Išplėstinė paieška

Sakinys – tai prasmės ryšiais susijusių žodžių grupė arba vienas žodis, tariami (-as) baigtine intonacija. Pvz. Aušta rytas. Šviesu.

Pagal sakymo tikslą bei pobūdį skiriami tiesioginiai (teigimas), skatinamieji (prašymas, raginimas, liepimas) ir klausiamieji (klausimas). Pvz. Bunda gamta. Pabusk, žmogau. Ar girdi gamtos šnabždesius?

Pagal intonaciją skiriami paprasti sakiniai (ištariami ramiai – teigiamąja, nutylimąja ar klausiamąja intonacija; baigiasi tašku, daugtaškiu, klaustuku) ir šaukiamieji (ištariami pakilia intonacija, baigiami šauktuku). Pvz. Taip. Girdžiu... Ar nesapnuoju? Tai vyturys!

Sakiniai pagal jų sandarą skiriami į vientisinius (turi vieną gramatinį centrą – veiksnį ir tarinį – arba nors vieną iš jų) ir sudėtinius (turi kelis gramatinius centrus). Pvz. Kyla saulė. Krinta rasa. Išsisklaidys rūkas, nudžius rasa. Kartais kalboje (ir šnekamojoje, ir meninėje) atsiranda nepilnųjų sakinių – tai pilnųjų sakinių atkarpos, dalelės. Pvz. Taip. Kodėl?

Sudėtinis sakinys – tai sakinys, turintis kelis gramatinius centrus (atskiras veiksnio ir tarinio grupes), kurie dažniausiai atskiriami vienas nuo kito kableliais, brūkšniais, dvitaškiais, kabliataškiais.. Pvz. Dainuoja jaunas, dainuoja ir senas. Pasėjau ropę – išdygo krienas. Susimąstyk: geras žodis gerus darbus gimdo. (Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai). Koks paukštis, toks ir lizdas. Kur dūmai, ten ir ugnis. Kur du stos, visados daugiau padarys. (Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai).

Literatūra [lot. litteratura – tai, kas parašyta] – visos žmonijos, kurios nors šalies, tautos arba laikotarpio grožinių (meno), dalykinių (pagrįstų faktais, dėsniais, informacija) ir kitokių (religinių, filosofinių, asmeninių ar kt.) raštų visuma.

Dalykine literatūra vadinami rašytiniai tekstai, kurie vadovėliuose, žinynuose, enciklopedijose, mokslinėse ar mokslo populiarinimo knygose, žurnalų, laikraščių, interneto svetainių straipsniuose, dokumentuose pateikia faktais (tikrais įvykiais) pagrįstą informaciją. Taigi dalykinės literatūros svarbiausias tikslas ir paskirtis – supažindinti skaitytojus su keliautojų, mokslininkų, žurnalistų ir kitų profesijų žmonių gyvenimų įvykiais, mokslo atradimais, išradimais, išmintingų žmonių patirtimi, samprotavimais.

Dalykinei literatūrai gali būti būdingi tarptautiniai žodžiai, mokslo terminai, joje dažnai nurodomos tikslios datos, istorinių asmenybių arba žinomų šiuolaikinių žmonių vardai ir pavardės, geografinių vietovių pavadinimai.Veikėjai, veiksmo laikas, vieta ir įvykiai būna tikri, neišgalvoti. Juose gali būti pateikiamos tam tikrų mokslo sričių (pvz., istorijos, geografijos, biologijos, literatūros, kalbotyros, matematikos, fizikos, chemijos...) žinios, aptariami duomenys. Aptariamos temos ar svarstomos problemos dažnai nusakomos pavadinimuose arba pačiuose tekstuose, pagrindinės mintys dažniausiai išsakomos tiesiogiai, vengiama perkeltinių prasmių ar dviprasmybių.

Dalykinė literatūra skiriama skirtingo amžiaus (pvz., ikimokyklinio, jaunesniojo mokyklinio, vyresniojo mokyklinio), skirtingų profesijų (pvz., architektams, gydytojams, geologams...) ar skirtingų pomėgių (pvz., keliautojams, gamtos mėgėjams, sodininkams, smaližiams...) skaitytojams – tai įvardijama serijos arba knygų pavadinimuose, įrašoma pradiniuose arba paskutiniuose puslapiuose: pvz., pažintinė serija „Gamta šalia tavęs“, Mokinio žinynas 5-12 klasei; Ar žinai? Išsilavinimo pagrindai, „Istorijos enciklopedija“ – įdomus ir vaizdus žinynas vaikams (nors šią knygelę smagu skaityti ir tėtei su mama; „Pažink pasaulį“ serija skirta smalsiai ir reikliai jaunuomenei ir kt.

Dalykiniai tekstai – ir mokyklinių vadovėlių puslapiuose, ir specialiai jauniesiems skaitytojams skirtose mokslininkų knygose. Pavyzdžiui, archeologės L. Nakaitė („Žalvariniai senolių laiškai“) ir R. Rimantienė („Lietuva iki Kristaus“) jauniems skaitytojams skirtose knygose labai įspūdingai atveria senovės baltų pasaulį, o etnologė A. Vyšniauskaitė („Mūsų metai ir šventės“) primena lietuvių kalendorinių papročių ir švenčių ratą. Apie Lietuvos gamtą, augalus, gyvūnus, tradicijas, papročius vaizdingai pasakoja mokslininkai L. Klimka, R. Kazlauskas, Ž. Lazdauskaitė knygoje „Po tėviškės dangum“. Šiose knygose stengiamasi ne tik įspūdingai aptarti proistorines ir istorines epochas, papročius, bet ir sužadinti jaunų žmonių nuoširdų susidomėjimą savo šiandienine Tėvyne. „Mūsų protėvių pėdsakai slypi visose mūsų dabartinio gyvenimo srityse, tad lieskime juos su meile ir pagarba.“ – kreipiasi į jaunus skaitytojus R. Rimantienė.

Kad jauniems skaitytojams skaityti dalykinę literatūrą būtų įdomiau, į jiems skirtus tekstus įpinama ir grožinės literatūros elementų. Pavyzdžiui, užmenamų mįslių ir atsakymų į jas forma pagrindžiama lietuvių mokslininkų parašyta knygų serija „100... mįslių“ (literatūros, teatro, botanikos, matematikos ir kt.). Žaismingas humoristinis pasakojimas jungia „kraupiosios istorijos“ (rekomenduoja klasikas Juozas Erlickas), „kraupiojo meno“ (pvz., „Magišką muziką“ rekomenduoja Marijonas Mikutavičius), „kraupiojo mokslo“ (pvz., „Fataliąją fiziką“ rekomenduoja akademikas Juras Požėla, „Žiauriąją žalumą“ – daktaras Zigmantas Gudžinskas, „Gaivališkąją gamtą“ – profesorius Ričardas Kazlauskas, „Cheminį chaosą“ – akademikas Benediktas Juodka, „Kraują, kaulus, kepenis ir kt.“ – profesorius Kęstutis Vitkus) serijas. Įdomių klausimų ir atsakymų į juos forma sudarytos pasaulio pažinimo serijos „Gudrių atsakymų knygos“ (pvz., „Žemė ir visata“, „Gamta ir gyvūnai“, „Mokslo įdomybės“). Net matematikos galima mokytis linksmai, jei atsiverčiamos tokios knygos: pvz., P. Patilla „Linksmoji matematika“, B. Adam „Kieti riešutėliai gudrioms galvelėms“, H. M. Enzensberger „Skaičių kipšas (sapnų knyga visiems, kurie bijo matematikos“), A. Parisi „Magiški skaičiai ir klaidžiojančios žvaigždės“. Mokslininkė D. Dilytė jaunus skaitytojus kviečia susipažinti su senovės Graikija skaitant nuotykių apysaką „Heladės šviesa“, kalbininkas J. Šukys knygoje „Gramatikos šalyje“ lietuvių kalbos gramatikos įdomybes išsiaiškinti patiki pagrindiniam veikėjui šeštokui Vytukui.

Dalykinė literatūra gali mokyti ne tik mokslo dalykų, ji gali padėti, patarti jauniems žmonėms, kaip rengtis turistiniams žygiams (pvz., „Žygeivio vadovas“), kaip elgtis neįprastose situacijose (pvz., „Kaip išgyventi“), kaip spręsti (ne)paprastas kasdieninio gyvenimo problemas (pvz., „Mergaičių knyga“, „Berniukų knyga“), kaip švęsti šventes (pvz., „Laisvalaikio skrynelė“, „Vaikų šventės“) ir t.t.

Taigi šiuolaikinėje dalykinėje literatūroje jaunimui mokslo tiesos ir gyvenimo išmintis gali būti perteikiamos dalykiškai arba pasitelkus grožinės literatūros elementus: perkeltinės prasmės pavadinimus, vaizdingą kalbą, meninius vaizdus (sugalvotus veikėjus, fantastines erdves, siužetus), įdomias konstrukcijas ir kitokias žaismingas idėjas.

Kadangi drama – viena iš grožinės literatūros rūšių (šalia epo ir lyrikos), tai ir jos kalba gali pasižymėti visomis meninėmis priemonėmis: pvz., epitetais arba vaizdingais veiksmažodžiais (vaizdingai asmens, daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybę arba veiksmą nusakančiais žodžiais), įasmeninimais (vaizdingais perkeltinės reikšmės pasakymais, suteikiančiais žmogaus savybių gamtos reiškiniams, gyvūnams, daiktams). Pvz. Vieversėlis. Tos girios man gražios ir gūdžios... (S. G.)

O skiriamieji dramos kalbos požymiai – tai monologai, dialogai ir autoriaus pastabos, arba remarkos.

Monologas [gr. monologos < monos – vienas+ logos – kalba, žodis] – tai grožinio literatūros kūrinio(ypač dramos)veikėjo kalba, tiesiogiai nepriklausoma nuo kitų veikėjų kalbos, neįeinanti į dialogą. Pvz. Vieversėlis. Kas nori, virš marių / Aukštai lekioja, / O aš pagirėliais / Linksmai dainuoju. (S. G.)

Dialogas [gr. dialogos – pokalbis] – dviejų ar daugiau veikėjų pokalbis literatūros kūrinyje (dramos kūrinyje – pagrindinė kalbinės raiškos forma). Pvz. Mergaitė. O ko tos girios žalios / Užtemsta naktimis? Vieversėlis. Stebuklų pilna žemėje, / Alsuok paslaptimis...

Autoriaus pastabos, arba remarkos [gr. rhema – žodis, posakis] – dramos kūrinio autoriaus (kai kada režisieriaus) pastabos pjesės tekste. Pvz. Mergaitė ir vieversėlis išklysta pro kitas rūmų duris. Atsiveria karalystės vaizdai, nelyginant kokia vizija. (S. G.)

Pavyzdžiai iš S. Gedos pjesės-pasakos „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“. le�@ob
�3  weight:normal'>Dalykiniai tekstai – ir mokyklinių vadovėlių puslapiuose, ir specialiai jauniesiems skaitytojams skirtose mokslininkų knygose. Pavyzdžiui, archeologės L. Nakaitė („Žalvariniai senolių laiškai“) ir R. Rimantienė („Lietuva iki Kristaus“) jauniems skaitytojams skirtose knygose labai įspūdingai atveria senovės baltų pasaulį, o etnologė A. Vyšniauskaitė („Mūsų metai ir šventės“) primena lietuvių kalendorinių papročių ir švenčių ratą. Apie Lietuvos gamtą, augalus, gyvūnus, tradicijas, papročius vaizdingai pasakoja mokslininkai L. Klimka, R. Kazlauskas, Ž. Lazdauskaitė knygoje „Po tėviškės dangum“. Šiose knygose stengiamasi ne tik įspūdingai aptarti proistorines ir istorines epochas, papročius, bet ir sužadinti jaunų žmonių nuoširdų susidomėjimą savo šiandienine Tėvyne. „Mūsų protėvių pėdsakai slypi visose mūsų dabartinio gyvenimo srityse, tad lieskime juos su meile ir pagarba.“ – kreipiasi į jaunus skaitytojus R. Rimantienė.

Kad jauniems skaitytojams skaityti dalykinę literatūrą būtų įdomiau, į jiems skirtus tekstus įpinama ir grožinės literatūros elementų. Pavyzdžiui, užmenamų mįslių ir atsakymų į jas forma pagrindžiama lietuvių mokslininkų parašyta knygų serija „100... mįslių“ (literatūros, teatro, botanikos, matematikos ir kt.). Žaismingas humoristinis pasakojimas jungia „kraupiosios istorijos“ (rekomenduoja klasikas Juozas Erlickas), „kraupiojo meno“ (pvz., „Magišką muziką“ rekomenduoja Marijonas Mikutavičius), „kraupiojo mokslo“ (pvz., „Fataliąją fiziką“ rekomenduoja akademikas Juras Požėla, „Žiauriąją žalumą“ – daktaras Zigmantas Gudžinskas, „Gaivališkąją gamtą“ – profesorius Ričardas Kazlauskas, „Cheminį chaosą“ – akademikas Benediktas Juodka, „Kraują, kaulus, kepenis ir kt.“ – profesorius Kęstutis Vitkus) serijas. Įdomių klausimų ir atsakymų į juos forma sudarytos pasaulio pažinimo serijos „Gudrių atsakymų knygos“ (pvz., „Žemė ir visata“, „Gamta ir gyvūnai“, „Mokslo įdomybės“). Net matematikos galima mokytis linksmai, jei atsiverčiamos tokios knygos: pvz., P. Patilla „Linksmoji matematika“, B. Adam „Kieti riešutėliai gudrioms galvelėms“, H. M. Enzensberger „Skaičių kipšas (sapnų knyga visiems, kurie bijo matematikos“), A. Parisi „Magiški skaičiai ir klaidžiojančios žvaigždės“. Mokslininkė D. Dilytė jaunus skaitytojus kviečia susipažinti su senovės Graikija skaitant nuotykių apysaką „Heladės šviesa“, kalbininkas J. Šukys knygoje „Gramatikos šalyje“ lietuvių kalbos gramatikos įdomybes išsiaiškinti patiki pagrindiniam veikėjui šeštokui Vytukui.

Dalykinė literatūra gali mokyti ne tik mokslo dalykų, ji gali padėti, patarti jauniems žmonėms, kaip rengtis turistiniams žygiams (pvz., „Žygeivio vadovas“), kaip elgtis neįprastose situacijose (pvz., „Kaip išgyventi“), kaip spręsti (ne)paprastas kasdieninio gyvenimo problemas (pvz., „Mergaičių knyga“, „Berniukų knyga“), kaip švęsti šventes (pvz., „Laisvalaikio skrynelė“, „Vaikų šventės“) ir t.t.

Taigi šiuolaikinėje dalykinėje literatūroje jaunimui mokslo tiesos ir gyvenimo išmintis gali būti perteikiamos dalykiškai arba pasitelkus grožinės literatūros elementus: perkeltinės prasmės pavadinimus, vaizdingą kalbą, meninius vaizdus (sugalvotus veikėjus, fantastines erdves, siužetus), įdomias konstrukcijas ir kitokias žaismingas idėjas.

Dramos kūriniai (arba filmų scenarijai) nuo kitų grožinės literatūros kūrinių jau nuo pirmųjų eilučių skiriasi savo struktūra: po pavadinimo iš eilės surašomas veikėjų sąrašas ir trumpi veikėjų apibūdinimai. Pvz.

Veikėjai

Tėvas

Mergaitė – jo dukra

Vieversėlis ir t.t.

Dramos kūriniai skaidomi į veiksmus ir scenas – lygiavertės reikšmės ir laiko trukmės dalis.

Dramos vieta, laikas ir veikėjų veiksmai dažniausiai nurodomas autoriaus remarkose arba sužinoma iš veikėjų kalbos.

Pvz. Didelis erdvus kiemas, visas prižėlęs žolių,, netoliese sodas, kur žydi obelys.

Vežimaitis smagiai lekia, o Tėvas dainuoja

Čia miškelis, čia upelis,

Tas upelis guru guru,

Lik sveika, brangi dukrele,

Išvažiuoju aš į turgų.

Dramos (filmo) veiksmas – dažniausiai dramos kūrinio (filmo) tikrovės vaizdavimo pagrindas, grindžiamas konfliktu (išorinių ir / arba vidinių jėgų susidūrimu). Dramos (filmo) įvykiai dažniausiai siejami priežasties ir pasekmės ryšiais, todėl tradiciškai skiriami šie draminio veiksmo etapai:

1) ekspozicija (veiksmo situacijos, priešingų jėgų ar pagrindinių poetinių motyvų pristatymas): pvz., Tėviške, tėviške iš nekaltų / Atsiminimų pilies...;

2) užuomazga (veiksmo pirminis postūmis): pvz., Mylimas, brangus tėveli, / Tu nupirk man vieversėlį...;

3) veiksmo vystymasis / raida / eiga: pvz., Su tuo vieversiu, dukrele, / Tau reikės pas liūtą eiti...;

4) kulminacija (aukščiausias veiksmo įtampos taškas): pvz., Išvaduosime mergaitę,/ Išvaduosime mergaitę!;

5) atomazga (konflikto sprendimas): pvz., Tėvas, Mergaitė, žvėrys ir paukščiai, atvirtę į žmones...;

6) epilogas (baigiamieji žodžiai, apibendrinimas): pvz., Vieversėlis, vieversėlis, / Jis dangaus ir žemės sūnus, / Kas rytelį atsikėlęs / Sergi mūsų žemę ir namus...

Pavyzdžiai iš S. Gedos eiliuotos pjesės-pasakos „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“.

Drama. Dramos ištakos. Tragedija. Komedija. Dramos istorija. Šiuolaikinė drama. Pjesė. Pjesė-pasaka.

Drama [gr. drao – veikti] – viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (šalia epo ir lyrikos) – tai literatūros kūrinys, kuriame vaizduojamieji įvykiai atskleidžiami per veikėjų kalbą (monologus ir dialogus) ir kuris paprastai yra skiriamas vaidinti teatre.

Nuo senovės Graikijos laikų skiriami trys pagrindiniai dramos žanrai: komedija (linksmas, juokingas, laimingos pabaigos kūrinys), tragedija (liūdnas, nelaimingos pabaigos kūrinys) ir drama (įvairių problemų kėlimo ir sprendimo kūrinys). Iš šių kildinami ir kiti dramos žanrai – pvz., pjesė-pasaka – tai teatrui skirtas pasakiškų (tautosakiškų arba kūrėjų vaizduotės sukurtų) motyvų kūrinys. Visų dramos kūrinių pagrindas – konfliktas [lot. conflictus – susidūrimas] – išorinių arba vidinių jėgų susidūrimas, priešprieša, kova.

Teatras [gr. theatron – reginio vieta, reginys] – tai vaidybos menas. Jo užuomazgos ir ištakos – įvairių tautų senosios religinės apeigos, kalendorinių švenčių papročiai, žaidimai, rateliai, smulkiosios tautosakos šmaikštūs dialogai ir kiti suaugusiųjų ir vaikų vaidinimai, muzikiniai kūriniai, šokiai.Teatro, kaip savarankiško meno, pradžia laikomi 534 m. pr. Kr., kai Graikijoje, Atėnuose, pirmąsyk žiūrovams buvo parodyta tragedija. Romėnai, III a. pr. Kr. pavergę Graikiją, perėmė graikų teatro tradicijas, tačiau jų teatras turėjo stiprius konkurentus – cirką ir gladiatorių kautynes. Viduramžiais religiniai vaidinimai (mirakliai, misterijos, moralitė, farsai) buvo vaidinami bažnyčių šventoriuose, miestų aikštėse. XV-XVII a. susiformavo profesionalūs italų, anglų, prancūzų dramos ir muzikiniai operos ir baleto teatrai. 1895 m. Palangoje įvyko pirmasis lietuvių mėgėjiškas dramos vaidinimas – A. Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje“, o 1920 m. Kaune – pirmasis profesionalaus dramos teatro spektaklis.

Vaikų žaidimai – tai lyg teatrinio meno pirminiai modeliai: žaidimas su lėlėmis – lėlių teatras, vaidmeniniai žaidimai – dramos teatras, žaidimai-rateliai – operos ir baleto pradmenys. Taigi vaikai žaisdami tarsi pakartoja pasaulio teatro istoriją ir patys žaisdami kuria savo teatrą.

Grožinėje vaikų literatūroje – daug kūrybingų veikėjų, kurie vaizduotėje arba savo kasdieniniame gyvenime – tarsi teatro scenoje – išradingai kuria dramas... Pavyzdžiui, Tomas Sojeris (M. Tveno „Tomo Sojerio nuotykiai“), Mikė (P. Cvirkos „Vaikų karas“), Emilis (A. Lindgren „Emilis iš Lionebergos“), Bernardas (G. Morkūno „Vasara su Katšuniu“), Pepė Ilgakojinė (A. Lindgren „Pepė Ilgakojinė“), Irka (Šatrijos Raganos „Irkos tragedija“), Vilija (G. Morkūno „Grįžimo istorija“) ir kt.

Mokyklinius spektaklius galima kurti pagal tautosakos, grožinės literatūros prozos ir poezijos kūrinius, originalius savo scenarijus arba rinktis profesionalių rašytojų dramos kūrinius. Vaikams skirtų lietuvių dramos kūrinių galima rasti knygose „Lietuvių vaikų dramaturgija“ ir „Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra“ (II tomas), B. Sruogos knygoje „Aitvaras teisėjas“, V. Palčinskaitės rinktinėje „Skersgatvio palangė“, M. Martinaičio rinktinėje „Pelenų antelė“, N. Indriūnaitės knygoje „Baltos pasakos“ ir kitose knygose bei žurnaluose.

Interaktyvioje lituanistinėje svetainėje dramos meno mįslėms užminti ir įminti yra skiriama tema „Teatro aikštė“.

Dramos (kaip ir epo bei lyrikos) kūrinių (filmų) prasmės – tai šių kūrinių temos, problemos, jausmai, nuotaikos, pagrindinės mintys. Visa tai išsako tiesiogiai patys dramų (filmų) veikėjai arba tai nujaučia / patiria / supranta atidūs dramų (filmų) žiūrovai.

Tema – tai, kas kūrinyje vaizduojama svarbiausia. Dramos kūrinių (filmų) temas dažnai nusako jų pavadinimai: pvz., B. Sruogos „Aitvaras teisėjas“, V. Palčinskaitės „Andrius“, S. Gedos „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“, E. Ignatavičiaus „Šyvio dalia“, lituanistinės svetainės animaciniai filmai „Jogaila prie Baltijos“, „Mūsų senis besmegenis“. Kartais dramos kūrinių (filmų) pavadinimai tik intriguoja, pateikia tam tikras temos užuominas: pvz., J. Vaičiūnaitės „Skersgatvio pasaka“, M. Martinaičio „Pelenų antelė“, lituanistinės svetainės animaciniai filmai „Varpo pelkė“, „Spalvotas vaikystės vėjas“, mokinių poetinė kompozicija „Gandrai, gandrai, apsuk ratą!“. Pasižiūrėjus draminius kūrinius, temą įvardyti nesunku – sakoma jog šis spektaklis, filmas... apie... padavimų atsiradimą, vaikystės paslaptis, vaikus ir gandrus ar kt.

Problema - kūrinyje keliamas, numanomas ar / ir sprendžiamas klausimas. Dramos kūrinio (filmo) problemos užuominų gali slypėti jau kūrinių pavadinimuose: pvz., R. Skučaitės „Mergaitė ieško pasakos“, A. Gudelio „Kur iškeliavo milžinai?“, lituanistinės svetainės animacinis filmas „Ką kuždėjo Nidos kopa“. Kartais probleminiai klausimai išsakomi pačių dramos kūrinių (filmų) veikėjų. Pvz., E. Ignatavičiaus pjesės „Šyvio dalia“ žirgas Šyvis klausia: „Už ką mane jie šitaip muša?“; „Nesuprantu, koks jam smagumas daužyti mano šonus?‘ „Kur mano namai?“; mama klausia berniuko:“Už ką muši Šyvuką, besarmati?“, berniukas klausia tėčio: „Už ką tu Šyvąją muši?“, „Už ką tu jam taip keršiji?“. Iš šių tiesioginių klausimų galima savais žodžiais nusakyti ir pagrindinę šio kūrinio problemą, kuri gali būti įvardijama tiesiogiai – kodėl žmogus negailestingas gyvūnams?, ir perkeltine prasme – kodėl žmonės ardo gamtos ir žmogaus darną Žemėje, pažeidžia svarbiausius žmogiškumo dėsnius? ar pan.

Aforizmas [gr. aphorismos <aphorizo – apibrėžiu] – trumpas, įtaigios formos posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai netikėtą mintį. Pvz., E. Ignatavičiaus pjesės „Šyvio dalia“ kumelė moko savo eržiliuką: „Saulė, vaikeli, nepražus, / ji nejaunės ir nepasens – / ilgiau už mus visus gyvens. / Bus ji tau priešas, / bus ir draugas, / šviesi, linksma ir apsiniaukus.“; „Kentėk ir lauk, kol kailis surambės. <...> Iki duobės.“; „Per darbą tik pažinsi avižos saldumą.“; „Laikykis, vyrai nesiskundžia.“ Šyviukas pažįsta gyvenimą ir palengva atranda savo tiesas: „Aš jiems lengvai nepasiduosiu.“; „Tai ko jūs tylit, po šimts pypkių!“; „Kaip įdomu, gyvenimas, man rodos, darbo vertas.“; „Aš su tavim – nors į pasaulio kraštą!“.

Pagrindinė mintis - tai, kas kūriniu pasakoma ar suprantama perskaičius/ išgirdus/ pamačius svarbiausia. Retai, bet kartais pavadinimuose gali būti išsakyta pagrindinės kūrinio minties galimybė: pvz., lituanistinės svetainės animaciniai filmai „Senas nebūtinai turi būti liūdnas“, „Kartais vaikiškos svajonės išsipildo“. Svarbios mintys gali būti tiesiogiai išsakomos ir pačių dramos (filmo) veikėjų. Pvz., E. Ignatavičiaus pjesės „Šyvio dalia“ kumelė savo sūnui sako: „Privalom atidirbt už maistą – tokia jau mūs, arklių, dalia.“; „Priprask, vaikeli, ir kentėk - / žaboklių laukia visas pūdas.“. Dingus Šyviui, sūnus dėl to kaltina tėvą: „Todėl taip atsitiko, kad tėtė užmušė Šyvutę! Arkliamušys!“. Pjesės pabaigoje maištininko kelią pasirinkęs Šyvis gailiai atsidūsta ir prieš mirtį ištaria paskutinius žodžius: „Dabar aš viską supratau...“ Ką suprato Šyvis? Ar reikėjo klausyti motinos ir nuolankiai priimti artojo arklio likimą (dalią)? Ar visų arklių – ir laukus ariančių, ir klajokliams tarnaujančių – dalia ta pati – nelaiminga? Kad visi žmonės negailestingi? Kad tik gamta gali Tave paguosti, užjausti, ne žmonės (berniukas paklūsta tėvo draudimui), nes tik ežeras pasigaili nuvargusio Šyvio „Še atsigerk, še, nusiprausk, prakaito druską nuskalauk...“? O gal pagrindinė mintis turėtų rastis kiekvieno iš mūsų – Žemės gyventojų – sąžinėje? Kaip mes, šiuolaikiniai žmonės, turime elgtis su gamta – vandenimis, žeme, augalais, gyvūnais, kitais žmonėmis – savo broliais? Gal šis atsakymas – tai aptartos E. Ignatavičiaus pjesės pagrindinė mintis? O gal jų slypi ne viena, nes dažnai dramos kūriniai būna daugiaprasmiai...

Poezijos [gr. poiēsis – kūryba, kūrinys] kalba (kaip ir kitos grožinės literatūros) pasižymi meninės raiškos turtingumu, pvz., epitetais, vaizdingais veiksmažodžiais, palyginimais, perkeltinės reikšmės posakiais (pvz., įasmeninimais) ir kt.

Pvz.

A. Marčėnas

Mėnesiena

Tos Birželio naktys –

nuskaidrėję, šviesios –

veriančios ir tiesios,

kaip pelėdų akys.

Kur Diena užsnūdo,

tik Mėnulis žino –

žvelgdamas į krūmą

žydinčio jazmino.

Išskirtinė poezijos formos ypatybė yra ritminė eilučių struktūra, vadinama eiliuota kalba, todėl poezija regima ir skaitoma kaip vienodai ritmiškai eilutėmis parašytas tekstas.

Posmas (strofa) – vieningos struktūros, intonacijos, ritmikos, užbaigtos prasmės eilučių derinys, darniai pasikartojantis eiliuotame kūrinyje kaip pagrindinis vienetas. Posmų gali būti rimuotų ir nerimuotų, gali būti dvieilių (distichai), trieilių (tercina), ketureilių ir t. t. Kartais eilėraštį sudaro vienas tam tikros struktūros posmas (pvz., trioletas) arba kelių posmų derinys (pvz., sonetas, rondo).

Pvz.

Judita Vaičiūnaitė

Ledo lelija

Šarmos lange,

žiemos speige

tapai snaige

tamsoj blizgia...

Ritmas [gr. rhythmos – darnumas, proporcingumas] – tolygus kalbos garsų (pvz., ilgųjų ar trumpųjų skiemenų) ir / ar intonacinių elementų (pvz., kirčiuotų skiemenų) pasikartojimas, sakinių sandaros panašumas.

Pvz.

O lelija

Suknia nauja

tau kasoje

šviesos gija...

Rimas [pranc. rime < gr. rhythmos – darnumas, proporcingumas] – poezijos eilučių pradžios arba pabaigos žodžių skiemenų vienodas arba panašus skambesys.

Pvz.

Tamsioj nakty

ledu virsti

tokia skaisti

tokia grakšti...

Intonacija [lot. intonio – šaukiu, garsiai tariu] – teksto (sakinio, strofos) skaitymo būdas (skambesys, melodija), lemiamas garsų, sąskambių, ritmikos, sintaksės ženklų, skaitovo nusiteikimo.

Pvz.

Tokia keista,

lyg išpiešta,

tokia balta,

tokia šalta...

O tų intonacijų sklaida kiekvieno skaitytojo pojūčiuose daugiaaidė...

Poezija [gr. poiēsis – kūryba, kūrinys] – tai eiliuota kalba parašyti literatūros kūriniai.

Tai vienas iš pagrindinių (greta prozos) kalbos organizavimo būdų, kuriam būdinga ritminė eilučių struktūra.

Antikiniais laikais visoms literatūros rūšims – ir epui (pasakojimai), ir lyrikai (jausmų raiška), ir dramai (veikėjų ir idėjų kovos, veiksmų sandūros) buvo privaloma eiliuota kalba. Taigi poezijos terminas jungia visais laikais parašytus ir šiais laikais rašomus eiliuotus tekstus: pvz., epines poemas, poetines dramas, eilėraščius, pasakėčias, poemas-pasakas ir kt.

Lietuvių (kaip ir kitų tautų) poezijos ištakos – liaudies dainos, nuo seniausių laikų muzikine-poetine forma raminusios kūdikius, džiuginusios paaugusius vaikus, garbinusios dievus ir deives, atskleidusios jaunų žmonių jausmus, išsakiusios šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo rūpesčius, padėjusios dirbti darbus, lydėjusios karius į karą ar artimuosius tolimas šalis ir laukusios jų sugrįžtant, apraudusios išėjusius Anapilin, sutelkdavusios kaimo bendruomenes per kalendorines šventes.

Lietuvių dainuojamoji tautosaka – tai dainos (kalendorinių papročių, jaunimo, darbo, šeimyninių švenčių, karo, pasipriešinimo ir kt.), raudos (atsisveikinimo su artimaisiais giesmės), religinės giesmės (krikščioniškosios tradicijos tąsa). Šiaurės Lietuvoje buvo išsaugotos ypač senovinės muzikinės ir poetinės formos sutartinės – daugiabalsio dainavimo stiliaus šeimos, bendruomenės, kalendorinių apeigų giesmės, išsiskiriančios paslaptingais priedainiais (pvz., duno, dauno, čiūto, lioj, lado, laduto, tuto, lingo) ir augalų motyvų gausa (pvz., dobilo, dagilio, šalavijo, ratilėlio, rūtos). O sutartinė „Ko tujei, kunigėli, sudaičio...“ (spėjama, skirta Kauno pilies gynimui 1362 m. apdainuoti) – įspūdingas istorinės-karinės dainos pavyzdys.Literatūrologas D. Sauka šį lietuvių tautosakos paveldą apibūdino taip: „ Sutartinės – retenybė, išaugusi iš archajinio pirmavaizdžio.“

Lietuvių rašytinės poezijos pradžia laikoma M. Mažvydo eiliuota prakalba „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump“ (knygelės pačios kreipiasi į lietuvius ir žemaičius), išspausdinta 1547 m. pirmoje lietuviškoje knygoje „Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo, rašto ir giesmės dėl krikščionybės bei dėl bernelių jaunų išguldytos...“. Šis tekstas – tai tarsi pirmas lietuvių eilėraštis, būsimos lietuvių poezijos idėjų versmė: jausmingumas ir nuoširdumas (kreipiamasi į skaitytojus kaip į „brolius ir seseris“), pamokymai (mokoma krikščioniškojo tikėjimo tiesų – „visa širdžia tur tą Dievo žodį mylėti“), istorinė ir mitologinė atmintis („Kaukus, Žemėpačius ir Laukosargus pameskit, visas velniuvas, deives apleiskit“), meniškumas (personifikacija „imkit mane ir skaitykit“ – į skaitytojus kreipiasi pati knyga) ir kt. Lietuvių poezijos istorijos viršukalnės – tai K. Donelaičio (XVIII a.), S. Stanevičiaus, D. Poškos, A. Strazdo, A. Baranausko, A. Vienažindčio, P. Vaičaičio, V. Kudirkos (XIX a.), Maironio,V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos, K. Binkio (XIX-XX a.), K. Borutos, S. Nėries, A. Miškinio, J. Aisčio, F. Kiršos, J. Tysliavos, H. Radausko, A. Žukausko V. Mačernio, H. Nagio, P. Širvio, J. Degutytės, A. Mackaus, V. Daunio (XX a.), B. Brazdžionio, K. Bradūno J. Marcinkevičiaus, A. Maldonio, A. Baltakio, J. Vaičiūnaitės, M. Martinaičio, S. Gedos, N. Miliauskaitės, V. Kukulo, A. Nykos-Niliūno, Liūnės Sutemos, V. Bložės, L. Gutausko, T. Venclovos, D. Kajoko, A A. Jonyno, A. Marčėno, S. Parulskio ir kt. (XX-XXI a.) kūryba. Lietuvių vaikų poezijos ištakos – tautosaka, skirta vaikams (pvz., lopšinės, mįslės, minklės) ir pačių vaikų sukurta (pvz., žaidimų, ganymo ir humoristinės dainelės, skaičiuotės, greitakalbės). Šias tautosakines tradicijas tęsė ir tęsia lietuvių poetai. Pirmasis eilėraštis „Kalėdaitis“ dėl mažų vaikelių“, skirtas specialiai vaikams, buvo išspausdintas 1763 metais elementoriuje. Pasakėčias XVIII –XIX a. rašė K. Donelaitis, S. Stanevičius, V. Kudirka. Pirmuoju lietuvių vaikų poetu galima būtų laikyti K. Aleknavičių, 1861 m. išleidusį pasakų, apsakymų ir eilėraščių rinkinį vaikams, o XX a. pirmojoje pusėje jaunajam skaitytojui poeziją skyrė žymūs lietuvių poetai K. Binkis, B. Sruoga, S.Nėris, B. Brazdžionis (Vytė Nemunėlis), o XX a. antrojoje pusėje – A. Matutis, K. Kubilinskas, M. Vainilaitis, P. Širvys, J. Marcinkevičius, J. Degutytė. J. Vaičiūnaitė, S. Geda, V. Kukulas ir kt. Žaismingą poeziją vaikams kuria šiuolaikiniai poetai L. Gutauskas, M. Martinaitis, R. Skučaitė, V. Palčinskaitė, R. Girkontaitė, J. Erlickas, L. Degėsys, S. Poškus, P. Žemgulytė, A. Marčėnas, R. Šerelytė ir kt.

Eilėraštis - nedidelis eiliuotas kūrinys apie žmogaus vidinį arba regimą, jaučiamą, apmąstomą išorinį pasaulį.

Pvz. L. Gutauskas

Kielė

Sugavau sode kielelę,

Geltongalvę kaip saulelė.

Skriski, kiele, į erškėtį –

Metas saulei patekėti.

Pasakėčia - tai trumpas pamokomasis eiliuotas arba prozos kūrinys, dažnai užbaigiamas trumpa išvada – moralu, kuris paaiškina pagrindinę pamokomąją pasakėčios mintį. Pirmosios pasakėčios užrašytos arba sukurtos, sekant liaudies tradicijomis, VI a. pr. Kr. graikų išminčiaus Ezopo. Lietuvių literatūroje pirmąsias pasakėčias.sekdamas Ezopu, kūrė K. Donelaitis (pvz., Ąžuols gyrpelnys“), vėliau – S. Stanevičius (pvz., „Arklys ir meška“)..

Poema – tai didelės apimties eiliuotas pasakojimas arba lyrinis kūrinys. Lietuvių pirmoji epinė poema – K. Donelaičio „Metai“ (XVIII a.).

Poema-pasaka - tai eiliuotas pasakojimas, tęsiantis liaudies pasakų tradicijas arba jas praplečiantis originaliais fantastiniais vaizdiniais. Lietuvių poemas – pasakas kūrė S. Nėris (pvz., „Našlaitė“, „Eglė žalčių karalienė“), M. Vainilaitis (pvz., „Bruknelė“, „Kaulo bobos apžavai“, „Akivaro tiltas“) ir kt.

Lietuvių dainuojamoji poezija - tai klasikinės ir šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrinių dainavimas pritariant gitara, fortepijonu, fleita, akordeonu ar kitais muzikos instrumentais. Šio poetinio-muzikinio žanro ištakos – ir senovės bardų (keltų poetų ir muzikantų), ir lietuvių literatūrinių dainų (liaudies dainomis yra tapę aukštaičių poetų A. Strazdo, A. Vienažindžio, P. Širvio eilės), Lietuvos pokario romansų (partizanų, tremtinių dainos) tradicijos.

Dainuojamosios poezijos atgimimo bangos pradininku XX a. II pusėje yra laikomas Vytautas Kernagis, pritardamas gitara, pradėjęs dainuoti lietuvių poetų (pvz., A. Vienažindžio, V. Mykolaičio-Putino, D. Saukaitytės, M. Martinaičio, S. Gedos) ir savo sukurtą poeziją (pvz., „Išeinu“, „Tai aš“). Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio, pritardami gitara, lietuvių poetų eiles dainavo A..Kukaitis, V. Stakėnas, V. Babravičius, V. Petkevičius, K. Smoriginas, O. Ditkovskis, S. Bareikis, A. Kulikauskas. Nauja poetų bardų karta – G. Storpirštis, A. Giniotis, A. Kaniava, S. Mykolaitis ir kt. XXI a. dainuojamosios poezijos tradicijoms naujai atataria D.Razauskas, I. Narkutė, E. Sirvydytė, K. Gudmontaitė ir M. Zemleckas (jų „Kamanių šilelyje“ poezija vėjavaikiškai praturtinama varpelių, pjūklų ir kitokių instrumentų muzika) ir daug kitų jaunųjų bardų – apsidairykite aplink – gal tai jie, o gal tiesiog „tai – aš“?. Nemažai medaus į lietuvių dainuojamosios poezijos avilį yra sunešę Vilniaus Jaunimo, Šiaulių dramos, Keistuolių teatro aktoriai bei Neringos „Tele bim bam“ komanda. Pasiskaityti apie lietuvių dainuojamąją poeziją ir pasimokyti gražių dainų galima iš „Bardų knygos“, A. Kulikausko dainų rinktinės „Pašėlęs vėjas“ ir pasiklausyti jų dainų internetinėse svetainėse.

Atidžiai įsiklausyti į poeziją kviečia interaktyvios lituanistinės svetainės tema „Poezijos skliautai“.

Kadangi poezijos kūriniai gali būti ilgi pasakojimai (poemos), išmintingi pamokymai (pasakėčios), vaidingi, jausmingi arba daugiaprasmiai eilėraščiai bei poetinės dramos, todėl šiuose kūriniuose vaizduojamų pasaulių horizontai labai įvairūs. Pravartu išmanyti kai kuriuos bendruosius poetinių kūrinių vaizduojamo pasaulio elementus.

I pvz. Skaitydami atkreipkite dėmesį į laiką, vietą, peizažą, veikėjus ir įvykius.

Aidas Marčėnas

Lapkričio vėjai

Vasaroj nebesutilpę,

įsisiautę švilpia Vėjai.

Braška medžiai. Ir nusilpę

blaškos lapai. Vakarėja.

Namuose jauku ir šilta.

Krosnyje ugnelė žydi.

Per visus pasaulio tiltus

Vėjai Rudenį išlydi.

Laikas – tai nuorodos, kada vyksta poetinis vyksmas (lapkričio vakaras).

Vieta (erdvė) – įvardijimas, kur vyksta poetiniai įvykiai (atšiaurus pasaulio gamtos ir jaukus namų pasaulis).

Veikėjai – tai kalbantysis „aš“, veikiantys žmonės arba įasmeninti (suteikiant žmoniškų savybių) gamtos reiškiniai, augalai, daiktai (Vėjai, medžiai, lapai, ugnelė, Ruduo).

Veiksmas / vyksmas - tai, kas vyksta, nutinka veikėjams ar kalbančiajam (vėjai švilpia, medžiai braška, ugnelė žydi, vėjai Rudenį išlydi).

Peizažas [pranc. paysage < pays – kraštas, vietovė]– gamtos vaizdas dailės ar literatūros kūriniuose (švilpia Vėjai, braška medžiai, blaškos lapai, vakarėja).

Taigi tai išorinio vaizdo aprašymo (vėjuotas lapkričio vakaras) ir papasakoto įvykio (Rudens išlydėjimas) eilėraštis.

II pvz. Skaitydami atkreipkite dėmesį ne tik į laiką, vietą, peizažą, veikėjus ir įvykius, bet ir į kreipimąsi į skaitytoją: ko prašoma, klausiama, kodėl?

Aidas Marčėnas

Pirmoji rudens šalna

Paklausyk, kaip graudžiai rauda

rudeniniais smuikais vėjai.

Ar numirti žiogui skauda?

Gal pagelbėt jam galėjai?

Abejinga Saulė kelias

ir Šalna tokia tyra.

Neliūdėk. Padėt žiogeliui

nieks negali. Taip yra.

Laikas (rudens šalnos), vieta ir peizažas (apšerkšnijusi gamta, šalta Saulė), veikėjai ir veiksmai (rauda vėjai, miršta žiogas, Saulė kelias, krinta Šalna).

Poezijoje gali būti kreipiamasi į asmenį ar įasmenintą gamtos reiškinį: Tu – eilėraščio skaitantysis, kiekvienas iš mūsų, Žemės gyventojų.

Kalbėjimas-kreipimasis – tai kalbančiojo prašymas, klausimai skaitančiajam, paguoda ir atsakymai: paklausyk, ar skauda, ar galėjai, neliūdėk, nieks negali, taip yra.

Šis eilėraštis jungia išorinį gamtos vaizdą su žmogaus vidiniu pasauliu: žadina atidumą, atjautą, išmintingai nusako pagrindinį gamtos rato dėsnį.

Poezijos (epo, lyrikos ar dramos) kūriniai gali būti pačių įvairiausių temų, kelti (arba ne) problemas, pažerti daugybę svarbių minčių (aforizmų) ir tiesiogiai išsakyti ar sudaryti prielaidas patiems skaitytojams įminti pagrindines mintis apie visatą, žemę, gamtą, žmogaus jaučiamą vidinį ir regimą arba įsivaizduojamą išorinį pasaulį.

Kaip atpažįstamos tiesioginės ir perkeltinės pamokomojo, pasakojamojo, aprašomojo, mįslių-minklių, jausminio (nuotaikos, įspūdžio) pobūdžio poezijos kūrinių prasmės?

Pavyzdžiui, K. Donelaičio pasakėčios „Rudikis jomarkininks“ pavadinimas nusako temą – tikėtina, jog pasakėčia bus apie į mugę („jomarką“) atklydusį šunį. Nuspėjama problema – turbūt šiam pagrindiniam veikėjui kyla svetimų gėrybių pasisavinimo pagunda. Šios problemos sprendinys – nubaustas šuo (už bandymus vogti nukirsta uodega) ir tiesioginis moralas – drauge ir pagrindinė mintis – pasakėčios pabaigoje:

Eik. tinginy, eik dirbt, pelnykis viežlybai duoną

Ir, ką pats pelnei, laikyk per didelį dalyką.

Svarbios mintys, probleminiai klausimai, svarstymų išvados – kaip aforizmai (trumpi įtaigios formos posakiai) – tiesiogiai išsakomos ir šiuolaikinėje poezijoje: pvz., „Šioje žemėje viską užrašyti gali...“, „...Ir nuplaus liepos lietūs, ką kadais užrašei.“; „Neužmirškite manęs – švęskit gandro gandrines!“; „Imkite Knygelę – ji neleis pražūti.“; „Augantys vaikeliai, mokykitės būti.“; „Ak, lietuviai jūs mano lietuviai, – tik Mėnulyje jums ir vieta.“; „Ošiantis ir stebuklingas, begalinis Saulėn kelias!“; „Bėgt jei iš miestų pagunda – bėkime, broliai ir seserys.“; „Iš ugnies ir gaidžio būdas – jam terūpi Saulės grūdas.“; „Kokia šviesa iš knygų mums nušvinta – nepasakysiu. Nieks nepasakys. Pats sužinok. Kas buvo užrakinta – iš lėto versis. Ir atvers akis.“; „Pats pasaulį šitą išmok atmintinai. Ir nepamirški jau.“ (pavyzdžiai iš A. Marčėno poezijos knygos „Žmogaus žvaigždė“).

Kartais poezijoje keliami klausimai ir iškart pateikiami atsakymai. Kartais tie atsakymai sutampa su kūrinio pagrindine mintimi, pvz.:

R. Skučaitė

Apie mus ir kitus

Kur buvo pasaulis, kai mūsų nebuvo?

Kur dėsis pasaulis, kai mūsų nebus?

Kur paukštis, kur juosta danguj nuo lėktuvo,

Kur medis, numetęs geltonus lapus?

Čia buvo pasaulis, kai mūsų nebuvo.

Ir čia pasiliks, kai jau mūsų nebus.

O paukštis, dangaus giedrume atsibudęs,

Nuo medžio kitiems pačiulbės apie mus.

Bet kartais į klausimą atsakoma ironiškai – su pikta ar liūdna pašaipa, todėl tas atsakymas vienų gali būti suprantamas tiesiogiai, kitų – perkeltine prasme. Pavyzdžiui, A. Marčėno eilėraščio „Mėnulyje nieks negyvena“ lietuviai iš Mėnulio (po tūkstančio metų) norėtų sugrįžti į Tėvynę, tačiau Mėnulio Dievulis jų klausia ir pats atsako: „Kas Tėvynę nuo jūsų apgynė? Kur ta jūsų Tėvynė? Dykynė, dykuma... Lietuva – pavogta.“ Tiesiogiai pagrindinė mintis būtų įspėjimas, jog palikus Tėvynę nebeliks kur grįžti... Netiesiogiai – perkeltine prasme – skaitytojas gali pats suvokti pagrindinę mintį kaip šio teksto potekstę: pvz., Tėvynę Lietuvą reikia branginti ir ja rūpintis, prieš palikdamas Tėvynę gerai pagalvok, jokie svetimi turtai neatstos Tėvynės žemės šventumo ir tautos vienybės jausmo ar kt.

Kartais poezija kelia kiekvienam žmogui svarbius būties klausimus, į kuriuos atsakymus turėtų rasti pats skaitytojas, o vieno teisingo (!?) atsakymo ieškojimas būtų bandymas poeziją uždaryti į narvą. Pavyzdžiui, ką kiekvienas pajuntame, apie ką galvojame perskaitę A. Marčėno eilėraščio „Palydos“ paskutinį posmą?

Metas ruoštis į kelią,

metas likti vienam.

Tai kodėl šitaip gelia

ir jaunam, ir senam?

O kartais poezija nekelia didžių klausimų, nesprendžia sunkių problemų – tiesiog sustabdo išorinio ir / ar vidinio žmogaus pasaulio akimirkas ir žadina skaitytojui grožio / gėrio ilgesį ar kitus jausmus. Tai žmogaus nuotaikų, jausmų, įspūdžių, stipraus energetinio lauko eilėraščiai.

Pvz..

K. Binkis

Rugiagėlės

Vien tik mėlyna akyse!

Žemėj, ore ir danguj

Daugiau nieko nebmatysi, -

Vien tik mėlyna akyse.

Užsimerksi, pamąstysi,

Nusijuoksi... o paskui –

Vien tik mėlyna akyse,

Žemėj, ore ir danguj.

Kai kurie eilėraščiai papasakoja linksmas (o gal liūdnas?) istorijas: pvz., J. Erlicko trijų eilėraščių (siaubo?) ciklas „Bobutė iš Paryžiaus“. Tokie eilėraščiai gali būti suvokiami ir tiesiogine (tiesiog pasijuokime!), ir perkeltine (iš ko gi mes juokiamės? nejaugi iš savęs?) prasmėmis.

Eilėraščiuose gali slypėti daug tautosakos lobių, mitologijos paslapčių, suręsti jie gali būti kaip poetiškai žaismingos mįslės ar minklės.

Pvz.

L. Gutauskas

Saulė

Ugnis – liepsna –

Debesų pakraštėliais.

Per kalvas bėga,

Ežerais plaukia,

Gailioj ašaroj žiba.

Poezijos prasmės – lyg jūros-marios – neišsemiamos, bet traukiančios gilybe, begalybe, galybe.

Literatūra apie nuotykius – tai dalykinė, grožinė ir mišri literatūra apie realius (geografinius, archeologinius, istorinius, kt.) arba žmonių vaizduotės sukurtus nepaprastus įvykius, atsitikimus, atradimus. Susipažinti su tokio pobūdžio literatūra ir savo kūrybinėms galioms atskleisti skiriama interaktyvios lituanistinės svetainės skiltis „Nuotykių giria“.

Dalykinė literatūra apie nuotykius – tai mokslo knygos, mokslininkų ar keliautojų apybraižos, enciklopedijų, žinynų, mokyklinių vadovėlių (pvz., istorijos, geografijos), žurnalų, interneto svetainių straipsniai. Žmonijos kultūros istorijos nuotykius įdomiai atskleidžia mokslininkai ir rašytojai Česlovas Kudaba („Kelionės ir atradimai“) bei Aloyzas Každailis („Laivai ir jūrininkai“). Savitai, jungdami dalykinę informaciją su meninėmis įžvalgomis, savo įspūdžius apie tolimas šalis yra aprašę lietuvių keliautojai ir rašytojai Antanas Poška, Matas Šalčius, Kazys Almenas, Jurga Ivanauskaitė, Birutė Mar ir kt.

Grožinės literatūros apie nuotykius pradžia – visų pasaulio tautų tautosakoje (pvz., lietuvių mitologinės sakmės, stebuklų, melų pasakos). Rašytojai šias tradicijas tęsė sukurdami dar daugiau nuotykių ir spalvingesnius pagrindinių veikėjų paveikslus (pvz., Homero Odisėjas, D. Defo Robinzonas Kruzas, Dž. Svifto Guliveris). XIX a. pradėtos kurti realistinės apysakos ir apsakymai vaikams (pvz., prancūzų rašytojo H. Malo ir lietuvių rašytojo M. Valančiaus kūriniai).

XIX-XX-XXI a. vaikams sukurta ir kuriama daugybė realistinių nuotykių apysakų, pvz.: M. Tvenas (M. Twain) „Tomo Sojerio nuotykiai“, F. Bernet (F. H. Burnett) „Paslaptingas sodas“, S. Kūlidž (S. Coolidge) „Ką nuveikė Keitė“,L. M. Montgomeri (L. M. Montgomery) „Anė iš Žaliastogių“, E. H. Porter „Poliana“, J. Spyri. „Heida“, E. Blaiton (E. Blyton) „Šauniojo penketuko nuotykiai“, P. Berna „Arklys be galvos“, F. Erlingsono (F. Erlingsson) „Benjaminas Balandis“ ir t.t.

Kai rašytojų įsivaizduojami nuotykiai nebetelpa realistinio pasaulio rėmuose, kuriamos apysakos-pasakos, pvz.: S. Lagerliof. „Stebuklingosios Nilso kelionės“ (tai apysaka-pasaka apie nykštuku paversto berniuko keliones ant žąsino po gimtąją Švediją), A. Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“, „Mijo, mano Mijo“, „Ronja plėšiko duktė“, N. Bebit (N. Babbitt) „Amžinieji Takiai“, M. Endė (M. Ende) „Momo, arba Nuostabus pasakojimas apie laiko vagis ir mergaitę, kuri žmonėms grąžino iš jų pavogtą laiką“, Dž. K. Rouling „Haris Poteris ir...“

Lietuvių rašytojų kūriniuose vaikai patiria ir tikroviškų (pvz., P. Cvirkos „Vaikų karas“, R. Spalio „Gatvės berniuko nuotykiai“, V. Dautarto „Žydrieji Jungos“, V. Račicko „Zuika padūkėlis“, R. Černiausko „Jūra yra sūri“), ir fantastinių nuotykių (pvz., V. Žilinskaitės „Nebijokė“, G. Morkūno „Vasara su katšuniu“, „Nepaprasta grįžimo istorija“, J. Žilinsko „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“), netikėtai žaviai nuotykiai skleidžiasi šiuolaikinėje vaikų poezijoje (pvz., S. Gedos, J. Erlicko, L. Degėsio R. Šerelytės eilėraščiuose).

Literatūra apie praeitį – tai dalykiniai, grožiniai ir mišrūs tekstai apie senovę, atskleidžiantys senovės tautų, mokslininkų ir rašytojų požiūrius į senovės laikų mitinius ir istorinius įvykius. Šiuolaikiniams jauniems žmonėms susitikti su testais apie senovę (praeitį) skirta interaktyvios lituanistinės svetainės skiltis „Praeities tvirtovė“.

Dalykiniai kultūros istorijos tekstai – tai mokslininkų studijos, knygos, istorijos vadovėliai, enciklopedijų, žinynų, žurnalų, interneto svetainių straipsniai, atskleidžiantys istorinius įvykius tikslia, aiškia kalba, juos grindžiantys faktais, dokumentais, siekiantys objektyviai supažindinti su pasaulio istoriniais dėsningumais ar atsitiktinumais. Kadangi jaunus žmones su pasaulio ir Lietuvos kultūros istorija stengiamasi supažindinti įdomiau, žaismingiau, dalykinės knygos dažnai „aprengiamos“ grožinių kūrinių „rūbais“: pavyzdžiui, sugalvojami intriguojantys pavadinimai – P. Tarasenkos „Pėdos akmenyje“, L. Nakaitės „Žalvariniai senolių laiškai“, nepaprasta knygos struktūra – G. Raguotienės „Šimtas knygos mįslių“, V. Zaborskaitės „Šimtas literatūros mįslių“ ir kt. Mokiniams specialiai skiriamos dalykinių knygų serijos: pvz., serijos „Lietuva“ knygos – G. Česnio, A. Luchtano, Z. Zinkevčiaus „Tautos kilmė“, S. Vaitekūno „Gyventojai“, Z. Zinkevičiaus „Raštas“; serijos „Smalsučio enciklopedija“ knygos – E. Bakonio „Vaikams apie senąsias Lietuvos sostines“, J. Brazausko „Vaikams apie Lietuvos valdovus“ ir kt.

Tautosaka ir grožinė literatūra irgi gali atskleisti senovės pasaulį, tačiau šiuose tekstuose istoriniai įvykiai ar anų laikų žmonių spėjimai susipina su kūrybine išmone, dorovine patirtimi, emocijomis, jausmais. Šiais meniniais tekstais iš kartos į kartą perduodamos ne tik žinios, bet ir stiprinamas žmonių tikėjimas išmintimi, gėriu, meile. Šie kūriniai pasižymi ir vaizdinga menine kalba.

Graikų mitai – tai iš antikinės Graikijos (I tūkst. pr. Kr.) paveldėti meniniai pasakojimai apie pasaulio pradžią (iš Chaoso – Uranas-Dangus ir Gaja Žemė, iš jų – šimtarankiai milžinai, kiklopai, titanai Kronas ir Rėja, Prometėjas), dievus (Hestija, Demetra, Hera, Plutonas-Hadas, Poseidonas, Dzeusas; Apolonas, Artemidė, Hefaistas Atėnė, Arėjas, Afroditė, Hermis), herojus (Achilas, Heraklis, Enėjas, Hektoras...), pasaulio amžius (aukso, sidabro, vario, didvyrių, geležies) ir žmones. Lietuvių kalbos programoje numatyta, jog 5-6 klasės mokiniai turėtų būti susipažinę su graikų mitais „Dedalas ir Ikaras“, „Tesėjo kelionė į Kretą“.

Biblija [lot. biblia < gr. biblion (dgsk. biblia) – knyga], Šventasis raštas – krikščionių ir judėjų šventųjų knygų rinkinys, jų religijų ir apeigų pagrindas. Biblijos pasakojimai prasideda nuo akmens amžiaus, o baigiasi Romos imperijos laikais. Bibliją sudaro Senasis Testamentas (žydų ir protestantų 39 knygos, katalikų 46 knygos) ir Naujasis testamentas (jį šventu raštu laiko tik krikščionys, sudaro 27 knygos). Senasis Testamentas buvo rašomas XII–I a. pr. Kr., jame pasakojama apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą, seniausioji žydų tautos istorija, jų gyvenimo tradicijos. Naujasis testamentas sudarytas iš istorinių knygų (keturios evangelijos pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną )bei didaktinių knygų (Apaštalų laiškai bei Apokalipsės, arba Apsireiškimo Jonui, knyga). Jame pasakojama apie Jėzaus Kristaus gyvenimą, pirmųjų krikščionių bendruomenių susikūrimą, aiškinamas Kristaus mokymas, krikščionių tikėjimas. Biblija laikoma išminties knyga, turinčia įtakos pasaulio grožinei literatūrai nuo seniausiųjų laikų iki XXI a. Pirmasis ją į lietuvių kalbą XVI a. išvertė Jonas Bretkūnas, bet jo rankraštis nebuvo išspausdintas. Lietuvių kaba Biblija (kolektyvinis vertimas) pirmąkart išleista 1735 m. Lietuvių kalbos programoje numatyta, jog 5–6 klasės mokiniai turėtų būti susipažinę su Senojo Testamento Pradžios knygos ištraukomisapie pasaulinį tvaną, Nojaus arką.

Grožinės literatūros apie praeitį ištakos – senovės tautų mitai, legendos, giesmės ir liaudies dainos. Pasakojimus apie senovės laikus, pasitelkę kūrybinę vaizduotę, išmonę, tęsė ir tęsia rašytojai kurdami literatūrinius padavimus, pasakas, apsakymus, apysakas, apysakas-pasakas, poeziją.

Į nerimastingus Lietuvos istorinės praeities ir rašytojų meninės išmonės pasaulius jaunus skaitytojus kviečia V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, A. Vienuolio „Padavimai ir legendos“, A. Ramono „Vilniaus legendos. Pasakos“.

Lietuvos istorijos romantiniai vaizdai iškyla lietuvių klasiko Maironio poezijoje: pvz., eilėraščiuose „Trakų pilis“, „Milžinų kapai“, „Kur bėga Šešupė“, „Šatrijos kalnas“, „Medvėgalio kalnas“, „Lietuva brangi“ ir kt. Lietuvos istorijos atminimai sustiprina P. Širvio, K. Bradūno, J. Vaičiūnaitės, A. Balbieriaus ir kitų poetų eilėse.

Lietuvos istorijos vingiai domina ir lietuvių istorinės prozos kūrėjus. Pirmasis lietuvių istorinis nuotykių romanas – V. Pietario „Algimantas“ – parašytas 1904 m. Lietuvos istorijos temomis jaunimui kūrė Šatrijos Ragana (pvz., „Lietuvos senovės istorijos pasakos“), P. Orintaitė (pvz., „Erelių kuorai“), P. Tarasenka (pvz., „Rambyno burtininkas“, „Pabėgimas“, „Perkūno šventykloje“),V. Misevičius (pvz., „Jaunasis pagonis“), A. Markevičius (pvz., „Požemių vaiduokliai“), B. Baltrušaitytė (pvz., „Po Žalgirio kautynių“). Rašytojo K. Almeno suburta grupė, pasivadinusi Skomanto vardu, kuria istorines nuotykių knygas jaunimui apie XIII a. Lietuvą (pvz., „Belaisvis“, „Pelkių vilkė“ ir kt.)

Norintiems su pasaulio istorija susipažinti linksmai lietuvių rašytojas J. Erlickas rekomenduoja skaityti „Kraupiosios istorijos“ serijos knygas: pvz., T. Deary „Atšiaurus akmens amžius“, „Siaubingieji egiptiečiai“„Pasiutėliai graikai“, „Bjaurybės romėnai“, „Kraugeriai keltai“, „Vėplos vikingai“, „Aršieji actekai“, „Šiurpioji Škotija“, „Rūstieji riteriai ir pamėkliškos pilys“ ir kt.

Literatūra apie sportą – tai dalykiniai, grožiniai ir mišrūs tekstai apie žmonių sportinės veiklos istoriją ir šiandieną. Susipažinti su tokiais tekstais skiriama interaktyvios lituanistinės svetainės skiltis „Sporto slėnis“.

Dalykiniuose tekstuose apie sportą dažniausiai pateikiama daug informacijos: datų, vietovių ir varžybų pavadinimų, sportininkų pavardžių, sportinių pasiekimų skaičių, tarptautinių žodžių, lotyniškų posakių, garsių sportininkų minčių. Enciklopediniuose leidiniuose apie sportą (pvz., žinyne „Sportas“ ar „Lietuvos sporto enciklopedijoje“) aprašomos visos šiuolaikinio sporto šakos, primenama jų istoriją, aktualizuojami šiandieniniai sporto laimėjimai, įvardijami žymiausi sportininkai, pateikiama daug iliustracijų, grafikų, nuotraukų. Tokiuose leidiniuose mirga daugybė tarptautinių žodžių – sporto terminų: pvz., atletika, estafetė, krosas, maratonas, diskas, trekas, gimnastika, aerobika, batutas, kanoja, kajakas, biliardas, boulingas, kertingas, golfas, bobslėjus, beisbolas, kriketas, futbolas, regbis, tenisas, badmintonas, karatė, dziudo, aikido, kendo, boksas, fechtavimas ir t. t. Kai kurios knygos skiriamos vienai sporto šakai, pvz., C. Gifford „Futbolas“.

Yra dalykinių knygų, kuriose nuosekliai pasakojama olimpinio sporto istorija nuo seniausiųjų iki šių laikų, pvz., lietuvių krepšininko ir mokslininko Stanislovo Stonkaus – „Olimpija“, „Olimpinis sportas: Olimpijos ir olimpinės žaidynės“. Jose supažindinama su sportu kaip ypatinga žmonijos kultūros dalimi: pvz., primenami senovės Graikijoje Olimpijos varžybų metu vykę religiniai ritualai (aukuro ugnies Dzeuso šventykloje užžiebimas, apeigos Heros garbei, giesmės dievams), pilietiniai ir kultūriniai renginiai (atletų ir teisėjų priesaikos, himnų giedojimas, sveikinimo kalbos), sporto renginiai (atletika, vežimų lenktynės, raitelių lenktynės, imtynių varžybos ir kt.), atskleidžiami ir XIX-XX a. sportiniai įvykiai, išsamiai papasakojama Lietuvos olimpinio sporto istorija (Lietuvos sportininkai debiutavo VIII vasaros olimpinėse žaidynėse, įvykusiose 1924 metais Paryžiuje). Autorius cituoja daug puikių antikos aforizmų apie kilnaus žmogaus gyvenimo siekius, pvz.: Gyvenimas trumpas, bet šlovė gali būti amžina.(Ciceronas); Kelias į šlovę praskinamas darbu. (Publijus); Reikia įprasti dorybingai elgtis, o ne kalbėti apie dorybes. (Demokritas).

Ypač daug dalykinių knygų parašyta apie Lietuvos krepšinį, pvz.: S. Stonkaus „Lietuvos krepšinis“ ir „Septyniasdešimt mūsų krepšinio metų, 1922-1992“, F. Paškevičiaus „Sensacingas basketbolo pasaulis: 1891-1935“, „Europos auksas Lietuvai: 1936-1939 m. kronikos“, „Lietuvos krepšinio žvaigždės“, S. L. Karalevičiaus „XX a. Lietuvos krepšinio legenda“, A. Bertašiaus ir S. Stonkaus „Su Lietuvos vardu per Europą, per pasaulį : Lietuvos krepšinio rinktinių kelias (1925-2008 m.)“ , R. Grinbergienės „Triumfas : "Žalgirio" žingsniai į Eurolygos olimpą“. Yra knygų, skiriamų kitoms Lietuvos sporto šakoms, pvz.: V. Peleckio „Lietuvos bokso žvaigždynas“, V. Saulio ir G. Kalinausko „Lietuvos futbolas 1922-1997 m.“ (istorinė apybraiža), „Lietuvos lengvoji atletika : XX amžius (1918-2000 m.“ (red. P. Karoblis) ir kt. Nors šių knygų aprašymo objektas tas pats, bet jos visos skiriasi autorių atrenkamais faktais, vertinimais, jų rašymo stiliumi.

Mokomosiose sportinės veiklos knygosemokoma žaisti judriuosius žaidimus arba sportuoti, pvz;: V. Steponaičio „Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos“, M. Grigonio „200 žaidimų“, D. Kingo „Šachmatai“, C. Myatt „Eime buriuoti!“ ir kt. Jose ne tik įdomūs žodiniai tekstai ir veiklos instrukcijos, bet daugybė schemų ir piešinių.

Kaip sporto tema atskleidžiama tautosakoje ir grožinėje literatūroje? Apie žmogaus fizines galias ir varžytuves pasakojama visų pasaulio tautų tautosakos kūriniuose, nes žmonės „sportavo“ nuo pačių seniausiųjų akmens amžiaus laikų ir su pagarba žvelgė į galingo kūno ir stiprios dvasios galiūnus. Nepaprastų galių veikėjai – tai graikų Achilas, Heraklis, Jasonas, atlantai, argonautai, lietuvių pasakų galiūnai meškaausiai, kalnaverčiai, ąžuolroviai ir kt. Žmogaus dvasinių ir fizinių galių darnos svarbą primena ir antikos sentencijos, ir lietuvių patarlės, pvz.: Be Alit aemulatio ingenia (lenktyniavimas ugdo gabumus); Amat victoria curam. Catullus (pergalė mėgsta triūsą); Citius, altius, fortius! (greičiau, aukščiau, stipriau!); Ad calcem pervenire (pasiekti finišą, tikslą - Cicero); Si vis vincere, disce pati (jei nori nugalėti, išmok kentėti); Sit mens sanain corpore sano (tebūnie sveikas protas sveikame kūne;Be valios nėra galios; Kas veja, tas paveja; Drąsiems ir Dievas padeda; Prie drąsos reik ir galios ir kt.

Grožinės literatūros kūriniuose – daugybė su sportu susijusių istorijų. Jaunimui skirtose Skomanto (vėlesni leidimai – Skomanto kronikos) istorinių apysakų veikėjai – XIII a. žemaičių rikio Žybarto vaikai – mokosi akrobatikos (Uvis), nepaprastai taikliai šaudo arbaletu (Junda), riterių turnyruose kaunasi ne tik su vokiečių riteriais, bet eina imtynių net su lokiais (Daubaras). Apysakoje „Sidabrinės pačiūžos“ aprašydama XIX a. Olandijos vaikų gyvenimą, rašytoja M. M. Dodž daug dėmesio skiria ne tik romantiškiems vaikų čiūžinėjimams užšalusiais kanalais, bet ir drąsos, atkaklumo, draugiškumo, pasiaukojimo savybių ugdymui dalyvaujant čiuožimo varžybose. XX a. lietuvių rašytojų apysakų veikėjai sportuoja skautų stovyklose (R.Spalio „Gatvės berniuko nuotykiai“), patys įsirengia plaustą ir nardydami ežere ieško lobių (V. Dautarto „Žydrieji jungos“), domisi žirgų sportu (R. Vanago „Mergaitė ant žirgo“), žaidžia krepšinį (J. Mačiukevičiaus „Penktoji pražanga“, D. Vaitkevičiūtės ‚Trise prieš mafiją“) ir t.t.

Užsienio rašytojų kūriniuose irgi daug sporto motyvų: nuo bėgimo (K. Paterson „Tiltas į Terabitiją“) iki airių herlingo (E.Colfer „Benis ir Omaras“) ar net fantastinio kvidičo žaidimo (Dž. K. Rouling knygos apie Harį Poterį).

Vaizdiniai arba mišrieji tekstai apie sportą – tai kino, televizijos, interneto kanalais perteikiami fotoreportažai, dokumentiniai ir meniniai filmai ir kitokios medijos apie sportą. Juk smagu patiems filmuoti savo bendraamžių sporto varžybas, paskui kurti vaizdus palydinčius tekstus, konstruoti filmus ir juos žiūrėti drauge su draugais!

Literatūra jaunimui ir apie vaikus bei jaunimą – tai dalykiniai, grožiniai ir mišrūs tekstai apie jaunų žmonių gyvenimą ir jiems svarbius bei rūpimus praeities, dabarties, ateities ar meninės išmonės dalykus. Susipažinti su tokiais tekstais skiriama šios svetainės tema „Bendraamžių klubas“.

Vaikams ir jaunimui skirta dalykinė literatūra nėra tik apie juos pačius – tai specialiai jauniems žmonėms skiriami žinynai, enciklopedijos, mokslo populiarinimo knygos, kuriose stengiamasi atskleisti įvairių istorinių laikų žmonių, drauge – vaikų ir jaunimo – gyvenimą bei jiems svarbius dalykus. „Mano pirmojoje įdomybių enciklopedijoje“ prieš kiekvieną pasakojimą pateikiami dažniausiai vaikų užduodami klausimai (pvz., Ar visi pasaulio vaikai švenčia Kalėdas?Kaip pasirenkame tikėjimą?), o paskui stengiamasi į juos atsakyti patraukliai, paveikslėliuose aktualizuojant jaunimo dalyvavimą visuose žmonių gyvenimo etapuose ir veiklos srityse (pvz., aiškinimą apie pirmykščių žmonių drabužius iliustruoja siuvančios mamos ir jos dukrelės su lėle piešinys). „Iliustruotame pasaulio atlase“ Europos valstybių žemėlapį praplečia įvairių tautybių vaikų su tautiniais rūbais piešiniai – tai tarsi netiesioginis priminimas, kaip svarbu pažinti vieniems kitus Žemėje.

Mokslininkai jaunus žmones stengiasi sudominti mokslo paslaptimis, žadina smalsumą, skatina pačius tyrinėti ir ieškoti atsakymų į jiems rūpimus klausimus. Tokios knygos rengiamos lyg iš jaunų žmonių pozicijų – tai iliustruoja ir jų pavadinimai, pvz., „Noriu žinoti“, „Žvilgsnis į pasaulį“, „Gudrių atsakymų“ serijų knygos. Garsus meno istorijos profesorius E. H. Gombrichas jauniems žmonėms yra parašęs tik vieną knygą – tai „Pasaulio istorija jaunajam skaitytojui“ 1936 metais, bet ji leidžiama įvairiomis kalbomis iki šių dienų (tiesa, paties autoriaus šiek tiek pataisyta XX a. pabaigoje). Kodėl? Turbūt ne tik dėl to, kad istorija nesensta ar kuo senesnė, tuo patrauklesnė tampa, bet ir dėl autoriaus pasirinkto šios knygos pagrindinio leitmotyvo – gyvo pokalbio su skaitytoju. Pavyzdžiui, autorius į bet kurios epochos ar kultūros aptarimą tarsi įtraukia ir jaunąjį skaitytoją: „ Tu jau nekantrauji ir nori paklausti: tai ką puikaus ir didinga sukūrė atėniečiai? Aš tau atsakau: tiesą sakant, viską, nors ypač juos domino du dalykai – tiesa ir grožis.“

Psichologai, gydytojai, dizaineriai, muzikantai ir kitų profesijų žmonės mielai pataria jaunimui, kaip prasmingai, įdomiai gyventi. Pvz., lietuvių autorės – psichologė E. Čekuolienė, gydytoja V. Eringytė, dietologė J. Dobrovolskienė, dizainerė J. Žilėnienė, ekonomistė R. Vainienė – išleido mergaičių knygą „Nuo ančiuko iki gulbės“, kurioje pataria mergaitėms, kaip pažinti save ir aplinkinį pasaulį. Berniukų knygoje „Būk vyras!“ su jais atvirai kalbasi psichologas L. Slušnys, gydytojas J. Girskis, žurnalistas A. Variakojis, finansų ekspertas P. Jurkevičius bei muzikantas G. Liaudanskas – Svaras. Šiuolaikinės leidyklos stengiasi atsižvelgti į jaunimo poreikius ir leidžia knygas, padedančias įdomiau praleisti laisvalaikį (pvz., H. Mak Maners „Žygeivio vadovą“, K. Lleweliyn „Kaip išgyventi. Vadovas vaikams“), supažindinančias su klasikinės ir šiuolaikinės muzikos pasauliais (pvz., F. Hercfeldo „Mažoji muzikos istorija“, „Roko enciklopedija“.

Kartais jaunimui skirtose knygose mokslo žinios atskleidžiamos linksmai, išradingai, su menine išmone (pvz., serijos „Jaunųjų švilpikų enciklopedija“, „Kraupusis mokslas“, „Kraupusis menas“, „Kraupioji istorija“ knygos). Kartais mokslininkai, norėdami jaunimą sudominti kultūra, į savo knygas pasikviečia jaunus veikėjus – skaitytojų bendraamžius – ir istorinių laikų erdvėse sukuria įdomias istorijas (pvz., D. Dilytės „Heladės šviesa“, R. Narmonto „Gintaro kelias“, P. Tarasenkos „Pabėgimas“ ar kt.). Tokias knygas skaitant įgyjama ir žinių, ir patiriama meninių įspūdžių.

Daugiausia apie vaikus ir jaunimą – grožinės literatūros kūrinių. Jų pagrindiniai veikėjai – mergaitės ir berniukai – veikia įvairiais laikais, įvairiose realaus ar fantastinio pasaulio vietose, patiria tikroviškų ir fantastinių nuotykių. Skaitydamas šiuos kūrinius skaitytojas susipažįsta ne tik su vidiniu veikėjų (drauge ir savo!) pasauliu, bet mokosi suprasti, atjausti kitus žmones patirdamas pačių įvairiausių jausmų gamą: linksmumą, džiaugsmą, atjautą, gailestingumą, švelnumą, išgąstį, liūdesį, nerimą, draugiškumą ir kt. Vaikams rašantys rašytojai dažniausiai siekia kad jaunimui skirti kūriniai padėtų jiems atrasti svarbias gyvenimo vertybes, todėl kartais atvirai (pasakotojo ar veikėjų lūpomis) išsako pamokymus, bet labai dažnai tuos svarbiausius dalykus reikia suprasti patiems, nes jie slypi „tarp eilučių“ arba „už eilučių“... Todėl skaitant ir vaikų grožinės literatūros klasiką (pvz., F. Bernet (Burnett) „Paslaptingas sodas“, M. Tveno „Tomo Sojerio nuotykiai“, L. M. Montgomery „Anė iš Žaliastogių“, A. Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“, J. Biliūno „Kliudžiau“,V. Krėvės „Galvažudys“, P. Cvirkos „Vaikų karas“), ir šiuolaikinės vaikų literatūros kūrinius (pvz., K. Paterson „Tiltas į Terabitiją“, B. Reuterio „Busterio pasaulis“, Dž. K. Rouling „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“, V. K. Steinsdotir „Spurgos ir karis“, Žilinskaitės „Nebijokė“, K. Sajos „Tas, kurio nieks nemylėjo“, G. Morkūno „Vasara su Katšuniu“, „Grįžimo istorija“, „Iš Nuomšiko gyvenimo“, R. Černiausko „Vaikai ir vaiduokliai“), svarbu ir įsijausti į jų meninius pasaulius, ir išgirsti kito ir savo širdį...

Tikroviškos grožinės literatūros kūrinių (pvz., apie praeitį, vaikus ir jaunimą, sportą ar kt.) kalba – tai rašytojų sukurtų kūrinių žodžiai, posakiai, sakiniai, iš kurių susidaro meniniai vaizdai ir prasmės. Kuo ypatingos šių kūrinių kalbinės raiškos meninės priemonės?

Tokio pobūdžio kūrinių leksika (žodžių visuma) pirmiausia būna susijusi su aprašomų laikotarpių buitimi, papročiais, tradicijomis ir tema. Pavyzdžiui, D. Dilytės apysakoje „Heladės šviesa“ skaitytojas nori-nenori panyra į daugybės Antikos laikų žodžių, dabar tapusių tarptautiniais, vandenyną: su pagrindiniu veikėju – Atėnų berniuku Apolodoru – keliauja į agoras (pagrindines miesto aikštes), susipažįsta su antikos dievais ir deivėmis, sužino, ką anais laikais reiškė žodis pedagogas (vaikavedys), grožisi amforomis (dviąsiai ąsočiai) ir hidrijomis (plačios taurės), stebi olimpines žaidynes, prisimindamas stadijo (600 pėdų ilgis), pankratijo (imtynių ir kumštynių mišinys), hipodromo (žirgų lenktynių aikštė) reikšmes, lankosi teatre, šventyklose ir kt. pasikartodamas daugybę Antikos laikų vietovardžių, dievybių ir garbingų žmonių vardų ir posakių (Olimpijos varžybos – tai šaunumo, o ne turto varžybos). Knygose, nukeliančiose į Lietuvos viduramžius, vartojami senovinių daiktų pavadinimai (lankas, strėlė, ietis, kalavijas, noragas...), minimi senųjų Lietuvos deivių vardai (Medėja, Gabija, Žemyna...). Pasakojant apie šiuolaikinį gyvenimą – šių laikų žodynas (picos, kompiuteriai, mobilieji telefonai...).

Tikroviškuose kūriniuose – daugybė vaizdingų tiesioginės reikšmės žodžių –epitetųir vaizdingų veiksmažodžių(vaizdingai ypatybę arba veiksmą nusakančių žodžių), deminutyvų(mažybinių maloninių žodžių) – bei palyginimų (jungčių tarp tikra ir įsivaizduojama). Pvz. Nulėkiau prie balos, įsibridau į klampų purvą ir skabau traškius [ajero]laiškus tarsi daržely lelijas. Diena graži, saulėta, bitutės tik siuva ore, tik dūzgia ratuotos žiedų dulkelėm. <...> Jos [mamos austos drobės], patiestos viena paskui kitą, driekiasi ligi pat darželio tvoros, tarytum lieptas, vedantis į užburtą pasakų pilį. Tarytum takas, kuriuo geroji laumė vedė našlaitį į stebuklų karalystę... (V. Bubnys „Ajerai kvepia“).

Tikroviškuose kūriniuose yra ir perkeltinės reikšmės posakių – frazeologizmų (pastovių žodžių junginių, turinčių vieno žodžio reikšmę), įasmeninimų (vaizdingų pasakymų, kai žmogaus savybės suteikiamos augalams, gyvūnams, daiktams), metaforų (remiantis tam tikru išoriniu ar vidiniu panašumu „sukeistų“ pavadinimų) – t. y. tokių meninių priemonių, kurių reikšmes tenka „iššifruoti“.Pvz. Pro mažą akutę aš spoksodavau į kelią, bene grįžta tėvas su zuikio pyragu – kampeliu sušalusios duonos, kuri kažkodėl man atrodydavo tokia skani. (V. Bubnys „Elgeta“); ...ir atnešė molinį avinuką. Papūtė uodegon – švilpia. Padavė man. Dumiu kiek išgaliu, net akys ant kaktos iššoka. Bet nieko, jokio garso. (V. Bubnys „Kaip juodas šešėlis“); – Matai? – galais pirštų labai atsargiai mama paliečia apiburbėjusį stiklą. – Matai, rožė... Žiedai dideli, pilni, baltutėliai batutėliai, o viduriukai rausvučiai. O čia nasturtos, matai, ir saulutės. Va kaip šypsosi. Ir dar žiūrėk, žiūrėk – trobelė. Maža mažutėlė, ir dūmas rūksta, ir langiukai užšalę. Tu matai? <...>Aš ilgai kiūtau ant suolo. Ir juo ilgiau neatitraukiu akių nuo lango, tuo gražiau žiūrėti. Ir nesinori trauktis. Norisi žiūrėti ir žiūrėti į tą Senelio Šalčio dovaną. Ir tikėti ja.“ (V. Bubnys „Dovana“).

Taigi net tikroviškų grožinės literatūros kūrinių kalba – tarsi didžiulė archeologinių lobių saugykla, kurioje gali slypėti neišsemiamos muzikinių (ar išgirdote cituotų prozos sakinių melodijas?) ir prasminių žodžių sąskambių dovanos.

Grožinės literatūros tikroviškų kūrinių vaizduojamas pasaulis toje pačioje sąlygiškoje literatūros galaktikoje skaidomas į tuos pačius elementus – tai laikas (kada vyksta veiksmas?), vieta (kur tai vyksta?), veikėjai (kas veikia?) ir jų veiksmai (ką ir kokia seka jie veikia?), nuotaikos, mintys, jausmai (kokie jie yra?).

Tikroviškų kūrinių laikas dažniausiai būna konkretus – nuo senovės (pvz., R. Neimanto apysaka „Gintaro kelias“ skaitytoją nukelia į II m. e. a. ) iki šių dienų (pvz., V. Žilinskaitės rinkinio „Nebijokė“ apsakymai).

Tikroviškų kūrinių veiksmo vietos būna realios, dažnai susijusios su konkrečiomis geografinėmis vietovėmis. „Gintaro kelio“ veikėjas Aistis iš Baltijos pajūrio nukeliauja į Romą, Egiptą, Indiją. Skomanto apysakoje „Belaisvis“ pagrindinis veikėjas Uvis su broliu iškeliauja iš namų Žemaitijoje (Ventės pilies), vydamiesi medžiojamą stirną perplaukia Lielupės upę ir atsiduria Žiemgalos žemėje (prie Mežuotnės pilies), paskui nuvaromas į Rygą ir ten gyvena kelis metus, tada su akrobatų trupe keliauja palei Dauguvą, pabuvoja Latgaloje, Žiemgaloje, išsiaiškina, kad norint grįžti namo reikia keliauti pro Jelgavą, Mintaują, Tervetę... , o V. Dautarto apysakos „Žydrieji jungos“ veiksmas vyksta Lietuvoje, prie ežero.

Veikėjai – tam tikrų istorinių arba šiandienos laikų žmonės – suaugę ir vaikai. Pavyzdžiui., Skomanto kronikų pagrindiniai veikėjai – Žemaitijos rikio Žybarto žmona Mediena ir vaikai Daubaras, Uvis, Junda, Einius ir Gailė, o V. Dautarto apysakos „Žydrieji Jungos“ komanda – XX a. Lietuvos vaikai Aistė, Šarūnas, Mindaugas, Algis. Pagrindinių veikėjų paveikslai – tai meniniai vaizdiniai, susidarantys skaitančiojo sąmonėje apgalvojant veikėjų veiksmus, santykius su kitais veikėjais, kalbas, mintis, pasakotojo ir kitų veikėjų nuomones. Štai skaitant Skomanto istorines apysakas, pirmiausia galima įsivaizduoti pagrindinio veikėjo Uvio literatūrinį paveikslą, nes pirmosiose dviejose knygose pasakojama apie jo patekimą į vokiečių nelaisvę, gyvenimą svetimoje aplinkoje Rygoje ir pabėgimą iš nelaisvės. Skaitytojui įsitraukus į Uvio patiriamus nuotykius regimas narsaus, sąžiningo, gabaus, išradingo, jautraus, mylinčio savo tėvus ir Tėvynę, gerbiančio senąsias lietuvių tradicijas berniuko literatūrinis paveikslas.

Siužetas – tai nuosekli kūrinio įvykių seka, veiksmo grandinė, tikroviškuose kūriniuose turėtų būti įtikinamas – vykti „lyg gyvenime“. Tradicinis kūrinio arba ištraukos pasakojimas gali susidaryti iš tokių pagrindinių etapų:

1) ekspozicija (pagrindinių veikėjų ar veiksmo situacijos pristatymas): pvz., Skomanto „Belaisvis“ prasideda dviejų brolių – šešiolikmečio Daubaro ir dešimtmečio Uvio medžioklės aprašymu.

2) užuomazga (veiksmo pirminis postūmis): pvz., jaunėlis brolis Uvis patenka į teutonų nelaisvę;

3) veiksmo vystymasis / raida / eiga: pvz., vyresnysis brolis pabėga, jaunėlis Uvis gyvena nelaisvėje Rygoje;

4) kulminacija (aukščiausias veiksmo įtampos taškas): pvz., Uvis padeda pabėgti šeimininkų dukrai iš namų ;

5) atomazga (konflikto sprendimas): pvz., Uvis parduodamas akrobatų trupei;

6) epilogas (baigiamieji žodžiai, apibendrinimas): pvz., Uvis su akrobatų trupe keliauja po Latviją ir tikisi sugrįžti į Lietuvą – „Keliaus, kol pasieks kraštą, kur ramiai per Žemaitijos pievas teka jo vaikystės sapnų upė. Venta.“

Taigi tikroviški grožinės literatūros kūriniai skaitytojus kviečia į tikroviškus, tačiau kūrėjų meninės vaizduotės intriguojančiai, įdomiai suręstus literatūrinės išmonės pasaulius.

Šiuolaikiniame pasaulyje visa greitai maišosi, jungiasi, skiriasi, todėl sunku surasti tam tikrus atskaitos-atsvaros taškus tikroviškos grožinės literatūros prasmėms apibūdinti. Bet pabandyti galima.

Sutarta grožine literatūra laikyti tai, kas rašytojų sukurta – taigi vienaip ar kitaip visa grožinė literatūra yra rašytojų išmonės produktas. Bet vieni kūriniai laikomi literatūrinės išmonės kūriniais (tai pasakos, literatūrinės pasakos, poemos-pasakos, apysakos-pasakos, pjesės-pasakosir kt.), o kiti tikroviškais (tai apsakymai, apysakos, romanai, dramos ir kt.).

Grožinės literatūros tikroviškuose kūriniuose vaizduojamas gyvenimas, sąlygiškai panašus į realųjį. Tokie gali būti istoriniai, nuotykių, sporto ar jaunimo gyvenimo temas atskleidžiantys grožinės literatūros tekstai.

Tikroviškų kūrinių temos (pvz., pasaulis jaunų žmonių akimis)jauną skaitytoją nukelti į senovės Graikiją (pvz., D. Dilytės „Heladės šviesa“), į XIV a., į XIX a. Prancūziją (H. Malo „Be šeimos“), XIX -XX-XXI a. Lietuvą (pvz., P. Tarasenkos „Pabėgimas“ ir „Užburti lobiai“, J. Biliūno „Kliudžiau“, P. Cvirkos „Vaikų karas“, R. Spalio „Gatvės berniuko nuotykiai“, V. Račicko „Zuika Padūkėlis“, G. Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“).

Grožinės literatūros tikroviškų kūrinių problemos yra sąlygotos realaus gyvenimo rūpesčių, patiriamų visų laikų žmonių: pvz., kodėl svarbu mylėti savo Tėvynę? kodėl svarbu ginti savo asmeninę ir Tėvynės laisvę? kaip sugrįžti į Tėvynę? (P..Tarasenkos „Pabėgimas“), kodėl saugotina kiekviena gyvybė? kodėl tokia trapi gyvybės ir mirties riba? kaip išgirsti sąžinės balsą? (J. Biliūno „Kliudžiau“, V. Krėvės „Galvažudys“), kaip gyventi be namų ir artimųjų? ( H. Malo „Be šeimos“, G. Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“), kaip jaunam žmogui atrasti savąjį gyvenimo kelią? (R. Spalio „Gatvės berniuko nuotykiai“, V. Račicko „Zuika padūkėlis“, „Zuika dar gyvas“, „Nauji Zuikos nuotykiai, arba Tikrasis džiaugsmas“).

Šių kūrinių pagrindinės mintys (kaip ir kitų grožinės literatūros kūrinių) gali būti išsakomos tiesiogiai pasakotojo arba pagrindinių veikėjų arba suprantamos paties skaitytojo apmąstant skaitytą kūrinį.

Pavyzdžiui, P. Tarasenkos apysakų pagrindinės mintys dažniausiai išsakomos kūrinių pabaigoje gerbiamų žmonių lūpomis lyg šventa priesaika visų laikų Lietuvos jaunimui: „Mylėkite savo tėvynę, vaikeliai, ginkite ją, kaip jūsų tėvai ir protėviai kad gynė.“ („Pabėgimas“); „Meilė darbui, žmogui, gimtinei pasiekiama tik taikingu darbu. <...> Tik taikingai dirbdami, tik taikos siekdami pasieksite laimės. („Rambyno burtininkas“); „Iš tikrųjų tie visi užburti lobiai yra ne kokie nors medžiaginiai turtai, bet tėvų mums paliktas prarastos šviesos ir laisvės troškimas.“ („Užburti lobiai“).

J. Biliūno pasakotojo baigiamieji žodžiai dažnai slepia perkeltines prasmes, kurias tenka įminti pačiam skaitytojui, pvz.: „Tat buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje.“ („Kliudžiau“); „Tylom sėdžiu, prisiglaudęs prie motinos, žiūriu ir klausaus, klausaus...“ („Kūdikystės sapnai“).

Šiuolaikinės pasaulio ir lietuvių grožinės literatūros kūriniuose pagrindinės mintys dažniausiai nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neišsakomos – jos lieka už viso teksto eilučių. Pavyzdžiui, Skomanto istorinė nuotykių apysaka „Vilkė“ baigiasi Žemaitijos rikio sūnaus Uvio (drauge su prijaukinta vilkute) sugrįžimu iš kryžiuočių nelaisvės namo, į Žemaitiją, tačiau pagrindinę mintį galima nusakyti savais žodžiais: pvz., pažinti pasaulį – tai pažinti save; įsiklausymas į gamtą, žmones ir save – jauno žmogaus ugdymosi pagrindas; svarbiausia pergalė – prieš save; visi keliai veda į Tėvynę... ar pan. G. Morkūno apysakos „Iš nuomšiko gyvenimo“ pabaigoje pagrindinis veikėjas, daug skriaudų ir neteisybės patyręs vaikų namų auklėtinis, mąsto apie žmones – kurie nuomšikai (įrankiai / daiktai kitų rankose), kurie – ne (patys kuria savo gyvenimą). Ką svarbaus ši apysaka atskleidžia skaitytojams? Kad visi žmonės turėtų būti jautrūs ir geri vieni kitiems? Kad kiekvieno vaiko širdelė ištroškusi meilės, gerumo, atjautos? Kad žmonės turėtų būti žmonėmis? Kad...

Šiuolaikinės literatūros pagrindinės mintys sunkiai surikiuojamos pagal ūgį – kartais jos įsiveržia į Skaitymo namus kaip viesulas, kartais tyliai krebžda prie vos vos pravertų mūsų sielos durų...

Pagalvokite, ką galite pasakyti apie... eilėraščius... Kuo ypatingi šie tekstai? Kokius jų požymius laikytumėte išskirtiniais?

Kokius eilėraščius esate skaitę, kuriuos mokate atmintinai? Ar esate jau sukūrę savų eilėraščių? Jei taip, tai prisiminkite, kodėl ir kaip jie „atsirado“...

Pabandykite patys atsakyti į šiuos klausimus: kodėl kuriami eilėraščiai? kam kuriami? kaip sukurti eilėraštį? Paskui skaitykite pavyzdžius ir stenkitės juos susieti su savo patirtimi.

I pvz.

Kartais eilėraštis „pasirašo“ pats – netikėtai net pačiai (-iam) kūrėjai (-ui) ant popieriaus lapo atsiranda kelios eilutės:

Lėtai lėtai

Lengvai lengvai

Linguoja laukuose

Linai.

Giliai giliai

Gailiai gailiai

Į tolius mėlynuosius

Panirai.

Kai eilėraštis „pasirašo“ pats, belieka sugalvoti jam pavadinimą. Ilgesys? (Įsi)žiūrėjmas? Vakarėjant? O gal palikti be pavadinimo?

II pvz.

Kartais žmogų gali varginti koks nors klausimas, tema ar paskirta užduotis parašyti eilėraštį pagal pateikiamus reikalavimus arba laisvai pasirinkus savo temą ir raišką. Tada pirmiausia galvojamas pavadinimas ir kviečiami su ta tema susiję pojūčiai, vaizdiniai ar sąskambiai, melodijos.

Vasaros vakaras

Diena vakarėja,

Šešėlis ilgėja,

Miglon įsisupai...

Įsisvajojai,

Įsigalvojai,

Rason įbridai...

III pvz.

...O kartais eilėraščiai sukuriami kaip burtai ar mįslės...

Saulėgrąža

Juodam nakties atlape:

Mėnulis.

(A. Nyka-Niliūnas „Clair de lune“)

Šiltą vakarą

Viršum ežero

Mažos šaudyklėlės

Muselėms tinklus audžia.

(L. Gutauskas „Kregždės“)

... O kartais... Pagalvokite, prisiminkite... Juk eilėraštis – nedidelis eiliuotas kūrinys. Tai labiausiai neapibrėžtas lyrikos žanras: gali būti parašytas bet kuria eilėdaros sistema, rimuotas arba ne, įvairios tematikos ir kompozicijos. Būna net eilėraščių proza... Daugybė kelių ir takelių į Poezijos žemę...

Prisiminkite, kokių esate klausęsi, skaitę instrukcijų (pvz., kaip elgtis su nauju dviračiu, telefonu, kompiuteriu).

Kodėl, kam, kas jas rašo? Kodėl rekomenduojama jų laikytis? Iš kokių sudedamųjų dalių galėtų būti šie tekstai?

Ar jau esate bandę kokią nors instrukciją sudaryti ir užrašyti patys? Suderinkite savo patirtį su pateikiamais instrukcijų modeliais.

Skaitydami pavyzdžius galvokite, kas būdinga instrukcijų kalbai, sandarai, turiniui.

I pvz. – dalykinė instrukcija iš patarimų knygos „Kaip išgyventi“.

Pasidaryk saulės laikrodį

Įsmeik lazdelę į žemę. Ankstų saulėtos dienos rytą pažymėk lazdos šešėlio galą, tada pakartok tai vidudienį, kai saulė bus virš galvos, ir vakare, prieš saulėlydį. Nubrėžk puslankį tarp pirmo ir paskutinio taško (naudodamas kitą lazdelę ir gabalėlį virvės) ir pažymėk vidudienio tašką, Tu turėsi „laikrodį“, kuriuo galėsi matuoti laiką.

(Kalba tiksli, aiški, kreipiamasi vienaskaitos II asmeniu – lyg į kiekvieną tiesiogiai; pavadinime nurodoma konkreti instrukcijos paskirtis, paskui nuosekliai išaiškinama, kaip ir ką kokia seka atlikti, kad būtų gautas pavadinime įvardytas veiklos tikslas).

II pvz. – tautosakinės instrukcijos lietuvių liaudies pasakose „Našlaitė Elenytė ir Joniukas avinukas“, „Vandenų, rankšluosčių ir įnagių dvaras“ bei „Gudri duktė“

Pirmoje pasakoje sesė du kartus įspėja norintį iš gyvulių įmintų pėdučių atsigerti broliuką: „Negerk, broliuk, – kumeliuku pavirsi.“; „Negerk to vandens – jaučiuku pavirsi.“ Dusyk broliukas paklauso, o trečiąsyk – ne, todėl pavirsta avinėliu.

Antroje pasakoje mirdamas tėvas paprašo dukters tris naktis melstis prie jo kapo, duktė paklauso tėvo, jai jis dovanoja žvaigždžių, mėnesio ir saulės rūbus, rūko maišelius, karietas, arklius bei vežėjus. Trečią naktį tėvas sako dukteriai: „Prie vieškelio yra didelis ąžuolas. Reikia nueiti į tą ąžuolą ir sugiedoti: „Oi ąžuole ąžuolėli, atsidaryk, atsiverki!“ Tada ąžuolas atsidarys, atsivers, tai tam ąžuolan ir sudėk visus tuos daiktus. O jeigu kas vysis, norės matyti, kur dedi, tai reikia paleisti rūko maišelis.“ Duktė paklauso tėvo patarimų ir sėkmingai gyvena. Taigi pasakos moko, jog gerų žmonių patarimų ar draudimų – tarytum instrukcijų – reikia laikytis (neatsigręžti lipant į kalną, negerti migdomojo vandens, keliauti paskui riedantį kamuoliuką, nesijuokti pamačius besimušančius akmenis, daugybę metų neištarti nė žodžio ar pan.). Jei geranoriškų patarimų nesilaikoma, patiriamos nesėkmės, jei laikomasi – sėkmės. Drauge tokio pobūdžio instrukcijos po tiesioginėmis prasmėmis slepia dar ir perkeltines.

Antra vertus, pasakose būna ir pavojingų, klastingų nurodymų (pvz., raganų melagingi kvietimai, raginimai), kurių šiukštu nereikėtų laikytis – taigi šiuo atveju tautosakos kūriniuose mokoma atskirti gėrį ir blogį, būti budriems.

Trečia vertus, pasakose būna ir sąmoningai painių instrukcijų – tarytum mįslių, kurias įmenant atsiskleidžia žmogaus gudrumas. Štai ponas, supratęs vargšą turint labai sumanią dukterį, jam liepia perduoti jai tokią instrukciją: „Tegul ana ateina prie manęs nei plika, nei apsidariusi, nei pėsčia, nei raita ir atėjusi tegul stojas nei viduj, nei lauke.“ Kaip šią užduotį iššifravo gudri duktė? Ogi apsisiautė tinklu, pasiremdama kojomis nujojo ožiu, o nuvykusi atsistojo ant namų slenksčio – taigi laimėjo gudrumo varžybas.

(Kalba vaizdinga, nurodymai įvairūs, gali būti suprantami ne tik tiesioginėmis, bet ir perkeltinėmis prasmėmis.)

III pvz. – šiuolaikinės grožinės literatūros instrukcijos R. Černiausko apysakoje-pasakoje „Vaikai ir vaiduokliai“.

...Reikia eiti, nes bailius vaiduokliai sugauna ir negyvai užkutena. Reikia eiti, bet kojos pasidarė kaip švino pripiltos.

Ir tada Antanukas prisiminė mamos žodžius, ištartus naktį, kai jie ėjo lauku ir juos išgąsdino medyje tupintis apuokas.

– Niekada neatsuk nugaros savo baimei, – tą kartą pasakė mama. – Eik pirmyn, net jei matytum vaiduoklį.

Šiuo atveju pirmiausia pasakomas perkeltinės prasmės pamokymas (instrukcija), paskui jis paaiškinamas. (Kalba vaidinga, kreipiamasi tiesiogiai vienaskaitos II asmeniu, perkeltinės prasmės paaiškinamos).

IV pvz. – dalykinė „žaidimo“ instrukcija grožinės literatūros kalba T. Deary mokslo populiarinimo knygoje „Šiurpioji Škotija“

Žmogaus medžioklė

Šį sportą labai mėgo Buchano grafas, gyvenęs 1380 -1424 m.

Kaip žaisti

Padek artimiausią miškelį. Gaisras išrūkys ne tik visus elnius, vilkus, šernus, bet ir miške pasislėpusius valkatas.

Laukymėje sustatyk gerai ginkluotus medžiotojus.

Žudyk visus, kurie sprunka nuo gaisro.

Elnius it šernus suvalgyk, o iššaudytus valkatas palik ėsti vilkams.

(Kalba šmaikšti, istorinė informacija paremta faktais, hiperbolė-meninis padidinimas, praeities papročių perkėlimas į dabarties laikus sukelia komišką efektą)

Taigi instrukcija [lot. instructio – pamokymas] – tai nurodymas, kaip elgtis, atlikti tam tikrą darbą, ką nors pasigaminti, naudotis tam tikru prietaisu, vartoti vaistus, žaisti žaidimą ar kt. Su ja supažindina žodžiu arba raštu išmintingas žmogus ar tam tikros veiklos ekspertas, siekiantis tos veiklos išmokyti kitą asmenį arba suteikti jam svarbios procedūrinės informacijos (kuriuo atveju ką ir kokia seka veikti ar atlikti).

Prieš rašant savas instrukcijas reikėtų žinoti, kokių tikslų siekiant jos bus rengiamos (tik suteikti informaciją ar pamokyti, išbandyti, pralinksminti, nustebinti, ar kt., o gal keli siekiai drauge?), kam jos bus skiriamos (kas jas skaitys?), tada atidžiai apgalvotiturinį (kas norima pasakyti? ), struktūrą (kokia seka tai bus pasakoma?) ir kalbą (kaip – dalykiškai, vaizdingai ar mišriai bus rašoma), o tada – prie darbo.