Titulinis > Žinynas

Žinynas

Visi k l m p r s t v

Iš ko statomi kalbos kalbos rūmai?

Mažiausi kalbos vienetai – garsai. Juos pirmiausia ištaria gimęs kūdikis, o moksliškai kalbos garsus tiria fonetikos [gr. phone – garsas] mokslas.

Iš garsų susideda skiemenys ir žodžiai. Jų sudėliojimas – tai antrasis vaiko kalbėjimo etapas. Morfologija [gr. morphe – forma, gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas] nagrinėja žodžių sandarą, žodžių darybą ir pagal bendrus požymius išskirtas žodžių grupes – kalbos dalis. Leksikologija [gr. lexis – žodis, posakis, gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas] – tai mokslas, tyrinėjantis kalbos žodžius kilmės, raidos, reikšmių, vartojimo, stilistikos požiūriais.

Žodžiai jungiasi į junginius ir sakinius. Kalbėjimas žodžių junginiais ir sakiniais – jau trečiasis kalbos mokymosi etapas. O sintaksės [gr. syntaxis – susidarymas, sandara] mokslas išsamiai analizuoja žodžių junginių ir sakinių sandarą ir rūšis.

Lietuvių kalbos mokslų studijos sudaro sąlygas kiekvienam žmogui pagilinti savo individualų kalbos pažinimą aiškinantis kalbos fonetiką (garsyną), morfologiją (žodžių formas – žodžio ir kalbos dalis), leksiką (žodžių reikšmes - žodyną) ir sintaksę (žodžių junginius ir sakinius).

Tekstas [lot. textum – sujungimas] – tai sakytinės, rašytinės, vaizdinės, garsinės arba mišrios formos ir rišlaus turinio kūrinys arba jo ištrauka. Prisiminkite, kokius pirmuosius savo tekstus sukūrėte (pvz., sakytines pasakas, pieštas istorijas, daineles, žaidybinius vaidinimus ar...), kokius tekstus smagu kurti dabar, kokius norėtumėte išmokti kurti ateityje? Kokie Jūsų svajonių, vilčių kalbos rūmai?

Peržiūrėta: 470

Lietuvių kalbos rašyba grindžiama trimis pagrindiniais principais, kuriuos reikėtų suprasti ir mokytis taikyti praktiškai, norint sėkmingai mokytis taisyklingai rašyti.

I. Fonetinis [gr. phonema – garsas] rašybos principas – rašoma taip, kaip tariama: rašoma raidė atitinka taisyklingai ištartą ir išgirstą garsą. Pvz.: Aušta diena.

Netaisyklingai tariant ar neskiriant tam tikrų garsų (pvz., ilgųjų ir trumpųjų balsių), iškyla rašymo sunkumų: tariami ar išgirstami garsai neatitinka taisyklingos rašybos raidžių. Pvz.: Kyla, ritasi saulė.

Reikėtų mokytis taisyklingai tarti lietuvių kalbos garsus arba įsiminti tam tikrų žodžių raidžių rašybą, o kai kuriais atvejais galima pritaikyti tinkamas taisykles (pvz., mišriųjų dvigarsių rašybos). Pvz.: Krinta rasa, ulba paukščiai.

II. Morfologinis [gr. morphe – forma, pavidalas, gr. logos – žodis, mokslas] rašybos principas – rašoma vieningai visuose giminiškuose žodžiuose, jų formose (pvz., veiksmažodžio laikų)ar žodžių dalyse (pvz., priešdėliuose), net kai rašytina raidė nesutampa su tariamu ar girdimu garsu (remiamasi aiškios tarties atvejais). Pvz.: Augalai aug[k]dami užaug[k]s.

Remiantis tik savo tartimi ar girdėjimu (fonetika), rašoma tokia raidė, koks girdimas garsas, o tai ne visada atitinka sutartas lietuvių kalbos morfologinės rašybos normas, kurios pagrįstos giminiškų žodžių, jų formų ar žodžio dalių vieningos rašybos laikymusi.

Pvz.: Užeinu už[š] už[š]tvankos.

Rašant reikėtų atsižvelgti į tikėtinas tarties ir rašybos neatitikimo kliūtis ir neaiškaus žodžio rašybą tikrinti giminiškais žodžiais, jų formomis ar žodžių dalimis, kurių rašyba nekelia abejonių. Pagelbėti gali lietuvių kalbos morfologijos išmanymas ir morfologinių rašybos taisyklių (pvz., priebalsių supanašėjimo, susiliejimo) mokėjimas taikyti praktiškai.

Pvz.: Brendu per perr[r]egimą rūką ir regiu, kaip švyti skais[š]čiai skaisti rasa.

III. Tradicinis [lot. traditio – perdavimas] rašybos principasrašoma taip, kaip tradiciškai susitarta ir įprasta dėl įvairių lietuvių kalbos istorijos ir praktikos priežasčių, rašybą siejant su įsiminimu ir tradicinės rašybos taisyklėmis.

Pvz.: Gęsta ugnis po aukštu ąžuolu.

Remiantis tik savo tartimi ar girdėjimu (fonetika), rašoma tokia raidė, koks girdimas garsas, o tai ne visada atitinka sutartas lietuvių kalbos tradicinės rašybos normas, kurios pagrįstos tradiciniais susitarimais. Pvz.: Prie Jiesios upės jie ieškojo ievų.

Rašant reikėtų prisiminti tam tikrų lietuvių kalbos žodžių rašybą (pvz., ąsa, žąsis) arba tradicinės rašybos taisykles (pvz., vardažodžių vienaskaitos galininko galūnių rašybą). Pagelbėti gali tokių žodžių rašybos ir taisyklių išmokimas bei taikymo praktika.

Pvz.: Drąsus savo žinę pažįsta.

Šiais principais (vienu iš jų arba kelių deriniais) yra pagrįstos pagrindinės lietuvių kalbos rašybos taisyklės.

Peržiūrėta: 5683

Lietuvių kalbos trumpieji ir ilgieji balsiai i, u, y, ū rašomi atsižvelgiant į jų tartį – t. y. remiantis fonetiniu rašybos principu.

Pvz.: Būti buvo ir pražuvo. Dilo, dyla ir iškyla.

Bet jei tariant balsius jie trumpinami ar ilginami (tarties netikslumai, klaidos), į pagalbą galima pasitelkti tradicinį ir morfologinį principus.

Pagalba

1. Lietuvių kalbos mišrieji dvigarsiai il, im, in, ir, ul, um, un, ur rašomi vienodai, net jei tariant ar klausant jie girdimi ilgi. Pvz.: Vilką minim – vilkas čia. Kur trumpa, ten trūksta.

Reikėtų įsidėmėti antrinės kilmės dvigarsių rašybą. Jie susidarė jungiantis dviem žodžiams, randantis tam tikroms žodžio dalims (pvz., priesagoms) ar sutrumpėjant žodžiams.

Pvz., sudurtiniai žodžiai: septynmylis, septynmetis, žvyrduobė, dūmtraukis, perkūnsargis, sūrmaišis, bet viduržemis, pipirmedis.

Aukštyn (prieveiksmio priesaga)nenukrisi, žemyn (prieveiksmio priesaga) nepakilsi.

Ne visada taip yr (iš žodžio yra), kaip atrodo.

2. Fonetinei priešdėlių (pvz., api- ir apy-), priesagų (pvz., -im- ir -ym-), galūnių (pvz., -is ir -ys, -us ir -ūs, -yje ir -y) rašybai mokytis gali padėti morfologijos dėsningumų pritaikymas (pvz., darybos, kaitybos).

Pvz.: Api-bėk (veiksmažodis) apy-lanką (daiktavardis).

Svarbu ir klaus-ym-as (daiktavardis padarytas iš veiksmažodžio klaus-y-ti), ir klaus­-im-as (daiktavardis padarytas iš veiksmažodžio klaus-ti).

Med-is, paup-ys, sūn-us – sūn-ūs, med-yje, paup-y...

3. Veiksmažodžių būsimojo laiko trečiojo asmens fonetinei rašybai gali padėti morfologijos dėsningumų pritaikymas ir tam tikrų tradicinių susitarimų įsiminimas.

Dviskiemenių veiksmažodžių bendraties ilgosios balsės y ir ū prieš -ti būsimojo laiko III asmenyje sutrumpėja (gyti – gis, būti – bus), o turinčios prieš -ti priebalsių – išlieka ilgos (pūsti – pūs, vysti – vys, lūžti –l ūš, pykti – pyks). Išimtys: siūti – siūs, vyti – vys. Pvz.: Lyti lis ir sulis. Siusti sius, bet nepasius. Siūti siūs ir pasiūs.

Daugiaskiemeniai (turintys daugiau negu 2 skiemenis) veiksmažodžiai būs. l. III a. išsaugo bendraties priesagą -y- (matyti – matys, rašyti – rašys).Pvz.: Balti debesys žemės neatvilgys.

Peržiūrėta: 3855

Įvardžiuotinės būdvardžių formos – tai būdvardžiai, prie kurių galūnių prijungtos papildomos įvardžių jis, ji formos, norint suteikti išskirtinumo ypatybių. Pvz.:baltas + jis = baltasis, tyli + ji = tylioji, aukšti + jie = aukštieji, ramios+ jos = ramiosios.

1. Įvardžiuotinių būdvardžių tam tikruose linksniuose rašomos nosinės balsės: moteriškosios ir vyriškosios giminės vienaskaitos galininke (ką?) bei daugiskaitos kilmininke (ko?) – dvi nosinės balsės, moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininke (kuo?) bei daugiskaitos galininke (ką?) – viena nosinė balsė. Pvz.:baltąją, baltąjį, baltųjų, baltąja, baltąsias (tradicinė ir morfologinė rašyba).

2. Reikėtų įsidėmėti, jog įvardžiuotinių būdvardžių vienaskaitos naudininke ir vietininke nosinės balsės nerašomos. Pvz.: baltajam, baltajai, baltajame (fonetinė rašyba).

Peržiūrėta: 15368

Priebalsės j rašymo arba nerašymo klausimas – kietas riešutėlis, kurį suskaldyti padeda taisyklių „plaktukai“.

1. Lietuviškuose žodžiuose priebalsis j dažniausiai rašoma pagal taisyklingą tarimą. Pvz.: javai, jau, Jonas, spjauti, pjauti(fonetinė rašyba).

2. Kai kuriuos lietuviškus žodžius, kuriuose priebalsis j tariamas, bet raidė nerašoma. Pvz.: Ieva, iešmas, iena, ieškoti (tradicinė rašyba).

3. Senesniuose skoliniuose priebalsis j tariamas ir rašomas (dažniausiai prieš ilgai tariamą o), o naujesniuose tarptautiniuose žodžiuose tariamas, bet nerašomas.. Pvz.: alijošius, fortepijonas, milijardas, milijonas, voljeras, bet amoniakas, biologija, biatlonas, biliardas, klientas, kompiuteris, makiažas, olimpiada, patriotas, pianinas, stadionas, variantas (tradicinė ir morfologinė rašyba).

4. Kai kuriuose sudurtinius nelietuviškos kilmės žodžius, kuriuose j tariamas ir rašomas. Pvz.: anijonas, katijonas (tradicinė rašyba).

5. Reikėtų įsiminti sudurtinių tarptautinių žodžių pirmojo sando avia- radio, video- rašybą: aviacija, radiotechnika, videofilmas (tradicinė rašyba).

6. Kai kuriuose nelietuviškos kilmės žodžiuose j tarp balsių tariamas ir rašomas. Pvz.: ajeras, majonezas, soja(tradicinė rašyba).

7. Tarptautiniuose žodžiuose prieš lietuviškas galūnes ir priesagas priebalsis j tariamas irrašomas, o prieš nelietuviškas priesagas – tariamas, bet nerašomas. Pvz.: ateljė, fojė, loterija, radijas, muziejus, jubiliejinis, archajinis, herojiškas, herojinis, inicijuoti, inicijavimas, kopijavimas, kopijuoti, bet archaizmas, diferenciacija, diferencialas, heroika, genialus, kolonializmas (fonetinė, morfologinė, tradicinė rašyba).

Peržiūrėta: 9483

Lietuvių kalbos priebalsiai rašomi remiantis fonetiniu, morfologiniu, tradiciniu rašybos principais arba jų deriniais:

1) atsižvelgiant į tarimą: pvz., tauta (fonetika);

2) atsižvelgiant į žodžių, jų dalių ar formų giminystę: pvz., gerb[p]ti – gerbia (morfologija);

3) atsižvelgiant į lietuvių kalbos istoriją ir rašymo praktiką: pvz., aukštas – auga (tradicija);

4) atsižvelgiant į tartį, tradiciją ir morfologinius dėsningumus: pvz., grįš, auk (būsimojo laiko ir liepiamosios nuosakos formų rašyba).

I. Fonetinė priebalsių rašyba

Priebalsės raidės rašomos tokios, kokie tariami ir girdimi priebalsiai (garsai). Pvz.: Ap-rašyti, raš-au, raš-t-as, rašym-as.

II. Morfologinė priebalsių rašyba

Priebalsės raidės rašomos vienodai visuose giminiškuose žodžiuose, gramatinėse formose ir tose pačiose žodžio dalyse pagal sutartas taisykles, nepaisant tarimo skirtumų ar darybos ypatybių.

1. Supanašėjusių priebalsių rašyba

Kalbant skardieji priebalsiai b, d, g, z, ž, tariami prieš dusliuosius k, p, t, s, š, suduslėja, o duslieji k, p, t, s, š, tariami prieš skardžiuosius b, d, g, z, ž, suskardėja, todėl kyla klausimas, kurį priebalsį žyminčią raidę rašyti?

a) Priešdėliai ap-, at-, iš-,- turėtų būti rašomi vienodai visuose žodžiuose, pvz.:

ap[b]-žėlė – ap-augo, at[d]-žėlė – at-augo, ap[b]-daras – ap-lankas, iš[ž]girsti – išeiti, už[š]tarimas – užeiga;

b) ta pati šaknis visose to paties žodžio formose ar giminiškuose žodžiuose turėtų būti rašoma vienodai, pvz.: grauž[š]-ti – grauž-ia, vež[š]-dav-o – vež-a, meg[k]z[s]-tin-is – mezg-a, džiaug[k]-ti-s – džiaug-sma-s;

c) sudurtinio žodžio I šaknies supanašėjusio priebalsio rašybą galima patikrinti pirminiu žodžiu, pvz.: šlap[b]-driba – šlap-ias, med[t]kirtys – medis;

d) sutrumpėjusių žodžių suduslėjusių priebalsių rašybą galima patikrinti pirminiu žodžiu, pvz.: kad[t] – kadangi, daug [k] – daugelis.

2. Susiliejusių priebalsių rašyba

Tariant žodžius, susidūrus dviem priebalsiams (vienodiems arba ne), jie susilieja, ir girdimas vienas ir ne visada aiškus garsas, todėl kyla klausimas, kokius garsus žyminčias raides ir kiek jų rašyti?

a) Darybos metu susidūrę du priebalsiai turėtų būti užrašomi dviem raidėmis, žyminčiomis visų morfologiškai išaiškinamų žodžio dalių priebalsius, pvz.:

per-r[r]ašyti – per (priešdėlis) + raš-yti (šaknies pradžios priebalsis); iš-š[š]okti – iš (priešdėlis) + šok-ti (šaknies priebalsis), at-s[c]i-minti – at (priešdėlis) + si (sangrąžos dalelytė) + minti;

b) darybos metu susidūrę du priebalsiai turėtų būti užrašomi dviem raidėmis, žyminčiomis abiejų morfologiškai išaiškinamų sudurtinio žodžio šaknų priebalsius, pvz.: švarr[r]aštis – švar-us (pirmos šaknies paskutinis priebalsis) + raš-tas (antros šaknies pirmasis priebalsis); aplinkkelis – aplink (pirmo sando – prielinksnio – paskutinis priebalsis) + kel-ias (antros šaknies pirmas priebalsis);

c) darybos metu susidūrę du priebalsiai (bendraties kamieno s, š, z arba ž ir priesagos -s-) pakinta į vieną priebalsį s arba š, kuris žymimas viena raide – s arba š, pvz.:

vež-ti (+ s) – veš[š], megz-ti (+ s) – megs[s], gręž-ti (+ s) – gręš[š];

d) darybos metu susidūrę du priebalsiai (bendraties kamieno g arba k ir priesagos -k-) pakinta į vieną priebalsį k, kuris žymimas viena raide – k, pvz.: g-ti (+ k) – bėk[k], seg-ti (+ k) – sek[k].

3. Neaiškių priebalsių rašyba

a) s ar š prieš č šaknyje: rašybą reikėtų tikrinti giminiško žodžio šaknimi, kurioje po s arba š priebalsių būtų t, pvz.: s[š]č-ias – pėst-i, paukš[š]č-iai – paukšt-is;

b) z ar ž prieš dž šaknyje: rašybą reikėtų tikrinti giminiško žodžio šaknimi, kurioje po z arba ž priebalsių būtų d, pvz.: vabz[ž]dž-ių – vabzd-ys, kregž[ž]džių – kregžd-ė.

III. Tradicinė priebalsių rašyba

Priebalsių raidžių rašybą tam tikruose žodžiuose reikėtų įsidėmėti (išmokti, įsiminti), nes ji remiasi lietuvių kalbos rašymo tradicija (taip įprasta, išliko nuo ankstesnių laikų), jų negalima patikrinti jokiomis taisyklėmis arba kai kurioms net prieštarauja.

Pvz.: aukštas, baikštus, sluoksnis, kremzlė, žnyplės, lūšna, drumzlės, (bet drumsti) beždžionė, krebždėti – krepštelėti, stabtelėti – staptelėti… kovarnis (nors kov-as + varn-as)...

Peržiūrėta: 9711

Priesaga - tai žodžio kamieno dalis, dažniausiai esanti tarp šaknies ir galūnės, bet galinti eiti po šaknies ir užbaigti žodį. Pvz.: rašymas, raštas, raštingas, rašinėja, penketas, keleri, rašyti, gražiai, aukštyn.Priesagas gali turėti daiktavardžiai, būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai, veiksmažodžiai ir prieveiksmiai.. Reikėtų įsidėmėti, jog kai kurie veiksmažodžiai ar jų formos ir prieveiksmiai gali baigtis priesagomis. Pvz.: piešti, bėgte, piešiant, gražiai. Lietuvių kalbos priesagos rašomos remiantis fonetiniu, morfologiniu, tradiciniu rašybos principais arba jų deriniais.

1. Vardažodžių (daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių, įvardžių), veiksmažodžių ir prieveiksmių priesagų balsės dažniausiai rašomos pagal taisyklingą tartį. Pvz.: ūžesys, metimas (iš mesti), vartymas (iš vartyti), beržynas, gerumas, lakūnas, kalnuotas (iš vyr. g. daikt. kalnas), kalvota (iš mot. gim. daikt. kalva), penkeri, keletas, rašyti, girdėti, aukštyn, priekin (fonetinė rašyba).

2. Kai kurių vardažodžių (daiktavardžių, būdvardžių), veiksmažodžių ir prieveiksmių priesagų rašybą reikia įsiminti ir rašyti vienodai. Pvz.: baudžiava, geresnis, gerėlesnis geriausias, gulias, keliauti, tyliai, aukščiau, tyčia (tradicinė ir morfologinė rašyba).

3. Reikėtų įsidėmėti kai kurių žodžių pabaigos tradicinę rašybą. Pvz.: ačiū, dviese, trise, kadaise, savaime, drauge, kolei, tolei, šiolei, vėlei, dėlei, palei, beje, deja, nebe, šalia, čia.

Peržiūrėta: 18994

Nosinės raidės – tai lietuvių kalbos ortografijos [gr. orthos – tiesus, taisyklingas; gr. grapho – rašau; ortografija – visų pripažinta kurios nors kalbos rašymo sistema] tradicija, sauganti lietuvių kalbos senovės paveldą.

Šią lietuvių kalbos nosinių balsių rašymo tradiciją padeda suprasti ir pritaikyti praktiškai morfologijos išmanymas.

Nosinės balsės priešdėliuose

Nosinės balsės tradiciškai rašomos dviejuose lietuvių kalbos priešdėliuose į- ir są- .Pvz., į-lanka, į-vadas, į-kalnė, į-protis, į-eiti, į-šokti; są-junga, są-monė, są-žinė, są-lyga, są-veika...

Priešdėliai be nosinių balsių

Reikėtų priešdėlių į- ir są- nepainioti su priešdėliais in-, im-, san-, sam-. Pvz., in-takas, in-dėlis, im-pilas, san-taka, san-taika, san-grąža (liet. žodžiai); in-tonacija, im-portas, in-fekcija, im-pulsas (tarpt. žodžiai).

Pavojingi žodžiai

1. Reikėtų įsidėmėti kai kurių žodžių be priešdėlių ir be nosinių raidžių rašybą. Pvz., ižas, yda, yla, ypač, ypatybė, yra, samana, savitas (liet. žodžiai); idealas, idėja, idiotas, iliuzija, ironija, iždas (tarpt. žodžiai).

2. Reikėtų įsidėmėti kai kurių žodžių be priešdėlių, bet su nosinėmis raidėmis rašybą. Pvz., įsas (trumpas), įsčios, įsnauja (taukinė).

Peržiūrėta: 5361

Sudurtiniai žodžiai, arba dūriniai, – tai dariniai, kurie remiasi dviem pamatiniais žodžiais, jungiamais jungiamosiomis balsėmis arba be jų. Pvz.: viršukalnė, saulėtekis, laumžirgis, burlaivis. Rašant pravartu išmanyti sudurtinių žodžių sandarą ir rašybos taisykles.

1. Sudurtiniuose žodžiuose susiliejus dviejų šaknų priebalsiams rašomos dvi raidės: pus(ė)+seser(s)ė = pusseserė, švarus+ raštas = švarraštis (morfologinė rašyba). Pvz.: pusstoris, aplinkkelis.

2. Sudurtinių žodžių šaknys gali būti jungiamos jungiamosiomis balsėmis -a-, –ia-, -ė-, -i-, -y-,-o-, -u-, -ū- (morfologinė rašyba): lygiadienis, erdvėlaivis, dantiraštis, darbymetis, vidudienis, kojūgalis. Reikėtų įsidėmėti, jog jungiamosios balsės -e- nėra – taip tariamas garsas žymimas –ia-. Pvz.: daugiaaukštis, devyniasdešimt, rugiagėlė.

3. Ką kurių sudurtinių žodžių viduryje gali būti išlikusios pirmojo dėmens galininko galūnės –ą, -į, -ų. Pvz.: anąsyk, šįryt, šmetinis (tradicinė ir morfologinė rašyba).

4. Sudurtinių žodžių šaknų supanašėję (suskardėję ar suduslėję) priebalsiai rašomi vienodai visuose giminiškuose žodžiuose, todėl tikrinama pagal aiškaus tarimo giminiškus žodžius: ledkalnis – ledo kalnas, rugpjūtis – rugius pjauna (morfologinė rašyba). Pvz.: šlapdriba, vargdienis, Kryžkalnis.

5. Sudurtinių žodžių pirmajame dėmenyje gali būti antrinės kilmės dvigarsių ūm, yn. Pvz.: dūmtraukis, devynmylis, žvyrduobė, sūrmaišis(fonetinė rašyba).

Peržiūrėta: 27965

Kadangi lietuvių kalbos rašyba pagrįsta keliais principais, todėl ne visada rašomi tie garsai, kurie tariami ir girdimi. Norint išsiaiškinti, kokią balsę rašyti, reikėtų išmokti tam tikras taisykles.

1. Lietuviškų žodžių šaknyse po minkštų priebalsių rašoma e, o tarptautiniuose žodžiuose – ia: ledas, senas, aliarmas, liana (fonetinė ir tradicinė rašyba).

2. Lietuviškų žodžių šaknyse po minkštų priebalsių rašoma iau, o tarptautinių žodžių – eu: iaugtis, šiaudas, kiauras, Europa, eureka, eukaliptas, euforija, leukocitai, reumatas (tradicinė ir fonetinė rašyba).

3. Reikėtų įsidėmėti, jog kai kuriuose lietuviškuose žodžiuose po j rašoma a, kai kuriuose – e: javai, jazminas, jauja, jausti; jeknos, jeigu, jerubė, ajeras (tradicinė ir fonetinė rašyba).

Peržiūrėta: 4906

Nosinės raidės – tai lietuvių kalbos ortografijos [gr. orthos – tiesus, taisyklingas; gr. grapho – rašau; ortografija – visų pripažinta kurios nors kalbos rašymo sistema] tradicija, sauganti lietuvių kalbos senovės paveldą.

Šią lietuvių kalbos nosinių balsių rašymo tradiciją padeda suprasti ir pritaikyti praktiškai morfologijos išmanymas.

I. Ilgieji balsiai kaitaliojasi su dvibalsiais

Balsės ą, ę, į, ų rašomos tose žodžių šaknyse, kuriose ilgieji balsiai kaitaliojasi su dvigarsiais an, en, in, un.

Pvz., bręsti–brendo, galąsti–galanda, grįsti–grindė, išsigąsti–išsigando, kąsti–kando, kęsti–kentė, lįsti–lindo, pažįsta–pažinti, rąstas–ręsti–rentė, skęsti–skendo, siųsti–siuntė, skųsti–skundė, spąstai–spęsti–spendė, spręsti–sprendė, švęsti–šventė, žįsti–žindo.

Pavojingi žodžiai be nosinių: akti–anka–ako, gesti–genda–gedo.

II. Ilgieji balsiai kaitaliojasi tarpusavyje

Balsės ą, ę, į žodžių šaknyse rašomos tada, kai jomis žymimi garsai giminiškuose žodžiuose kaitaliojasi tarpusavyje (bet ne su garsu ė!).

Pvz., drįsti–drąsa, grįžti–grąža–gręžti–grąžtas, mąstyti–mįslė, rąžytis–ręžtis, tęsti–tįsti–tąsa, tręšti–trąša.

Pavojingi žodžiai be nosinių: draskyti (drėskė), dvesia (dvėsė), grasinti (grėsė), driksti–dryksta–drisko, gižti–gyžta–gižo, įgristi–įgrysta–įgriso, tižti–tyžta–tižo, gryžtelėti, lysti (plonėti), pasiryžti, ryžtis, tysoti (išsitiesus), tesėti žodį.

III. Ilgieji balsiai senuose daiktavardžiuose

Balsės ą, ę, į, ų rašomos daiktavardžiuose ilgiesiems garsams (kirčiuotuose ir nekirčiuotuose skiemenyse) žymėti, remiantis istorine daiktavardžių kilme.

Pvz., ąsa, ąsotis, ąselė, ąžuolas, įsčios, ląsta, ląstelė, lęšis, vąšas, žąsis, žąslai.

Pavojingi žodžiai be nosinių: asla, lysvė, mastas, mastelis, gryčia, ražas, ražiena, žastas.

IV. Ilgieji balsiai esamojo laiko veiksmažodžiuose ir iš jų padarytose formose

Balsės ą, ę, į, ų rašomos kai kurių veiksmažodžių esamajame laike ir iš jo padarytose formose ilgiesiems garsams (kirčiuotuose ir nekirčiuotuose skiemenyse) žymėti.

Pvz., bąla, gęsta, glęžta, kąra, knęžta, kęžta, mąžta, sąla, šąla, šąšta, tęžta, tręšta, žabąla.

Tačiau nosinės raidės nerašomos šių veiksmažodžių bendratyse, kituose laikuose ir iš jų padarytose formose. Pvz., apsalęs, nušašęs, pabalęs, pašalas, sutežęs, sutrešęs, užges, gesina, balina, gesdamas (iš bendraties gesti), baldamas (iš bendraties balti).

Peržiūrėta: 66447

Lietuvių kalboje yra keturios linksniuojamos kalbos dalys – tai daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, vadinami vardažodžiais. (Gali būti linksniuojami ir veiksmažodžio formos – dalyviai.)

Galūnių rašybos ypatybės yra susijusios su jų kaityba skaičiais ir linksniais.

I. Balsių e ir ia rašyba

1. Jei žodžių vienaskaitos vardininke yra galūnės -is, -ys, -i, -ia, -ias, -uo, tai kitų linksnių (išskyrus vietininką) galūnėse e nerašoma (medis – medžiai, žaltys – žalčiai, graži – gražiai, dalia – daliai, sesuo – seseriai, žalias – žaliam).

2. Jei žodžio vienaskaitos vardininke yra galūnė -ė, tai kituose linksniuose gali būti rašoma e (katė – katei, kates, kate; medinė – medinei, medine, medines).

3. Visų žodžių vienaskaitos ir daugiskaitos galūnėse visada rašoma -e (lietuje, ausyje, laukuose, mokytojuje, žaliose, žaliuose, dviejuose, kituose).

Reikėtų įsidėmėti žodžio duktė linksniavimą (duktė – dukters, dukteriai, dukterį, dukteria, dukteryje...).

II. Ilgųjų balsių y ir ū rašyba

1. I linksniuotės daiktavardžiai vienaskaitos vardininke gali turėti galūnę -ys (arkl-ys).

2. Kai kurie daiktavardžiai ir būdvardžiai daugiskaitos vardininke gali turėti galūnes -ys ir -ūs (piemenys, pilys, sūnūs, gudrūs).

3. Kai kurių I ir III linksniuočių daiktavardžių vienaskaitos ir daugiskaitos vietininkų galūnės gali būti -yje, -yse (medyje, vinyje, avyse).

Reikėtų įsidėmėti sutrumpėjusių vietininkų formų galūnę -y (medy, pagiry) ir atsakančių į klausimą kada? žodžių rašybą (vidurnaktį, vidurvasarį).

III. Nosinių balsių rašyba

1. Nosinės balsės visada rašomos žodžių vienaskaitos galininko ir daugiskaitos kilmininko galūnėse (graž, lėlę, tą pilį, gardų medų, linksmų draugų, švies dienų).

2. Nosinės balsės visada rašomos įvardžiuotinių formų moteriškos giminės vienaskaitos galininke (dvi) ir įnagininke (viena), daugiskaitos kilmininke (dvi) ir galininke (viena) (baltąją, baltąja, baltųjų, baltąsias); vyriškos giminės vienaskaitos galininke (dvi) ir daugiskaitos kilmininke (dvi) (baltąjį, baltųjų).

IV. Kiti rašybos atvejai

1. Reikėtų įsidėmėti, jog nosinės balsės rašomos asmeninių įvardžių vienaskaitos kilmininke (manęs, tavęs, savęs), o galininke nerašomos (mane, tave, save).

2. Reikėtų įsidėmėti, jog skaitvardžių nuo vienuolikos iki devyniolikos, įvardžio keliolika bei bevardės giminės būdvardžio galininko galūnės rašomos be nosinių balsių (ką? – dvylika mėnesių, keliolika draugų, daryti gera).

3. Reikėtų įsidėmėti nekaitomų tarptautinių žodžių vardininkų linksnių galūnes , -i, -u (ateljė, fojė, želė, taksi, žiuri, interviu).

Peržiūrėta: 20374

Veiksmažodis – kaitoma kalbos dalis, turinti gana sudėtingą nuosakų, laikų kaitybos ir asmenavimo sistemą. Veiksmažodžių šaknys, priesagos, galūnės rašomos remiantis fonetiniu, morfologiniu, tradiciniu rašybos principais arba jų deriniais, todėl pravartu išmokti tam tikras rašybos taisykles.

1. Esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikia?, galūnėse rašoma –ia arba –a (po j). Pvz.: lekia, joja, prausiasi (morfologinė rašyba).

2. Būtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmojo asmens vaiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikiau?, galūnėse rašoma –au (po j)arba –iau. Pvz.: tylėjau, rašiau, skaičiau (morfologinė rašyba).

3. Būtojo kartinio laiko antrojo asmens veiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikei?, galūnėse rašoma -ei, jei esamojo laiko trečiojo asmens galūnė –ė, arba –ai, jei esamojo laiko trečiojo asmens galūnė –o. Pvz.: matė-matei, girdėjo-girdėjai (morfologinė rašyba).

4. Dviskiemenių veiksmažodžių bendraties ilgosios balsės, esančios prieš –ti, būsimojo laiko trečiame asmenyje sutrumpėja. Pvz..: būti-bus, žūti-žus (fonetinė rašyba). Išimtys: siūti-siūs, vyti-vys.

5. Dviskiemenių veiksmažodžių bendraties ilgosios balsės, prieš –ti turinčios priebalsių, būsimojo laiko trečiame asmenyje išlieka ilgos. Pvz.: pūsti-pūs, vysti-vys, lūžti-lūš, pykti-pyks (fonetinė rašyba).

6. Liepiamosios nuosakos antrojo asmens forma baigiasi priesaga k (kai kuriais atvejais susilieja su šaknies paskutiniu priebalsiu) Pvz.: vežk, auk, mik, vark (fonetinė rašyba).

7. Būsimojo laiko trečiojo asmens forma baigiasi priesaga s arba š (kai kuriais atvejais susilieja su šaknies paskutiniu priebalsiu). Pvz.: augs, grįš, megs, veš (fonetinė rašyba).

8.Tariamosios nuosakos vienaskaitos ir daugiskaitos pirmojo ir trečiojo asmenų veiksmažodžių, atsakančių į klausimus ką veikčiau?, ką veiktų?, galūnėse rašoma -iau,

-ų. Pvz.: eičiau, rašytų (tradicinė ir morfologinė rašyba).

Peržiūrėta: 21840

Rašomojoje kalboje žodžių junginiai ir sakiniai skiriami (atskiriami arba išskiriami) tam tikrais grafiniais ženklais. Šių skiriamųjų ženklų vartojimo taisyklių visuma vadinama skyryba.

Lietuvių kalbos raštuose vartojami šie skiriamieji ženklai: taškas (.), kablelis (,), brūkšnys (–), dvitaškis (:), klaustukas (?), šauktukas (!), daugtaškis (...), kabliataškis (;), kabutės („ “), skliauteliai ( ) arba kai kurių ženklų jungtys (pvz..: , – ?! !..).

Sakiniai baigiami tašku (ištariami ramiai), klaustuku (ištariami klausiamąja intonacija), šauktuku (ištariami pakilia intonacija), daugtaškiu (ištariami nutylinčiąja intonacija) arba kelių ženklų deriniais (priklauso nuo intonacijų).

Norint išskirti ar atskirti sakinio sudedamąsias dalis, dedami kableliai, brūkšniai, dvitaškiai, kabliataškiai ir kitokie deriniai pagal lietuvių kalbos skyrybos taisykles.

Dauguma indoeuropiečių kalbų, perėmusių graikų arba lotynų kalbų rašto ženklus, vartoja tuos pačius skyrybos ženklus, tačiau kai gali turėti ir kitokių ženklų (pvz., ispanų kalbos „atvirkščias šauktukas“ ¡ arba „atvirkščias klaustukas“ ¿).

Peržiūrėta: 1344

Kreipiniu yra vadinamas sakinio žodis (arba žodžių grupė), kuriuo kreipiamasi į asmenį, gyvūną ar daiktą. Kreipinys nėra susijęs su sakinio dalimis gramatiniais ryšiais (t. y. klausimais), todėl vadinamas netiesioginiu gramatiniu komponentu (tokiais laikomi įterpiniai, jaustukai, teigimo ar neigimo žodžiai).

Pvz.: Vaike, vaike, ko verki? Žmogaus vaike, ar dar nepažįsti savo trobos?

Kreipinio skyrybos taisyklės

1.Daiktavardžiu (dažniausiai vardininku), būdvardžiu, dalyviu reiškiamas kreipinys iš abiejų pusių skiriamas kableliais. Pvz.: Skubėk, voverėle, skubėk, rudaplaukėle. Nepyk, meldžiamoji, ir pasakyk, kas gi nutiko?

2. Jei kreipinys turi priklausomų žodžių (pažyminių, su kreipiniu sutapusių įvardžių ar jaustukų, ištiktukų), skiriama visa šių žodžių grupė. Pvz.: O stirna laibakoje, tu ilgaausi zuiki ir tu briedi... ačiū jums visiems. Ką liepsit, jūsų didenybe? Labai atsiprašau, ponas milžine. Kas tau, girių karaliau, plačių kraštų viešpatie? Oi jūs žiogeliai, jūs čirpuonėliai, jei tik galėčiau, kurgi aš neatplasnočiau. Zy zy broleliai, zy zy!

3. Su kreipiniu nesutapę įvardžiai, jaustukai atskiriami nuo kreipinio. Pvz.: Oho, tėvuk, plepėk sau sveikas, bet visi jūs, gerbiamieji, tik juokus varinėjat.

4. Kreipiniu nelaikomi įvardžiai Tu, Jūs. Pvz.: Ką man daryti, kad Tu kalbėtum?

(Pavyzdžių sakiniai – iš Antano Vaičiulaičio literatūrinių pasakų)

Peržiūrėta: 14453

Sakinys – tai prasmės ryšiais susijusių žodžių grupė arba vienas žodis, tariami (-as) baigtine intonacija. Pvz. Aušta rytas. Šviesu.

Pagal sakymo tikslą bei pobūdį skiriami tiesioginiai (teigimas), skatinamieji (prašymas, raginimas, liepimas) ir klausiamieji (klausimas). Pvz. Bunda gamta. Pabusk, žmogau. Ar girdi gamtos šnabždesius?

Pagal intonaciją skiriami paprasti sakiniai (ištariami ramiai – teigiamąja, nutylimąja ar klausiamąja intonacija; baigiasi tašku, daugtaškiu, klaustuku) ir šaukiamieji (ištariami pakilia intonacija, baigiami šauktuku). Pvz. Taip. Girdžiu... Ar nesapnuoju? Tai vyturys!

Sakiniai pagal jų sandarą skiriami į vientisinius (turi vieną gramatinį centrą – veiksnį ir tarinį – arba nors vieną iš jų) ir sudėtinius (turi kelis gramatinius centrus). Pvz. Kyla saulė. Krinta rasa. Išsisklaidys rūkas, nudžius rasa. Kartais kalboje (ir šnekamojoje, ir meninėje) atsiranda nepilnųjų sakinių – tai pilnųjų sakinių atkarpos, dalelės. Pvz. Taip. Kodėl?

Sudėtinis sakinys – tai sakinys, turintis kelis gramatinius centrus (atskiras veiksnio ir tarinio grupes), kurie dažniausiai atskiriami vienas nuo kito kableliais, brūkšniais, dvitaškiais, kabliataškiais.. Pvz. Dainuoja jaunas, dainuoja ir senas. Pasėjau ropę – išdygo krienas. Susimąstyk: geras žodis gerus darbus gimdo. (Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai). Koks paukštis, toks ir lizdas. Kur dūmai, ten ir ugnis. Kur du stos, visados daugiau padarys. (Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai).

Peržiūrėta: 4055

Žmonėms (ir literatūros veikėjams) bendraujant, dažnai tenka persakyti, perduoti kieno nors pasakytus žodžius.

Asmens (ar literatūros veikėjo) žodžiai gali būti perpasakojami beveik tais pačiais žodžiais, bet keičiant gramatines formas (pvz., Mokytoja Boružėlė paklausė, kaip jaučiasi vaikai.), – tai būtų netiesioginė kalba.

Asmens (ar literatūros kūrinio veikėjo) žodžiai, kurie yra persakomi / pakartojami žodis į žodį (pvz. – O vaikai? – nedrąsiai paklausė Boružėlė.), yra vadinami tiesiogine kalba.

Tiesiogine kalba yra vadinama pažodžiui pakartota kokių nors asmenų (ar literatūros veikėjų) kalba. Dažniausiai ji yra pristatoma arba palydima autoriaus žodžių – tais žodžiais įvardijamas kalbantysis ir jo kalbos pobūdis.

Pvz.

Vaikai yra pasiutę – rytoj vėl ateis į mokyklą, – sušnypštė Kobra.

Ir turėsim juos mokyti nosinių, atminties ir dešimt Dievo įsakymų, – atsidususi pratęsė Priesaga. (Pagal R. Černiausko „Slieko pasaką“.)

Tiesioginės kalbos skyryba

Tiesioginė kalba po autoriaus žodžių

Jei tiesioginė kalba eina po autoriaus žodžių, tai po jų rašomas dvitaškis, o tiesioginė kalba rašoma naujoje eilutėje – pradedama brūkšniuir didžiąja raide, o baigiama tašku, šauktuku ar daugtaškiu.

Pvz.

Mokytojas Poška net su savo akiniais nebegalėjo skaityti pasakų. Jis pasikvietė vanagų vanagą ir paklausė:

– Gal matei genį mūsų miške?

Vanagas atsakė:

– Girdėjau stuksenant. O kam tau reikia?

– Noriu, kad praplatintų mano būsto langelį savo snapu!

– O ar šaltis tau nebaisus?

Mokytojas Poška nusijuokė:

– Gera knyga sušildys...

(Pagal R. Černiausko „Slieko pasaką“)

Tiesioginė kalba prieš autoriaus žodžius

Jei tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius, tai prieš ją rašomas brūkšnys ir ji pradedama didžiąja raide, o ją pabaigus – kablelis, šauktukas, klaustukas arba daugtaškis. Po tiesioginės kalbos rašomas brūkšnys ir pradedami autoriaus žodžiai mažąja raide. Po jų rašomas taškas.

Pvz.

Po pamokų vaikai ir sliekai linksmi ritosi namo.

– Kas ten kala? Gal vanagas taiso savo lizdą? – paklausė Jurgutis.

– O gal mokytojas Poška taiso savo batus... – suabejojo gražioji mergaitė Veronika.

Vaikai priėjo arčiau ir pamatė margą kaip rudens miškas paukštį ilgu, aštriu snapu trupinantį mokytojo Poškos ąžuolą.

– Koks gražus, – išsižiojo Veronika ir sustingo, neatplėšdama nuo paukštelio savo akių. (Pagal R. Černiausko „Slieko pasaką“.)

Peržiūrėta: 3560

Vienarūšėmis sakinio dalimis vadinamos tos sakinio dalys, kuriomis sakinyje išskaičiuojami vienos rūšies veiksmų, daiktų, jų požymių ir įvairių aplinkybių pavadinimai. Svarbiausias jų požymis, kad jos turi kokį nors bendrą narį arba jam priklauso (su kuria nors sakinio dalimi susijusios gramatiškai – keliamas tas pats klausimas).

Viena nuo kitos vienarūšės sakinio dalys gramatiškai nepriklauso, jungiamos sujungiamuoju ryšiu ir tariamos išskaičiuojama intonacija. Pvz. Saulė, Mėnuo, žvaigždės (veiksniai) dainose, sakmėse ir pasakose (vietos aplinkybės) paguodžia, nuramina (tariniai) gerus, ištikimus, kantrius (pažyminiai) našlaičius ir našlaites (papildiniai).

Atskiriama kableliais

1. Vienarūšės sakinio dalys viena nuo kitos atskiriamos kableliais.

Pradėjo kambary šniokšti, ūžti, rėkti. (Vienarūšiai tariniai)

2. Jei vienarūšės sakinio dalys jungiamos priešpriešiniais jungtukais bet, o, tačiau, tik ir kt., prieš juos rašomi kableliai.

Broliai nustebo, bet nieko nesakė. (Vienarūšiai tariniai)

3. Jei prieš kelias vienarūšes sakinio dalis pasikartoja tas pats jungtukas (pvz., ir, ar, arba, nei, tai, tiek...), tada prieš pirmąjį kablelis nerašomas, o prieš kitus rašomas.

Jonas bėginėja ir šen, ir ten. (Vienarūšės vietos aplinkybės)

4. Jungtukais sujungtų vienarūšių sakinio dalių poros viena nuo kitos skiriamos kableliais.

Miškais ir raistais, per pelkes ir balas, per kalnus ir klonius parjojau. (Vienarūšės vietos aplinkybės)

Neskiriama kableliais

1. Jei vienarūšės sakinio dalys jungiamos sudedamaisiais jungtukais ir, bei,skiriamaisiais ar, arba, lyginamaisiais nei, negu, tarp jų kableliai nerašomi.

Girdi Jonas vėjo ūžimą ir raganos švilpimą. (Vienarūšiai papildiniai)

2. Kableliai nerašomi tarp skirtingas ypatybes nusakančių pažyminių (jie ir nelaikomi vienarūšiais).

Tai pasiūk man dvi poras gerų aulinių (pažyminiai) batų ir didelį naują (pažyminiai) maišą.

3. Kableliai nerašomi tarp pasikartojančių tų pačių ar panašios reikšmės žodžių, vartojamų įspūdžiui sustiprinti.

Pupa augo augo (tariniai) ir priaugo dangų.

4. Kableliais neatskiriami du greta einantys žodžiai, kuriais nusakomas ko nors apytikslis kiekis.

Po dviejų trijų dienų (laiko aplinkybė) reikės karaliui į karą eiti.

Peržiūrėta: 21943

Lietuvių tautosakos (tradicinio sakomo ir dainuojamojo žodžio meno) kūriniai pagal panašius požymius jungiami į tris rūšis, o pagal skiriamuosius požymius skirstomi į žanrus.

1. Smulkioji (trumpųjų pasakymų) tautosaka – tai glaustos formos daugiaprasmio turinio tautosakos kūrinėliai: patarlės, priežodžiai, mįslės, minklės, maginiai pasakymai (užkalbėjimai, užkeikimai, prakeiksmai), greitakalbės, skaičiuotės, garsų pamėgdžiojimai, juokavimai, keiksmai ir kt.

2. Pasakojamoji tautosaka – tai tikrų ir pramanytų pasakojimų tautosakos kūriniai: pasaulio kūrimo sakmės (etiologinės), senųjų tikėjimų sakmės (mitologinės), padavimai, legendos, pasakos, atsiminimai, anekdotai ir kt.

3. Dainuojamoji tautosaka – tai žodiniai-muzikiniai tautosakos kūriniai: raudos, sutartinės, dainos, giesmės, rateliai, žaidimai ir kt.

Peržiūrėta: 4137

Pasakojamosios tautosakos kūriniai (paprastų žmonių sukurti pasakojimai) pagal turinio ir pasakojimo sandaros skiriamuosius požymius skirstomi į žanrus.

Pasaulio kūrimo sakmės (etiologinės) – tai senovės žmonių sukurti ir laikyti tikrais pasakojimai apie pasaulio (visatos, žemės, žmonių, gamtos) dievišką kilmę. Pvz.: Ežys ir saulė. Pradžioj gyvulėliai, kur katras naktį gulėjo, tokias vilnas ir plaukus gavo. Ežys ant kalno pasistebėjęs į saulę tekančią žaruotą – už tai ir jo spygliai kaip žarai. Dabar šiuos gamtos reiškinius tiria astronomijos, gamtos, fizikos, chemijos ir kt. mokslai, o apie juos rašytojų sukurti grožinės literatūros kūriniai vadinami literatūrinėmis sakmėmis.

Senųjų tikėjimų sakmės (mitologinės) – tai senovės žmonių sukurti ir laikyti tikrais pasakojimai apie dievybių, mitinių ar nepaprastų būtybių veiklą ir susitikimus su žmonėmis. Pvz.: Velnio mįslė. Sykį vakare vaikai minė mįsles. Tąsyk velnias, pribėgęs prie lango, klausė: Kokios uogos žiemą žaliuoja? Vaikai spėjo spėjo, bet atspėti negalėjo. Paskui vienas suriko: Kadugio! Tąsyk velnias paburbėjo ir dingo. Dabar tokius vaizdinius aiškina psichologijos mokslas, o šiomis temomis rašytojų sukurti grožinės literatūros kūriniai vadinami literatūrinėmis sakmėmis.

Padavimai – tai senovės žmonių sukurti ir laikyti tikrais pasakojimai apie savo krašto vandens telkinių, kalnų, piliakalnių, ypatingų statinių, vietovardžių kilmę ir istorijos įvykius. Pvz.: Dyvyčio ežeras. Gyvenusi tokia ponia ragana. Ežeras atsiradęs iš nakties. Jis buvęs už miško. Ta ponia ragana veizi, kad rytmetį tas ežeras kitoj vietoj atsiradęs. Išėjo ir šnekanti: „Dyvai, dyvai! Kaip tas ežeras galėjo pereiti?“ Žmonės kaip girdėjo, ir praminė Dyvyčiu. Dabar šiuos gamtos reiškinius ir įvykius tyrinėja geologijos, geografijos, istorijos, kalbotyros ir kiti mokslai, o tai vaizduojantys rašytojų grožinės literatūros kūriniai vadinami literatūriniais padavimais.

Pasakos – tai tautinių ir tarptautinių bruožų įgavę išmoningi ir išmintingi senovės žmonių pasakojimai apie nepaprastus nuotykius. Pvz.: Ožka ir brasta. Brido ožka per brastą, sušlapo kraštą, pasidžiovė ant tvoros, – aš pradėsiu nuo pradžios. Brido ožka per brastą ir t. t. Dabar tokio pobūdžio rašytojų sukurti grožinės literatūros kūriniai vadinami literatūrinėmis pasakomis (pasakomis-apysakomis, poemomis-pasakomis, romanais).

Peržiūrėta: 3002
Pasirinkite veiklos sritis: