos lyg iš jaunų žmonių pozicijų – tai iliustruoja ir jų pavadinimai, pvz., „Noriu žinoti“, „Žvilgsnis į pasaulį“, „Gudrių atsakymų“ serijų knygos. Garsus meno istorijos profesorius E. H. Gombrichas jauniems žmonėms yra parašęs tik vieną knygą – tai „Pasaulio istorija jaunajam skaitytojui“ 1936 metais, bet ji leidžiama įvairiomis kalbomis iki šių dienų (tiesa, paties autoriaus šiek tiek pataisyta XX a. pabaigoje). Kodėl? Turbūt ne tik dėl to, kad istorija nesensta ar kuo senesnė, tuo patrauklesnė tampa, bet ir dėl autoriaus pasirinkto šios knygos pagrindinio leitmotyvo – gyvo pokalbio su skaitytoju. Pavyzdžiui, autorius į bet kurios epochos ar kultūros aptarimą tarsi įtraukia ir jaunąjį skaitytoją: „ Tu jau nekantrauji ir nori paklausti: tai ką puikaus ir didinga sukūrė atėniečiai? Aš tau atsakau: tiesą sakant, viską, nors ypač juos domino du dalykai – tiesa ir grožis.“

Psichologai, gydytojai, dizaineriai, muzikantai ir kitų profesijų žmonės mielai pataria jaunimui, kaip prasmingai, įdomiai gyventi. Pvz., lietuvių autorės – psichologė E. Čekuolienė, gydytoja V. Eringytė, dietologė J. Dobrovolskienė, dizainerė J. Žilėnienė, ekonomistė R. Vainienė – išleido mergaičių knygą „Nuo ančiuko iki gulbės“, kurioje pataria mergaitėms, kaip pažinti save ir aplinkinį pasaulį. Berniukų knygoje „Būk vyras!“ su jais atvirai kalbasi psichologas L. Slušnys, gydytojas J. Girskis, žurnalistas A. Variakojis, finansų ekspertas P. Jurkevičius bei muzikantas G. Liaudanskas – Svaras. Šiuolaikinės leidyklos stengiasi atsižvelgti į jaunimo poreikius ir leidžia knygas, padedančias įdomiau praleisti laisvalaikį (pvz., H. Mak Maners „Žygeivio vadovą“, K. Lleweliyn „Kaip išgyventi. Vadovas vaikams“), supažindinančias su klasikinės ir šiuolaikinės muzikos pasauliais (pvz., F. Hercfeldo „Mažoji muzikos istorija“, „Roko enciklopedija“.

Kartais jaunimui skirtose knygose mokslo žinios atskleidžiamos linksmai, išradingai, su menine išmone (pvz., serijos „Jaunųjų švilpikų enciklopedija“, „Kraupusis mokslas“, „Kraupusis menas“, „Kraupioji istorija“ knygos). Kartais mokslininkai, norėdami jaunimą sudominti kultūra, į savo knygas pasikviečia jaunus veikėjus – skaitytojų bendraamžius – ir istorinių laikų erdvėse sukuria įdomias istorijas (pvz., D. Dilytės „Heladės šviesa“, R. Narmonto „Gintaro kelias“, P. Tarasenkos „Pabėgimas“ ar kt.). Tokias knygas skaitant įgyjama ir žinių, ir patiriama meninių įspūdžių.

Daugiausia apie vaikus ir jaunimą – grožinės literatūros kūrinių. Jų pagrindiniai veikėjai – mergaitės ir berniukai – veikia įvairiais laikais, įvairiose realaus ar fantastinio pasaulio vietose, patiria tikroviškų ir fantastinių nuotykių. Skaitydamas šiuos kūrinius skaitytojas susipažįsta ne tik su vidiniu veikėjų (drauge ir savo!) pasauliu, bet mokosi suprasti, atjausti kitus žmones patirdamas pačių įvairiausių jausmų gamą: linksmumą, džiaugsmą, atjautą, gailestingumą, švelnumą, išgąstį, liūdesį, nerimą, draugiškumą ir kt. Vaikams rašantys rašytojai dažniausiai siekia kad jaunimui skirti kūriniai padėtų jiems atrasti svarbias gyvenimo vertybes, todėl kartais atvirai (pasakotojo ar veikėjų lūpomis) išsako pamokymus, bet labai dažnai tuos svarbiausius dalykus reikia suprasti patiems, nes jie slypi „tarp eilučių“ arba „už eilučių“... Todėl skaitant ir vaikų grožinės literatūros klasiką (pvz., F. Bernet (Burnett) „Paslaptingas sodas“, M. Tveno „Tomo Sojerio nuotykiai“, L. M. Montgomery „Anė iš Žaliastogių“, A. Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“, J. Biliūno „Kliudžiau“,V. Krėvės „Galvažudys“, P. Cvirkos „Vaikų karas“), ir šiuolaikinės vaikų literatūros kūrinius (pvz., K. Paterson „Tiltas į Terabitiją“, B. Reuterio „Busterio pasaulis“, Dž. K. Rouling „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“, V. K. Steinsdotir „Spurgos ir karis“, Žilinskaitės „Nebijokė“, K. Sajos „Tas, kurio nieks nemylėjo“, G. Morkūno „Vasara su Katšuniu“, „Grįžimo istorija“, „Iš Nuomšiko gyvenimo“, R. Černiausko „Vaikai ir vaiduokliai“), svarbu ir įsijausti į jų meninius pasaulius, ir išgirsti kito ir savo širdį...