Titulinis > Žinynas

Žinynas

Visi k l m p r s t v

Kalbotyra, arba lingvistika (pranc. linguiste < lot. lingua – kalba), – tai mokslas, tiriantis kalbą. Bendroji kalbotyra tiria bendrąsias visų kalbų, o specialioji – grupės kalbų ar vienos kalbos – kilmę, ypatybes, raidą. Pagal tyrimo objektą skiriamos tam tikros kalbotyros šakos: fonetika (garsai), morfologija (žodžių kaityba, daryba, kalbos dalys), sintaksė (žodžių ryšiai ir sakinių sandara), leksikologija (kalbos žodžių visuma) ir kt.

Žmogaus kalbos kilmė. Remdamiesi antropologijos (gr. antrōpos – žmogus, gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas) ir archeologijos (gr. archē – pradžia, gr. logos – mokslas) duomenimis, spėjama, jog prieš 0,5 mln metų, Homo sapiens (protingojo žmogaus) laikais, galėjo atsirasti žmogaus kalbos pradmenys (garsų ir prasmių sąmoningos jungtys). Kai kurie šiuolaikiniai mokslininkai kalbos pradmenis sieja su žmogaus protėvių smegenų didėjimo procesu, todėl kalbos pradžią nukelia dar 2 mln metų anksčiau – į homo erectus (stačiojo žmogaus) laikus.

Kodėl ir kaip žmonės pradėjo kalbėti? Keliama daug žmogaus kalbos kilmės hipotezių (gr. hypothesis – spėjimas), pavyzdžiui:

1) emocijų raiška (pirmieji žodžiai – jaustukai ai, oi, oho...);

2) garsų pamėgdžiojimas (pirmieji žodžiai – ištiktukai ššš..., tss..., kukū...);

3) komandos-įspėjimai (pirmieji žodžiai – jaustukai ir veiksmažodžiai ei, stok, bėk...);

4) susitarimas dėl žodžio reikšmių (pirmieji žodžiai – vardažodžiai mama, tėtė, geras, blogas...);

5) judesių, gestų įspūdžio sustiprinimas garsais (mėgdžiojant gamtos reiškinius, žmonių ir gyvūnų elgseną, tariami tam tikri grasai – pvz., bum-bum, niam-niam, am-am...);

6) kalba – įrankių gamybos, darbinės veiklos, kūrybinių idėjų raiškos padarinys ir kt.

Sudėtingesne kalba (siejama su mąstymu), manoma, Homo sapiens pradėjo kalbėti prieš 130 tūkst. metų. Tikėtina, jog tada pradėjo formuotis dabartinių pasaulio kalbų prokalbės – pirmykščių žmonių kalbos, iš kurių skleidėsi vėlesnių kalbų įvairovė žmonių bendruomenėms išsiskiriant, keliaujant, susitinkant ir dalijantis savo kultūrine patirtimi.

Kalbininkai mano, jog šiais laikais pasaulyje gali būti apie 2500-5000 įvairių kalbų, kurios sudaro tam tikras giminiškas šeimas: pvz., indoeuropiečių, afrazijiečių, uraliečių, altajiečių, kaukaziečių, kinų-tibetiečių, indėnų ir kt. Kalbų giminystė nustatoma atsižvelgiant į jų fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos panašumus.

Indoeuropiečių kalbomis vadinamos giminiškos kalbos, kuriomis kalbėta plačioje teritorijoje nuo Vakarų Europos iki Šiaurės Indijos. Indoeuropiečių kalbų šeima skirstoma į baltų, slavų, germanų, italikų ir romanų, keltų, graikų, armėnų, albanų, indoiranėnų, iranėnų, Nuristano (kafirų), anatolų, tocharų ir kitų ide. kalbų grupes. Lietuvių kalbapriklauso baltų kalbųgrupei, kurioje kalbininkai skiria vakarų (prūsus, jotvingius) ir rytų (lietuvius, latvius, kuršius, žiemgalius, sėlius) baltus. Istoriniai šaltiniai mini ir kitas baltų gentis (pvz., galindus, nadruvius, skalvius), kurios irgi galėjo turėti savo kalbas. Vakarų baltai dėl istorinių aplinkybių (pralaimėjimai prieš kryžiuočius, valstybių nesusikūrimas, įsiliejimas į kitų tautų sudėtį ir kt.) palengva traukėsi iš pasaulio istorijos: jotvingių kalba gyvavo iki XVI a. pabaigos, o paskutinis savo gimtąją prūsų kalbą mokėjęs prūsas mirė XVIII a. Iki šių laikų išliko tik dvi rytų baltų kalbos – lietuvių ir latvių, kurių tarmėse gali slypėti kitų baltų kalbų ir tarmių palikimas.

Seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose baltų gentys buvo vadinamos įvairiai. 98 m. vieną baltų gentį aisčių vardu paminėjo romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas. II a. graikų mokslininkas Klaudijus Ptolemajas įvardijo galindus ir sūduvius. Manoma, jog III-IV a. romėnų žemėlapyje įvardyti sėliai. XIX-XX a. prūsus, latvius ir lietuvius bei jiems buvusias artimas tautas buvo įprasta vadinti aisčiais sekant Tacito tradicija. Baltųterminas sukurtas XIX a. Jį pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (Nesselmann, 1811-1889), pabrėždamas šių tautų nuo seno gyvenamąją vietą – Baltijos jūrą. Prie Baltijos dar gyvena indoeuropiečių kalbų šeimai priklausantys germanai (danai, švedai, vokiečiai) ir slavai (lenkai, rusai) bei finougrų kalbų šeimai – estai ir suomiai.

Peržiūrėta: 1373

Fonetika (gr. phōnētikos – garsinis) – tai kurios nors kalbos garsų skambėjimo (akustinių) ir tarimo (artikuliacinių) savybių visuma arba mokslas, tiriantis kalbos garsų funkcijas ir ypatybes. Ortografija (gr. orthos – taisyklinga, tikra, graphō - rašau ) – kurios nors kalbos taisyklingo rašymo sistema pagal sukurtas ir sutartas laikytis taisykles.

Žmogaus kalbos garsai – tai oro virpesiai, iš mažiausių kalbos elementų susidarantys sąskambiai ir melodijos, kuriose užkoduojami ir iš kurių iškoduojami žmonių bendravimo / susikalbėjimo ženklai. Garsai yra tariami ir girdimi, o juos žyminčios raidės rašomos ir skaitomos pagal įvairių kultūrų (tautų raštijų) tradicinę ženklų sistemą.

Senovės laikų baltų tautų rašto ženklai (įrėžiai akmenyse, įspraudai moliniuose puoduose, papuošalų ir audinių ornamentai, runų raižiniai kalendoriuose ir kt.) yra tyrinėjami mokslininkų, keliamos šių ženklų kilmės ir reikšmės hipotezės. Dabartinė lietuvių rašto sistema remiasi lotyniškųjų rašmenų tradicija, kuri savo ruožtu – finikiečių abėcėle. Dabartinę lietuviškojo rašto sistemą pagrindė pirmoji lietuviška spausdinta knyga – 1547 m. Karaliaučiuje išleistas Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Lietuviškojo rašto sistemą koregavo, tobulino XIX ir XX a. lietuvių rašytojai ir kalbininkai.

Raidynas, arba abėcėlė, - tai tam tikra nuolatine seka surašytos kurios nors kalbos rašto raidės. Lietuvių kalbos garsų ir raidžių santykiai – kalbos norminimo, atsižvelgiant į tradicijas ir kalbos mokslo naujoves, rezultatas. Lietuvių kabos garsyną sudaro 11 balsių ir 45 priebalsiai, o abėcėlėje – tik 32 raidės, kuriomis vienomis ar jų junginiais išreiškiami visi garsai.

Lietuvių kalbos garsyną sudaro balsiai (juos tariant oras eina laisvai, nesutikdamas kliūčių), priebalsiai (juos tariant oras sutinka tam tikrų kliūčių), dvigarsiai (vienu atokvėpiu ištariami dviejų balsių – dvibalsių – arba balsio ir pusbalsio – mišriųjų dvigarsių – junginiai).

Lietuvių kalba turi 5 trumpuosius balsius ă, ĕ, ĭ, ŏ, ŭ (tariami trumpai), kuriuos atitinka 5 raidės (balsės) a, e, i, o, u, ir 6 ilguosius balsius ā, ē, ė, ī, ō, ū (tariami ilgai), kuriuos atitinka 10 raidžių a, ą, e, ę, ė, y, į, o, ū, ų. Raidėmis i, e, ė žymimi priešakinės eilės balsiai – juos tariant liežuvis pasislenka į priekį, o prieš juos esantys priebalsiai tariami minkštai. Raidėmis a, o, u žymimi užpakalinės eilės balsiai – juos tariant liežuvis atsitraukia į burnos gilumą, o prieš juos esantys priebalsiai tariami kietai.

Pagal tartį visi lietuvių kalbos priebalsiai skirstomi į skardžiuosius ir dusliuosius. Skardieji priebalsiai (juos tariant įsitempia ir virpa balso stygos) yra žymimi raidėmis v, j, l, m, n, r (vadinami pusbalsiais, nes tariami panašiai kaip balsiai) ir raidėmis b, d, g, z, ž, h, dz, dž. Duslieji priebalsiai (tariant balso stygos nevirpa) žymimi raidėmis p, t, k, s, š, ch, c, č, f. Rašant svarbu atsižvelgti į galimus priebalsių suskardėjimo (žais(z)damas – žaisti)ir suduslėjimo (dirb(p)ti – dirba) atvejus.

Visi lietuvių kalbos priebalsiai (išskyrus visada minkštą j) gali būti kieti (prieš užpakalinės eilės balsius ir juos žyminčias balses) ir minkšti (prieš priešakinės eilės balsius / balses bei prieš užpakalinės eilės balses su minkštumo ženklu i, pvz.: ia, io, iu, ial, iul…). Žodžio gale visi priebalsiai (išskyrus j) tariami kietai. Kelių greta esančių priebalsių kietumas ir minkštumas nustatomas pagal pirmąjį po jų einantį balsį.

Lietuvių kalboje dvigarsiai tradiciškai skiriami į dvibalsius, žymimus dvibalsėmis ai, au, ei, ie, ui, uo bei mišriuosius dvigarsius, žymimus dvigarsėmis al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur. Jie visi rašomi pagal taisyklingą tartį. Ypač svarbu taisyklingai tarti ir rašyti mišriųjų dvigarsių i ir u bei įsidėmėti, jog lietuvių kalboje yra žodžių su antrinės kilmės dvigarsiais (pvz., Europa, oi, aukštyn,dūmtraukis, kairėn).

Peržiūrėta: 19275

Morfologija (gr. morphē - forma + logos – mokslas): 1) žodžių formų ir jomis žymimų gramatinių reikšmių sistema; 2) mokslas apie morfemas (žodžių reikšmines dalis), žodžių sandarą, klases, santykius.

Lietuvių kalbos žodžių daryba – tai naujos reikšmės žodžių darymas tam tikrais būdais. Iš pamatinio žodžio (istoriškai ankstesnės kilmės, nepadaryto iš kitų) arba darinio (antrinės kilmės žodžio, padaryto iš kito), pridedant priešdėlį, priesagą, kitą kamieną, pakeičiant galūnę, padaromi nauji žodžiai, vadinami vediniais arba dūriniais. Pvz.: saulė, pasaulis, saulėtas, saulėgrąža.

Lietuvių kalbos žodžių kaityba – tai žodžių kaitymas giminėmis, skaičiais, linksniais, nuosakomis, laikais, asmenimis, laipsniais ar kt., siekiant žodžių jungčių prasminio ir gramatinio taisyklingumo.

Žodžio sandara – tai žodžio darybinių ir /ar kaitybinių sudedamųjų dalių visuma.

Reikšminės žodžio dalys

Kamienas - tai žodžio dalis be galūnės (padainavimas).

Priešdėlis – žodžio kamieno dalis, einanti prieš šaknį ( padainuoti).

Šaknis– pagrindinė, bendroji giminiškų žodžių dalis, kurioje slypi žodžio reikšmė. (daina, priedainis, dainynas).

Priesaga– žodžio kamieno dalis, einanti po šaknies (dainelė).

Galūnė – žodžio pabaigos dalis, kintanti priklausomai nuo prasmės ar / ir gramatinio santykio su kitais žodžiais (daina, dainos, dainoje), bet gali išlikti ir kaip sudurtinių žodžių pirmojo dėmens sudėtinis sandas (trečsyk, šįryt, kitąkart).

Reikėtų įsidėmėti, jog veiksmažodžio bendraties priesaga -ti ir prieveiksmių priesagos (-ai, -iai, -yn…) kamienui nepriklauso.

Žodyje dar gali būti intarpų (garsai n ir m, įsiterpę į šaknį esamajame laike: sninga, limpa), sangrąžos dalelyčių -si- (pasiruošti mokymuisi), jungiamųjų balsių (dailyraštis).

Peržiūrėta: 27497

Kalbos pažinimas: lietuvių kalbos žodžių klasės – kalbos dalys (morfologija)

Morfologija (gr. morphē - forma + logos – mokslas) – tai žodžių formų ir jomis žymimų gramatinių reikšmių sistema arba mokslas apie morfemas (žodžių reikšmines dalis), žodžių sandarą, klases, santykius.

Kalbos dalys – tai lietuvių kalbos žodžių gramatinės klasės, skiriamos pagal reikšmės, sintaksinių ryšių (santykių su kitais žodžiais), morfologinių požymių (formų ir gramatinių reikšmių ypatybių) bendrumą.

Lietuvių kalboje skiriama 11 kalbos dalių: 6 kaitomos (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis) ir 5 nekaitomos (prielinksnis, jungtukas, jaustukas, ištiktukas, dalelytė). Vienos iš jų laikomos savarankiškomis (laisvomis) – tai daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis, jaustukas, ištiktukas (atlieka sakinyje savarankiškas funkcijas). Kitos (jungtukas, prielinksnis ir dalelytė) laikomos nesavarankiškomis (susijusiomis), nes sakinyje atlieka pagalbines funkcijas.

Kabos dalių apibrėžimai ir pagrindiniai požymiai

Daiktavardis yra kaitoma kalbos dalis, kuri pasako asmens, daikto vardą arba tam tikro reiškinio pavadinimą ir atsako į klausimą kas tai? (žmogus, saulė, spindėjimas, liūdesys).

1. Skiriami bendriniai (miestas) ir tikriniai (Vilnius), būna vyriškosios (rytas) arba moteriškosios (diena) bei bendrosios giminės (tas, ta - naktibalda), gali būti sangrąžinių (mokymasis).

2. Daiktavardžiaiyra kaitomi linksniais (V., K., N., G., Įn., Vt., Š.) ir skaičiais (vns. ir dgs.), bet gali būti tik vienaskaitinių (turi tik vienaskaitą – pvz., cukrus) arba daugiskaitinių (turi tik daugiskaitą – pvz., miltai). Mokykloje tradiciškai pagal vns. V. ir K. galūnes skiriamos 5 linksniuotės ( I – namas, -o, medis, -io, ožys, -io, II – mama, -os, tėtė, -ės, marti, -ios, III – pilis, -ies, vagis, -ies, IV – sūnus, -aus, sodžius, -iaus, V – piemuo-ens, duktė, -ers)

3. Sakinyje daiktavardis gali eiti visomis reikšminėmis sakinio dalimis (veiksniu, sudurtinio tarinio vardine dalimi, papildiniu, nederinamuoju pažyminiu, aplinkybėmis) bei kreipiniu.

Būdvardis yra kaitoma kalbos dalis, kuri žymi asmens, daikto arba reiškinio ypatybę ir atsako į klausimus koks? kokia? kokie? kokios? (ramus, rami, ramūs, ramios).

1. Būdvardžiai kaitomi giminėmis (mot., vyr., bevardė: tyli, tylus, tylu), o mot. ir vyr.g. būdvardžiai – linksniais (V., K., N., G., Įn., Vt., Š.) ir skaičiais (vns. ir dgs.). Tradiciškai mokyklinėje gramatikoje pagal vns. ir dgs. V. galūnes yra skiriamos 3 linksniuotės (I – baltas, balta, žalias, žalia, -i, (i)os; II – purus, puri, -ūs, -ios; III – sidabrinis, sidabrinė, -iai, -ės).

2. Kai kurie būdvardžiai gali turėti įvardžiuotines formas (baltasis) ir būti laipsniuojami – t.y. kaitomi 3 pagrindiniais laipsniais (nelyginamasis, aukštesnysis ir aukščiausias) bei 2 pereinamaisiais (aukštėlesnysis ir visų aukščiausiasis), pvz.: gražus, gražesnis, gražiausias, gražėlesnis, visų gražiausias.

3. Būdvardžiai sakinyje dažniausiai eina pažyminiu, tarinio vardine dalimi, veiksniu, papildiniu.

Skaitvardis yra kaitoma kalbos dalis, kuri žymi skaičių arba skaičiuojamąją vietą eilėje ir atsako į klausimus kiek? kelintas? kelinta? (vienas, vienuolika, septynioliktas, šimtas pirmas).

1. Skiriami 2 pagrindiniai skaitvardžių skyriai - kiekiniai (pasako daiktų skaičių arba patį skaičių ir atsako į klausimą kiek?: penki, dešimt) ir kelintiniai (nusako skaičiuojamąją vietą eilėje ir atsako į klausimą kelintas? kelinta?: pirmas, septinta). Kiekiniai skaitvardžiai pagal reikšmę ir vartojimą skirstomi į pagrindinius (vienas, šimtas, tūkstantis), dauginius (vieneri-devyneri), kuopinius (dvejetas-devynetas), trupmeninius (viena trečioji). Kelintiniai skaitvardžiai gali turėti įvardžiuotines formas (trečiasis, trečioji).

2. Pagal sandarą skaitvardžiai skiriami į vientisinius (paprastieji, priesaginiai, sudurtiniai: devyni, devynetas, devyniasdešimt) ir sudėtinius (šimtas dvidešimt trys).

3. Būdvardiški skaitvardžiai (derinami su daiktavardžiais kaip būdvardžiai) kaitomi giminėmis ir linksniais (penkiems draugams, penkias drauges), o kelintiniai - ir skaičiais (pirma raidė, pirmosios raidės).

4. Daiktavardiški skaitvardžiai (reikalaujantys daiktavardžio K. linksnio) yra kaitomi skaičiais ir linksniais (šimtas žmonių, šimtų žmonių), tik linksniais (trys draugai, trijų draugų) arba visai nekaitomi (dešimt, dvidešimt…).

5. Skaitvardžiai sakinyje dažniausiai eina veiksniu, papildiniu, pažyminiu, tarinio vardine dalimi.

Įvardis yra kalbos dalis, kuri nurodo asmenį, daiktą, ypatybę arba skaičių, bet jų nepavadina (jis, tas, tokia, keli).

1. Pagal reikšmę skiriami 7 įvardžių skyriai: asmeniniai (aš, tu, jis, ji…), sangrąžinis (savęs), savybiniai (manas, tavas, savas, maniškis…), parodomieji (tas, ta, šitas, anas, toks, šioks, anoks…), pažymimieji (visas, visoks, kitas, kitoks, kiekvienas, niekas, joks…), klausiamieji ir santykiniai (kas, koks, kuris, katras, keli…), nežymimieji (kažkas, kažin koks, kai kas, bet kas…).

2. Įvardžiai kaitomi įvairiai: vieni tik linksniais (kas, ko…), kiti - linksniais ir skaičiais (aš, mes, mūsų…), treti - linksniais, skaičiais ir giminėmis (šis, ši, šie, šių).

3. Įvardžiai sakinyje dažniausiai eina veiksniu, papildiniu, pažyminiu.

Prielinksnis yra nekaitoma kalbos dalis, kuri eina su vardažodžio linksniu ir parodo linksniuojamojo žodžio ryšį su kitais žodžiais (ant, už, po, prie…)

1. Prielinksniai pagal kilmę skiriami į senybinius (kuriuos sunku susieti su kuriais nors dabartinės lietuvių kalbos žodžiais : ant, apie, į, iš pas, per, po, prie, su, už…) ir naujybinius (kilusius iš kitų kalbos dalių: abipus, anapus, aplink, arti, dėka, greta, išilgai, skersai, kiaurai, link, netoli, paskui, prieš, tarp…). Pagal vartojimą - su kokiais linksniais vartojami: dažniausiai vartojami su trimis linksniais (K.: abipus, anapus, greta, po, prie…; G.: apie, aplink, į…; Įn.: po, su, sulig, ties…). Yra vartojamų su keliais linksniais (po, už…).

2. Reikėtų įsidėmėti, kad jog kurie žodžiai gali būti ir prieveiksmiai, ir daiktavardžiai, ir prielinksniai (skersai, žemiau, greta…), todėl reikėtų kiekvieną kartą atidžiai įvertinti jų gramatinius požymius.

3. Prielinksniai sakinyje atskirai jokiomis reikšminėmis sakinio dalimis neina, gali būti tik sudėtinis jų komponentas.

Veiksmažodis yra kalbos dalis, kuri reiškia asmens, daikto veiksmą arba būseną ir atsako į klausimus ką veikia? kas vyksta, darosi, atsitinka? (kyla, žiūri, aušta).

1. Veiksmažodžiai gali būti asmeniniai (žymi asmens ar daikto veiksmą, būseną: kalba, tyli…) arba beasmeniai (nežymi jokio asmens veiksmo ir turi tik III asmens formą: švinta, rūpi…).

2. Veiksmažodžiai gali būti paprastieji (ruošia, neša…) ir sangrąžiniai (ruošiasi, nešasi…).

3. Veiksmažodžiai turi 3 nuosakas (tiesioginę, tariamąją ir liepiamąją), 4 tiesioginės nuosakos laikus (esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį, būsimąjį), 2 skaičius (vns., dgs.) ir 3 asmenis (vns.: aš, tu, jis/ji, dgs.: mes, jūs, jie / jos). Pagrindinės veiksmažodžio formos yra bendratis, esam. l. III a., būt. k. l. III a. (girdėti, girdi, girdėjo). Pagal esam. l. III a. galūnes (A{L}IO) tradiciškai mokykloje veiksmažodžiai skirstomi į 3 asmenuotes (I - kenčia, II - myli, III - rašo).

4. Veiksmažodžiai sakinyje dažniausiai eina tariniu.

Prieveiksmis yra linksniais ir asmenimis nekaitoma kalbos dalis, kuri aiškina veiksmažodį, būdvardį, prieveiksmį arba daiktavardį ir atsako į klausimus kaip? kur? kada? keliese? kiek? kodėl? (tyliai, čia, vakar, trise, daug, todėl...)

1. Pagal reikšmę prieveiksmiai yra skirstomi į 6 skyrius: būdo (kaip? kokiu būdu? - gražiai, palengva, staiga, galvotrūkčiais, iš lėto, be galo, kitaip…); kiekybės (kiek? kiek kartų? keliese? - mažai, užtektinai,daug, gana, tiek, šiek tiek, kelissyk, dusyk, trissyk, dviese, trise…); vietos (kur? iš kur? - arti, namo, namie, lauk, dešinėn, šalin, netoliese, pasroviui, pavėjui, iš tolo, ten, visur…); laiko (kada? kuriuo laiku? nuo kada? - seniai, vakar, rytoj, užvakar, poryt, užporyt, šiandien, anądien, tąsyk, kitąsyk…); priežasties (kodėl? dėl kurios priežasties? - tyčia, netyčia, todėl, dėl to, kažin, kodėl, užtat…); linkmės (kurlink? - artyn, tolyn, tolin, vakarop, galop…). Pagal kilmę - iš kurios kalbos dalies yra kilę (iš būdvardžio - gražiau, iš daiktavardžio - namo, iš skaitvardžio - keturiese, įvardžio - kažkur, iš dalyvio - pasiutusiai, mišrios darybos - anąsyk, trissyk…).Pagal darybą - priesaginiai (tyliai, švelniai), sudurtiniai (šiandien…) ir sudėtiniai ( iš lėto…).

2. Kai kurie prieveiksmiai (dažniausiai kilę iš būdvardžių) gali būti laipsniuojami (tyliai, tyliau, tyliausiai, tylėliau, visų tyliausiai).

3. Prieveiksmiai sakinyje dažniausiai eina aplinkybėmis.

Jungtukas yra nekaitoma kalbos dalis, jungianti sakinio dalis arba sakinius (ir, o, bet, tačiau, nes, kaip...)

1. Pagal vartojimo paskirtį yra skiriami sujungiamieji (jungia vienarūšes sakinio dalis arba savarankiškus sakinius) ir prijungiamieji (jungia palyginamąsias sakinio dalis arba prijungiamuosius sakinius). Sujungiamieji jungtukai pagal reikšmę skirstomi į

sudedamuosius (ir, bei, nei…nei…, čia…čia…, tai…tai), priešpriešinius (bet, o, tačiau, užtat…), skiriamuosius (ar, ar…ar…, arba, arba…arba…), paremiamuosius-aiškinamuosius (tai, taigi, tad…). Prijungiamieji jungtukai pagal reikšmę skirstomi į laiko (kai, kada, kol…), priežasties (nes, kadangi, tad…), sąlygos (jei, jeigu, tik…), nuolaidos (nors, kad ir, vis dėlto…), lyginamuosius (kaip, lyg, tartum, tarytum, tarsi…), nereikšminius (kad, jog…).

2. Jungtukai sakinyje jokia reikšmine sakinio dalimi neina, gali būti jos sudedamasis komponentas.

Dalelytė yra nekaitoma kalbos dalis, teikianti sakiniams ar jo dalims papildomų prasmių ir atspalvių (o, gi, ne, bent…).

1. Dalelytės pagal reikšmę skiriamos į klausiamąsias ir abejojamąsias (ar, argi, bene, gal, kažin, negi…), neigiamąsias (ne, nė, nei…), tvirtinamąsias (taip, taigi…), pabrėžiamąsias (gi, juk, dar, net, ypač…), tikslinamąsias (beveik, dar, jau, juk, nors…), išskiriamąsias (bent, ypač, nebent, nors...), parodomąsias (ana, antai, štai, šit, va…), lyginamąsias (lyg, tarsi, tartum, tarytum…), geidžiamąsias ir skatinamąsias (te, tegu, tegul, še…). Pagal sandarą skirstomos į vientisines (be, dar, gi…), sudurtines (argi, ogi, nebe…) ir samplaikines (vos tik, vien tik…).

2. Dalelytės sakinyje jokia reikšmine sakinio dalimi neina.

Jaustukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri tiesiogiai reiškia įvairius jausmus (oi, oho…).

1. Jaustukai pagal kilmę skirstomi į pirminius (o, a, ė, ak…) ir antrinius, kilusius iš kitų kalbos dalių (O Dieve!, sveikas, ačiū, dėkui, valio, velniop …).

2. Jaustukai sakinyje jokia reikšmine sakinio dalimi neina.

Ištiktukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri reiškia įvairių veiksmų sukeltus garsus ar vaizdus (triokšt, žiū…).

1. Ištiktukai pagal kilmę skirstomi į pirminius, kilusius tiesiogiai mėgdžiojant kokio nors veiksmo sukeltus garsus ar vaizdus (brakšt, miau, triokšt, brrr, che…), ir antrinius, kilusius iš veiksmažodžių (mirkt, trukt, žvilgt…).

2. Ištiktukai sakinyje gali eiti tariniu.

Kad lietuvių kalbos gramatikos pasaulis patrauklus ir įdomus, įsitikins tie, kurie susiras ir perskaitys Jono Šukio knygą „Gramatikos šalyje“ apie šeštoko Vytuko detektyvinę kelionę siekiant įminti kalbos paslaptis.

Peržiūrėta: 95905

Sintaksė (gr. syntaxis – susidarymas, sandara) – tai kurios nors kalbos žodžių junginių ar sakinių sandara arba mokslas apie žodžių junginių ir sakinių sandarą bei vartoseną.

Jungdamiesi žodžiai gali sudaryti junginius arba sakinius.

Žodžių junginiai – tai keli savarankiškos reikšmės žodžiai, susiję gramatiniu ryšiu. Tarpusavio sąsaja – tai ryšys, esantis tarp veiksnio ir tarinio (Aš skaitau.). Sujungimo ryšiu sujungiamos vienodo sintaksinio vaidmens sakinio dalys (vienarūšiai veiksniai, tariniai, papildiniai ir pan.) jungtukais (skaitau ir rašau.) ar be jų (Aš skaitau knygas, žurnalus, laikraščius.). Prijungimo ryšio vienas žodis gramatiškai priklauso nuo kito: 1) jei priklausomasis žodis įgyja tokią pat giminės, skaičiaus ir linksnio formą kaip ir pagrindinis (šviesi diena, pražydusią gėlę, kitoks požiūris), tokia jungtis vadinama derinimu, 2) jei pagrindinis žodis reikalauja tam tikros kito žodžio formos (ieško draugo, mūsų rūpesčiai), toks junginys vadinamas valdymu, 3) šliejimu vadinama to pagrindinio ir priklausomo žodžio jungtis tik pagal prasmę (labai gerai, pradėjo pasakoti, grįžti sutemus).

Sakinys – tai prasmės ryšiais susijusių žodžių grupė arba vienas žodis, tariami (-as) baigtine intonacija. Pvz. Aušta rytas. Šviesu.

Pagal sakymo tikslą bei pobūdį skiriami tiesioginiai (teigimas), skatinamieji (prašymas, raginimas, liepimas) ir klausiamieji (klausimas). Pvz. Bunda gamta. Pabusk, žmogau. Ar girdi gamtos šnabždesius?

Pagal intonaciją skiriami paprasti sakiniai (ištariami ramiai – teigiamąja, nutylimąja ar klausiamąja intonacija; baigiasi tašku, daugtaškiu, klaustuku) ir šaukiamieji (ištariami pakilia intonacija, baigiami šauktuku). Pvz. Taip. Girdžiu... Ar nesapnuoju? Tai vyturys!

Sakiniai pagal jų sandarą skiriami į vientisinius (turi vieną gramatinį centrą – veiksnį ir tarinį – arba nors vieną iš jų) ir sudėtinius (turi kelis gramatinius centrus). Pvz. Kyla saulė. Krinta rasa. Išsisklaidys rūkas, nudžius rasa. Kartais kalboje (ir šnekamojoje, ir meninėje) atsiranda nepilnųjų sakinių – tai pilnųjų sakinių atkarpos, dalelės. Pvz. Taip. Kodėl?

Vientisiniai sakiniai turi vieną gramatinį centrą – veiksnį ir tarinį – arba bent vieną iš jų. Asmeniniai sakiniai turi pasakytą ar numanomą veiksnį. Pvz. Jis atėjo. Klausosi. Beasmeniai sakiniai turi tik tarinį, žymintį veiksmą arba būseną, nesusijusią su vardininko linksniu reiškiamu veikėju. Pvz. Nieko nesigirdi. Jam neramu. Neišplėstinį sakinį sudaro tik pagrindinės sakinio dalys – veiksnys ir tarinys. Pvz. Jis išgirsta. Išplėstinį sakinį sudaro veiksnys, tarinys ir bent viena antrininkė sakinio dalis. Pvz. Kažkas beldžia į duris.

Reikšminės vientisinio sakinio dalys

Pagrindinėmis sakinio dalimis yra laikomi veiksnys ir tarinys. Visos kitos sakinio dalys (pažyminys, papildinys, aplinkybės) yra vadinamos antrininkėmis sakinio dalimis.

Veiksnys – tai pagrindinė sakinio dalis, atsakanti į klausimą kas? Reiškiamas daiktavardžiu, įvardžiu, būdvardžiu, skaitvardžiu, dalyvio V., veiksmažodžio bendratimi, padalyviu, žodžių junginiais ir samplaikomis ar net posakiais. Pvz. Saulė kyla. Pakilti – tai laimė. Buvo matyti (kas?) saulė tekant.

Tarinys – tai pagrindinė sakinio dalis, kuria teigiamas arba neigiamas veiksmas, būsena ar ypatybė, atsakanti į klausimą ką veikia? kas vyksta? kas atsitinka? Grynasis tarinys reiškiamas veiksmažodžio vientisinėmis formomis. Pvz. Saulė kyla. Suvestinis tarinys reiškiamas veiksmažodžio vientisinėmis formomis su bendratimi. Pvz. Buvo matyti saulė tekant. Sudurtinis tarinys reiškiamas veiksmažodžio asmenuojamomis formomis ir linksniuojamais žodžiais – tarinio jungtis ir tarinio vardinė dalis. Pvz. Pakilti – tai laimė. Mišrusis tarinys turi suvestinio, ir sudurtinio tarinio ypatybių. Pvz. Pakilti – tai laimė būti savimi.

Pažyminys apibūdina daiktavardžiais reiškiamas sakinio dalis (veiksnį, papildinį, tarinio vardinę dalį, kai kurias aplinkybes) ir atsako į klausimus koks? kokia? kieno? Derinamieji pažyminiai yra suderinti su pažymimuoju žodžiu gimine, skaičiumi, linksniu ir reiškiami būdvardžiais, dalyviais, skaitvardžiais, įvardžiais. Pvz. Patekėjo skaisti saulė. Nederinamieji yra nesuderinti su pažymimuoju žodžiu ir reiškiami daiktavardžio ar įvardžio K., Įn., linksniais su prielinksniais, veiksmažodžio bendratimi. Pvz. Patekėjo mūsų visų (kieno?) saulė. Įsižiebė noras (koks?) pakilti. Išplėstiniai pažyminiai yra reiškiami dalyviais arba būdvardžiais su priklausomais žodžiais. Pvz. Žvelgi į saulę, viliojančią savo šviesa ir kaitra, ir svajoji apie skrydį.

Priedėlis – tai pažyminys, išreikštas daiktavardžiu ir suderintas su pažymimuoju žodžiu bent linksniu, dažniausiai apibūdinantis veiksnį, papildinį. Pvz. Dangaus šviesulys saulė vilioja. Saulė, dangaus šviesulys, vilioja.

Papildinys atsako į iš tarinio kylančius klausimus ko? kam? ką? kuo? ir reiškiamas daiktavardžiu, įvardžiu, būdvardžiu, dalyviu, veiksmažodžio bendratimi, padalyviu. Pvz. Saulė vilioja (ką?) mus. Išvydome (ką?) saulę kylant.

Aplinkybės atsako į klausimus, dažniausiai kylančius iš tarinio. Vietos aplinkybė žymi veiksmo vietą, kryptį, kelią ir atsako į klausimus kur? iš kur? ligi kur? Pvz. Saulė švyti danguje. Laiko aplinkybė žymi veiksmo laiką ir atsako į klausimus kada? nuo kada? ligi kada? Pvz. Ryte saulė kyla. Būdo aplinkybė žymi veiksmo kokybę ir pobūdį ir atsako į klausimus kaip? kuriuo būdu? Pvz. Saulė lėtai kyla. Kiekybės aplinkybė žymi erdvės, laiko bei kitokio kiekio matą ir atsako į klausimą kiek? keliese? Pvz. Žvelgiam dviese. Priežasties aplinkybė reiškia veiksmo priežastį ir atsako į klausimą kodėl? dėl ko? dėl kurios priežasties? Pvz. Nustebę tylim. Tikslo aplinkybė reiškia veiksmo tikslą, daikto paskirtį ir atsako į klausimus kam? ko? kuriuo tikslu? kam? kuriam tikslui? Pvz. Dar likome lauke pasidairyti. Sąlygos aplinkybė nurodo sąlygą, kuriai esant vyktų veiksmas. Pvz. Neklausydamas neišgirsi. Nuolaidos aplinkybė rodo, kad veiksmas vyksta ko nors nepaisant. Pvz. Ieško nepametęs. Ir duris uždarius laikas bėga.

Tikslinamosios aplinkybės tikslina, aiškina, konkretina tos pačios rūšies aplinkybes. Pvz. Dabar, ryte, čia, gamtoje, gera ir gražu.

Išplėstinės aplinkybės yra reiškiamos dalyviais, pusdalyviais ar padalyviais su priklausomais žodžiais. Pvz. Patekėjus saulei, atsibudo gamta.

Netiesioginiai gramatiniai komponentai – tai kreipiniai, įterpiniai, jaustukai, teigimo ir neigimo žodžiai.

Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai gali būti sudaryti iš kelių savarankiškų sakinių, sujungtų tik pagal prasmę intonacija ir skiriamų pagal tam tikrą motyvaciją pasirinktais skyrybos ženklais: , ; - :. Pvz. Saulė kyla, mėnuo dyla. Saulė švyst – mėnuo drykst. Regi: kyla rūkas, džiūsta rasa.

Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai gali būti sudaryti iš kelių savarankiškų sakinių, sujungtų intonacija ir tam tikrais sujungiamaisiais jungtukais: sudedamaisiais (ir, ir…ir, tai…tai); priešpriešiniais (bet, o, tačiau, tik, vis dėlto, vis tiek); skiriamaisiais (ar, ar…ar, arba, arba…arba); paremiamaisiais (tad, taigi, todėl, užtat). Pvz. Lauke tylu, o širdyje neramu. Ar paukštis gieda, ar širdis tvinksi?

Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai gali būti sudaryti iš vieno savarankiško (pagrindinio) ir vieno ar kelių priklausomų (šalutinių) sakinių, sujungtų prijungiamaisiais jungtukais (kad, jog, nes, kadangi, jei, jeigu, nors, kai, kada, kol, vos, kaip, lyg, tartum, negu), santykiniais įvardžiais (kuris, kas, koks), prieveiksmiais (kodėl, kur, kiek, kaip…).

Peržiūrėta: 24668

Lietuvių kalbos leksika (gr. lexikos – žodinis < lexis – žodis, posakis) – tai lietuvių kalbos žodžių visuma.

Lietuvių kalba turi labai senų indoeuropiečių šeimos žodžių (pvz., mama, tėvas, sūnus, duktė, saulė), baltų šakos žodžių (pvz., lietuvių žemė, mažas, labas, eiti; latvių zeme, mazs, labs, iet; prūsų semme, masais, labs, eit), senųjų skolinių (pvz., miestas, popierius, stiklas), tarptautinių žodžių (pvz., stadionas, maratonas, telefonas, televizija, kompiuteris), lietuviškų naujadarų (pvz., švieslentė, žiniatinklis, naršyklė), lietuvių tarmių žodžių (pvz., žemaičių kuisis – uodas, kūlis – akmuo) ir daugybę kitų lietuvių bendrinės kalbos (pagrįstos vakarų aukštaičių tarme) žodžių. Jie visi ką nors reiškia, pvz., įvardija asmenį (draugas), ypatybę (geras), veiksmą (skaito), laiką (ryte, vakare) ar kitus dalykus.

Tai, ką kalbos ženklas žodis žymi ar reiškia, vadinama žodžio reikšme. Žodis gali turėti vieną reikšmę (pvz., akimirka – labai trumpas laikas, momentas) arba būti daugiareikšmis (pvz., akis – 1) regėjimo organas, 2) nertinė tinklo skylė, 3) eketė, 4) korio ar kito akyto daikto skylutė; 5) bulvės duobutė, iš kurios išauga daigas, 6) žiedo blizgus pagražinimas, 7) kortų žaidimas, 8) žaidimo taškas, 9) kokio nors prietaiso šviesa, lempa). Žodžiai gali būti vartojami tiesiogine reikšme, pvz.: rytas už vakarą šviesesnis – ryte šviesiau negu vakare; negirk dienos be vakaro – dienos orą ar sėkmę įvertink vakare. Tie patys žodžiai gali būti vartojami ir perkeltine reikšme, pvz.: rytas už vakarą šviesesnis – rimtus dalykus spręsk neskubėdamas, pailsėjęs, pagalvojęs; negirk dienos be vakaro – nevertėtų apie ką nors spręsti iškart, į visa reikia įsižiūrėti, įsigilinti, suprasti, o tik tada daryti išvadas. Tiesioginė žodžio reikšmė ar reikšmės nurodomos Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (https://www.autoinfa.lt). Įmenant perkeltines žodžių reikšmes reikia šiek tiek pasukti galvą (pagalvoti): galima suprasti iš teksto (kokie sakiniai šalia?) arba konteksto (kada, kam, kaip pavartota?). Pasidomėti perkeltinės reikšmės posakių vartojimo tradicijomis galima ir specialiuose žodynuose ar žinynuose, pvz.:Lietuvių kalbos frazeologijos žodyne, Lietuvių kalbos palyginimų žodyne, J. Lipskienės knygoje Lietuvių kalbos somatiniai posakiai ar kt. Daugiausia lietuvių kalbos turtų saugo didysis Lietuvių kalbos žodynas: 20 tomų aprašyta apie 0,5 mln lietuvių kalbos žodžių, pavartojant apie 11 mln žodžių. Šio žodyno idėjos ir darbų pradininkas – lietuvių kalbininkas K. Būga (1879–1924), jo darbą tęsė J. Balčikonis (1885–1969) ir daugybė kitų lietuvių kalbininkų bei kalbos bičiulių. Didžiojo žodyno rengimo darbas baigtas 2002 metais, o dabar šis žodynas turi savo elektroninę versiją (https:www.lkz.lt).

Kokie lietuvių leksikos aruodų žodžiai vadinami sinonimais, frazeologizmais, antonimais, homonimais? Sinonimai (gr. synōnymos – bendravardis) – tai skirtingai skambantys tos pačios arba artimos reikšmės žodžiai, pvz.: lyti, dulkti, lašnoti, lynoti, krapnoti, purkšti, pilti, pliaupti, žliaugti... Frazeologizmai (gr. phrasis – posakis, logos – žodis, sąvoka, mokslas) – tai pastovūs vientisos reikšmės žodžių junginiai (dažnai – vaizdingi), pvz.: devyni vėjai pučia galvoje – išsiblaškęs, vėju sotus – alkanas, prieš vėją nepapūsi – didesnei jėgai tenka nusileisti. Antonimai (gr. anti – priešdėlis, reiškiantis priešingybę, onyma – vardas) – tai priešingų reikšmių žodžiai, pvz.: geram visur gerai, blogam visur blogai; ko jaunas neišmoksi, to senas nemokėsi. Homonimai (gr. homos – vienodas, bendras, onyma – vardas) – tai vienodai tariami, bet skirtingos reikšmės žodžiai, pvz.: lynas – žuvis ir virvė, kasa – plaukų ir pinigų...Lietuvių kalbos vaizdingų žodžių ir posakių saugyklos – Lietuvių kalbos sinonimų žodyne, Lietuvių kalbos frazeologijos žodyne, Lietuvių kalbos palyginimų žodyne, Lietuvių kalbos antonimų žodyne ir kt.

Leksikos norma – tai kalbininkų patvirtinti ir žodynuose surašyti žodžiai ir jų vartojimo reikšmės. Šių normų nesilaikymas įvardijamas kaip kalbos normų pažeidimas – klaida. Senieji skoliniai ir tarptautiniai žodžiai yra laikomi norminiais žodžiais, o leksikos klaidomis laikomos svetimybės (nenorminiai kitų kalbų žodžiai: pvz., fainas = mielas, malonus, geras, gražus), hibridai (žodžiai su nenorminėmis žodžio dalimis: pvz., Vycka = Vytas), nenorminiai vertiniai (neatitinka lietuvių kalbos gramatikos normų, pvz., neužilgo = greitai, netrukus), netinkamos reikšmės skoliniai (lietuviški žodžiai nevartotini kitoje kalboje įprasta reikšme, pvz., sekanti stotelė = kita stotelė, o ne bėganti iš paskos stotelė).

Kodėl ir kaip šiuolaikiniame pasaulyje reikėtų saugoti, branginti lietuvių kalbą? Keliai įvairūs, bet svarbiausia – kiekvieno Lietuvos žmogaus siekiai išmokti, suprasti, pajusti, puoselėti, kūrybiškai turtinti iš senovės baltų kultūros paslaptis saugančią lietuvių kalbą.

Peržiūrėta: 4038

Iš ko statomi kalbos rūmai?

Mažiausi kalbos vienetai – garsai. Juos pirmiausia ištaria gimęs kūdikis, o moksliškai kalbos garsus tiria fonetikos [gr. phone – garsas] mokslas.

Iš garsų sudaryti skiemenys ir žodžiai. Jų sudėliojimas – tai antrasis vaiko kalbėjimo etapas. Morfologija [gr. morphe – forma, gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas] nagrinėja žodžių sandarą, žodžių darybą ir pagal bendrus požymius išskirtas žodžių grupes – kalbos dalis. Leksikologija [gr. lexis – žodis, posakis, gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas] tai mokslas, tyrinėjantis kalbos žodžius kilmės, raidos, reikšmių, vartojimo, stilistikos požiūriais.

Žodžiai jungiasi į junginius ir sakinius. Kalbėjimas žodžių junginiais ir sakiniais – jau trečiasis kalbos mokymosi etapas. O sintaksės [gr. syntaxis – susidarymas, sandara] mokslas išsamiai analizuoja žodžių junginių ir sakinių sandarą bei rūšis.

Lietuvių kalbos mokslų studijos sudaro sąlygas kiekvienam žmogui pagilinti savo individualų kalbos pažinimą aiškinantis kalbos fonetiką (garsyną), morfologiją (žodžių formas – žodžio ir kalbos dalis), leksiką (žodžių reikšmes – žodyną) ir sintaksę (žodžių junginius ir sakinius).

Tekstas [lot. textum – sujungimas] – tai rašytinės, vaizdinės arba sakytinės žodinės formos ir rišlaus turinio kūrinys arba jo ištrauka.

Peržiūrėta: 458

Etiketas [gr. ēthos – paprotys, įprotis, būdas] – tai kurios nors visuomenės ar jos dalies tinkamo elgesio normos, mandagumo taisyklės. Pvz., sveikinantis įprasta pakelti arba paspausti ranką, pasakyti pasisveikinimo žodžius, pasidomėti kito žmogaus savijauta ar pan.

Lietuvių liaudies etiketas – tai lietuvių kultūros formavimosi metu susiklostę žmonių bendravimo papročiai. Vaikai nuo vaikystės jų mokydavosi stebėdami suaugusiųjų elgesį, klausydami jų patarimų, paaiškinimų, kaip kokioje situacijoje reikia elgtis. Mandagumo svarbą primindavo ir tautosakos kūriniai. Pvz., patarlė moko: „Mandagumas nieko nekainuoja, bet kalnus verčia“. Nemandagaus žmogaus, neištariančio pasisveikinimo žodžių, būdavo juokais klausiama: „Ė, ar nematei kiaulės su skambaliukais?“. Kai šis atsakydavo nematęs, tai į jį parodydavo pirštu ir juokdavosi: „Taigi va – eina!“.

Netiesiogiai mandagaus elgesio, pagarbos kitam žmogui, gyvūnui, augalui buvo mokoma ir sakmėse bei pasakose. Pvz., pasakoje „Trys seserys ir pavogtas broliukas“ dvi seserys elgiasi nemandagiai (nepagelbėja pagalbos prašančioms obeliai, karvei ir tešlai), todėl joms nepasiseka susigrąžinti broliuko, o trečioji sesuo elgiasi mandagiai, todėl jai atsilyginama tuo pačiu ir ji sėkmingai su broliu grįžta namo.

Smulkiosios tautosakos skrynioje – daugybė lietuvių liaudies pasisveikinimų, palinkėjimų, atsisveikinimų – tradicinių lietuvių etiketo žodžių ir posakių susitinkant ar išsiskiriant. Pvz., piemenukus prakalbindavo:„Parginkit!“, o jie atsakydavo: „Dėkui, dar ne metas, dar nepriganėm!“. Dirbantiems įvairius darbus linkėdavo: „Padėk, Dieve!“, atsakydavo: „Dėkui!“ arba juokais „Dievas ir taip padeda, eikš pats padėti!“. Šienaujančiam sakydavo:„Suk dalgį per pradalgį, pakolei rasa.“; skalbiančioms: „Ant skaisčio, ant balčio, ant bernelių padabonės!“, duoną kepančiai: „Skalsu pyragų!“, sviestą mušančiai palinkėdavo: „Mačiau šlyną važiuojant. – Ar toli? – Netoli visai!“ (tai turėdavo padėti greičiau baigti šį darbą). Įėję į pirtį sakydavo: „Skalsa lapienė“, išeidami dėkodavo: „Dėkui už šilumą!“, „Dėkui už šiltą garą!“.

Lietuvių liaudies etiketas - tai ne tik žodžiai, bet ir veiksmai, siekiant padėti kitam žmogui, atjausti jį. Su pagarba būdavo namuose sutinkami ir pamaitinami elgetos („Svečias į namus – Dievas į namus“), paskolinama kaimynui trūkstami daiktai ar maisto produktai, padedama ištikus nelaimei (į laidotuves nešdavo duonos, kitų maisto produktų, sušelpdavo nukentėjusius nuo gaisro), per darbymetį padėdavo vieni kitiems talkose, per medkopį bičiulius ir kaimynus vaišindavo medumi ir t.t.

Peržiūrėta: 599

Kalendorius [lot. calendarium < Calendae - pirmoji mėnesio diena] – tai ilgų laiko tarpų skaičiavimo sistema, pagrįsta pasikartojančių gamtos reiškinių (dienos ir nakties, Mėnulio fazių, metų laikų) kaita. Laiko ženklai (dienos, savaitės, mėnesiai) būdavo žymimi akmenyse, medyje, popieriuje, dabar fiksuojami ir sužinomi įvairiomis technikos priemonėmis.

Pirmųjų žmonijos kalendorių laiko ciklai rėmėsi Mėnulio fazių trejetais: priešpilnis, pilnatis, delčia. Mėnulio mėnuo – trys devyniadienės savaitės, metai – dešimt mėnulio mėnesių. Atsiradus žemdirbystei (baltų kraštuose – II tūkst. pr, Kr.), laikas pradėtas skirtyti į metų ketvirčius pagal saulėgrįžas ir lygiadienius. Metai suskirstyti į devynias dalis – kiekvienai išeina apie 40 dienų – maždaug tokiu laiko tarpu yra viena nuo kitos nutolusios pagrindinės indoeuropiečių tautų šventės. Žemdirbiai atidžiai žvelgė ir į Mėnulio, ir į Saulės kaitą, kad galėtų laiku ir sėkmingai atlikti visus darbus ir pagarbinti dievybes, atlikdami kalendorinių švenčių ritualus (tradicines apeigas).

Lietuvai priėmus krikštą XIV a., naudotas iš romėnų paveldėtas Julijaus kalendorius, nuo 1582 metų popiežius Grigalius XIII įteisino naująjį kalendorių (tarsi dingo 10 dienų...) Oficialių kalendorių kaita supainiojo ir tradicinius lietuvių papročius, kurie derinosi prie krikščioniškųjų ir išliko net iki šių dienų.

Kodėl įsiklausyti į Tėviškės gamtos ritmą ir suprasti, pajusti savosios tautos papročių prasmę gali būti svarbu šiuolaikiniam Lietuvos žmogui? Gal savąjį atsakymą surasti galėtų padėti mokslininko L. Klimkos mintys?

„Kodėl mums rūpi senolių kalendorius, kodėl maga kartoti jo šventes? Kalendorius – ne tik botagėlis, genantis žmogų nuo vieno darbo prie kito. Lietuvis, gilios praeities tautos atstovas, gyvena tarsi dviejuose laikuose: istoriniame, įsukančiame kasdien į naujausių įvykių sūkurį, ir archajiniame, kuris tarsi sustingęs ties tautos šaknimis, įsismelkęs į mus per motinos lopšinę, močiutės pasakas, tėviškės gamtą ir visą kultūros paveldą. Tinkamai tuos laikus derinant, galima pasijusti tautos istorinio kelio žygeiviais.“

Lietuvių kalendorinių švenčių atmintinė

Kūčios (gruodžio 24 d.) – tai prosenovinė ilgiausios nakties ir trumpiausios metų dienos šventė, kurios metu atliekama daugybė ritualų (vanduo, ugnis, oras, žemė, augmenija ir gyvūnija, žmonių fizinė ir dvasinė švara, santarvė, lemtis, burtai, šventinės vakarienės apeigos), viliantis sėkmingo saulės sugrįžimo, gero kitų metų derliaus ir asmeninės laimės. Ši šventė – tai paskutinioji Advento (lapkričio 30 d. - gruodžio 25 d., tamsusis metų laikas, sklidinas, baimės, netikrumo, draudimų) naktis – slenkstis iš tamsos į šviesą.

Kalėdos (gruodžio 25 d.) – prosenovinė Saulės sugrįžimo (gamtos atgimimo) ir krikščioniškoji Kristaus gimimo šventė, kurios metu ypač daug reikšmės buvo teikiama nuoširdiems sveikinimams ir palinkėjimams, giesmėms, (priedainiai „leliu kalėda“, „leliumai“ ir kt.), vaidmeniniams žaidimams (Kalėdų Senis, Kalėda, lokiai, meškos, ožiai, jaučiai, gervės, raiteliai ant žirgų, saulės atvaizdai ir kt. ), aukojimui (kalėdojimas), magiškiems žaidimams ir kt.

Naujieji metai (gruodžio 31 – sausio 1 d. ) – tai prosenovinė metų sandūros šventė, kurios metu buvo žvelgiama į žvaigždes (spėjimai apie orus, derlių, ateitį), pagerbiami mirusieji (jų vėlėms kūrenta krosnis), vedžiojami laukiniai gyvūnai (meškiukai, tauriukai, vilkiukai), kryžkelėje aukojama ožka, vykdavo persirengėlių eitynės, kaladės deginimas. Žmonės tikėjo, jog kaip praleisi Naujuosius metus, tokie bus ir ateinantys metai, todėl stengėsi būti geri, linksmi, nedarydavo kitiems to, ko nelinkėtų sau.

Trys karaliai (sausio 6 d.) – tai Saulės sugrįžimo paskutinioji šventė, kurios metu „diena pailgėdavo per vieną gaidžio žingsnį“. Krikščioniškoji tradicija ją susiejo su Trijų Karalių (Kasparo, Merkelio, Baltazaro), aplankiusių Kristų, švente. Per šią šventę vaikščiojo vyrai, persirengę vaidilomis, kriviais, vėliau – trimis karaliais, eidavo ir Karalienė, buvo giedamos giesmės (pvz., „Jievaro tiltas“), einama ratelių, žaidžiami žaidimai.

Užgavėnės (švenčiamos likus 46 dienoms iki Velykų, visada antradienį) – tai labai triukšmingos, spalvingos žiemos išvarymo (išlydėjimo) šventės, susidedančios iš daugybės papročių: vaišės (iki 12 kartų per dieną – šiupinys, sotūs, riebūs blynai, mėsa), važinėjimasis po laukus, voliojimasis sniege, žirgų lenktynės, moteriško (Kotrės, Morės, Motinėlės, Bobos) ir / ar vyriško (Gavėno, Diedelio, Senio) stabų vežiojimas ir žudymas (skandinimas, deginimas, korimas), laistymasis vandeniu, persirengėlių (žvėrimis, paukščiais, bitėmis, svetimtaučiais), vaidinimai ir aukų rinkimas, žiemos ir pavasario kovos (Lašininis ir Kanapinis), laužo deginimas, būrimai, sutartinės, magiški šokiai (pvz., „Šokam šokam mes meškutę“, „Lunton šokc“) ir žaidimai. Per šią šventę buvo labai svarbu daug juoktis, nes juokas nugalįs ne tik blogąsias dvasias, bet ir mirtį.

Po Užgavėnių – Pelenų diena (kita diena po Užgavėnių), Grabnyčios arba Perkūno diena (vasario 2 d.), Vieversio diena arba šv. Motiejaus (vasario 24 d.), šv. Kazimiero diena (kovo 4 d.).

Balandžio pirmoji (balandžio 1 d.) – linksma pavasario pradžios (pirmojo saulės spindulio, sprogstančių medžių, šaltinių) šventė, kad galima lankyti kaimynus, juoktis, meluoti, burti iš medžio šakelių.

Velykos (pirmas sekmadienis po vasarinio mėnulio pilnaties, kuri būna tarp kovo 21 ir balandžio 26 dienos) – pati didžiausia prosenovinė pavasario šaukimo ir krikščioniška Kristaus prisikėlimo šventė, prasidedanti Verbų sekmadieniu (garbinami augalai, ir šventinamos verbos iš žilvičio, gluosnio, kadagio šakelių, vėliau – įvairių lapų ir žolynėlių, plakama verbomis), paskui – Vėlių arba Didžioji savaitė (jungiamos prosenovinės ir krikščioniškosios apeigos – švara, maldos, ugnies ir vandens šventinimas, margučių dažymas) bei Velykų sekmadienis (Velykų tetulės margučiai, Kristaus prisikėlimo šventė, pamaldos, šventiniai pusryčiai, margučių dovanojimas, keitimasis), antroji Velykų diena (velykavimas, mergučių ridenimas, žaidimai, lalavimas – apeiginių giesmių giedojimas, palinkėjimai), trečioji Velykų diena (deivės Lados šventė, „gegutės“ žaidimas, supimasis sūpynėmis), Atvelykis (kitas sekmadienis). Vis dėlto manoma, jog lietuvių protėvių kalendoriuje Velykos turėjusios pastovią datą – kovo 21-ąją – tai pavasario lygiadienis (kai

Jurginės (balandžio 23 d.) – tai pirmųjų žemės ūkio darbų ir gyvulių išginimo į laukus šventė, kai buvo garbinamas pavasaris (einama ant kalnelių, giedamos giesmės, apeiginis duonos kepimas, aukojimas, valgymas, lankomi laukai, laistymas vandeniu, palinkėjimai).

Sekminės (septintas sekmadienis po Velykų) – tai augmenijos garbinimo šventė (namų puošimas berželių šakelėmis, gyvulių puošimas vainikais, pamaldos, giedojimas).

Joninės (Rasos, Kupolės šventė) ( birželio 23-24 d.) – tai trumpiausios metų nakties ir ilgiausios dienos šventė (Saulės, augmenijos, javų garbinimas, laužų ant kalnų kūrenimas, ant karčių iškeltų stebulių ar ratų deginimas, šokinėjimas per ugnį, degančių ratų ridenimas nuo kalnų, vainikų pynimas, būrimai, šokiai, rateliai, dainos, paparčio žiedo ieškojimas, kupoliavimas – žolynėlių rinkimas, karties puošimas kupole, prausimasis ryto rasa, plaukiojimas ugnimi papuoštomis valtelėmis, laukų lankymas).

Žolinė (rugpjūčio 15 d.) – užaugusio ir subrendusio derliaus arba Dievo motinos Marijos žengimo į dangų šventė (derliaus ir vasaros žolynų garbinimas, giesmės, maldos).

Vėlinės (lapkričio 2 d.) – tai prosenovinė mirusiųjų pagerbimo šventė, krikščioniškosios tradicijos praplėsta Visų Šventųjų diena (lapkričio 1 d.), kuriai nuo seniausiųjų laikų buvo būdinga vėlių vaišinimas namuose (12 valgių) arba kapinėse, elgetų vaišinimas, mirusiųjų kapų lankymas ir laužų kūrenimas (vėlelių šildymas), XIX a. pavirtęs žvakelių deginimo tradicija.

Lietuvių tautosakoje (dainose, sakmėse, padavimuose, pasakose, patarlėse, priežodžiuose, žaidimuose ir kt.) bei grožinėje literatūroje (pvz., M. Katkaus, V. Pietario, Vaižganto, Vienuolio, V. Krėvės, M. Katiliškio, A. Vaičiulaičio prozoje)ir tiesiogiai, ir netiesiogiai atsispindi senųjų lietuvių švenčių papročiai, brangintini kaip tautos kultūros paveldas.

Peržiūrėta: 1697

Mitologija [gr. mythologia – mitų pasakojimas, aiškinimas]: 1)mokslas, tiriantis mitus; 2)mitų visuma.

Mitai [gr. mythos – šneka, žodis, pasakojimas] – 1) senovės tautų sakmės apie pasaulio, gamtos reiškinių kilmę, dievus ir herojus; 2) prasimanymas; 3) kokio nors šiuolaikinio asmens ar dalyko nepagrįstas išaukštinimas.

Lietuvių mitologija – tai pasakojimų apie senovės lietuvių dievybes ir mitines būtybes visuma ir / arba jų mokslinis aiškinimas.

Lietuvių mitologijos šaltiniai – tai senovės istorikų pasakojimai (pvz., graikų istorikų – V a. pr. Kr. – Herodoto, I a. – Tacito), keliautojų ir pirklių užrašai (pvz., IX a. anglo Vulfstano), metraščių liudijimai (pvz., XIII a. slavų Ipatijaus metraštis, germanų Livonijos kronika), etnografiniai užrašai (pvz., XVII a. J. Lasickio „Apie žemaičių dievus“), senoji lietuvių literatūra (pvz.,M. Mažvydo „Katekizmo“ prakalba) bei lietuvių tautosaka (dainuojamoji, pasakojamoji, smulkioji). Iš šių šaltinių mitologijos tyrėjai tartum archeologai bando rekonstruoti (atkurti) baltų ir lietuvių senųjų tikėjimų hipotetines (spėjamas, įsivaizduojamas) sistemas.

Archeologė M. Gimbutienė skyrė du svarbiausius baltų mitologijos raidos etapus – ankstesnįjį moteriškųjų deivių ir vėlesnįjį – vyriškųjų dievų.

Pagrindinės Senosios Europos deivės: Laima (gimimo ir likimo deivė) , Ragana (mirties ir atgimimo deivė), Žemyna (žemės vaisingumo deivė) Kitos dievybės ir dievai: Laumė (Laimės ir Raganos pagalbininkė), Austėja (moterų globėja, bitė), Vaižgantas (linų ir kanapių globėjas), Medeinė ir Giraitis (miškų globėjai), Žemėpatis (ūkio globėjas) ir kt.

Pagrindiniai indoeuropiečių kilmės dievai: Dievas (dangaus šviesos dievas), Perkūnas (griausmo dievas), Velinas (velnias – mirties ir požemio karalystės dievas). Kiti dievai ir deivės: Mėnulis, Dievo sūneliai, Saulytė, Aušrinė, Aušrinės brolis Auseklis, Dangaus kalvis Kalvelis, Gabija (namų židinio ugnis) ir kt.

Etnologė P. Dundulienė daugybę lietuvių dievų, dievybių ir mitinių esybių suskirstė pagal jų svarbą ir veiklos sritis..

1. Aukščiausias Dievas

2. Deivės pragimdytojos Lada ir Leila

3. Dievų trejybė: Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis

4. Dangaus dievybės: Kalvis, Saulė, Mėnulis, Žvaigždikis, žvaigždės

5. Gimimo ir mirties deivės Laima, Giltinė, Veliona

6. Žemės dievai ir dvasios: Puškaitis, Pergrubė, Kaupolė, Rasa, Vaisgamta

7. Namų ir sodybos dievai: Žemininkas ir Žemyna, Gabija ir Gabjauja

8. Žemesnieji dievai: Milda, Nijolė, Austėja, Bubilas, Ragutis ir kt.

9. Vandenų dievai ir dvasios: Upinis, diedukai, valdonai, undinės ir kt.

10. Atmosferos dievai ir dvasios: Vėjų motina, Vėjas, Vėjo sūnūs, Vėjopatis (Bangpūtys), aitvarai ir kt.

11. Dievybės-tarpininkės tarp dangaus, žemės, vandenų sferų ir žmonių: laumės, raganos.

12. Požemio dievaičiai ir dvasios: velniai, kaukai ir kt.

Religijotyrininkas G. Beresnevičius aprašė keturis senovės lietuvių dievų lygmenis – tai aukštieji dievai, dievų „olimpas“, atmosferos dievai ir žemėpačiai, deivilai (dieviškos esybės).

Aukštieji dievai: Dievas, Perkūnas, Velnias, Laumė (arba Žvėrūna, Medeina). Dar metraščiuose minimi Zuikių dievas (spėjamas Žvėrių viešpats) ir Aušautas (spėjamas žalčių viešpats).

Dievų „olimpas“ (tie, kuriems dažniausiai būdavo aukojama per žemdirbystės ir gyvulininkystės šventes): Žemininkas (žemės dievas), Krūminė (javų deivė), Lietuvonis (lietaus dievas), Upinis (upių globėjas), Bubilas (medaus ir bičių dievas), Austėja (bičių dievė), Sutvaras (galvijų dievas), Ganiklis (piemenų dievas), Rūgutis (rūgščių patiekalų dievas) ir kt.

Atmosferos dievai ir žemėpačiai: Audros dievas (vandenys), Auska (saulės spindulių deivė), Bežlėja (vakarinė deivė), Brėkšta (sutemų deivė), Algis (dievų pasiuntinys), Medeina ir Ragaina (miškų deivės), Žemyna (žemės deivė), Lazdona (riešutų deivė) ir kt.

Deivilai (mažos dieviškos esybės, globojančios mažas sritis, iš kurių galima tikėtis greitos pagalbos): Budintoja (pažadina žmogų), Užpelenė (kampo deivė), Dugnai (prižiūri miltus), Rūgutis (rūgščių patiekalų dievas), Baubas, Maumas, Babaušis (vaikų gąsdintojai, baidyklės) ir kt.

Etnologas Libertas Klimka pagal dievybių charakteristikas ir veiklos kryptis sudarė 3 lygmenų senovės lietuvių dieviškojo pasaulio modelį.

Kosminis lygmuo

Dievas (Andojas, Aukštėjas, Praamžius...) – aukščiausioji baltų dievybė, pasaulio sutvėrėjas, teisybės principų kūrėjas.

Perkūnas (Diviriksas, Dundulis) – griaustinio, žaibų ir audros dievas.

Velinas (Patolas) – gyvulininkystės globėjas, požemio valdovas, tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų .

Kalvis (Kalvelis, Teliavelis) – mitinis saulės sutvėrėjas, kūju nukalęs saulę.

Žvaigždikas (Svaikstiksas) – šviesos dievas.

Saulė – viena ankstyvųjų mitinių būtybių, tautosakoje įvardijama „motinėle‘‘.

Mėnulis – senasis laiko dievaitis.

Aušrinė – Saulės padėjėja rytinė žvaigždė (Veneros planeta)

Vaiva – lietaus deivė (vaivorykštė)

Leda (Lada) – žiemos dievaitė

Žmogaus lygmuo

Laima (Laimė, Dalia) – mitinė būtybė, lemianti žmogaus likimą jam gimstant.

Giltinė (Veliona) – mirties dievaitė.

Gabija (Užpelnė, Pelengabija) – duonos ir namų židinio dievaitė.

Javinė (Jievaras...) – rugio dvasia, jungianti žemdirbių kartas.

Pilnytis (Skalsa, Kurkas) – turto, skalsos, pritekliaus dievas.

Aitvaras – mitinė būtybė, nešanti žmogui svetimus turtus.

Babaušis (Baubas) – naktinė būtybė, besislepianti tamsiuose namo kampuose.

Maumas – būtybė, gyvenanti šulinyje.

Kaukas (Pagirnis, Barzdukas) – mitinė būtybė, namams atnešanti skalsą ir ūkio sėkmę.

Metų darbų lygmuo

Žemyna – augalų vešėjimo ir žemės derlumo deivė.

Žemėpatis (Žemininkas, Lauksargis) – žemdirbystės dievas.

Vaižgantas – linų, kanapių auginimą globojanti dievybė.

Gabjaujis (Jagaubis, Gavėnas) – darbus jaujoje globojantis dievas.

Ganiklis (Pergubrius, Jorė, Baubis) – naminių gyvulių ir piemenų globėjas.

Austėja – bičių ir šeimos dieviškoji globėja.

Dimstipatis – mitinis sodybos globėjas.

Aušlavis (Aušautas, Aušveitis) – sveikatos dievas, ligonių globėjas.

Bubilas (Bičbirbis) – vaisingumo ir linksmybių dievas.

Bangpūtys (Vėjopatis) – jūros ir marių valdovas.

Gardaitis (Bardaitis) – laivininkų dievas.

Ežerinis – vandens telkinių dievybė

Upinis – tekančių vandenų dievybė

Medeina (Žvorūna) – miško žvėrių valdovė ir globėja, medžioklės dievaitė.

Zuikių dievas – smulkių žvėrelių ir paukščių medžioklės dievybė

Giraitis (Girstis) – miško medžių globėjas.

Lazdona – riešutų dievaitė.

Ragana – miško dievaitė, žolininkė, aiškiaregė.

Laumė – pavakarių ir vandenų dievaitė.

Velykė –- pavasario, gamtos atbudimo dievybė

Algis – dievų pasiuntinys

Senovės lietuvių deivės ir dievai atgyja XX amžiaus lietuvių poezijoje (pvz., K. Bradūno, J. Vaičiūnaitės), šiuolaikinėse istorinėse nuotykių apysakose (pvz. Skomanto kronikose Belaisvis, Vilkė, Užkeiktas lobis, Dievų valia ir kt.), apysakose-pasakose (pvz., J. Žilinsko Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas).

Peržiūrėta: 6565

Tautosakos ir literatūros sąsajas atpažinti nesunku, nes lyg ir savaime suprantama, kad kolektyvinę kūrybą, perduodamą iš kartos į kartą žodžiu, atsiradus spaudai, pakeitė rašytojų, poetų spausdinama grožinė literatūra.

O kas galėtų sieti tautosaką ir mokslą? Jei tautosaka – tik išmonė ir prasimanymai, o mokslas – tyrimais atrandami ir pagrindžiami tikrovės dėsniai, tai gal šios sąvokos – antonimai?

Tačiau į tautosakos palikimą žvelgiant istoriškai, galima pastebėti, jog būtent tautosakoje slypi mokslo pradmenys, nes dauguma tautosakos kūrinių kelia pagrindinius pažinimo klausimus: kas? kur? kada? kodėl? Atsakymai į juos, žvelgiant iš šiuolaikinio mokslo pozicijų, vaikiškai naivūs, tačiau atskleidžia senovės laikų žmonių norus ir siekius pagal anuometines galimybes aiškintis ir suprasti juos supantį pasaulį: visatą, gamtą, žmones, augalus, gyvūnus ir kt. Taigi ir senovės žmonės kūrė hipotezes, kas, kaip ir kodėl vyksta pasaulyje.

Astronomija [gr.astron – žvaigždė, nomos – dėsnis] – mokslas apie visatos sandarą, judėjimą, raidą. Senovės lietuviai etiologinėse sakmėse irgi aiškino, kaip atsirado Žemė, kas nukalė Saulę, kodėl danguje įsižiebė Grįžulo Ratai ar susidarė Sietynas. Šiuolaikinis mokslas pateikia kitokias šių dangaus kūnų kilmės versijas, bet pavadinimus išsaugojo – taigi šių dangaus kūnų atradėjais reikėtų laikyti senovės žmones.

Geografija [gr. ge - žemė, graphē – piešinys] – mokslų sistema, tirianti gamtos ir žmogaus sąveiką žemėje. Istorija [gr.historia] – mokslas, tiriantis visuomenės raidą. O padavimai laikomi senovės žmonių istorijos ir geografijos mokslų pradininkais. Juose senovės lietuviai bandė paaiškinti tam tikrų gamtos objektų – dažniausiai ežerų, upių, kalnų – kilmę ir pagrįsti jų pavadinimus įsivaizduojamais įvykiais (pvz., iš dangaus nusileidę debesys, milžinų pypkių pelenai arba ašaros) arba tikrus istorinius įvykius šiek tiek pakeisdami (pvz., Napoleono kareivių kepurėmis supilti piliakalniai).

Religijotyra [lot. religio – pamaldumas, nuolankumas, šventumas] – mokslas, tiriantis religijas, jų kilmę, raidą. Mitologinėse sakmėse, pasakose, dainose, žaidimuose, smulkiojoje tautosakoje (mįslėse, maldelėse, užkeikimuose ir kt.) slypi senovės lietuvių mitologijos ir religijos palikimas, kurį - tarsi archeologijos radinius – bando iššifruoti religijotyros mokslas. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į sakmes apie Saulę ir Mėnulį, ugnies gerbimą ir Saulei, Mėnuliui, ugniai skirtas maldeles, spėjama, jog senovės lietuviai aukščiausiomis kosminio lygmens dievybėmis laikė Saulę ir Mėnulį, o žmogaus lygmens namų židinio dievaite – Gabiją.

Psichologija [gr. psychē – siela, logos – mokslas] – mokslas, tiriantis psichikos reiškinius, jos kilmę, raidą. Tautosakoje (dainuojamoje, pasakojamoje, smulkiojoje) – daugybė medžiagos senovės lietuvių mąstymui, emocijoms, atminčiai, bendravimui, vaizduotei pažinti. Išskirtiniai tautosakoje pasikartojantys veikėjų elgesio modeliai vadinama archetipais [gr. archetypon <archē+typos – pavyzdys]. Lietuvių tautosakoje tokie galėtų būti laimių – žmogaus likimo lėmėjų, laumių – moterų pagalbininkių ir baudėjų, senelio Dievo – pakeleivingo svečio namuose, piktosios pamotės ir gerosios podukros našlaitės, naivaus trečiojo brolio, sunkiai pasiekiamos karalaitės ant stiklo kalno, slibinus ar kitas kliūtis įveikiančio jaunikaičio, nepaprastos išvaizdos būtybių (pvz., nykštukų, milžinų, žmonių-gyvūnų), nepaprastų galių herojų (pvz., Meškaausis, Kalnavertis), pagrobtų vaikų (pvz., Auksaplaukio ir Auksažvaigždės) ir kt. vaizdiniai.

Etika [gr. ēthos – paprotys, įprotis, būdas] – mokslas, tiriantis žmonių elgesio normas. Lietuvių tautosaka – tai tarsi žodinis elgesio kodeksas [ lot. codex – knyga] – elgesio taisyklių rinkinys. Kaip žmogus turėtų elgtis, kad jam gyvenime sektųsi, tiesiogiai išsakoma patarlėmis ir priežodžiais, pvz.: Kas tau gera, tas ir kitam dera.; Nekask kitam duobės, nes pats jon įgriūsi.; Geras žodis gerus darbus gimdo.; Neteisk kito, kol jo kaily nesi buvęs. Netiesiogiai mandagaus, pagarbaus elgesio su dievybėmis, žmonėmis (gyvais ir mirusiaisiais), augalais, gyvūnais mokoma mitologinėse sakmėse (pvz., „Saulė, vėjas ir žiema“, „Meškos dėkingumas“, „Gyvatės atsidėkojimas“, „Laumės ir kūdikis“, „Laumių dovanos“) ir pasakose (pvz., „Trys seserys ir pavogtas broliukas“, „Meškos trobelė“, „Stiklo kalnas“).

Estetika [gr. aisthētikos – jutiminis] – mokslas, tiriantis grožį ir meną. Lietuvių tautosakoje dažniausiai grožis suprantamas kaip gėris. Dainose, pasakose dažniausiai gražiausios yra darbščios, mandagios, sąžiningos mergaitės – nors ir skriaudžiamos, neturtingos, jos apdovanojamos (pvz., „Vai žydėk žydėk“, „Vandenų, Rankšluosčių ir Įnagių dvaras“). Gražios būna ir karalaitės, kurias už žmonas gauna narsūs ir išradingi jaunikaičiai (pvz., „Karalaitė ant Stiklo kalno“, „Kvailys karaliaus žentas“), ir paprastų mergaičių, tapusių karalienėmis, vaikai (pvz., „Auksaplaukis ir Auksažvaigždė“).

Kalbotyra – mokslas, tiriantis kalbos kilmę, raidą, sandarą. Nuo senųjų laikų paaiškinti, kaip atsirado vienas ar kitas vietovės pavadinimas, bandė ir tautosaka. Daugiausiai lietuviškų vardažodžių – vandenų, gyvenviečių, miestų pavadinimų – kilmę aiškina padavimuose papasakoti įdomūs įvykiai (pvz., „Juodžio ežeras‘, „Anykštis“, „Vištytis“, „Paršežeris“, „Švedkalnis“, „Salakas“, ‚Lieplaukė“, „Raganinė“, „Šeduva“). Mokslininkai kalbininkai pateikia kiek kitokius vietovardžių paaiškinimus – jų kilmę daugiau sieja su lietuvių kalbos dėsniais. Pvz., padavimas Jurbarko miesto pavadinimo atsiradimą sieja su dviejų brolių – Jurgio ir Barkaus – gyvenimu ir mirtimi, o mokslininkų kalbininkų manymu, šis pavadinimas nelietuviškas – sudarytas iš vokiško vardo Georg (graikiškos kilmės) ir bendrinio žodžio burg („pilis, tvirtovė“) – Georgenburg. Taigi tautosaka pavadinimus aiškina pasitelkus vaizduotę, kalbotyra – mokslo faktus ir duomenis.

Peržiūrėta: 421

Lietuvių liaudies meno pasaulis – tai realūs bei fantastiniai vaizdiniai, įspūdžiai ir mintys apie senovės lietuvių gyvenimą, tikėjimus ir svajones. Tautosakos meninis pasaulis kuriamas žodžiais, o tautodailės – rankų darbo dirbiniais. Ir tautosakos, ir tautodailės vaizdiniuose (žodžiais nusakytais ar išraižytuose, įspaustuose, išdrožtuose, išaustuose, išmegztuose, nupieštuose ar kt.) slypi daugybė senovės lietuvių pasaulio paslapčių. Šias žodinių ir vaizdinių ženklų paslaptis bando įminti mokslininkai, tyrinėdami šį paveldą, ir menininkai, tęsdami ar plėtodami senąsias tradicijas.

Tautosakos dainose, sakmėse, pasakose veikia Saulė, Mėnuo, žvaigždės (pvz., Aušrinė), Vėjas ir jo sūnūs, apdainuojami ir aprašomi įvairūs medžiai (pvz., ąžuolai, liepos, eglės), gyvūnai (pvz., elnias, briedis, lokys, vilkas, lapė, kiškis, žaltys, gyvatė), paukščiai (pvz., erelis, gegutė, antis) Šių dangaus kūnų, gamtos reiškinių, augalų, gyvūnų atvaizdų daug ir tautodailės dirbiniuose: keramikoje, audiniuose, darbo įrankiuose (pvz., verpstėse, prieverpstėse, kultuvėse), balduose, namų puošybos ornamentuose, raižiniuose, skulptūrose, koplytstulpiuose, papuošaluose, rankdarbiuose, karpiniuose ir net velykinių margučių raštuose.

Dainose apdainuojamas, o tautodailės dirbiniuose dažnai vaizduojamas Pasaulio Medis (dar vadinamas Kosminiu arba Gyvybės Medžiu) – tai žemės gelmių (medžio šaknys) ir dangaus aukštybių (virš medžio šakų – saulė mėnuo, žvaigždės) jungtis. Pasaulio medį baltų (lietuvių ir latvių) audiniuose simbolizuoja kvadratas, latvių audėjų vadinamas ąžuolėliu, o lietuvių – šulinėliu (jame regimos žvaigždės – tarsi žmonių ir dvasių pasaulių jungtys). Medžio siluetą primena verpstės, išpuoštos lapeliais ir žvaigždutėmis, saulės vaizdiniais.

Lietuvių liaudies menininkai (pvz., tautodailininkas Lionginas Šepka) ir profesionalūs dailininkai (pvz., tapytojas, rašytojas, poetas, savo knygų iliustratorius Leonardas Gutauskas) senosioms tautodailės tradicijoms suteikė ne tik naujas formas, bet ir praplėtė jų prasmių erdves. Žiūrovas, žvelgdamas į liaudies ar profesionalių menininkų kūrinius muziejuose, parodų salėse, knygose ar šventinėse mugėse, patiria savų įspūdžių ir kaskart naujai bando įminti jų paslaptis.

Peržiūrėta: 587

Iš ko statomi kalbos kalbos rūmai?

Mažiausi kalbos vienetai – garsai. Juos pirmiausia ištaria gimęs kūdikis, o moksliškai kalbos garsus tiria fonetikos [gr. phone – garsas] mokslas.

Iš garsų susideda skiemenys ir žodžiai. Jų sudėliojimas – tai antrasis vaiko kalbėjimo etapas. Morfologija [gr. morphe – forma, gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas] nagrinėja žodžių sandarą, žodžių darybą ir pagal bendrus požymius išskirtas žodžių grupes – kalbos dalis. Leksikologija [gr. lexis – žodis, posakis, gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas] – tai mokslas, tyrinėjantis kalbos žodžius kilmės, raidos, reikšmių, vartojimo, stilistikos požiūriais.

Žodžiai jungiasi į junginius ir sakinius. Kalbėjimas žodžių junginiais ir sakiniais – jau trečiasis kalbos mokymosi etapas. O sintaksės [gr. syntaxis – susidarymas, sandara] mokslas išsamiai analizuoja žodžių junginių ir sakinių sandarą ir rūšis.

Lietuvių kalbos mokslų studijos sudaro sąlygas kiekvienam žmogui pagilinti savo individualų kalbos pažinimą aiškinantis kalbos fonetiką (garsyną), morfologiją (žodžių formas – žodžio ir kalbos dalis), leksiką (žodžių reikšmes - žodyną) ir sintaksę (žodžių junginius ir sakinius).

Tekstas [lot. textum – sujungimas] – tai sakytinės, rašytinės, vaizdinės, garsinės arba mišrios formos ir rišlaus turinio kūrinys arba jo ištrauka. Prisiminkite, kokius pirmuosius savo tekstus sukūrėte (pvz., sakytines pasakas, pieštas istorijas, daineles, žaidybinius vaidinimus ar...), kokius tekstus smagu kurti dabar, kokius norėtumėte išmokti kurti ateityje? Kokie Jūsų svajonių, vilčių kalbos rūmai?

Peržiūrėta: 760

Lietuvių kalbos rašyba grindžiama trimis pagrindiniais principais, kuriuos reikėtų suprasti ir mokytis taikyti praktiškai, norint sėkmingai mokytis taisyklingai rašyti.

I. Fonetinis [gr. phonema – garsas] rašybos principas – rašoma taip, kaip tariama: rašoma raidė atitinka taisyklingai ištartą ir išgirstą garsą. Pvz.: Aušta diena.

Netaisyklingai tariant ar neskiriant tam tikrų garsų (pvz., ilgųjų ir trumpųjų balsių), iškyla rašymo sunkumų: tariami ar išgirstami garsai neatitinka taisyklingos rašybos raidžių. Pvz.: Kyla, ritasi saulė.

Reikėtų mokytis taisyklingai tarti lietuvių kalbos garsus arba įsiminti tam tikrų žodžių raidžių rašybą, o kai kuriais atvejais galima pritaikyti tinkamas taisykles (pvz., mišriųjų dvigarsių rašybos). Pvz.: Krinta rasa, ulba paukščiai.

II. Morfologinis [gr. morphe – forma, pavidalas, gr. logos – žodis, mokslas] rašybos principas – rašoma vieningai visuose giminiškuose žodžiuose, jų formose (pvz., veiksmažodžio laikų)ar žodžių dalyse (pvz., priešdėliuose), net kai rašytina raidė nesutampa su tariamu ar girdimu garsu (remiamasi aiškios tarties atvejais). Pvz.: Augalai aug[k]dami užaug[k]s.

Remiantis tik savo tartimi ar girdėjimu (fonetika), rašoma tokia raidė, koks girdimas garsas, o tai ne visada atitinka sutartas lietuvių kalbos morfologinės rašybos normas, kurios pagrįstos giminiškų žodžių, jų formų ar žodžio dalių vieningos rašybos laikymusi.

Pvz.: Užeinu už[š] už[š]tvankos.

Rašant reikėtų atsižvelgti į tikėtinas tarties ir rašybos neatitikimo kliūtis ir neaiškaus žodžio rašybą tikrinti giminiškais žodžiais, jų formomis ar žodžių dalimis, kurių rašyba nekelia abejonių. Pagelbėti gali lietuvių kalbos morfologijos išmanymas ir morfologinių rašybos taisyklių (pvz., priebalsių supanašėjimo, susiliejimo) mokėjimas taikyti praktiškai.

Pvz.: Brendu per perr[r]egimą rūką ir regiu, kaip švyti skais[š]čiai skaisti rasa.

III. Tradicinis [lot. traditio – perdavimas] rašybos principasrašoma taip, kaip tradiciškai susitarta ir įprasta dėl įvairių lietuvių kalbos istorijos ir praktikos priežasčių, rašybą siejant su įsiminimu ir tradicinės rašybos taisyklėmis.

Pvz.: Gęsta ugnis po aukštu ąžuolu.

Remiantis tik savo tartimi ar girdėjimu (fonetika), rašoma tokia raidė, koks girdimas garsas, o tai ne visada atitinka sutartas lietuvių kalbos tradicinės rašybos normas, kurios pagrįstos tradiciniais susitarimais. Pvz.: Prie Jiesios upės jie ieškojo ievų.

Rašant reikėtų prisiminti tam tikrų lietuvių kalbos žodžių rašybą (pvz., ąsa, žąsis) arba tradicinės rašybos taisykles (pvz., vardažodžių vienaskaitos galininko galūnių rašybą). Pagelbėti gali tokių žodžių rašybos ir taisyklių išmokimas bei taikymo praktika.

Pvz.: Drąsus savo žinę pažįsta.

Šiais principais (vienu iš jų arba kelių deriniais) yra pagrįstos pagrindinės lietuvių kalbos rašybos taisyklės.

Peržiūrėta: 10597

Lietuvių kalbos trumpieji ir ilgieji balsiai i, u, y, ū rašomi atsižvelgiant į jų tartį – t. y. remiantis fonetiniu rašybos principu.

Pvz.: Būti buvo ir pražuvo. Dilo, dyla ir iškyla.

Bet jei tariant balsius jie trumpinami ar ilginami (tarties netikslumai, klaidos), į pagalbą galima pasitelkti tradicinį ir morfologinį principus.

Pagalba

1. Lietuvių kalbos mišrieji dvigarsiai il, im, in, ir, ul, um, un, ur rašomi vienodai, net jei tariant ar klausant jie girdimi ilgi. Pvz.: Vilką minim – vilkas čia. Kur trumpa, ten trūksta.

Reikėtų įsidėmėti antrinės kilmės dvigarsių rašybą. Jie susidarė jungiantis dviem žodžiams, randantis tam tikroms žodžio dalims (pvz., priesagoms) ar sutrumpėjant žodžiams.

Pvz., sudurtiniai žodžiai: septynmylis, septynmetis, žvyrduobė, dūmtraukis, perkūnsargis, sūrmaišis, bet viduržemis, pipirmedis.

Aukštyn (prieveiksmio priesaga)nenukrisi, žemyn (prieveiksmio priesaga) nepakilsi.

Ne visada taip yr (iš žodžio yra), kaip atrodo.

2. Fonetinei priešdėlių (pvz., api- ir apy-), priesagų (pvz., -im- ir -ym-), galūnių (pvz., -is ir -ys, -us ir -ūs, -yje ir -y) rašybai mokytis gali padėti morfologijos dėsningumų pritaikymas (pvz., darybos, kaitybos).

Pvz.: Api-bėk (veiksmažodis) apy-lanką (daiktavardis).

Svarbu ir klaus-ym-as (daiktavardis padarytas iš veiksmažodžio klaus-y-ti), ir klaus­-im-as (daiktavardis padarytas iš veiksmažodžio klaus-ti).

Med-is, paup-ys, sūn-us – sūn-ūs, med-yje, paup-y...

3. Veiksmažodžių būsimojo laiko trečiojo asmens fonetinei rašybai gali padėti morfologijos dėsningumų pritaikymas ir tam tikrų tradicinių susitarimų įsiminimas.

Dviskiemenių veiksmažodžių bendraties ilgosios balsės y ir ū prieš -ti būsimojo laiko III asmenyje sutrumpėja (gyti – gis, būti – bus), o turinčios prieš -ti priebalsių – išlieka ilgos (pūsti – pūs, vysti – vys, lūžti –l ūš, pykti – pyks). Išimtys: siūti – siūs, vyti – vys. Pvz.: Lyti lis ir sulis. Siusti sius, bet nepasius. Siūti siūs ir pasiūs.

Daugiaskiemeniai (turintys daugiau negu 2 skiemenis) veiksmažodžiai būs. l. III a. išsaugo bendraties priesagą -y- (matyti – matys, rašyti – rašys).Pvz.: Balti debesys žemės neatvilgys.

Peržiūrėta: 6673

Įvardžiuotinės būdvardžių formos – tai būdvardžiai, prie kurių galūnių prijungtos papildomos įvardžių jis, ji formos, norint suteikti išskirtinumo ypatybių. Pvz.:baltas + jis = baltasis, tyli + ji = tylioji, aukšti + jie = aukštieji, ramios+ jos = ramiosios.

1. Įvardžiuotinių būdvardžių tam tikruose linksniuose rašomos nosinės balsės: moteriškosios ir vyriškosios giminės vienaskaitos galininke (ką?) bei daugiskaitos kilmininke (ko?) – dvi nosinės balsės, moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininke (kuo?) bei daugiskaitos galininke (ką?) – viena nosinė balsė. Pvz.:baltąją, baltąjį, baltųjų, baltąja, baltąsias (tradicinė ir morfologinė rašyba).

2. Reikėtų įsidėmėti, jog įvardžiuotinių būdvardžių vienaskaitos naudininke ir vietininke nosinės balsės nerašomos. Pvz.: baltajam, baltajai, baltajame (fonetinė rašyba).

Peržiūrėta: 21645

Priebalsės j rašymo arba nerašymo klausimas – kietas riešutėlis, kurį suskaldyti padeda taisyklių „plaktukai“.

1. Lietuviškuose žodžiuose priebalsis j dažniausiai rašoma pagal taisyklingą tarimą. Pvz.: javai, jau, Jonas, spjauti, pjauti(fonetinė rašyba).

2. Kai kuriuos lietuviškus žodžius, kuriuose priebalsis j tariamas, bet raidė nerašoma. Pvz.: Ieva, iešmas, iena, ieškoti (tradicinė rašyba).

3. Senesniuose skoliniuose priebalsis j tariamas ir rašomas (dažniausiai prieš ilgai tariamą o), o naujesniuose tarptautiniuose žodžiuose tariamas, bet nerašomas.. Pvz.: alijošius, fortepijonas, milijardas, milijonas, voljeras, bet amoniakas, biologija, biatlonas, biliardas, klientas, kompiuteris, makiažas, olimpiada, patriotas, pianinas, stadionas, variantas (tradicinė ir morfologinė rašyba).

4. Kai kuriuose sudurtinius nelietuviškos kilmės žodžius, kuriuose j tariamas ir rašomas. Pvz.: anijonas, katijonas (tradicinė rašyba).

5. Reikėtų įsiminti sudurtinių tarptautinių žodžių pirmojo sando avia- radio, video- rašybą: aviacija, radiotechnika, videofilmas (tradicinė rašyba).

6. Kai kuriuose nelietuviškos kilmės žodžiuose j tarp balsių tariamas ir rašomas. Pvz.: ajeras, majonezas, soja(tradicinė rašyba).

7. Tarptautiniuose žodžiuose prieš lietuviškas galūnes ir priesagas priebalsis j tariamas irrašomas, o prieš nelietuviškas priesagas – tariamas, bet nerašomas. Pvz.: ateljė, fojė, loterija, radijas, muziejus, jubiliejinis, archajinis, herojiškas, herojinis, inicijuoti, inicijavimas, kopijavimas, kopijuoti, bet archaizmas, diferenciacija, diferencialas, heroika, genialus, kolonializmas (fonetinė, morfologinė, tradicinė rašyba).

Peržiūrėta: 16368

Lietuvių kalbos priebalsiai rašomi remiantis fonetiniu, morfologiniu, tradiciniu rašybos principais arba jų deriniais:

1) atsižvelgiant į tarimą: pvz., tauta (fonetika);

2) atsižvelgiant į žodžių, jų dalių ar formų giminystę: pvz., gerb[p]ti – gerbia (morfologija);

3) atsižvelgiant į lietuvių kalbos istoriją ir rašymo praktiką: pvz., aukštas – auga (tradicija);

4) atsižvelgiant į tartį, tradiciją ir morfologinius dėsningumus: pvz., grįš, auk (būsimojo laiko ir liepiamosios nuosakos formų rašyba).

I. Fonetinė priebalsių rašyba

Priebalsės raidės rašomos tokios, kokie tariami ir girdimi priebalsiai (garsai). Pvz.: Ap-rašyti, raš-au, raš-t-as, rašym-as.

II. Morfologinė priebalsių rašyba

Priebalsės raidės rašomos vienodai visuose giminiškuose žodžiuose, gramatinėse formose ir tose pačiose žodžio dalyse pagal sutartas taisykles, nepaisant tarimo skirtumų ar darybos ypatybių.

1. Supanašėjusių priebalsių rašyba

Kalbant skardieji priebalsiai b, d, g, z, ž, tariami prieš dusliuosius k, p, t, s, š, suduslėja, o duslieji k, p, t, s, š, tariami prieš skardžiuosius b, d, g, z, ž, suskardėja, todėl kyla klausimas, kurį priebalsį žyminčią raidę rašyti?

a) Priešdėliai ap-, at-, iš-,- turėtų būti rašomi vienodai visuose žodžiuose, pvz.:

ap[b]-žėlė – ap-augo, at[d]-žėlė – at-augo, ap[b]-daras – ap-lankas, iš[ž]girsti – išeiti, už[š]tarimas – užeiga;

b) ta pati šaknis visose to paties žodžio formose ar giminiškuose žodžiuose turėtų būti rašoma vienodai, pvz.: grauž[š]-ti – grauž-ia, vež[š]-dav-o – vež-a, meg[k]z[s]-tin-is – mezg-a, džiaug[k]-ti-s – džiaug-sma-s;

c) sudurtinio žodžio I šaknies supanašėjusio priebalsio rašybą galima patikrinti pirminiu žodžiu, pvz.: šlap[b]-driba – šlap-ias, med[t]kirtys – medis;

d) sutrumpėjusių žodžių suduslėjusių priebalsių rašybą galima patikrinti pirminiu žodžiu, pvz.: kad[t] – kadangi, daug [k] – daugelis.

2. Susiliejusių priebalsių rašyba

Tariant žodžius, susidūrus dviem priebalsiams (vienodiems arba ne), jie susilieja, ir girdimas vienas ir ne visada aiškus garsas, todėl kyla klausimas, kokius garsus žyminčias raides ir kiek jų rašyti?

a) Darybos metu susidūrę du priebalsiai turėtų būti užrašomi dviem raidėmis, žyminčiomis visų morfologiškai išaiškinamų žodžio dalių priebalsius, pvz.:

per-r[r]ašyti – per (priešdėlis) + raš-yti (šaknies pradžios priebalsis); iš-š[š]okti – iš (priešdėlis) + šok-ti (šaknies priebalsis), at-s[c]i-minti – at (priešdėlis) + si (sangrąžos dalelytė) + minti;

b) darybos metu susidūrę du priebalsiai turėtų būti užrašomi dviem raidėmis, žyminčiomis abiejų morfologiškai išaiškinamų sudurtinio žodžio šaknų priebalsius, pvz.: švarr[r]aštis – švar-us (pirmos šaknies paskutinis priebalsis) + raš-tas (antros šaknies pirmasis priebalsis); aplinkkelis – aplink (pirmo sando – prielinksnio – paskutinis priebalsis) + kel-ias (antros šaknies pirmas priebalsis);

c) darybos metu susidūrę du priebalsiai (bendraties kamieno s, š, z arba ž ir priesagos -s-) pakinta į vieną priebalsį s arba š, kuris žymimas viena raide – s arba š, pvz.:

vež-ti (+ s) – veš[š], megz-ti (+ s) – megs[s], gręž-ti (+ s) – gręš[š];

d) darybos metu susidūrę du priebalsiai (bendraties kamieno g arba k ir priesagos -k-) pakinta į vieną priebalsį k, kuris žymimas viena raide – k, pvz.: g-ti (+ k) – bėk[k], seg-ti (+ k) – sek[k].

3. Neaiškių priebalsių rašyba

a) s ar š prieš č šaknyje: rašybą reikėtų tikrinti giminiško žodžio šaknimi, kurioje po s arba š priebalsių būtų t, pvz.: s[š]č-ias – pėst-i, paukš[š]č-iai – paukšt-is;

b) z ar ž prieš dž šaknyje: rašybą reikėtų tikrinti giminiško žodžio šaknimi, kurioje po z arba ž priebalsių būtų d, pvz.: vabz[ž]dž-ių – vabzd-ys, kregž[ž]džių – kregžd-ė.

III. Tradicinė priebalsių rašyba

Priebalsių raidžių rašybą tam tikruose žodžiuose reikėtų įsidėmėti (išmokti, įsiminti), nes ji remiasi lietuvių kalbos rašymo tradicija (taip įprasta, išliko nuo ankstesnių laikų), jų negalima patikrinti jokiomis taisyklėmis arba kai kurioms net prieštarauja.

Pvz.: aukštas, baikštus, sluoksnis, kremzlė, žnyplės, lūšna, drumzlės, (bet drumsti) beždžionė, krebždėti – krepštelėti, stabtelėti – staptelėti… kovarnis (nors kov-as + varn-as)...

Peržiūrėta: 15452

Priesaga - tai žodžio kamieno dalis, dažniausiai esanti tarp šaknies ir galūnės, bet galinti eiti po šaknies ir užbaigti žodį. Pvz.: rašymas, raštas, raštingas, rašinėja, penketas, keleri, rašyti, gražiai, aukštyn.Priesagas gali turėti daiktavardžiai, būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai, veiksmažodžiai ir prieveiksmiai.. Reikėtų įsidėmėti, jog kai kurie veiksmažodžiai ar jų formos ir prieveiksmiai gali baigtis priesagomis. Pvz.: piešti, bėgte, piešiant, gražiai. Lietuvių kalbos priesagos rašomos remiantis fonetiniu, morfologiniu, tradiciniu rašybos principais arba jų deriniais.

1. Vardažodžių (daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių, įvardžių), veiksmažodžių ir prieveiksmių priesagų balsės dažniausiai rašomos pagal taisyklingą tartį. Pvz.: ūžesys, metimas (iš mesti), vartymas (iš vartyti), beržynas, gerumas, lakūnas, kalnuotas (iš vyr. g. daikt. kalnas), kalvota (iš mot. gim. daikt. kalva), penkeri, keletas, rašyti, girdėti, aukštyn, priekin (fonetinė rašyba).

2. Kai kurių vardažodžių (daiktavardžių, būdvardžių), veiksmažodžių ir prieveiksmių priesagų rašybą reikia įsiminti ir rašyti vienodai. Pvz.: baudžiava, geresnis, gerėlesnis geriausias, gulias, keliauti, tyliai, aukščiau, tyčia (tradicinė ir morfologinė rašyba).

3. Reikėtų įsidėmėti kai kurių žodžių pabaigos tradicinę rašybą. Pvz.: ačiū, dviese, trise, kadaise, savaime, drauge, kolei, tolei, šiolei, vėlei, dėlei, palei, beje, deja, nebe, šalia, čia.

Peržiūrėta: 29440

Nosinės raidės – tai lietuvių kalbos ortografijos [gr. orthos – tiesus, taisyklingas; gr. grapho – rašau; ortografija – visų pripažinta kurios nors kalbos rašymo sistema] tradicija, sauganti lietuvių kalbos senovės paveldą.

Šią lietuvių kalbos nosinių balsių rašymo tradiciją padeda suprasti ir pritaikyti praktiškai morfologijos išmanymas.

Nosinės balsės priešdėliuose

Nosinės balsės tradiciškai rašomos dviejuose lietuvių kalbos priešdėliuose į- ir są- .Pvz., į-lanka, į-vadas, į-kalnė, į-protis, į-eiti, į-šokti; są-junga, są-monė, są-žinė, są-lyga, są-veika...

Priešdėliai be nosinių balsių

Reikėtų priešdėlių į- ir są- nepainioti su priešdėliais in-, im-, san-, sam-. Pvz., in-takas, in-dėlis, im-pilas, san-taka, san-taika, san-grąža (liet. žodžiai); in-tonacija, im-portas, in-fekcija, im-pulsas (tarpt. žodžiai).

Pavojingi žodžiai

1. Reikėtų įsidėmėti kai kurių žodžių be priešdėlių ir be nosinių raidžių rašybą. Pvz., ižas, yda, yla, ypač, ypatybė, yra, samana, savitas (liet. žodžiai); idealas, idėja, idiotas, iliuzija, ironija, iždas (tarpt. žodžiai).

2. Reikėtų įsidėmėti kai kurių žodžių be priešdėlių, bet su nosinėmis raidėmis rašybą. Pvz., įsas (trumpas), įsčios, įsnauja (taukinė).

Peržiūrėta: 7626
Pasirinkite veiklos sritis: