Grožinės literatūros tikroviškų kūrinių vaizduojamas pasaulis toje pačioje sąlygiškoje literatūros galaktikoje skaidomas į tuos pačius elementus – tai laikas (kada vyksta veiksmas?), vieta (kur tai vyksta?), veikėjai (kas veikia?) ir jų veiksmai (ką ir kokia seka jie veikia?), nuotaikos, mintys, jausmai (kokie jie yra?).
Tikroviškų kūrinių laikas dažniausiai būna konkretus – nuo senovės (pvz., R. Neimanto apysaka „Gintaro kelias“ skaitytoją nukelia į II m. e. a. ) iki šių dienų (pvz., V. Žilinskaitės rinkinio „Nebijokė“ apsakymai).
Tikroviškų kūrinių veiksmo vietos būna realios, dažnai susijusios su konkrečiomis geografinėmis vietovėmis. „Gintaro kelio“ veikėjas Aistis iš Baltijos pajūrio nukeliauja į Romą, Egiptą, Indiją. Skomanto apysakoje „Belaisvis“ pagrindinis veikėjas Uvis su broliu iškeliauja iš namų Žemaitijoje (Ventės pilies), vydamiesi medžiojamą stirną perplaukia Lielupės upę ir atsiduria Žiemgalos žemėje (prie Mežuotnės pilies), paskui nuvaromas į Rygą ir ten gyvena kelis metus, tada su akrobatų trupe keliauja palei Dauguvą, pabuvoja Latgaloje, Žiemgaloje, išsiaiškina, kad norint grįžti namo reikia keliauti pro Jelgavą, Mintaują, Tervetę... , o V. Dautarto apysakos „Žydrieji jungos“ veiksmas vyksta Lietuvoje, prie ežero.
Veikėjai – tam tikrų istorinių arba šiandienos laikų žmonės – suaugę ir vaikai. Pavyzdžiui., Skomanto kronikų pagrindiniai veikėjai – Žemaitijos rikio Žybarto žmona Mediena ir vaikai Daubaras, Uvis, Junda, Einius ir Gailė, o V. Dautarto apysakos „Žydrieji Jungos“ komanda – XX a. Lietuvos vaikai Aistė, Šarūnas, Mindaugas, Algis. Pagrindinių veikėjų paveikslai – tai meniniai vaizdiniai, susidarantys skaitančiojo sąmonėje apgalvojant veikėjų veiksmus, santykius su kitais veikėjais, kalbas, mintis, pasakotojo ir kitų veikėjų nuomones. Štai skaitant Skomanto istorines apysakas, pirmiausia galima įsivaizduoti pagrindinio veikėjo Uvio literatūrinį paveikslą, nes pirmosiose dviejose knygose pasakojama apie jo patekimą į vokiečių nelaisvę, gyvenimą svetimoje aplinkoje Rygoje ir pabėgimą iš nelaisvės. Skaitytojui įsitraukus į Uvio patiriamus nuotykius regimas narsaus, sąžiningo, gabaus, išradingo, jautraus, mylinčio savo tėvus ir Tėvynę, gerbiančio senąsias lietuvių tradicijas berniuko literatūrinis paveikslas.
Siužetas – tai nuosekli kūrinio įvykių seka, veiksmo grandinė, tikroviškuose kūriniuose turėtų būti įtikinamas – vykti „lyg gyvenime“. Tradicinis kūrinio arba ištraukos pasakojimas gali susidaryti iš tokių pagrindinių etapų:
1) ekspozicija (pagrindinių veikėjų ar veiksmo situacijos pristatymas): pvz., Skomanto „Belaisvis“ prasideda dviejų brolių – šešiolikmečio Daubaro ir dešimtmečio Uvio medžioklės aprašymu.
2) užuomazga (veiksmo pirminis postūmis): pvz., jaunėlis brolis Uvis patenka į teutonų nelaisvę;
3) veiksmo vystymasis / raida / eiga: pvz., vyresnysis brolis pabėga, jaunėlis Uvis gyvena nelaisvėje Rygoje;
4) kulminacija (aukščiausias veiksmo įtampos taškas): pvz., Uvis padeda pabėgti šeimininkų dukrai iš namų ;
5) atomazga (konflikto sprendimas): pvz., Uvis parduodamas akrobatų trupei;
6) epilogas (baigiamieji žodžiai, apibendrinimas): pvz., Uvis su akrobatų trupe keliauja po Latviją ir tikisi sugrįžti į Lietuvą – „Keliaus, kol pasieks kraštą, kur ramiai per Žemaitijos pievas teka jo vaikystės sapnų upė. Venta.“
Taigi tikroviški grožinės literatūros kūriniai skaitytojus kviečia į tikroviškus, tačiau kūrėjų meninės vaizduotės intriguojančiai, įdomiai suręstus literatūrinės išmonės pasaulius.