Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.
Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Vienarūšėmis sakinio dalimis vadinamos tos sakinio dalys, kuriomis sakinyje išskaičiuojami vienos rūšies veiksmų, daiktų, jų požymių ir įvairių aplinkybių pavadinimai. Svarbiausias jų požymis, kad jos turi kokį nors bendrą narį arba jam priklauso (su kuria nors sakinio dalimi susijusios gramatiškai – keliamas tas pats klausimas). Viena nuo kitos vienarūšės sakinio dalys gramatiškai nepriklauso, jungiamos sujungiamuoju ryšiu ir tariamos išskaičiuojama intonacija. Pvz. Saulė, Mėnuo, žvaigždės (veiksniai) dainose, sakmėse ir pasakose (vietos aplinkybės) paguodžia, nuramina (tariniai) gerus, ištikimus, kantrius (pažyminiai) našlaičius ir našlaites (papildiniai).

Reikėtų įsidėmėti nekaitomų tarptautinių žodžių galūnių -ė, -i, -u rašybą: ateljė, fojė, želė, taksi, žiuri, interviu (tradicinė rašyba).

Priebalsės j rašymo arba nerašymo klausimas – kietas riešutėlis, kurį suskaldyti padeda taisyklių „plaktukai“.

1. Lietuviškuose žodžiuose priebalsis j dažniausiai rašoma pagal taisyklingą tarimą. Pvz.: javai, jau, Jonas, spjauti, pjauti(fonetinė rašyba).

2. Kai kuriuos lietuviškus žodžius, kuriuose priebalsis j tariamas, bet raidė nerašoma. Pvz.: Ieva, iešmas, iena, ieškoti (tradicinė rašyba).

3. Senesniuose skoliniuose priebalsis j tariamas ir rašomas (dažniausiai prieš ilgai tariamą o), o naujesniuose tarptautiniuose žodžiuose tariamas, bet nerašomas.. Pvz.: alijošius, fortepijonas, milijardas, milijonas, voljeras, bet amoniakas, biologija, biatlonas, biliardas, klientas, kompiuteris, makiažas, olimpiada, patriotas, pianinas, stadionas, variantas (tradicinė ir morfologinė rašyba).

4. Kai kuriuose sudurtinius nelietuviškos kilmės žodžius, kuriuose j tariamas ir rašomas. Pvz.: anijonas, katijonas (tradicinė rašyba).

5. Reikėtų įsiminti sudurtinių tarptautinių žodžių pirmojo sando avia- radio, video- rašybą: aviacija, radiotechnika, videofilmas (tradicinė rašyba).

6. Kai kuriuose nelietuviškos kilmės žodžiuose j tarp balsių tariamas ir rašomas. Pvz.: ajeras, majonezas, soja(tradicinė rašyba).

7. Tarptautiniuose žodžiuose prieš lietuviškas galūnes ir priesagas priebalsis j tariamas irrašomas, o prieš nelietuviškas priesagas – tariamas, bet nerašomas. Pvz.: ateljė, fojė, loterija, radijas, muziejus, jubiliejinis, archajinis, herojiškas, herojinis, inicijuoti, inicijavimas, kopijavimas, kopijuoti, bet archaizmas, diferenciacija, diferencialas, heroika, genialus, kolonializmas (fonetinė, morfologinė, tradicinė rašyba).


Lietuvių liaudies meno pasaulis – tai realūs bei fantastiniai vaizdiniai, įspūdžiai ir mintys apie senovės lietuvių gyvenimą, tikėjimus ir svajones. Tautosakos meninis pasaulis kuriamas žodžiais, o tautodailės – rankų darbo dirbiniais. Ir tautosakos, ir tautodailės vaizdiniuose (žodžiais nusakytais ar išraižytuose, įspaustuose, išdrožtuose, išaustuose, išmegztuose, nupieštuose ar kt.) slypi daugybė senovės lietuvių pasaulio paslapčių. Šias žodinių ir vaizdinių ženklų paslaptis bando įminti mokslininkai, tyrinėdami šį paveldą, ir menininkai, tęsdami ar plėtodami senąsias tradicijas.

Tautosakos dainose, sakmėse, pasakose veikia Saulė, Mėnuo, žvaigždės (pvz., Aušrinė), Vėjas ir jo sūnūs, apdainuojami ir aprašomi įvairūs medžiai (pvz., ąžuolai, liepos, eglės), gyvūnai (pvz., elnias, briedis, lokys, vilkas, lapė, kiškis, žaltys, gyvatė), paukščiai (pvz., erelis, gegutė, antis) Šių dangaus kūnų, gamtos reiškinių, augalų, gyvūnų atvaizdų daug ir tautodailės dirbiniuose: keramikoje, audiniuose, darbo įrankiuose (pvz., verpstėse, prieverpstėse, kultuvėse), balduose, namų puošybos ornamentuose, raižiniuose, skulptūrose, koplytstulpiuose, papuošaluose, rankdarbiuose, karpiniuose ir net velykinių margučių raštuose.

Dainose apdainuojamas, o tautodailės dirbiniuose dažnai vaizduojamas Pasaulio Medis (dar vadinamas Kosminiu arba Gyvybės Medžiu) – tai žemės gelmių (medžio šaknys) ir dangaus aukštybių (virš medžio šakų – saulė mėnuo, žvaigždės) jungtis. Pasaulio medį baltų (lietuvių ir latvių) audiniuose simbolizuoja kvadratas, latvių audėjų vadinamas ąžuolėliu, o lietuvių – šulinėliu (jame regimos žvaigždės – tarsi žmonių ir dvasių pasaulių jungtys). Medžio siluetą primena verpstės, išpuoštos lapeliais ir žvaigždutėmis, saulės vaizdiniais.

Lietuvių liaudies menininkai (pvz., tautodailininkas Lionginas Šepka) ir profesionalūs dailininkai (pvz., tapytojas, rašytojas, poetas, savo knygų iliustratorius Leonardas Gutauskas) senosioms tautodailės tradicijoms suteikė ne tik naujas formas, bet ir praplėtė jų prasmių erdves. Žiūrovas, žvelgdamas į liaudies ar profesionalių menininkų kūrinius muziejuose, parodų salėse, knygose ar šventinėse mugėse, patiria savų įspūdžių ir kaskart naujai bando įminti jų paslaptis.


Sudurtiniai žodžiai, arba dūriniai, – tai dariniai, kurie remiasi dviem pamatiniais žodžiais, jungiamais jungiamosiomis balsėmis arba be jų. Pvz.: viršukalnė, saulėtekis, laumžirgis, burlaivis. Rašant pravartu išmanyti sudurtinių žodžių sandarą ir rašybos taisykles.

1. Sudurtiniuose žodžiuose susiliejus dviejų šaknų priebalsiams rašomos dvi raidės: pus(ė)+seser(s)ė = pusseserė, švarus+ raštas = švarraštis (morfologinė rašyba). Pvz.: pusstoris, aplinkkelis.

2. Sudurtinių žodžių šaknys gali būti jungiamos jungiamosiomis balsėmis -a-, –ia-, -ė-, -i-, -y-,-o-, -u-, -ū- (morfologinė rašyba): lygiadienis, erdvėlaivis, dantiraštis, darbymetis, vidudienis, kojūgalis. Reikėtų įsidėmėti, jog jungiamosios balsės -e- nėra – taip tariamas garsas žymimas –ia-. Pvz.: daugiaaukštis, devyniasdešimt, rugiagėlė.

3. Ką kurių sudurtinių žodžių viduryje gali būti išlikusios pirmojo dėmens galininko galūnės –ą, -į, -ų. Pvz.: anąsyk, šįryt, šmetinis (tradicinė ir morfologinė rašyba).

4. Sudurtinių žodžių šaknų supanašėję (suskardėję ar suduslėję) priebalsiai rašomi vienodai visuose giminiškuose žodžiuose, todėl tikrinama pagal aiškaus tarimo giminiškus žodžius: ledkalnis – ledo kalnas, rugpjūtis – rugius pjauna (morfologinė rašyba). Pvz.: šlapdriba, vargdienis, Kryžkalnis.

5. Sudurtinių žodžių pirmajame dėmenyje gali būti antrinės kilmės dvigarsių ūm, yn. Pvz.: dūmtraukis, devynmylis, žvyrduobė, sūrmaišis(fonetinė rašyba).


Kadangi lietuvių kalbos rašyba pagrįsta keliais principais, todėl ne visada rašomi tie garsai, kurie tariami ir girdimi. Norint išsiaiškinti, kokią balsę rašyti, reikėtų išmokti tam tikras taisykles.

1. Lietuviškų žodžių šaknyse po minkštų priebalsių rašoma e, o tarptautiniuose žodžiuose – ia: ledas, senas, aliarmas, liana (fonetinė ir tradicinė rašyba).

2. Lietuviškų žodžių šaknyse po minkštų priebalsių rašoma iau, o tarptautinių žodžių – eu: iaugtis, šiaudas, kiauras, Europa, eureka, eukaliptas, euforija, leukocitai, reumatas (tradicinė ir fonetinė rašyba).

3. Reikėtų įsidėmėti, jog kai kuriuose lietuviškuose žodžiuose po j rašoma a, kai kuriuose – e: javai, jazminas, jauja, jausti; jeknos, jeigu, jerubė, ajeras (tradicinė ir fonetinė rašyba).


Rašomojoje kalboje žodžių junginiai ir sakiniai skiriami (atskiriami arba išskiriami) tam tikrais grafiniais ženklais. Šių skiriamųjų ženklų vartojimo taisyklių visuma vadinama skyryba.

Lietuvių kalbos raštuose vartojami šie skiriamieji ženklai: taškas (.), kablelis (,), brūkšnys (–), dvitaškis (:), klaustukas (?), šauktukas (!), daugtaškis (...), kabliataškis (;), kabutės („ “), skliauteliai ( ) arba kai kurių ženklų jungtys (pvz..: , – ?! !..).

Sakiniai baigiami tašku (ištariami ramiai), klaustuku (ištariami klausiamąja intonacija), šauktuku (ištariami pakilia intonacija), daugtaškiu (ištariami nutylinčiąja intonacija) arba kelių ženklų deriniais (priklauso nuo intonacijų).

Norint išskirti ar atskirti sakinio sudedamąsias dalis, dedami kableliai, brūkšniai, dvitaškiai, kabliataškiai ir kitokie deriniai pagal lietuvių kalbos skyrybos taisykles.

Dauguma indoeuropiečių kalbų, perėmusių graikų arba lotynų kalbų rašto ženklus, vartoja tuos pačius skyrybos ženklus, tačiau kai gali turėti ir kitokių ženklų (pvz., ispanų kalbos „atvirkščias šauktukas“ ¡ arba „atvirkščias klaustukas“ ¿).


Priesaga - tai žodžio kamieno dalis, dažniausiai esanti tarp šaknies ir galūnės, bet galinti eiti po šaknies ir užbaigti žodį. Pvz.: rašymas, raštas, raštingas, rašinėja, penketas, keleri, rašyti, gražiai, aukštyn.Priesagas gali turėti daiktavardžiai, būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai, veiksmažodžiai ir prieveiksmiai.. Reikėtų įsidėmėti, jog kai kurie veiksmažodžiai ar jų formos ir prieveiksmiai gali baigtis priesagomis. Pvz.: piešti, bėgte, piešiant, gražiai. Lietuvių kalbos priesagos rašomos remiantis fonetiniu, morfologiniu, tradiciniu rašybos principais arba jų deriniais.

1. Vardažodžių (daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių, įvardžių), veiksmažodžių ir prieveiksmių priesagų balsės dažniausiai rašomos pagal taisyklingą tartį. Pvz.: ūžesys, metimas (iš mesti), vartymas (iš vartyti), beržynas, gerumas, lakūnas, kalnuotas (iš vyr. g. daikt. kalnas), kalvota (iš mot. gim. daikt. kalva), penkeri, keletas, rašyti, girdėti, aukštyn, priekin (fonetinė rašyba).

2. Kai kurių vardažodžių (daiktavardžių, būdvardžių), veiksmažodžių ir prieveiksmių priesagų rašybą reikia įsiminti ir rašyti vienodai. Pvz.: baudžiava, geresnis, gerėlesnis geriausias, gulias, keliauti, tyliai, aukščiau, tyčia (tradicinė ir morfologinė rašyba).

3. Reikėtų įsidėmėti kai kurių žodžių pabaigos tradicinę rašybą. Pvz.: ačiū, dviese, trise, kadaise, savaime, drauge, kolei, tolei, šiolei, vėlei, dėlei, palei, beje, deja, nebe, šalia, čia.


Reikėtų įsidėmėti kai kurių žodžių pabaigos tradicinę rašybą: ačiū, dviese, trise, kadaise, savaime, drauge, kolei, tolei, šiolei, vėlei, dėlei, palei, beje, deja, nebe, šalia, čia.

Įvardžiuotinės būdvardžių formos – tai būdvardžiai, prie kurių galūnių prijungtos papildomos įvardžių jis, ji formos, norint suteikti išskirtinumo ypatybių: baltas + jis = baltasis, tyli + ji = tylioji, aukšti + jie = aukštieji, ramios + jos = ramiosios. 1. Įvardžiuotinių būdvardžių tam tikruose linksniuose rašomos nosinės balsės: moteriškosios ir vyriškosios giminės vienaskaitos galininke (ką?) bei daugiskaitos kilmininke (ko?) – dvi nosinės balsės, moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininke (kuo?) bei daugiskaitos galininke (ką?) – viena nosinė balsė: baltąją, baltąjį, baltųjų, baltąja, baltąsias (tradicinė ir morfologinė rašyba). 2. Reikėtų įsidėmėti, jog įvardžiuotinių būdvardžių vienaskaitos naudininke ir vietininke nosinės balsės nerašomos: baltajam, baltajai, baltajame (fonetinė rašyba).

Tradiciškai įprasta vardažodžių galūnių nosinių rašybą sieti su vienaskaitos galininku ir daugiskaitos kilmininku, tačiau vertėtų įsiminti ir kitokius – nosinių rašymo ir nerašymo atvejus. 1. Nosinės balsės rašomos asmeninių įvardžių vienaskaitos kilminine (ko?) – manęs, tavęs, savęs, bet nerašomos galininke: ką? – mane, tave, save (tradicinė ir morfologinė rašyba). 2. Reikėtų įsidėmėti, jog nosinės raidės nerašomos skaitvardžių nuo vienuolikos iki devyniolikos, įvardžio keliolika bei bevardės giminės būdvardžių galininke: ką? – dvylika mėnesių, keliolika draugų, daryti gera (tradicinė ir morfologinė rašyba).

Veiksmažodis – kaitoma kalbos dalis, turinti gana sudėtingą nuosakų, laikų kaitybos ir asmenavimo sistemą. Veiksmažodžių šaknys, priesagos, galūnės rašomos remiantis fonetiniu, morfologiniu, tradiciniu rašybos principais arba jų deriniais, todėl pravartu išmokti tam tikras rašybos taisykles.

1. Esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikia?, galūnėse rašoma –ia arba –a (po j). Pvz.: lekia, joja, prausiasi (morfologinė rašyba).

2. Būtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmojo asmens vaiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikiau?, galūnėse rašoma –au (po j)arba –iau. Pvz.: tylėjau, rašiau, skaičiau (morfologinė rašyba).

3. Būtojo kartinio laiko antrojo asmens veiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikei?, galūnėse rašoma -ei, jei esamojo laiko trečiojo asmens galūnė –ė, arba –ai, jei esamojo laiko trečiojo asmens galūnė –o. Pvz.: matė-matei, girdėjo-girdėjai (morfologinė rašyba).

4. Dviskiemenių veiksmažodžių bendraties ilgosios balsės, esančios prieš –ti, būsimojo laiko trečiame asmenyje sutrumpėja. Pvz..: būti-bus, žūti-žus (fonetinė rašyba). Išimtys: siūti-siūs, vyti-vys.

5. Dviskiemenių veiksmažodžių bendraties ilgosios balsės, prieš –ti turinčios priebalsių, būsimojo laiko trečiame asmenyje išlieka ilgos. Pvz.: pūsti-pūs, vysti-vys, lūžti-lūš, pykti-pyks (fonetinė rašyba).

6. Liepiamosios nuosakos antrojo asmens forma baigiasi priesaga k (kai kuriais atvejais susilieja su šaknies paskutiniu priebalsiu) Pvz.: vežk, auk, mik, vark (fonetinė rašyba).

7. Būsimojo laiko trečiojo asmens forma baigiasi priesaga s arba š (kai kuriais atvejais susilieja su šaknies paskutiniu priebalsiu). Pvz.: augs, grįš, megs, veš (fonetinė rašyba).

8.Tariamosios nuosakos vienaskaitos ir daugiskaitos pirmojo ir trečiojo asmenų veiksmažodžių, atsakančių į klausimus ką veikčiau?, ką veiktų?, galūnėse rašoma -iau,

-ų. Pvz.: eičiau, rašytų (tradicinė ir morfologinė rašyba).


Kalbotyra, arba lingvistika (pranc. linguiste < lot. lingua – kalba), – tai mokslas, tiriantis kalbą. Bendroji kalbotyra tiria bendrąsias visų kalbų, o specialioji – grupės kalbų ar vienos kalbos – kilmę, ypatybes, raidą. Pagal tyrimo objektą skiriamos tam tikros kalbotyros šakos: fonetika (garsai), morfologija (žodžių kaityba, daryba, kalbos dalys), sintaksė (žodžių ryšiai ir sakinių sandara), leksikologija (kalbos žodžių visuma) ir kt.

Žmogaus kalbos kilmė. Remdamiesi antropologijos (gr. antrōpos – žmogus, gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas) ir archeologijos (gr. archē – pradžia, gr. logos – mokslas) duomenimis, spėjama, jog prieš 0,5 mln metų, Homo sapiens (protingojo žmogaus) laikais, galėjo atsirasti žmogaus kalbos pradmenys (garsų ir prasmių sąmoningos jungtys). Kai kurie šiuolaikiniai mokslininkai kalbos pradmenis sieja su žmogaus protėvių smegenų didėjimo procesu, todėl kalbos pradžią nukelia dar 2 mln metų anksčiau – į homo erectus (stačiojo žmogaus) laikus.

Kodėl ir kaip žmonės pradėjo kalbėti? Keliama daug žmogaus kalbos kilmės hipotezių (gr. hypothesis – spėjimas), pavyzdžiui:

1) emocijų raiška (pirmieji žodžiai – jaustukai ai, oi, oho...);

2) garsų pamėgdžiojimas (pirmieji žodžiai – ištiktukai ššš..., tss..., kukū...);

3) komandos-įspėjimai (pirmieji žodžiai – jaustukai ir veiksmažodžiai ei, stok, bėk...);

4) susitarimas dėl žodžio reikšmių (pirmieji žodžiai – vardažodžiai mama, tėtė, geras, blogas...);

5) judesių, gestų įspūdžio sustiprinimas garsais (mėgdžiojant gamtos reiškinius, žmonių ir gyvūnų elgseną, tariami tam tikri grasai – pvz., bum-bum, niam-niam, am-am...);

6) kalba – įrankių gamybos, darbinės veiklos, kūrybinių idėjų raiškos padarinys ir kt.

Sudėtingesne kalba (siejama su mąstymu), manoma, Homo sapiens pradėjo kalbėti prieš 130 tūkst. metų. Tikėtina, jog tada pradėjo formuotis dabartinių pasaulio kalbų prokalbės – pirmykščių žmonių kalbos, iš kurių skleidėsi vėlesnių kalbų įvairovė žmonių bendruomenėms išsiskiriant, keliaujant, susitinkant ir dalijantis savo kultūrine patirtimi.

Kalbininkai mano, jog šiais laikais pasaulyje gali būti apie 2500-5000 įvairių kalbų, kurios sudaro tam tikras giminiškas šeimas: pvz., indoeuropiečių, afrazijiečių, uraliečių, altajiečių, kaukaziečių, kinų-tibetiečių, indėnų ir kt. Kalbų giminystė nustatoma atsižvelgiant į jų fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos panašumus.

Indoeuropiečių kalbomis vadinamos giminiškos kalbos, kuriomis kalbėta plačioje teritorijoje nuo Vakarų Europos iki Šiaurės Indijos. Indoeuropiečių kalbų šeima skirstoma į baltų, slavų, germanų, italikų ir romanų, keltų, graikų, armėnų, albanų, indoiranėnų, iranėnų, Nuristano (kafirų), anatolų, tocharų ir kitų ide. kalbų grupes. Lietuvių kalbapriklauso baltų kalbųgrupei, kurioje kalbininkai skiria vakarų (prūsus, jotvingius) ir rytų (lietuvius, latvius, kuršius, žiemgalius, sėlius) baltus. Istoriniai šaltiniai mini ir kitas baltų gentis (pvz., galindus, nadruvius, skalvius), kurios irgi galėjo turėti savo kalbas. Vakarų baltai dėl istorinių aplinkybių (pralaimėjimai prieš kryžiuočius, valstybių nesusikūrimas, įsiliejimas į kitų tautų sudėtį ir kt.) palengva traukėsi iš pasaulio istorijos: jotvingių kalba gyvavo iki XVI a. pabaigos, o paskutinis savo gimtąją prūsų kalbą mokėjęs prūsas mirė XVIII a. Iki šių laikų išliko tik dvi rytų baltų kalbos – lietuvių ir latvių, kurių tarmėse gali slypėti kitų baltų kalbų ir tarmių palikimas.

Seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose baltų gentys buvo vadinamos įvairiai. 98 m. vieną baltų gentį aisčių vardu paminėjo romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas. II a. graikų mokslininkas Klaudijus Ptolemajas įvardijo galindus ir sūduvius. Manoma, jog III-IV a. romėnų žemėlapyje įvardyti sėliai. XIX-XX a. prūsus, latvius ir lietuvius bei jiems buvusias artimas tautas buvo įprasta vadinti aisčiais sekant Tacito tradicija. Baltųterminas sukurtas XIX a. Jį pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (Nesselmann, 1811-1889), pabrėždamas šių tautų nuo seno gyvenamąją vietą – Baltijos jūrą. Prie Baltijos dar gyvena indoeuropiečių kalbų šeimai priklausantys germanai (danai, švedai, vokiečiai) ir slavai (lenkai, rusai) bei finougrų kalbų šeimai – estai ir suomiai.


Fonetika (gr. phōnētikos – garsinis) – tai kurios nors kalbos garsų skambėjimo (akustinių) ir tarimo (artikuliacinių) savybių visuma arba mokslas, tiriantis kalbos garsų funkcijas ir ypatybes. Ortografija (gr. orthos – taisyklinga, tikra, graphō - rašau ) – kurios nors kalbos taisyklingo rašymo sistema pagal sukurtas ir sutartas laikytis taisykles.

Žmogaus kalbos garsai – tai oro virpesiai, iš mažiausių kalbos elementų susidarantys sąskambiai ir melodijos, kuriose užkoduojami ir iš kurių iškoduojami žmonių bendravimo / susikalbėjimo ženklai. Garsai yra tariami ir girdimi, o juos žyminčios raidės rašomos ir skaitomos pagal įvairių kultūrų (tautų raštijų) tradicinę ženklų sistemą.

Senovės laikų baltų tautų rašto ženklai (įrėžiai akmenyse, įspraudai moliniuose puoduose, papuošalų ir audinių ornamentai, runų raižiniai kalendoriuose ir kt.) yra tyrinėjami mokslininkų, keliamos šių ženklų kilmės ir reikšmės hipotezės. Dabartinė lietuvių rašto sistema remiasi lotyniškųjų rašmenų tradicija, kuri savo ruožtu – finikiečių abėcėle. Dabartinę lietuviškojo rašto sistemą pagrindė pirmoji lietuviška spausdinta knyga – 1547 m. Karaliaučiuje išleistas Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Lietuviškojo rašto sistemą koregavo, tobulino XIX ir XX a. lietuvių rašytojai ir kalbininkai.

Raidynas, arba abėcėlė, - tai tam tikra nuolatine seka surašytos kurios nors kalbos rašto raidės. Lietuvių kalbos garsų ir raidžių santykiai – kalbos norminimo, atsižvelgiant į tradicijas ir kalbos mokslo naujoves, rezultatas. Lietuvių kabos garsyną sudaro 11 balsių ir 45 priebalsiai, o abėcėlėje – tik 32 raidės, kuriomis vienomis ar jų junginiais išreiškiami visi garsai.

Lietuvių kalbos garsyną sudaro balsiai (juos tariant oras eina laisvai, nesutikdamas kliūčių), priebalsiai (juos tariant oras sutinka tam tikrų kliūčių), dvigarsiai (vienu atokvėpiu ištariami dviejų balsių – dvibalsių – arba balsio ir pusbalsio – mišriųjų dvigarsių – junginiai).

Lietuvių kalba turi 5 trumpuosius balsius ă, ĕ, ĭ, ŏ, ŭ (tariami trumpai), kuriuos atitinka 5 raidės (balsės) a, e, i, o, u, ir 6 ilguosius balsius ā, ē, ė, ī, ō, ū (tariami ilgai), kuriuos atitinka 10 raidžių a, ą, e, ę, ė, y, į, o, ū, ų. Raidėmis i, e, ė žymimi priešakinės eilės balsiai – juos tariant liežuvis pasislenka į priekį, o prieš juos esantys priebalsiai tariami minkštai. Raidėmis a, o, u žymimi užpakalinės eilės balsiai – juos tariant liežuvis atsitraukia į burnos gilumą, o prieš juos esantys priebalsiai tariami kietai.

Pagal tartį visi lietuvių kalbos priebalsiai skirstomi į skardžiuosius ir dusliuosius. Skardieji priebalsiai (juos tariant įsitempia ir virpa balso stygos) yra žymimi raidėmis v, j, l, m, n, r (vadinami pusbalsiais, nes tariami panašiai kaip balsiai) ir raidėmis b, d, g, z, ž, h, dz, dž. Duslieji priebalsiai (tariant balso stygos nevirpa) žymimi raidėmis p, t, k, s, š, ch, c, č, f. Rašant svarbu atsižvelgti į galimus priebalsių suskardėjimo (žais(z)damas – žaisti)ir suduslėjimo (dirb(p)ti – dirba) atvejus.

Visi lietuvių kalbos priebalsiai (išskyrus visada minkštą j) gali būti kieti (prieš užpakalinės eilės balsius ir juos žyminčias balses) ir minkšti (prieš priešakinės eilės balsius / balses bei prieš užpakalinės eilės balses su minkštumo ženklu i, pvz.: ia, io, iu, ial, iul…). Žodžio gale visi priebalsiai (išskyrus j) tariami kietai. Kelių greta esančių priebalsių kietumas ir minkštumas nustatomas pagal pirmąjį po jų einantį balsį.

Lietuvių kalboje dvigarsiai tradiciškai skiriami į dvibalsius, žymimus dvibalsėmis ai, au, ei, ie, ui, uo bei mišriuosius dvigarsius, žymimus dvigarsėmis al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur. Jie visi rašomi pagal taisyklingą tartį. Ypač svarbu taisyklingai tarti ir rašyti mišriųjų dvigarsių i ir u bei įsidėmėti, jog lietuvių kalboje yra žodžių su antrinės kilmės dvigarsiais (pvz., Europa, oi, aukštyn,dūmtraukis, kairėn).


Morfologija (gr. morphē - forma + logos – mokslas): 1) žodžių formų ir jomis žymimų gramatinių reikšmių sistema; 2) mokslas apie morfemas (žodžių reikšmines dalis), žodžių sandarą, klases, santykius.

Lietuvių kalbos žodžių daryba – tai naujos reikšmės žodžių darymas tam tikrais būdais. Iš pamatinio žodžio (istoriškai ankstesnės kilmės, nepadaryto iš kitų) arba darinio (antrinės kilmės žodžio, padaryto iš kito), pridedant priešdėlį, priesagą, kitą kamieną, pakeičiant galūnę, padaromi nauji žodžiai, vadinami vediniais arba dūriniais. Pvz.: saulė, pasaulis, saulėtas, saulėgrąža.

Lietuvių kalbos žodžių kaityba – tai žodžių kaitymas giminėmis, skaičiais, linksniais, nuosakomis, laikais, asmenimis, laipsniais ar kt., siekiant žodžių jungčių prasminio ir gramatinio taisyklingumo.

Žodžio sandara – tai žodžio darybinių ir /ar kaitybinių sudedamųjų dalių visuma.

Reikšminės žodžio dalys

Kamienas - tai žodžio dalis be galūnės (padainavimas).

Priešdėlis – žodžio kamieno dalis, einanti prieš šaknį ( padainuoti).

Šaknis– pagrindinė, bendroji giminiškų žodžių dalis, kurioje slypi žodžio reikšmė. (daina, priedainis, dainynas).

Priesaga– žodžio kamieno dalis, einanti po šaknies (dainelė).

Galūnė – žodžio pabaigos dalis, kintanti priklausomai nuo prasmės ar / ir gramatinio santykio su kitais žodžiais (daina, dainos, dainoje), bet gali išlikti ir kaip sudurtinių žodžių pirmojo dėmens sudėtinis sandas (trečsyk, šįryt, kitąkart).

Reikėtų įsidėmėti, jog veiksmažodžio bendraties priesaga -ti ir prieveiksmių priesagos (-ai, -iai, -yn…) kamienui nepriklauso.

Žodyje dar gali būti intarpų (garsai n ir m, įsiterpę į šaknį esamajame laike: sninga, limpa), sangrąžos dalelyčių -si- (pasiruošti mokymuisi), jungiamųjų balsių (dailyraštis).


Kalbos pažinimas: lietuvių kalbos žodžių klasės – kalbos dalys (morfologija)

Morfologija (gr. morphē - forma + logos – mokslas) – tai žodžių formų ir jomis žymimų gramatinių reikšmių sistema arba mokslas apie morfemas (žodžių reikšmines dalis), žodžių sandarą, klases, santykius.

Kalbos dalys – tai lietuvių kalbos žodžių gramatinės klasės, skiriamos pagal reikšmės, sintaksinių ryšių (santykių su kitais žodžiais), morfologinių požymių (formų ir gramatinių reikšmių ypatybių) bendrumą.

Lietuvių kalboje skiriamą 11 kalbos dalių: 6 kaitomos (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis) ir 5 nekaitomos (prielinksnis, jungtukas, jaustukas, ištiktukas, dalelytė). Vienos iš jų laikomos savarankiškomis (laisvomis) – tai daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis, jaustukas, ištiktukas (atlieka sakinyje savarankiškas funkcijas). Kitos (jungtukas, prielinksnis ir dalelytė) laikomos nesavarankiškomis (susijusiomis), nes sakinyje atlieka pagalbines funkcijas.

Kabos dalių apibrėžimai ir pagrindiniai požymiai

Daiktavardis yra kaitoma kalbos dalis, kuri pasako asmens, daikto vardą arba tam tikro reiškinio pavadinimą ir atsako į klausimą kas tai? (žmogus, saulė, spindėjimas, liūdesys).

1. Skiriami bendriniai (miestas) ir tikriniai (Vilnius), būna vyriškosios (rytas) arba moteriškosios (diena) bei bendrosios giminės (tas, ta - naktibalda), gali būti sangrąžinių (mokymasis).

2. Daiktavardžiaiyra kaitomi linksniais (V., K., N., G., Įn., Vt., Š.) ir skaičiais (vns. ir dgs.), bet gali būti tik vienaskaitinių (turi tik vienaskaitą – pvz., cukrus) arba daugiskaitinių (turi tik daugiskaitą – pvz., miltai). Mokykloje tradiciškai pagal vns. V. ir K. galūnes skiriamos 5 linksniuotės ( I – namas, -o, medis, -io, ožys, -io, II – mama, -os, tėtė, -ės, marti, -ios, III – pilis, -ies, vagis, -ies, IV – sūnus, -aus, sodžius, -iaus, V – piemuo-ens, duktė, -ers)

3. Sakinyje daiktavardis gali eiti visomis reikšminėmis sakinio dalimis (veiksniu, sudurtinio tarinio vardine dalimi, papildiniu, nederinamuoju pažyminiu, aplinkybėmis) bei kreipiniu.

Būdvardis yra kaitoma kalbos dalis, kuri žymi asmens, daikto arba reiškinio ypatybę ir atsako į klausimus koks? kokia? kokie? kokios? (ramus, rami, ramūs, ramios).

1. Būdvardžiai kaitomi giminėmis (mot., vyr., bevardė: tyli, tylus, tylu), o mot. ir vyr.g. būdvardžiai – linksniais (V., K., N., G., Įn., Vt., Š.) ir skaičiais (vns. ir dgs.). Tradiciškai mokyklinėje gramatikoje pagal vns. ir dgs. V. galūnes yra skiriamos 3 linksniuotės (I – baltas, balta, žalias, žalia, -i, (i)os; II – purus, puri, -ūs, -ios; III – sidabrinis, sidabrinė, -iai, -ės).

2. Kai kurie būdvardžiai gali turėti įvardžiuotines formas (baltasis) ir būti laipsniuojami – t.y. kaitomi 3 pagrindiniais laipsniais (nelyginamasis, aukštesnysis ir aukščiausias) bei 2 pereinamaisiais (aukštėlesnysis ir visų aukščiausiasis), pvz.: gražus, gražesnis, gražiausias, gražėlesnis, visų gražiausias.

3. Būdvardžiai sakinyje dažniausiai eina pažyminiu, tarinio vardine dalimi, veiksniu, papildiniu.

Skaitvardis yra kaitoma kalbos dalis, kuri žymi skaičių arba skaičiuojamąją vietą eilėje ir atsako į klausimus kiek? kelintas? kelinta? (vienas, vienuolika, septynioliktas, šimtas pirmas).

1. Skiriami 2 pagrindiniai skaitvardžių skyriai - kiekiniai (pasako daiktų skaičių arba patį skaičių ir atsako į klausimą kiek?: penki, dešimt) ir kelintiniai (nusako skaičiuojamąją vietą eilėje ir atsako į klausimą kelintas? kelinta?: pirmas, septinta). Kiekiniai skaitvardžiai pagal reikšmę ir vartojimą skirstomi į pagrindinius (vienas, šimtas, tūkstantis), dauginius (vieneri-devyneri), kuopinius (dvejetas-devynetas), trupmeninius (viena trečioji). Kelintiniai skaitvardžiai gali turėti įvardžiuotines formas (trečiasis, trečioji).

2. Pagal sandarą skaitvardžiai skiriami į vientisinius (paprastieji, priesaginiai, sudurtiniai: devyni, devynetas, devyniasdešimt) ir sudėtinius (šimtas dvidešimt trys).

3. Būdvardiški skaitvardžiai (derinami su daiktavardžiais kaip būdvardžiai) kaitomi giminėmis ir linksniais (penkiems draugams, penkias drauges), o kelintiniai - ir skaičiais (pirma raidė, pirmosios raidės).

4. Daiktavardiški skaitvardžiai (reikalaujantys daiktavardžio K. linksnio) yra kaitomi skaičiais ir linksniais (šimtas žmonių, šimtų žmonių), tik linksniais (trys draugai, trijų draugų) arba visai nekaitomi (dešimt, dvidešimt…).

5. Skaitvardžiai sakinyje dažniausiai eina veiksniu, papildiniu, pažyminiu, tarinio vardine dalimi.

Įvardis yra kalbos dalis, kuri nurodo asmenį, daiktą, ypatybę arba skaičių, bet jų nepavadina (jis, tas, tokia, keli).

1. Pagal reikšmę skiriami 7 įvardžių skyriai: asmeniniai (aš, tu, jis, ji…), sangrąžinis (savęs), savybiniai (manas, tavas, savas, maniškis…), parodomieji (tas, ta, šitas, anas, toks, šioks, anoks…), pažymimieji (visas, visoks, kitas, kitoks, kiekvienas, niekas, joks…), klausiamieji ir santykiniai (kas, koks, kuris, katras, keli…), nežymimieji (kažkas, kažin koks, kai kas, bet kas…).

2. Įvardžiai kaitomi įvairiai: vieni tik linksniais (kas, ko…), kiti - linksniais ir skaičiais (aš, mes, mūsų…), treti - linksniais, skaičiais ir giminėmis (šis, ši, šie, šių).

3. Įvardžiai sakinyje dažniausiai eina veiksniu, papildiniu, pažyminiu.

Prielinksnis yra nekaitoma kalbos dalis, kuri eina su vardažodžio linksniu ir parodo linksniuojamojo žodžio ryšį su kitais žodžiais (ant, už, po, prie…)

1. Prielinksniai pagal kilmę skiriami į senybinius (kuriuos sunku susieti su kuriais nors dabartinės lietuvių kalbos žodžiais : ant, apie, į, iš pas, per, po, prie, su, už…) ir naujybinius (kilusius iš kitų kalbos dalių: abipus, anapus, aplink, arti, dėka, greta, išilgai, skersai, kiaurai, link, netoli, paskui, prieš, tarp…). Pagal vartojimą - su kokiais linksniais vartojami: dažniausiai vartojami su trimis linksniais (K.: abipus, anapus, greta, po, prie…; G.: apie, aplink, į…; Įn.: po, su, sulig, ties…). Yra vartojamų su keliais linksniais (po, už…).

2. Reikėtų įsidėmėti, kad jog kurie žodžiai gali būti ir prieveiksmiai, ir daiktavardžiai, ir prielinksniai (skersai, žemiau, greta…), todėl reikėtų kiekvieną kartą atidžiai įvertinti jų gramatinius požymius.

3. Prielinksniai sakinyje atskirai jokiomis reikšminėmis sakinio dalimis neina, gali būti tik sudėtinis jų komponentas.

Veiksmažodis yra kalbos dalis, kuri reiškia asmens, daikto veiksmą arba būseną ir atsako į klausimus ką veikia? kas vyksta, darosi, atsitinka? (kyla, žiūri, aušta).

1. Veiksmažodžiai gali būti asmeniniai (žymi asmens ar daikto veiksmą, būseną: kalba, tyli…) arba beasmeniai (nežymi jokio asmens veiksmo ir turi tik III asmens formą: švinta, rūpi…).

2. Veiksmažodžiai gali būti paprastieji (ruošia, neša…) ir sangrąžiniai (ruošiasi, nešasi…).

3. Veiksmažodžiai turi 3 nuosakas (tiesioginę, tariamąją ir liepiamąją), 4 tiesioginės nuosakos laikus (esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį, būsimąjį), 2 skaičius (vns., dgs.) ir 3 asmenis (vns.: aš, tu, jis/ji, dgs.: mes, jūs, jie / jos). Pagrindinės veiksmažodžio formos yra bendratis, esam. l. III a., būt. k. l. III a. (girdėti, girdi, girdėjo). Pagal esam. l. III a. galūnes (A{L}IO) tradiciškai mokykloje veiksmažodžiai skirstomi į 3 asmenuotes (I - kenčia, II - myli, III - rašo).

4. Veiksmažodžiai sakinyje dažniausiai eina tariniu.

Prieveiksmis yra linksniais ir asmenimis nekaitoma kalbos dalis, kuri aiškina veiksmažodį, būdvardį, prieveiksmį arba daiktavardį ir atsako į klausimus kaip? kur? kada? keliese? kiek? kodėl? (tyliai, čia, vakar, trise, daug, todėl...)

1. Pagal reikšmę prieveiksmiai yra skirstomi į 6 skyrius: būdo (kaip? kokiu būdu? - gražiai, palengva, staiga, galvotrūkčiais, iš lėto, be galo, kitaip…); kiekybės (kiek? kiek kartų? keliese? - mažai, užtektinai,daug, gana, tiek, šiek tiek, kelissyk, dusyk, trissyk, dviese, trise…); vietos (kur? iš kur? - arti, namo, namie, lauk, dešinėn, šalin, netoliese, pasroviui, pavėjui, iš tolo, ten, visur…); laiko (kada? kuriuo laiku? nuo kada? - seniai, vakar, rytoj, užvakar, poryt, užporyt, šiandien, anądien, tąsyk, kitąsyk…); priežasties (kodėl? dėl kurios priežasties? - tyčia, netyčia, todėl, dėl to, kažin, kodėl, užtat…); linkmės (kurlink? - artyn, tolyn, tolin, vakarop, galop…). Pagal kilmę - iš kurios kalbos dalies yra kilę (iš būdvardžio - gražiau, iš daiktavardžio - namo, iš skaitvardžio - keturiese, įvardžio - kažkur, iš dalyvio - pasiutusiai, mišrios darybos - anąsyk, trissyk…).Pagal darybą - priesaginiai (tyliai, švelniai), sudurtiniai (šiandien…) ir sudėtiniai ( iš lėto…).

2. Kai kurie prieveiksmiai (dažniausiai kilę iš būdvardžių) gali būti laipsniuojami (tyliai, tyliau, tyliausiai, tylėliau, visų tyliausiai).

3. Prieveiksmiai sakinyje dažniausiai eina aplinkybėmis.

Jungtukas yra nekaitoma kalbos dalis, jungianti sakinio dalis arba sakinius (ir, o, bet, tačiau, nes, kaip...)

1. Pagal vartojimo paskirtį yra skiriami sujungiamieji (jungia vienarūšes sakinio dalis arba savarankiškus sakinius) ir prijungiamieji (jungia palyginamąsias sakinio dalis arba prijungiamuosius sakinius). Sujungiamieji jungtukai pagal reikšmę skirstomi į

sudedamuosius (ir, bei, nei…nei…, čia…čia…, tai…tai), priešpriešinius (bet, o, tačiau, užtat…), skiriamuosius (ar, ar…ar…, arba, arba…arba…), paremiamuosius-aiškinamuosius (tai, taigi, tad…). Prijungiamieji jungtukai pagal reikšmę skirstomi į laiko (kai, kada, kol…), priežasties (nes, kadangi, tad…), sąlygos (jei, jeigu, tik…), nuolaidos (nors, kad ir, vis dėlto…), lyginamuosius (kaip, lyg, tartum, tarytum, tarsi…), nereikšminius (kad, jog…).

2. Jungtukai sakinyje jokia reikšmine sakinio dalimi neina, gali būti jos sudedamasis komponentas.

Dalelytė yra nekaitoma kalbos dalis, teikianti sakiniams ar jo dalims papildomų prasmių ir atspalvių (o, gi, ne, bent…).

1. Dalelytės pagal reikšmę skiriamos į klausiamąsias ir abejojamąsias (ar, argi, bene, gal, kažin, negi…), neigiamąsias (ne, nė, nei…), tvirtinamąsias (taip, taigi…), pabrėžiamąsias (gi, juk, dar, net, ypač…), tikslinamąsias (beveik, dar, jau, juk, nors…), išskiriamąsias (bent, ypač, nebent, nors...), parodomąsias (ana, antai, štai, šit, va…), lyginamąsias (lyg, tarsi, tartum, tarytum…), geidžiamąsias ir skatinamąsias (te, tegu, tegul, še…). Pagal sandarą skirstomos į vientisines (be, dar, gi…), sudurtines (argi, ogi, nebe…) ir samplaikines (vos tik, vien tik…).

2. Dalelytės sakinyje jokia reikšmine sakinio dalimi neina.

Jaustukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri tiesiogiai reiškia įvairius jausmus (oi, oho…).

1. Jaustukai pagal kilmę skirstomi į pirminius (o, a, ė, ak…) ir antrinius, kilusius iš kitų kalbos dalių (O Dieve!, sveikas, ačiū, dėkui, valio, velniop …).

2. Jaustukai sakinyje jokia reikšmine sakinio dalimi neina.

Ištiktukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri reiškia įvairių veiksmų sukeltus garsus ar vaizdus (triokšt, žiū…).

1. Ištiktukai pagal kilmę skirstomi į pirminius, kilusius tiesiogiai mėgdžiojant kokio nors veiksmo sukeltus garsus ar vaizdus (brakšt, miau, triokšt, brrr, che…), ir antrinius, kilusius iš veiksmažodžių (mirkt, trukt, žvilgt…).

2. Ištiktukai sakinyje gali eiti tariniu.

Kad lietuvių kalbos gramatikos pasaulis patrauklus ir įdomus, įsitikins tie, kurie susiras ir perskaitys Jono Šukio knygą „Gramatikos šalyje“ apie šeštoko Vytuko detektyvinę kelionę siekiant įminti kalbos paslaptis.


Sintaksė (gr. syntaxis – susidarymas, sandara) – tai kurios nors kalbos žodžių junginių ar sakinių sandara arba mokslas apie žodžių junginių ir sakinių sandarą bei vartoseną.

Jungdamiesi žodžiai gali sudaryti junginius arba sakinius.

Žodžių junginiai – tai keli savarankiškos reikšmės žodžiai, susiję gramatiniu ryšiu. Tarpusavio sąsaja – tai ryšys, esantis tarp veiksnio ir tarinio (Aš skaitau.). Sujungimo ryšiu sujungiamos vienodo sintaksinio vaidmens sakinio dalys (vienarūšiai veiksniai, tariniai, papildiniai ir pan.) jungtukais (skaitau ir rašau.) ar be jų (Aš skaitau knygas, žurnalus, laikraščius.). Prijungimo ryšio vienas žodis gramatiškai priklauso nuo kito: 1) jei priklausomasis žodis įgyja tokią pat giminės, skaičiaus ir linksnio formą kaip ir pagrindinis (šviesi diena, pražydusią gėlę, kitoks požiūris), tokia jungtis vadinama derinimu, 2) jei pagrindinis žodis reikalauja tam tikros kito žodžio formos (ieško draugo, mūsų rūpesčiai), toks junginys vadinamas valdymu, 3) šliejimu vadinama to pagrindinio ir priklausomo žodžio jungtis tik pagal prasmę (labai gerai, pradėjo pasakoti, grįžti sutemus).

Sakinys – tai prasmės ryšiais susijusių žodžių grupė arba vienas žodis, tariami (-as) baigtine intonacija. Pvz. Aušta rytas. Šviesu.

Pagal sakymo tikslą bei pobūdį skiriami tiesioginiai (teigimas), skatinamieji (prašymas, raginimas, liepimas) ir klausiamieji (klausimas). Pvz. Bunda gamta. Pabusk, žmogau. Ar girdi gamtos šnabždesius?

Pagal intonaciją skiriami paprasti sakiniai (ištariami ramiai – teigiamąja, nutylimąja ar klausiamąja intonacija; baigiasi tašku, daugtaškiu, klaustuku) ir šaukiamieji (ištariami pakilia intonacija, baigiami šauktuku). Pvz. Taip. Girdžiu... Ar nesapnuoju? Tai vyturys!

Sakiniai pagal jų sandarą skiriami į vientisinius (turi vieną gramatinį centrą – veiksnį ir tarinį – arba nors vieną iš jų) ir sudėtinius (turi kelis gramatinius centrus). Pvz. Kyla saulė. Krinta rasa. Išsisklaidys rūkas, nudžius rasa. Kartais kalboje (ir šnekamojoje, ir meninėje) atsiranda nepilnųjų sakinių – tai pilnųjų sakinių atkarpos, dalelės. Pvz. Taip. Kodėl?

Vientisiniai sakiniai turi vieną gramatinį centrą – veiksnį ir tarinį – arba bent vieną iš jų. Asmeniniai sakiniai turi pasakytą ar numanomą veiksnį. Pvz. Jis atėjo. Klausosi. Beasmeniai sakiniai turi tik tarinį, žymintį veiksmą arba būseną, nesusijusią su vardininko linksniu reiškiamu veikėju. Pvz. Nieko nesigirdi. Jam neramu. Neišplėstinį sakinį sudaro tik pagrindinės sakinio dalys – veiksnys ir tarinys. Pvz. Jis išgirsta. Išplėstinį sakinį sudaro veiksnys, tarinys ir bent viena antrininkė sakinio dalis. Pvz. Kažkas beldžia į duris.

Reikšminės vientisinio sakinio dalys

Pagrindinėmis sakinio dalimis yra laikomi veiksnys ir tarinys. Visos kitos sakinio dalys (pažyminys, papildinys, aplinkybės) yra vadinamos antrininkėmis sakinio dalimis.

Veiksnys – tai pagrindinė sakinio dalis, atsakanti į klausimą kas? Reiškiamas daiktavardžiu, įvardžiu, būdvardžiu, skaitvardžiu, dalyvio V., veiksmažodžio bendratimi, padalyviu, žodžių junginiais ir samplaikomis ar net posakiais. Pvz. Saulė kyla. Pakilti – tai laimė. Buvo matyti (kas?) saulė tekant.

Tarinys – tai pagrindinė sakinio dalis, kuria teigiamas arba neigiamas veiksmas, būsena ar ypatybė, atsakanti į klausimą ką veikia? kas vyksta? kas atsitinka? Grynasis tarinys reiškiamas veiksmažodžio vientisinėmis formomis. Pvz. Saulė kyla. Suvestinis tarinys reiškiamas veiksmažodžio vientisinėmis formomis su bendratimi. Pvz. Buvo matyti saulė tekant. Sudurtinis tarinys reiškiamas veiksmažodžio asmenuojamomis formomis ir linksniuojamais žodžiais – tarinio jungtis ir tarinio vardinė dalis. Pvz. Pakilti – tai laimė. Mišrusis tarinys turi suvestinio, ir sudurtinio tarinio ypatybių. Pvz. Pakilti – tai laimė būti savimi.

Pažyminys apibūdina daiktavardžiais reiškiamas sakinio dalis (veiksnį, papildinį, tarinio vardinę dalį, kai kurias aplinkybes) ir atsako į klausimus koks? kokia? kieno? Derinamieji pažyminiai yra suderinti su pažymimuoju žodžiu gimine, skaičiumi, linksniu ir reiškiami būdvardžiais, dalyviais, skaitvardžiais, įvardžiais. Pvz. Patekėjo skaisti saulė. Nederinamieji yra nesuderinti su pažymimuoju žodžiu ir reiškiami daiktavardžio ar įvardžio K., Įn., linksniais su prielinksniais, veiksmažodžio bendratimi. Pvz. Patekėjo mūsų visų (kieno?) saulė. Įsižiebė noras (koks?) pakilti. Išplėstiniai pažyminiai yra reiškiami dalyviais arba būdvardžiais su priklausomais žodžiais. Pvz. Žvelgi į saulę, viliojančią savo šviesa ir kaitra, ir svajoji apie skrydį.

Priedėlis – tai pažyminys, išreikštas daiktavardžiu ir suderintas su pažymimuoju žodžiu bent linksniu, dažniausiai apibūdinantis veiksnį, papildinį. Pvz. Dangaus šviesulys saulė vilioja. Saulė, dangaus šviesulys, vilioja.

Papildinys atsako į iš tarinio kylančius klausimus ko? kam? ką? kuo? ir reiškiamas daiktavardžiu, įvardžiu, būdvardžiu, dalyviu, veiksmažodžio bendratimi, padalyviu. Pvz. Saulė vilioja (ką?) mus. Išvydome (ką?) saulę kylant.

Aplinkybės atsako į klausimus, dažniausiai kylančius iš tarinio. Vietos aplinkybė žymi veiksmo vietą, kryptį, kelią ir atsako į klausimus kur? iš kur? ligi kur? Pvz. Saulė švyti danguje. Laiko aplinkybė žymi veiksmo laiką ir atsako į klausimus kada? nuo kada? ligi kada? Pvz. Ryte saulė kyla. Būdo aplinkybė žymi veiksmo kokybę ir pobūdį ir atsako į klausimus kaip? kuriuo būdu? Pvz. Saulė lėtai kyla. Kiekybės aplinkybė žymi erdvės, laiko bei kitokio kiekio matą ir atsako į klausimą kiek? keliese? Pvz. Žvelgiam dviese. Priežasties aplinkybė reiškia veiksmo priežastį ir atsako į klausimą kodėl? dėl ko? dėl kurios priežasties? Pvz. Nustebę tylim. Tikslo aplinkybė reiškia veiksmo tikslą, daikto paskirtį ir atsako į klausimus kam? ko? kuriuo tikslu? kam? kuriam tikslui? Pvz. Dar likome lauke pasidairyti. Sąlygos aplinkybė nurodo sąlygą, kuriai esant vyktų veiksmas. Pvz. Neklausydamas neišgirsi. Nuolaidos aplinkybė rodo, kad veiksmas vyksta ko nors nepaisant. Pvz. Ieško nepametęs. Ir duris uždarius laikas bėga.

Tikslinamosios aplinkybės tikslina, aiškina, konkretina tos pačios rūšies aplinkybes. Pvz. Dabar, ryte, čia, gamtoje, gera ir gražu.

Išplėstinės aplinkybės yra reiškiamos dalyviais, pusdalyviais ar padalyviais su priklausomais žodžiais. Pvz. Patekėjus saulei, atsibudo gamta.

Netiesioginiai gramatiniai komponentai – tai kreipiniai, įterpiniai, jaustukai, teigimo ir neigimo žodžiai.

Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai gali būti sudaryti iš kelių savarankiškų sakinių, sujungtų tik pagal prasmę intonacija ir skiriamų pagal tam tikrą motyvaciją pasirinktais skyrybos ženklais: , ; - :. Pvz. Saulė kyla, mėnuo dyla. Saulė švyst – mėnuo drykst. Regi: kyla rūkas, džiūsta rasa.

Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai gali būti sudaryti iš kelių savarankiškų sakinių, sujungtų intonacija ir tam tikrais sujungiamaisiais jungtukais: sudedamaisiais (ir, ir…ir, tai…tai); priešpriešiniais (bet, o, tačiau, tik, vis dėlto, vis tiek); skiriamaisiais (ar, ar…ar, arba, arba…arba); paremiamaisiais (tad, taigi, todėl, užtat). Pvz. Lauke tylu, o širdyje neramu. Ar paukštis gieda, ar širdis tvinksi?

Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai gali būti sudaryti iš vieno savarankiško (pagrindinio) ir vieno ar kelių priklausomų (šalutinių) sakinių, sujungtų prijungiamaisiais jungtukais (kad, jog, nes, kadangi, jei, jeigu, nors, kai, kada, kol, vos, kaip, lyg, tartum, negu), santykiniais įvardžiais (kuris, kas, koks), prieveiksmiais (kodėl, kur, kiek, kaip…).


Lietuvių kalbos leksika (gr. lexikos – žodinis < lexis – žodis, posakis) – tai lietuvių kalbos žodžių visuma.

Lietuvių kalba turi labai senų indoeuropiečių šeimos žodžių (pvz., mama, tėvas, sūnus, duktė, saulė), baltų šakos žodžių (pvz., lietuvių žemė, mažas, labas, eiti; latvių zeme, mazs, labs, iet; prūsų semme, masais, labs, eit), senųjų skolinių (pvz., miestas, popierius, stiklas), tarptautinių žodžių (pvz., stadionas, maratonas, telefonas, televizija, kompiuteris), lietuviškų naujadarų (pvz., švieslentė, žiniatinklis, naršyklė), lietuvių tarmių žodžių (pvz., žemaičių kuisis – uodas, kūlis – akmuo) ir daugybę kitų lietuvių bendrinės kalbos (pagrįstos vakarų aukštaičių tarme) žodžių. Jie visi ką nors reiškia, pvz., įvardija asmenį (draugas), ypatybę (geras), veiksmą (skaito), laiką (ryte, vakare) ar kitus dalykus.

Tai, ką kalbos ženklas žodis žymi ar reiškia, vadinama žodžio reikšme. Žodis gali turėti vieną reikšmę (pvz., akimirka – labai trumpas laikas, momentas) arba būti daugiareikšmis (pvz., akis – 1) regėjimo organas, 2) nertinė tinklo skylė, 3) eketė, 4) korio ar kito akyto daikto skylutė; 5) bulvės duobutė, iš kurios išauga daigas, 6) žiedo blizgus pagražinimas, 7) kortų žaidimas, 8) žaidimo taškas, 9) kokio nors prietaiso šviesa, lempa). Žodžiai gali būti vartojami tiesiogine reikšme, pvz.: rytas už vakarą šviesesnis – ryte šviesiau negu vakare; negirk dienos be vakaro – dienos orą ar sėkmę įvertink vakare. Tie patys žodžiai gali būti vartojami ir perkeltine reikšme, pvz.: rytas už vakarą šviesesnis – rimtus dalykus spręsk neskubėdamas, pailsėjęs, pagalvojęs; negirk dienos be vakaro – nevertėtų apie ką nors spręsti iškart, į visa reikia įsižiūrėti, įsigilinti, suprasti, o tik tada daryti išvadas. Tiesioginė žodžio reikšmė ar reikšmės nurodomos Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (http://www.autoinfa.lt). Įmenant perkeltines žodžių reikšmes reikia šiek tiek pasukti galvą (pagalvoti): galima suprasti iš teksto (kokie sakiniai šalia?) arba konteksto (kada, kam, kaip pavartota?). Pasidomėti perkeltinės reikšmės posakių vartojimo tradicijomis galima ir specialiuose žodynuose ar žinynuose, pvz.:Lietuvių kalbos frazeologijos žodyne, Lietuvių kalbos palyginimų žodyne, J. Lipskienės knygoje Lietuvių kalbos somatiniai posakiai ar kt. Daugiausia lietuvių kalbos turtų saugo didysis Lietuvių kalbos žodynas: 20 tomų aprašyta apie 0,5 mln lietuvių kalbos žodžių, pavartojant apie 11 mln žodžių. Šio žodyno idėjos ir darbų pradininkas – lietuvių kalbininkas K. Būga (1879–1924), jo darbą tęsė J. Balčikonis (1885–1969) ir daugybė kitų lietuvių kalbininkų bei kalbos bičiulių. Didžiojo žodyno rengimo darbas baigtas 2002 metais, o dabar šis žodynas turi savo elektroninę versiją (http:www.lkz.lt).

Kokie lietuvių leksikos aruodų žodžiai vadinami sinonimais, frazeologizmais, antonimais, homonimais? Sinonimai (gr. synōnymos – bendravardis) – tai skirtingai skambantys tos pačios arba artimos reikšmės žodžiai, pvz.: lyti, dulkti, lašnoti, lynoti, krapnoti, purkšti, pilti, pliaupti, žliaugti... Frazeologizmai (gr. phrasis – posakis, logos – žodis, sąvoka, mokslas) – tai pastovūs vientisos reikšmės žodžių junginiai (dažnai – vaizdingi), pvz.: devyni vėjai pučia galvoje – išsiblaškęs, vėju sotus – alkanas, prieš vėją nepapūsi – didesnei jėgai tenka nusileisti. Antonimai (gr. anti – priešdėlis, reiškiantis priešingybę, onyma – vardas) – tai priešingų reikšmių žodžiai, pvz.: geram visur gerai, blogam visur blogai; ko jaunas neišmoksi, to senas nemokėsi. Homonimai (gr. homos – vienodas, bendras, onyma – vardas) – tai vienodai tariami, bet skirtingos reikšmės žodžiai, pvz.: lynas – žuvis ir virvė, kasa – plaukų ir pinigų...Lietuvių kalbos vaizdingų žodžių ir posakių saugyklos – Lietuvių kalbos sinonimų žodyne, Lietuvių kalbos frazeologijos žodyne, Lietuvių kalbos palyginimų žodyne, Lietuvių kalbos antonimų žodyne ir kt.

Leksikos norma – tai kalbininkų patvirtinti ir žodynuose surašyti žodžiai ir jų vartojimo reikšmės. Šių normų nesilaikymas įvardijamas kaip kalbos normų pažeidimas – klaida. Senieji skoliniai ir tarptautiniai žodžiai yra laikomi norminiais žodžiais, o leksikos klaidomis laikomos svetimybės (nenorminiai kitų kalbų žodžiai: pvz., fainas = mielas, malonus, geras, gražus), hibridai (žodžiai su nenorminėmis žodžio dalimis: pvz., Vycka = Vytas), nenorminiai vertiniai (neatitinka lietuvių kalbos gramatikos normų, pvz., neužilgo = greitai, netrukus), netinkamos reikšmės skoliniai (lietuviški žodžiai nevartotini kitoje kalboje įprasta reikšme, pvz., sekanti stotelė = kita stotelė, o ne bėganti iš paskos stotelė).

Kodėl ir kaip šiuolaikiniame pasaulyje reikėtų saugoti, branginti lietuvių kalbą? Keliai įvairūs, bet svarbiausia – kiekvieno Lietuvos žmogaus siekiai išmokti, suprasti, pajusti, puoselėti, kūrybiškai turtinti iš senovės baltų kultūros paslaptis saugančią lietuvių kalbą.


Iš ko statomi kalbos kalbos rūmai?

Mažiausi kalbos vienetai – garsai. Juos pirmiausia ištaria gimęs kūdikis, o moksliškai kalbos garsus tiria fonetikos [gr. phone – garsas] mokslas.

Iš garsų susideda skiemenys ir žodžiai. Jų sudėliojimas – tai antrasis vaiko kalbėjimo etapas. Morfologija [gr. morphe – forma, gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas] nagrinėja žodžių sandarą, žodžių darybą ir pagal bendrus požymius išskirtas žodžių grupes – kalbos dalis. Leksikologija [gr. lexis – žodis, posakis, gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas] – tai mokslas, tyrinėjantis kalbos žodžius kilmės, raidos, reikšmių, vartojimo, stilistikos požiūriais.

Žodžiai jungiasi į junginius ir sakinius. Kalbėjimas žodžių junginiais ir sakiniais – jau trečiasis kalbos mokymosi etapas. O sintaksės [gr. syntaxis – susidarymas, sandara] mokslas išsamiai analizuoja žodžių junginių ir sakinių sandarą ir rūšis.

Lietuvių kalbos mokslų studijos sudaro sąlygas kiekvienam žmogui pagilinti savo individualų kalbos pažinimą aiškinantis kalbos fonetiką (garsyną), morfologiją (žodžių formas – žodžio ir kalbos dalis), leksiką (žodžių reikšmes - žodyną) ir sintaksę (žodžių junginius ir sakinius).

Tekstas [lot. textum – sujungimas] – tai sakytinės, rašytinės, vaizdinės, garsinės arba mišrios formos ir rišlaus turinio kūrinys arba jo ištrauka. Prisiminkite, kokius pirmuosius savo tekstus sukūrėte (pvz., sakytines pasakas, pieštas istorijas, daineles, žaidybinius vaidinimus ar...), kokius tekstus smagu kurti dabar, kokius norėtumėte išmokti kurti ateityje? Kokie Jūsų svajonių, vilčių kalbos rūmai?


Įvardžiuotinės būdvardžių formos – tai būdvardžiai, prie kurių galūnių prijungtos papildomos įvardžių jis, ji formos, norint suteikti išskirtinumo ypatybių. Pvz.:baltas + jis = baltasis, tyli + ji = tylioji, aukšti + jie = aukštieji, ramios+ jos = ramiosios.

1. Įvardžiuotinių būdvardžių tam tikruose linksniuose rašomos nosinės balsės: moteriškosios ir vyriškosios giminės vienaskaitos galininke (ką?) bei daugiskaitos kilmininke (ko?) – dvi nosinės balsės, moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininke (kuo?) bei daugiskaitos galininke (ką?) – viena nosinė balsė. Pvz.:baltąją, baltąjį, baltųjų, baltąja, baltąsias (tradicinė ir morfologinė rašyba).

2. Reikėtų įsidėmėti, jog įvardžiuotinių būdvardžių vienaskaitos naudininke ir vietininke nosinės balsės nerašomos. Pvz.: baltajam, baltajai, baltajame (fonetinė rašyba).