Dramos (kaip ir epo bei lyrikos) kūrinių (filmų) prasmės – tai šių kūrinių temos, problemos, jausmai, nuotaikos, pagrindinės mintys. Visa tai išsako tiesiogiai patys dramų (filmų) veikėjai arba tai nujaučia / patiria / supranta atidūs dramų (filmų) žiūrovai.
Tema – tai, kas kūrinyje vaizduojama svarbiausia. Dramos kūrinių (filmų) temas dažnai nusako jų pavadinimai: pvz., B. Sruogos „Aitvaras teisėjas“, V. Palčinskaitės „Andrius“, S. Gedos „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“, E. Ignatavičiaus „Šyvio dalia“, lituanistinės svetainės animaciniai filmai „Jogaila prie Baltijos“, „Mūsų senis besmegenis“. Kartais dramos kūrinių (filmų) pavadinimai tik intriguoja, pateikia tam tikras temos užuominas: pvz., J. Vaičiūnaitės „Skersgatvio pasaka“, M. Martinaičio „Pelenų antelė“, lituanistinės svetainės animaciniai filmai „Varpo pelkė“, „Spalvotas vaikystės vėjas“, mokinių poetinė kompozicija „Gandrai, gandrai, apsuk ratą!“. Pasižiūrėjus draminius kūrinius, temą įvardyti nesunku – sakoma jog šis spektaklis, filmas... apie... padavimų atsiradimą, vaikystės paslaptis, vaikus ir gandrus ar kt.
Problema - kūrinyje keliamas, numanomas ar / ir sprendžiamas klausimas. Dramos kūrinio (filmo) problemos užuominų gali slypėti jau kūrinių pavadinimuose: pvz., R. Skučaitės „Mergaitė ieško pasakos“, A. Gudelio „Kur iškeliavo milžinai?“, lituanistinės svetainės animacinis filmas „Ką kuždėjo Nidos kopa“. Kartais probleminiai klausimai išsakomi pačių dramos kūrinių (filmų) veikėjų. Pvz., E. Ignatavičiaus pjesės „Šyvio dalia“ žirgas Šyvis klausia: „Už ką mane jie šitaip muša?“; „Nesuprantu, koks jam smagumas daužyti mano šonus?‘ „Kur mano namai?“; mama klausia berniuko:“Už ką muši Šyvuką, besarmati?“, berniukas klausia tėčio: „Už ką tu Šyvąją muši?“, „Už ką tu jam taip keršiji?“. Iš šių tiesioginių klausimų galima savais žodžiais nusakyti ir pagrindinę šio kūrinio problemą, kuri gali būti įvardijama tiesiogiai – kodėl žmogus negailestingas gyvūnams?, ir perkeltine prasme – kodėl žmonės ardo gamtos ir žmogaus darną Žemėje, pažeidžia svarbiausius žmogiškumo dėsnius? ar pan.
Aforizmas [gr. aphorismos <aphorizo – apibrėžiu] – trumpas, įtaigios formos posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai netikėtą mintį. Pvz., E. Ignatavičiaus pjesės „Šyvio dalia“ kumelė moko savo eržiliuką: „Saulė, vaikeli, nepražus, / ji nejaunės ir nepasens – / ilgiau už mus visus gyvens. / Bus ji tau priešas, / bus ir draugas, / šviesi, linksma ir apsiniaukus.“; „Kentėk ir lauk, kol kailis surambės. <...> Iki duobės.“; „Per darbą tik pažinsi avižos saldumą.“; „Laikykis, vyrai nesiskundžia.“ Šyviukas pažįsta gyvenimą ir palengva atranda savo tiesas: „Aš jiems lengvai nepasiduosiu.“; „Tai ko jūs tylit, po šimts pypkių!“; „Kaip įdomu, gyvenimas, man rodos, darbo vertas.“; „Aš su tavim – nors į pasaulio kraštą!“.
Pagrindinė mintis - tai, kas kūriniu pasakoma ar suprantama perskaičius/ išgirdus/ pamačius svarbiausia. Retai, bet kartais pavadinimuose gali būti išsakyta pagrindinės kūrinio minties galimybė: pvz., lituanistinės svetainės animaciniai filmai „Senas nebūtinai turi būti liūdnas“, „Kartais vaikiškos svajonės išsipildo“. Svarbios mintys gali būti tiesiogiai išsakomos ir pačių dramos (filmo) veikėjų. Pvz., E. Ignatavičiaus pjesės „Šyvio dalia“ kumelė savo sūnui sako: „Privalom atidirbt už maistą – tokia jau mūs, arklių, dalia.“; „Priprask, vaikeli, ir kentėk - / žaboklių laukia visas pūdas.“. Dingus Šyviui, sūnus dėl to kaltina tėvą: „Todėl taip atsitiko, kad tėtė užmušė Šyvutę! Arkliamušys!“. Pjesės pabaigoje maištininko kelią pasirinkęs Šyvis gailiai atsidūsta ir prieš mirtį ištaria paskutinius žodžius: „Dabar aš viską supratau...“ Ką suprato Šyvis? Ar reikėjo klausyti motinos ir nuolankiai priimti artojo arklio likimą (dalią)? Ar visų arklių – ir laukus ariančių, ir klajokliams tarnaujančių – dalia ta pati – nelaiminga? Kad visi žmonės negailestingi? Kad tik gamta gali Tave paguosti, užjausti, ne žmonės (berniukas paklūsta tėvo draudimui), nes tik ežeras pasigaili nuvargusio Šyvio „Še atsigerk, še, nusiprausk, prakaito druską nuskalauk...“? O gal pagrindinė mintis turėtų rastis kiekvieno iš mūsų – Žemės gyventojų – sąžinėje? Kaip mes, šiuolaikiniai žmonės, turime elgtis su gamta – vandenimis, žeme, augalais, gyvūnais, kitais žmonėmis – savo broliais? Gal šis atsakymas – tai aptartos E. Ignatavičiaus pjesės pagrindinė mintis? O gal jų slypi ne viena, nes dažnai dramos kūriniai būna daugiaprasmiai...