Žinynas

Sudurtiniai žodžiai, arba dūriniai, – tai dariniai, kurie remiasi dviem pamatiniais žodžiais, jungiamais jungiamosiomis balsėmis arba be jų. Pvz.: viršukalnė, saulėtekis, laumžirgis, burlaivis. Rašant pravartu išmanyti sudurtinių žodžių sandarą ir rašybos taisykles.

1. Sudurtiniuose žodžiuose susiliejus dviejų šaknų priebalsiams rašomos dvi raidės: pus(ė)+seser(s)ė = pusseserė, švarus+ raštas = švarraštis (morfologinė rašyba). Pvz.: pusstoris, aplinkkelis.

2. Sudurtinių žodžių šaknys gali būti jungiamos jungiamosiomis balsėmis -a-, –ia-, -ė-, -i-, -y-,-o-, -u-, -ū- (morfologinė rašyba): lygiadienis, erdvėlaivis, dantiraštis, darbymetis, vidudienis, kojūgalis. Reikėtų įsidėmėti, jog jungiamosios balsės -e- nėra – taip tariamas garsas žymimas –ia-. Pvz.: daugiaaukštis, devyniasdešimt, rugiagėlė.

3. Ką kurių sudurtinių žodžių viduryje gali būti išlikusios pirmojo dėmens galininko galūnės –ą, -į, -ų. Pvz.: anąsyk, šįryt, šiųmetinis (tradicinė ir morfologinė rašyba).

4. Sudurtinių žodžių šaknų supanašėję (suskardėję ar suduslėję) priebalsiai rašomi vienodai visuose giminiškuose žodžiuose, todėl tikrinama pagal aiškaus tarimo giminiškus žodžius: ledkalnis – ledo kalnas, rugpjūtis – rugius pjauna (morfologinė rašyba). Pvz.: šlapdriba, vargdienis, Kryžkalnis.

5. Sudurtinių žodžių pirmajame dėmenyje gali būti antrinės kilmės dvigarsių ūm, yn. Pvz.: dūmtraukis, devynmylis, žvyrduobė, sūrmaišis(fonetinė rašyba).

Kadangi lietuvių kalbos rašyba pagrįsta keliais principais, todėl ne visada rašomi tie garsai, kurie tariami ir girdimi. Norint išsiaiškinti, kokią balsę rašyti, reikėtų išmokti tam tikras taisykles.

1. Lietuviškų žodžių šaknyse po minkštų priebalsių rašoma e, o tarptautiniuose žodžiuose – ia: ledas, senas, aliarmas, liana (fonetinė ir tradicinė rašyba).

2. Lietuviškų žodžių šaknyse po minkštų priebalsių rašoma iau, o tarptautinių žodžių – eu: džiaugtis, šiaudas, kiauras, Europa, eureka, eukaliptas, euforija, leukocitai, reumatas (tradicinė ir fonetinė rašyba).

3. Reikėtų įsidėmėti, jog kai kuriuose lietuviškuose žodžiuose po j rašoma a, kai kuriuose – e: javai, jazminas, jauja, jausti; jeknos, jeigu, jerubė, ajeras (tradicinė ir fonetinė rašyba).

Nosinės raidės – tai lietuvių kalbos ortografijos [gr. orthos – tiesus, taisyklingas; gr. grapho – rašau; ortografija – visų pripažinta kurios nors kalbos rašymo sistema] tradicija, sauganti lietuvių kalbos senovės paveldą.

Šią lietuvių kalbos nosinių balsių rašymo tradiciją padeda suprasti ir pritaikyti praktiškai morfologijos išmanymas.

I. Ilgieji balsiai kaitaliojasi su dvibalsiais

Balsės ą, ę, į, ų rašomos tose žodžių šaknyse, kuriose ilgieji balsiai kaitaliojasi su dvigarsiais an, en, in, un.

Pvz., bręsti–brendo, galąsti–galanda, grįsti–grindė, išsigąsti–išsigando, kąsti–kando, kęsti–kentė, lįsti–lindo, pažįsta–pažinti, rąstas–ręsti–rentė, skęsti–skendo, siųsti–siuntė, skųsti–skundė, spąstai–spęsti–spendė, spręsti–sprendė, švęsti–šventė, žįsti–žindo.

Pavojingi žodžiai be nosinių: akti–anka–ako, gesti–genda–gedo.

II. Ilgieji balsiai kaitaliojasi tarpusavyje

Balsės ą, ę, į žodžių šaknyse rašomos tada, kai jomis žymimi garsai giminiškuose žodžiuose kaitaliojasi tarpusavyje (bet ne su garsu ė!).

Pvz., drįsti–drąsa, grįžti–grąža–gręžti–grąžtas, mąstyti–mįslė, rąžytis–ręžtis, tęsti–tįsti–tąsa, tręšti–trąša.

Pavojingi žodžiai be nosinių: draskyti (drėskė), dvesia (dvėsė), grasinti (grėsė), driksti–dryksta–drisko, gižti–gyžta–gižo, įgristi–įgrysta–įgriso, tižti–tyžta–tižo, gryžtelėti, lysti (plonėti), pasiryžti, ryžtis, tysoti (išsitiesus), tesėti žodį.

III. Ilgieji balsiai senuose daiktavardžiuose

Balsės ą, ę, į, ų rašomos daiktavardžiuose ilgiesiems garsams (kirčiuotuose ir nekirčiuotuose skiemenyse) žymėti, remiantis istorine daiktavardžių kilme.

Pvz., ąsa, ąsotis, ąselė, ąžuolas, įsčios, ląsta, ląstelė, lęšis, vąšas, žąsis, žąslai.

Pavojingi žodžiai be nosinių: asla, lysvė, mastas, mastelis, gryčia, ražas, ražiena, žastas.

IV. Ilgieji balsiai esamojo laiko veiksmažodžiuose ir iš jų padarytose formose

Balsės ą, ę, į, ų rašomos kai kurių veiksmažodžių esamajame laike ir iš jo padarytose formose ilgiesiems garsams (kirčiuotuose ir nekirčiuotuose skiemenyse) žymėti.

Pvz., bąla, gęsta, glęžta, kąra, knęžta, kęžta, mąžta, sąla, šąla, šąšta, tęžta, tręšta, žabąla.

Tačiau nosinės raidės nerašomos šių veiksmažodžių bendratyse, kituose laikuose ir iš jų padarytose formose. Pvz., apsalęs, nušašęs, pabalęs, pašalas, sutežęs, sutrešęs, užges, gesina, balina, gesdamas (iš bendraties gesti), baldamas (iš bendraties balti).

Lietuvių kalboje yra keturios linksniuojamos kalbos dalys – tai daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, vadinami vardažodžiais. (Gali būti linksniuojami ir veiksmažodžio formos – dalyviai.)

Galūnių rašybos ypatybės yra susijusios su jų kaityba skaičiais ir linksniais.

I. Balsių e ir ia rašyba

1. Jei žodžių vienaskaitos vardininke yra galūnės -is, -ys, -i, -ia, -ias, -uo, tai kitų linksnių (išskyrus vietininką) galūnėse e nerašoma (medis – medžiai, žaltys – žalčiai, graži – gražiai, dalia – daliai, sesuo – seseriai, žalias – žaliam).

2. Jei žodžio vienaskaitos vardininke yra galūnė -ė, tai kituose linksniuose gali būti rašoma e (katė – katei, kates, kate; medinė – medinei, medine, medines).

3. Visų žodžių vienaskaitos ir daugiskaitos galūnėse visada rašoma -e (lietuje, ausyje, laukuose, mokytojuje, žaliose, žaliuose, dviejuose, kituose).

Reikėtų įsidėmėti žodžio duktė linksniavimą (duktė – dukters, dukteriai, dukterį, dukteria, dukteryje...).

II. Ilgųjų balsių y ir ū rašyba

1. I linksniuotės daiktavardžiai vienaskaitos vardininke gali turėti galūnę -ys (arkl-ys).

2. Kai kurie daiktavardžiai ir būdvardžiai daugiskaitos vardininke gali turėti galūnes -ys ir -ūs (piemenys, pilys, sūnūs, gudrūs).

3. Kai kurių I ir III linksniuočių daiktavardžių vienaskaitos ir daugiskaitos vietininkų galūnės gali būti -yje, -yse (medyje, vinyje, avyse).

Reikėtų įsidėmėti sutrumpėjusių vietininkų formų galūnę -y (medy, pagiry) ir atsakančių į klausimą kada? žodžių rašybą (vidurnaktį, vidurvasarį).

III. Nosinių balsių rašyba

1. Nosinės balsės visada rašomos žodžių vienaskaitos galininko ir daugiskaitos kilmininko galūnėse (gražią, lėlę, tą pilį, gardų medų, linksmų draugų, šviesių dienų).

2. Nosinės balsės visada rašomos įvardžiuotinių formų moteriškos giminės vienaskaitos galininke (dvi) ir įnagininke (viena), daugiskaitos kilmininke (dvi) ir galininke (viena) (baltąją, baltąja, baltųjų, baltąsias); vyriškos giminės vienaskaitos galininke (dvi) ir daugiskaitos kilmininke (dvi) (baltąjį, baltųjų).

IV. Kiti rašybos atvejai

1. Reikėtų įsidėmėti, jog nosinės balsės rašomos asmeninių įvardžių vienaskaitos kilmininke (manęs, tavęs, savęs), o galininke nerašomos (mane, tave, save).

2. Reikėtų įsidėmėti, jog skaitvardžių nuo vienuolikos iki devyniolikos, įvardžio keliolika bei bevardės giminės būdvardžio galininko galūnės rašomos be nosinių balsių (ką? – dvylika mėnesių, keliolika draugų, daryti gera).

3. Reikėtų įsidėmėti nekaitomų tarptautinių žodžių vardininkų linksnių galūnes -ė, -i, -u (ateljė, fojė, želė, taksi, žiuri, interviu).

Veiksmažodis – kaitoma kalbos dalis, turinti gana sudėtingą nuosakų, laikų kaitybos ir asmenavimo sistemą. Veiksmažodžių šaknys, priesagos, galūnės rašomos remiantis fonetiniu, morfologiniu, tradiciniu rašybos principais arba jų deriniais, todėl pravartu išmokti tam tikras rašybos taisykles.

1. Esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikia?, galūnėse rašoma –ia arba –a (po j). Pvz.: lekia, joja, prausiasi (morfologinė rašyba).

2. Būtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmojo asmens vaiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikiau?, galūnėse rašoma –au (po j)arba –iau. Pvz.: tylėjau, rašiau, skaičiau (morfologinė rašyba).

3. Būtojo kartinio laiko antrojo asmens veiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikei?, galūnėse rašoma -ei, jei esamojo laiko trečiojo asmens galūnė –ė, arba –ai, jei esamojo laiko trečiojo asmens galūnė –o. Pvz.: matė-matei, girdėjo-girdėjai (morfologinė rašyba).

4. Dviskiemenių veiksmažodžių bendraties ilgosios balsės, esančios prieš –ti, būsimojo laiko trečiame asmenyje sutrumpėja. Pvz..: būti-bus, žūti-žus (fonetinė rašyba). Išimtys: siūti-siūs, vyti-vys.

5. Dviskiemenių veiksmažodžių bendraties ilgosios balsės, prieš –ti turinčios priebalsių, būsimojo laiko trečiame asmenyje išlieka ilgos. Pvz.: pūsti-pūs, vysti-vys, lūžti-lūš, pykti-pyks (fonetinė rašyba).

6. Liepiamosios nuosakos antrojo asmens forma baigiasi priesaga k (kai kuriais atvejais susilieja su šaknies paskutiniu priebalsiu) Pvz.: vežk, auk, mik, vark (fonetinė rašyba).

7. Būsimojo laiko trečiojo asmens forma baigiasi priesaga s arba š (kai kuriais atvejais susilieja su šaknies paskutiniu priebalsiu). Pvz.: augs, grįš, megs, veš (fonetinė rašyba).

8.Tariamosios nuosakos vienaskaitos ir daugiskaitos pirmojo ir trečiojo asmenų veiksmažodžių, atsakančių į klausimus ką veikčiau?, ką veiktų?, galūnėse rašoma -iau,

-ų. Pvz.: eičiau, rašytų (tradicinė ir morfologinė rašyba).

Rašomojoje kalboje žodžių junginiai ir sakiniai skiriami (atskiriami arba išskiriami) tam tikrais grafiniais ženklais. Šių skiriamųjų ženklų vartojimo taisyklių visuma vadinama skyryba.

Lietuvių kalbos raštuose vartojami šie skiriamieji ženklai: taškas (.), kablelis (,), brūkšnys (–), dvitaškis (:), klaustukas (?), šauktukas (!), daugtaškis (...), kabliataškis (;), kabutės („ “), skliauteliai ( ) arba kai kurių ženklų jungtys (pvz..: , – ?! !..).

Sakiniai baigiami tašku (ištariami ramiai), klaustuku (ištariami klausiamąja intonacija), šauktuku (ištariami pakilia intonacija), daugtaškiu (ištariami nutylinčiąja intonacija) arba kelių ženklų deriniais (priklauso nuo intonacijų).

Norint išskirti ar atskirti sakinio sudedamąsias dalis, dedami kableliai, brūkšniai, dvitaškiai, kabliataškiai ir kitokie deriniai pagal lietuvių kalbos skyrybos taisykles.

Dauguma indoeuropiečių kalbų, perėmusių graikų arba lotynų kalbų rašto ženklus, vartoja tuos pačius skyrybos ženklus, tačiau kai gali turėti ir kitokių ženklų (pvz., ispanų kalbos „atvirkščias šauktukas“ ¡ arba „atvirkščias klaustukas“ ¿).

Kreipiniu yra vadinamas sakinio žodis (arba žodžių grupė), kuriuo kreipiamasi į asmenį, gyvūną ar daiktą. Kreipinys nėra susijęs su sakinio dalimis gramatiniais ryšiais (t. y. klausimais), todėl vadinamas netiesioginiu gramatiniu komponentu (tokiais laikomi įterpiniai, jaustukai, teigimo ar neigimo žodžiai).

Pvz.: Vaike, vaike, ko verki? Žmogaus vaike, ar dar nepažįsti savo trobos?

Kreipinio skyrybos taisyklės

1.Daiktavardžiu (dažniausiai vardininku), būdvardžiu, dalyviu reiškiamas kreipinys iš abiejų pusių skiriamas kableliais. Pvz.: Skubėk, voverėle, skubėk, rudaplaukėle. Nepyk, meldžiamoji, ir pasakyk, kas gi nutiko?

2. Jei kreipinys turi priklausomų žodžių (pažyminių, su kreipiniu sutapusių įvardžių ar jaustukų, ištiktukų), skiriama visa šių žodžių grupė. Pvz.: O stirna laibakoje, tu ilgaausi zuiki ir tu briedi... ačiū jums visiems. Ką liepsit, jūsų didenybe? Labai atsiprašau, ponas milžine. Kas tau, girių karaliau, plačių kraštų viešpatie? Oi jūs žiogeliai, jūs čirpuonėliai, jei tik galėčiau, kurgi aš neatplasnočiau. Zy zy broleliai, zy zy!

3. Su kreipiniu nesutapę įvardžiai, jaustukai atskiriami nuo kreipinio. Pvz.: Oho, tėvuk, plepėk sau sveikas, bet visi jūs, gerbiamieji, tik juokus varinėjat.

4. Kreipiniu nelaikomi įvardžiai Tu, Jūs. Pvz.: Ką man daryti, kad Tu kalbėtum?

(Pavyzdžių sakiniai – iš Antano Vaičiulaičio literatūrinių pasakų)

Sakinys – tai prasmės ryšiais susijusių žodžių grupė arba vienas žodis, tariami (-as) baigtine intonacija. Pvz. Aušta rytas. Šviesu.

Pagal sakymo tikslą bei pobūdį skiriami tiesioginiai (teigimas), skatinamieji (prašymas, raginimas, liepimas) ir klausiamieji (klausimas). Pvz. Bunda gamta. Pabusk, žmogau. Ar girdi gamtos šnabždesius?

Pagal intonaciją skiriami paprasti sakiniai (ištariami ramiai – teigiamąja, nutylimąja ar klausiamąja intonacija; baigiasi tašku, daugtaškiu, klaustuku) ir šaukiamieji (ištariami pakilia intonacija, baigiami šauktuku). Pvz. Taip. Girdžiu... Ar nesapnuoju? Tai vyturys!

Sakiniai pagal jų sandarą skiriami į vientisinius (turi vieną gramatinį centrą – veiksnį ir tarinį – arba nors vieną iš jų) ir sudėtinius (turi kelis gramatinius centrus). Pvz. Kyla saulė. Krinta rasa. Išsisklaidys rūkas, nudžius rasa. Kartais kalboje (ir šnekamojoje, ir meninėje) atsiranda nepilnųjų sakinių – tai pilnųjų sakinių atkarpos, dalelės. Pvz. Taip. Kodėl?

Sudėtinis sakinys – tai sakinys, turintis kelis gramatinius centrus (atskiras veiksnio ir tarinio grupes), kurie dažniausiai atskiriami vienas nuo kito kableliais, brūkšniais, dvitaškiais, kabliataškiais.. Pvz. Dainuoja jaunas, dainuoja ir senas. Pasėjau ropę – išdygo krienas. Susimąstyk: geras žodis gerus darbus gimdo. (Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai). Koks paukštis, toks ir lizdas. Kur dūmai, ten ir ugnis. Kur du stos, visados daugiau padarys. (Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai).

Žmonėms (ir literatūros veikėjams) bendraujant, dažnai tenka persakyti, perduoti kieno nors pasakytus žodžius.

Asmens (ar literatūros veikėjo) žodžiai gali būti perpasakojami beveik tais pačiais žodžiais, bet keičiant gramatines formas (pvz., Mokytoja Boružėlė paklausė, kaip jaučiasi vaikai.), – tai būtų netiesioginė kalba.

Asmens (ar literatūros kūrinio veikėjo) žodžiai, kurie yra persakomi / pakartojami žodis į žodį (pvz. – O vaikai? – nedrąsiai paklausė Boružėlė.), yra vadinami tiesiogine kalba.

Tiesiogine kalba yra vadinama pažodžiui pakartota kokių nors asmenų (ar literatūros veikėjų) kalba. Dažniausiai ji yra pristatoma arba palydima autoriaus žodžių – tais žodžiais įvardijamas kalbantysis ir jo kalbos pobūdis.

Pvz.

– Vaikai yra pasiutę – rytoj vėl ateis į mokyklą, – sušnypštė Kobra.

– Ir turėsim juos mokyti nosinių, atminties ir dešimt Dievo įsakymų, – atsidususi pratęsė Priesaga. (Pagal R. Černiausko „Slieko pasaką“.)

Tiesioginės kalbos skyryba

Tiesioginė kalba po autoriaus žodžių

Jei tiesioginė kalba eina po autoriaus žodžių, tai po jų rašomas dvitaškis, o tiesioginė kalba rašoma naujoje eilutėje – pradedama brūkšniuir didžiąja raide, o baigiama tašku, šauktuku ar daugtaškiu.

Pvz.

Mokytojas Poška net su savo akiniais nebegalėjo skaityti pasakų. Jis pasikvietė vanagų vanagą ir paklausė:

– Gal matei genį mūsų miške?

Vanagas atsakė:

– Girdėjau stuksenant. O kam tau reikia?

– Noriu, kad praplatintų mano būsto langelį savo snapu!

– O ar šaltis tau nebaisus?

Mokytojas Poška nusijuokė:

– Gera knyga sušildys...

(Pagal R. Černiausko „Slieko pasaką“)

Tiesioginė kalba prieš autoriaus žodžius

Jei tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius, tai prieš ją rašomas brūkšnys ir ji pradedama didžiąja raide, o ją pabaigus – kablelis, šauktukas, klaustukas arba daugtaškis. Po tiesioginės kalbos rašomas brūkšnys ir pradedami autoriaus žodžiai mažąja raide. Po jų rašomas taškas.

Pvz.

Po pamokų vaikai ir sliekai linksmi ritosi namo.

– Kas ten kala? Gal vanagas taiso savo lizdą? – paklausė Jurgutis.

– O gal mokytojas Poška taiso savo batus... – suabejojo gražioji mergaitė Veronika.

Vaikai priėjo arčiau ir pamatė margą kaip rudens miškas paukštį ilgu, aštriu snapu trupinantį mokytojo Poškos ąžuolą.

– Koks gražus, – išsižiojo Veronika ir sustingo, neatplėšdama nuo paukštelio savo akių. (Pagal R. Černiausko „Slieko pasaką“.)

Vienarūšėmis sakinio dalimis vadinamos tos sakinio dalys, kuriomis sakinyje išskaičiuojami vienos rūšies veiksmų, daiktų, jų požymių ir įvairių aplinkybių pavadinimai. Svarbiausias jų požymis, kad jos turi kokį nors bendrą narį arba jam priklauso (su kuria nors sakinio dalimi susijusios gramatiškai – keliamas tas pats klausimas).

Viena nuo kitos vienarūšės sakinio dalys gramatiškai nepriklauso, jungiamos sujungiamuoju ryšiu ir tariamos išskaičiuojama intonacija. Pvz. Saulė, Mėnuo, žvaigždės (veiksniai) dainose, sakmėse ir pasakose (vietos aplinkybės) paguodžia, nuramina (tariniai) gerus, ištikimus, kantrius (pažyminiai) našlaičius ir našlaites (papildiniai).

Atskiriama kableliais

1. Vienarūšės sakinio dalys viena nuo kitos atskiriamos kableliais.

Pradėjo kambary šniokšti, ūžti, rėkti. (Vienarūšiai tariniai)

2. Jei vienarūšės sakinio dalys jungiamos priešpriešiniais jungtukais bet, o, tačiau, tik ir kt., prieš juos rašomi kableliai.

Broliai nustebo, bet nieko nesakė. (Vienarūšiai tariniai)

3. Jei prieš kelias vienarūšes sakinio dalis pasikartoja tas pats jungtukas (pvz., ir, ar, arba, nei, tai, tiek...), tada prieš pirmąjį kablelis nerašomas, o prieš kitus rašomas.

Jonas bėginėja ir šen, ir ten. (Vienarūšės vietos aplinkybės)

4. Jungtukais sujungtų vienarūšių sakinio dalių poros viena nuo kitos skiriamos kableliais.

Miškais ir raistais, per pelkes ir balas, per kalnus ir klonius parjojau. (Vienarūšės vietos aplinkybės)

Neskiriama kableliais

1. Jei vienarūšės sakinio dalys jungiamos sudedamaisiais jungtukais ir, bei,skiriamaisiais ar, arba, lyginamaisiais nei, negu, tarp jų kableliai nerašomi.

Girdi Jonas vėjo ūžimą ir raganos švilpimą. (Vienarūšiai papildiniai)

2. Kableliai nerašomi tarp skirtingas ypatybes nusakančių pažyminių (jie ir nelaikomi vienarūšiais).

Tai pasiūk man dvi poras gerų aulinių (pažyminiai) batų ir didelį naują (pažyminiai) maišą.

3. Kableliai nerašomi tarp pasikartojančių tų pačių ar panašios reikšmės žodžių, vartojamų įspūdžiui sustiprinti.

Pupa augo augo (tariniai) ir priaugo dangų.

4. Kableliais neatskiriami du greta einantys žodžiai, kuriais nusakomas ko nors apytikslis kiekis.

Po dviejų trijų dienų (laiko aplinkybė) reikės karaliui į karą eiti.

Lietuvių tautosakos (tradicinio sakomo ir dainuojamojo žodžio meno) kūriniai pagal panašius požymius jungiami į tris rūšis, o pagal skiriamuosius požymius skirstomi į žanrus.

1. Smulkioji (trumpųjų pasakymų) tautosaka – tai glaustos formos daugiaprasmio turinio tautosakos kūrinėliai: patarlės, priežodžiai, mįslės, minklės, maginiai pasakymai (užkalbėjimai, užkeikimai, prakeiksmai), greitakalbės, skaičiuotės, garsų pamėgdžiojimai, juokavimai, keiksmai ir kt.

2. Pasakojamoji tautosaka – tai tikrų ir pramanytų pasakojimų tautosakos kūriniai: pasaulio kūrimo sakmės (etiologinės), senųjų tikėjimų sakmės (mitologinės), padavimai, legendos, pasakos, atsiminimai, anekdotai ir kt.

3. Dainuojamoji tautosaka – tai žodiniai-muzikiniai tautosakos kūriniai: raudos, sutartinės, dainos, giesmės, rateliai, žaidimai ir kt.

Pasakojamosios tautosakos kūriniai (paprastų žmonių sukurti pasakojimai) pagal turinio ir pasakojimo sandaros skiriamuosius požymius skirstomi į žanrus.

Pasaulio kūrimo sakmės (etiologinės) – tai senovės žmonių sukurti ir laikyti tikrais pasakojimai apie pasaulio (visatos, žemės, žmonių, gamtos) dievišką kilmę. Pvz.: Ežys ir saulė. Pradžioj gyvulėliai, kur katras naktį gulėjo, tokias vilnas ir plaukus gavo. Ežys ant kalno pasistebėjęs į saulę tekančią žaruotą – už tai ir jo spygliai kaip žarai. Dabar šiuos gamtos reiškinius tiria astronomijos, gamtos, fizikos, chemijos ir kt. mokslai, o apie juos rašytojų sukurti grožinės literatūros kūriniai vadinami literatūrinėmis sakmėmis.

Senųjų tikėjimų sakmės (mitologinės) – tai senovės žmonių sukurti ir laikyti tikrais pasakojimai apie dievybių, mitinių ar nepaprastų būtybių veiklą ir susitikimus su žmonėmis. Pvz.: Velnio mįslė. Sykį vakare vaikai minė mįsles. Tąsyk velnias, pribėgęs prie lango, klausė: „Kokios uogos žiemą žaliuoja?“ Vaikai spėjo spėjo, bet atspėti negalėjo. Paskui vienas suriko: „Kadugio!“ Tąsyk velnias paburbėjo ir dingo. Dabar tokius vaizdinius aiškina psichologijos mokslas, o šiomis temomis rašytojų sukurti grožinės literatūros kūriniai vadinami literatūrinėmis sakmėmis.

Padavimai – tai senovės žmonių sukurti ir laikyti tikrais pasakojimai apie savo krašto vandens telkinių, kalnų, piliakalnių, ypatingų statinių, vietovardžių kilmę ir istorijos įvykius. Pvz.: Dyvyčio ežeras. Gyvenusi tokia ponia ragana. Ežeras atsiradęs iš nakties. Jis buvęs už miško. Ta ponia ragana veizi, kad rytmetį tas ežeras kitoj vietoj atsiradęs. Išėjo ir šnekanti: „Dyvai, dyvai! Kaip tas ežeras galėjo pereiti?“ Žmonės kaip girdėjo, ir praminė Dyvyčiu. Dabar šiuos gamtos reiškinius ir įvykius tyrinėja geologijos, geografijos, istorijos, kalbotyros ir kiti mokslai, o tai vaizduojantys rašytojų grožinės literatūros kūriniai vadinami literatūriniais padavimais.

Pasakos – tai tautinių ir tarptautinių bruožų įgavę išmoningi ir išmintingi senovės žmonių pasakojimai apie nepaprastus nuotykius. Pvz.: Ožka ir brasta. Brido ožka per brastą, sušlapo kraštą, pasidžiovė ant tvoros, – aš pradėsiu nuo pradžios. Brido ožka per brastą ir t. t. Dabar tokio pobūdžio rašytojų sukurti grožinės literatūros kūriniai vadinami literatūrinėmis pasakomis (pasakomis-apysakomis, poemomis-pasakomis, romanais).

Lietuvių pasakojamosios tautosakos (sakmių, padavimų, pasakų) kalba – tai paprastų žmonių vartoti žodžiai, posakiai, sakiniai, iš kurių pasakojant susikūrė meniniai vaizdai ir prasmės. Pasakojimų kalboje išsiskiriantys vaizdingi, įtaigūs tiesioginės ir perkeltinės reikšmės žodžiai bei posakiai yra vadinami kalbinės raiškos meninėmis priemonėmis – tai epitetai, deminutyvai, vaizdingi veiksmažodžiai, antonimai, sinonimai, palyginimai, įasmeninimai, frazeologizmai ir kt.

Epitetas [gr. epitheton – priedėlis] – tai vaizdingai asmens, daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybę nusakantis žodis. Pvz.: Atnešiau tau baltos duonelės, sūrios druskelės... (L. l. p.)

Deminutyvas [lot. deminutivum < deminuo – sumažinu] – tai su priesaga sudarytas išvestinis žodis, turintis mažybinę ar maloninę reikšmę. Pvz.: Gulbelės seselės, padėkit man vargelį vargti! (L. l. p.)

Vaizdingas veiksmažodis – tai raiškiai, vaizdingai veiksmą nusakantis žodis. Pvz.: Vėjas pūstelėjo, žemė sudrebėjo, medžiai sutreškėjo. (L. l. p.)

Antonimai [gr. anti... – priešingybę nusakantis priešdėlis, gr. onyma – vardas] – priešingos reikšmės žodžiai. Pvz.: Kitą kartą ėjusios per svietą teisybė ir neteisybė. (L. l. p.)

Sinonimai [gr. synonimos – bendravardis] – tai skirtingai skambantys tos pačios arba artimos reikšmės žodžiai. Pvz.: Oi ąžuole, ąžuolėli, atsidaryk, atsiverki! (L. l. p.)

Palyginimas – tai vaizdingas dviejų panašių dalykų sugretinimas. Pvz.: Kaip didelis? Kaip žirnis! Kaip drūtas? Kaip akmuo. Kaip lengvas? Kaip plunksna. (L. l. p.)

Įasmeninimas / personifikacija [lot. persona – asmuo + facio – darau] – tai vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, suteikiantis žmogaus savybių gamtos reiškiniams, gyvūnams, daiktams. Pvz.: Senybėj medžiai šnekėdavo. (L. l. s.)

Frazeologizmas [gr. phrasis – posakis, gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas] – tai pastovus žodžių junginys, turintis vieno žodžio reikšmę. Pvz.: Laumės juosta – vaivorykštė.

Lietuvių pasakojamosios tautosakos (sakmių, padavimų, pasakų) vaizduojamasis pasaulis – tai pasakojimuose atsiskleidžiantys laikai, aplinka, veikėjai, jų nuotykiai. Šiuos vaizdus sukuria tam tikri meninės raiškos elementai – tai veiksmo laikas, veiksmo vieta, veikėjai, siužetas, pasakojimo sandara ir kt.

Veiksmo laikas – tai nuorodos, kada vyksta pasakojimo veiksmas. Pvz.: Seniai seniai, anais laikais, po metų, kitą rytą, vidurnaktį...

Veiksmo vieta – tai nuorodos, kur vyksta pasakojimo veiksmas. Pvz.: Prie ežero, paupy, girioje, jaujoje, pirtyje, karaliaus rūmuose, ant stiklo kalno...

Veikėjai – tai pasakojime veikiantys žmonės, antgamtinės būtybės, gyvūnai, stebuklingi daiktai. Pvz.: Saulė, mėnuo, Dievas, Perkūnas, velnias, karalius, karalienė, karalaitė, trys broliai, trys seserys... avinėlis, gegutė, obelis, tiltas...

Siužetas [pranc. sujet – dalykas] – pasakojimo įvykių visuma (tokia seka, kokia pateikiama kūrinyje). Pvz.: Pagrobė žąsys ir gulbės dviejų seserų broliuką ir nunešė pas žąsų ir gulbių bobutę. Išėjo vyresnioji sesuo broliuko vaduoti, bet keliaudama nepadėjo nei obeliai, nei duonkepei, nei karvei, nei šuniui ir jai nepavyko parsinešti broliuko. Tada išėjo jaunėlė sesuo, kelionėje pagelbėjo visiems sutiktiesiems, o šie jai padėjo laimingai susigrąžinti broliuką namo. (Pagal l. l. pasaką „Broliuko ieškotojos“.)

Pasakojimo sandara (ekspozicija, veiksmo užuomazga, veiksmo eiga, kulminacija, atomazga, epilogas) – tai tam tikrų pasakojimo sudėtinių dalių (elementų) nuoseklus išsidėstymas kūrinyje – pasakojimo įvykių grandinė. Pvz.: Seniai seniai vienoje karalystėje gyveno... Vienąsyk sumanė... Ėjo ėjo... Tik švyst! Tai bus atlygis... Ir ilgai laimingai gyveno...

Ekspozicija [lot. expositio – išdėstymas, paaiškinimas] – tai pasakojimo pradinė dalis, kurioje supažindinama su pasakojimo pradinėmis aplinkybėmis ir pagrindiniais veikėjais. Pvz.: Kitąsyk buvo brolis. Jis turėjo seserį Sigutę, labai gerą ir gražią mergaitę. Gyveno juodu prie pamotės žiežulos, bet nežinojo ją esant ragana. (L. l. p. „Sigutė“.)

Veiksmo užuomazga – tai ypatingas pasakojimo įvykis, pakeičiantis pradines aplinkybes. Pvz.: Bet vieną kartą prireikė broliui išjoti į karą, į tolimas šalis, ir jo sesuo liko viena prie pamotės. (L. l. p. „Sigutė“.)

Veiksmo eiga – tai pasakojimo įvykių seka. Pvz.: Ir pradėjo pamotė visaip Sigutę varginti... (L. l. p. „Sigutė“.)

Veiksmo kulminacija [lot. culmen – viršūnė] – tai aukščiausias pasakojimo įtampos taškas. Pvz.: Sigutė ėjo, įpuolė į duobę ir – sudegė. (L. l. p. „Sigutė“.)

Veiksmo atomazga – tai pasakojimo dalis, kurioje išsprendžiamos problemos, išaiškėja paslaptys. Pvz.: – Bėk, žirgeli, kur kojos neša, kur akys mato, barstyk drabstyk raganos smegenėlius po visą pasaulį. (L. l. p. „Sigutė“.)

Epilogas [gr. epilogos – epi... priešdėlis, reiškiantis buvimą ant, virš, šalia ko nors... ėjimą po ko nors, priedą, + logos – žodis] – tai baigiamoji pasakojimo dalis, kurioje trumpai informuojama apie tolesnį veikėjų likimą, ateities įvykius, pasekmes. Pvz.: Ir dabar žiemą, kada pasnigus gerokai šąla, sniegas žiba ant saulės. Tai – raganos smegenys. (L. l. p. „Sigutė“.)

Lietuvių pasakojamosios tautosakos (sakmių, padavimų, pasakų) prasmės

Lietuvių pasakojamosios tautosakos kūrinių (sakmių, padavimų, pasakų, anekdotų) prasmių pasaulį jungia lietuvių tautos pasaulėjautos, etnografinių buities ir dvasinių papročių pagrindai, skiria atskleidžiamos temos, keliamos problemos, išsakomos mintys.

Tema – tai, kas kūrinyje vaizduojama svarbiausia. Pvz.: Pasaulio kūrimo sakmių: dangaus kūnų ir dievybių santykiai, Žemės, žmogaus, gyvūnų ir augalų sukūrimas, Žemės tvarka ir kt. Senųjų tikėjimų sakmių: žmogaus susitikimai su mitinėmis dievybėmis, nepaprastomis būtybėmis, burtininkais, raganomis, nepaprastais reiškiniais ir kt. Padavimų: apie gamtos objektų (ežerų, upių, kalnų, akmenų...) kilmę, apie Lietuvos pilis ir piliakalnius, apie bažnyčias, apie Lietuvos vietovių vardų kilmę... Pasakų: gyvūnų ar žmonių gyvenimas, nuotykiai, kelionės, kovos, pasiekimai.

Problema – kūrinyje keliamas, numanomas ar sprendžiamas klausimas. Pasaulio kūrimo sakmių: pvz., kaip atsirado visata, žemė, dangus, žmogus, gyvūnai? Senųjų tikėjimų sakmių: pvz., kaip elgtis susitikus nepaprastas būtybes ar susidūrus su keistais reiškiniais? Padavimų: pvz., kaip įminti ežerų, upių, kalnų, vietovių pavadinimų kilmės paslaptis? Pasakų: pvz., kaip nugalėti kliūtis, laimėti kovas, įveikti sunkumus, pasiekti gėrio pergalę prieš blogį?

Pagrindinė mintis – tai, kas kūriniu pasakoma ar suprantama perskaičius / išgirdus / pamačius svarbiausia. Pasaulio kūrimo sakmių: pvz., pasaulis sukurtas ir turi būti tvarkomas pagal dievų skirtas taisykles. Senųjų tikėjimų sakmių: pvz., žmogus turi paklusti dieviškajai tvarkai, bet gali ir turi kovoti su piktosiomis jėgomis. Padavimų: pvz., viskas pasaulyje turi savo pradžią ir gali būti paaiškinama. Pasakų: pvz., gėris turi nugalėti blogį, išmintis – kvailumą, viltis – neviltį.

Smulkioji tautosaka (trumpų pasakymų tautosakos kūrinėliai) pagal savo formos ir turinio skiriamuosius požymius yra skirstomi į žanrus.

Patarlė – tai tradicinis išmintingas pasakymas, pamokymas, apibendrinimas. Paukštį plunksnos gražina, o žmogų – protas. Suteikia sakytinei ir rašytinei kalbai svarumo, žaismingumo, padeda apibendrinti.

Priežodis – tai tradicinis taiklus pastebėjimas, trumpas komentaras. Atitiko kirvis kotą. Atbulas kaip vėžys. Aukštyn nenukrisi. Tai lyg „žodis kišenėje“ – visada galima pasitelkti į pagalbą norint sąmojingai, vaizdingai kalbėti.

Maginiai pasakymai (senųjų tikėjimų maldelės, užkalbėjimai, užkeikimai, atkeikimai...) – tai iš senovės laikų paveldėti žodiniai burtai. Žemynėle žiedkele, pakylėk mūsų rankų darbus. (Deivei Žemynai.) Nors nebetikima šių pasakymų maginėmis galiomis, jie žavi poetiškumu, paslaptingumu.

Mįslė – tai žodžiais poetiškai perkurtas realaus pasaulio vaizdas, kurį reikia įminti. Auksinis obuolėlis po žemę ritinėja. (Saulė.) Užaugo ant lauko be šaknų. (Akmuo.) Tokia nuo seniausių laikų išlikusi „proto mankšta“ lavina vaizduotę ir poetinį mąstymą.

Minklė – tai humoristinis žaidimas žodžiais ir netikėtu požiūriu į pasaulį. Kieno gražiausia juosta? – Dangaus. Tokie klausimai gali paįvairinti šventes, vakarones, laisvalaikį, žadina norą patiems kurti.

Mįslė-uždavinys – tai mąstymo žaismingos pratybos. Danguj yra, / Ant žemės nėra, / Prie diedelio du, / O prie bobutės nė vieno. (Raidė „d“.) Vaikams tai lyg ir matematikos pradžiamokslis, lavinantis ne tik mąstymą, bet ir humoro jausmą.

Garsų pamėgdžiojimai – tai gamtos garsų žaismingas pakeitimas garsažodžiais ir žodžiais. Čivyru, čivyru, pavasaris, /Jurai, mesk skrandą į pašalį. (Vieversys.) Tai lyg senovės laikų „vertėjų“ iš gyvūnų kalbų palikimas, atskleidžiantis senovės pasaulio sampratą ir siūlantis palyginti su tikraisiais gyvūnų garsų įrašais.

Juokavimai – tai linksmi pasišaipymai iš vardų, įpročių, kalbų, žodžių. Vėjas pučia. – Pūsk prieš vėją. Kaip vardas? – Rankovė. – Kaip pavardė? – Išsimovė. Tai senojo humoro aruodai, iš kurių galima rieškučiomis pasisemti linksmų posakių šiandienos kasdienybei ir šventėms.

Keiksmai – tai žmones ir jų poelgius pašiepiantys, pajuokiantys žodžiai. Lįsk vabalo blauzdon! Kad tave zuikis subadytų! Šie posakiai – linksma atsvara svetimos kilmės keiksmažodžiams.

Greitakalbės – tai žaidimai žodžių sąskambiais. Geltons gaidys garsiai gieda girininko gardelyje. Šios užduotys – tartum senovės „logopedinės pratybos“, lavinančios fonetinę tartį ir sukeliančios smagaus juoko.

Literatūra [lot. littera – raidė, litteratura – tai, kas parašyta]:

1. Visos žmonijos, vienos šalies, tautos ar tam tikro laikotarpio raštija – rašytinių ir spausdintinių raštų visuma – raštija.

2. Viena iš meno (žmogaus kūrybos) šakų – žodžio menas: sakytinė (tautosaka) ir rašytinė (grožinė literatūra) kūryba.

Seniausieji rašto ženklai – piešiniai olose, akmenyse, medžio tošyje, virvės mazgai, įspraudai molio lentelėse, audinių, mezginių raštai ir kt.

Knygų ištakos – tai papiruso (medžiaga iš Afrikos augalo) ritinėliai, pergamento (gerai apdorotos odos) aplankai. Kinijoje išrasto popieriaus iš bambuko gamyba europiečiams ilgai buvo paslaptis. Spausdintų popierinių knygų leidyba Europoje prasidėjo XV a. ir tęsiasi iki XXI a., atsiradus šiuolaikinei konkurentei – elektroninei knygai.

Literatūra [lot. litteratura – tai, kas parašyta] – visos žmonijos, kurios nors šalies, tautos arba laikotarpio grožinių (meno), dalykinių (pagrįstų faktais, dėsniais, informacija) ir kitokių (religinių, filosofinių, asmeninių ar kt.) raštų visuma.

Dalykine literatūra vadinami rašytiniai tekstai, kurie vadovėliuose, žinynuose, enciklopedijose, mokslinėse ar mokslo populiarinimo knygose, žurnalų, laikraščių, interneto svetainių straipsniuose, dokumentuose pateikia faktais (tikrais įvykiais) pagrįstą informaciją. Taigi dalykinės literatūros svarbiausias tikslas ir paskirtis – supažindinti skaitytojus su keliautojų, mokslininkų, žurnalistų ir kitų profesijų žmonių gyvenimų įvykiais, mokslo atradimais, išradimais, išmintingų žmonių patirtimi, samprotavimais.

Dalykinei literatūrai gali būti būdingi tarptautiniai žodžiai, mokslo terminai, joje dažnai nurodomos tikslios datos, istorinių asmenybių arba žinomų šiuolaikinių žmonių vardai ir pavardės, geografinių vietovių pavadinimai.Veikėjai, veiksmo laikas, vieta ir įvykiai būna tikri, neišgalvoti. Juose gali būti pateikiamos tam tikrų mokslo sričių (pvz., istorijos, geografijos, biologijos, literatūros, kalbotyros, matematikos, fizikos, chemijos...) žinios, aptariami duomenys. Aptariamos temos ar svarstomos problemos dažnai nusakomos pavadinimuose arba pačiuose tekstuose, pagrindinės mintys dažniausiai išsakomos tiesiogiai, vengiama perkeltinių prasmių ar dviprasmybių.

Dalykinė literatūra skiriama skirtingo amžiaus (pvz., ikimokyklinio, jaunesniojo mokyklinio, vyresniojo mokyklinio), skirtingų profesijų (pvz., architektams, gydytojams, geologams...) ar skirtingų pomėgių (pvz., keliautojams, gamtos mėgėjams, sodininkams, smaližiams...) skaitytojams – tai įvardijama serijos arba knygų pavadinimuose, įrašoma pradiniuose arba paskutiniuose puslapiuose: pvz., pažintinė serija „Gamta šalia tavęs“, Mokinio žinynas 5-12 klasei; Ar žinai? Išsilavinimo pagrindai, „Istorijos enciklopedija“ – įdomus ir vaizdus žinynas vaikams (nors šią knygelę smagu skaityti ir tėtei su mama; „Pažink pasaulį“ serija skirta smalsiai ir reikliai jaunuomenei ir kt.

Dalykiniai tekstai – ir mokyklinių vadovėlių puslapiuose, ir specialiai jauniesiems skaitytojams skirtose mokslininkų knygose. Pavyzdžiui, archeologės L. Nakaitė („Žalvariniai senolių laiškai“) ir R. Rimantienė („Lietuva iki Kristaus“) jauniems skaitytojams skirtose knygose labai įspūdingai atveria senovės baltų pasaulį, o etnologė A. Vyšniauskaitė („Mūsų metai ir šventės“) primena lietuvių kalendorinių papročių ir švenčių ratą. Apie Lietuvos gamtą, augalus, gyvūnus, tradicijas, papročius vaizdingai pasakoja mokslininkai L. Klimka, R. Kazlauskas, Ž. Lazdauskaitė knygoje „Po tėviškės dangum“. Šiose knygose stengiamasi ne tik įspūdingai aptarti proistorines ir istorines epochas, papročius, bet ir sužadinti jaunų žmonių nuoširdų susidomėjimą savo šiandienine Tėvyne. „Mūsų protėvių pėdsakai slypi visose mūsų dabartinio gyvenimo srityse, tad lieskime juos su meile ir pagarba.“ – kreipiasi į jaunus skaitytojus R. Rimantienė.

Kad jauniems skaitytojams skaityti dalykinę literatūrą būtų įdomiau, į jiems skirtus tekstus įpinama ir grožinės literatūros elementų. Pavyzdžiui, užmenamų mįslių ir atsakymų į jas forma pagrindžiama lietuvių mokslininkų parašyta knygų serija „100... mįslių“ (literatūros, teatro, botanikos, matematikos ir kt.). Žaismingas humoristinis pasakojimas jungia „kraupiosios istorijos“ (rekomenduoja klasikas Juozas Erlickas), „kraupiojo meno“ (pvz., „Magišką muziką“ rekomenduoja Marijonas Mikutavičius), „kraupiojo mokslo“ (pvz., „Fataliąją fiziką“ rekomenduoja akademikas Juras Požėla, „Žiauriąją žalumą“ – daktaras Zigmantas Gudžinskas, „Gaivališkąją gamtą“ – profesorius Ričardas Kazlauskas, „Cheminį chaosą“ – akademikas Benediktas Juodka, „Kraują, kaulus, kepenis ir kt.“ – profesorius Kęstutis Vitkus) serijas. Įdomių klausimų ir atsakymų į juos forma sudarytos pasaulio pažinimo serijos „Gudrių atsakymų knygos“ (pvz., „Žemė ir visata“, „Gamta ir gyvūnai“, „Mokslo įdomybės“). Net matematikos galima mokytis linksmai, jei atsiverčiamos tokios knygos: pvz., P. Patilla „Linksmoji matematika“, B. Adam „Kieti riešutėliai gudrioms galvelėms“, H. M. Enzensberger „Skaičių kipšas (sapnų knyga visiems, kurie bijo matematikos“), A. Parisi „Magiški skaičiai ir klaidžiojančios žvaigždės“. Mokslininkė D. Dilytė jaunus skaitytojus kviečia susipažinti su senovės Graikija skaitant nuotykių apysaką „Heladės šviesa“, kalbininkas J. Šukys knygoje „Gramatikos šalyje“ lietuvių kalbos gramatikos įdomybes išsiaiškinti patiki pagrindiniam veikėjui šeštokui Vytukui.

Dalykinė literatūra gali mokyti ne tik mokslo dalykų, ji gali padėti, patarti jauniems žmonėms, kaip rengtis turistiniams žygiams (pvz., „Žygeivio vadovas“), kaip elgtis neįprastose situacijose (pvz., „Kaip išgyventi“), kaip spręsti (ne)paprastas kasdieninio gyvenimo problemas (pvz., „Mergaičių knyga“, „Berniukų knyga“), kaip švęsti šventes (pvz., „Laisvalaikio skrynelė“, „Vaikų šventės“) ir t.t.

Taigi šiuolaikinėje dalykinėje literatūroje jaunimui mokslo tiesos ir gyvenimo išmintis gali būti perteikiamos dalykiškai arba pasitelkus grožinės literatūros elementus: perkeltinės prasmės pavadinimus, vaizdingą kalbą, meninius vaizdus (sugalvotus veikėjus, fantastines erdves, siužetus), įdomias konstrukcijas ir kitokias žaismingas idėjas.

Drama. Dramos ištakos. Tragedija. Komedija. Dramos istorija. Šiuolaikinė drama. Pjesė. Pjesė-pasaka.

Drama [gr. drao – veikti] – viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (šalia epo ir lyrikos) – tai literatūros kūrinys, kuriame vaizduojamieji įvykiai atskleidžiami per veikėjų kalbą (monologus ir dialogus) ir kuris paprastai yra skiriamas vaidinti teatre.

Nuo senovės Graikijos laikų skiriami trys pagrindiniai dramos žanrai: komedija (linksmas, juokingas, laimingos pabaigos kūrinys), tragedija (liūdnas, nelaimingos pabaigos kūrinys) ir drama (įvairių problemų kėlimo ir sprendimo kūrinys). Iš šių kildinami ir kiti dramos žanrai – pvz., pjesė-pasaka – tai teatrui skirtas pasakiškų (tautosakiškų arba kūrėjų vaizduotės sukurtų) motyvų kūrinys. Visų dramos kūrinių pagrindas – konfliktas [lot. conflictus – susidūrimas] – išorinių arba vidinių jėgų susidūrimas, priešprieša, kova.

Teatras [gr. theatron – reginio vieta, reginys] – tai vaidybos menas. Jo užuomazgos ir ištakos – įvairių tautų senosios religinės apeigos, kalendorinių švenčių papročiai, žaidimai, rateliai, smulkiosios tautosakos šmaikštūs dialogai ir kiti suaugusiųjų ir vaikų vaidinimai, muzikiniai kūriniai, šokiai.Teatro, kaip savarankiško meno, pradžia laikomi 534 m. pr. Kr., kai Graikijoje, Atėnuose, pirmąsyk žiūrovams buvo parodyta tragedija. Romėnai, III a. pr. Kr. pavergę Graikiją, perėmė graikų teatro tradicijas, tačiau jų teatras turėjo stiprius konkurentus – cirką ir gladiatorių kautynes. Viduramžiais religiniai vaidinimai (mirakliai, misterijos, moralitė, farsai) buvo vaidinami bažnyčių šventoriuose, miestų aikštėse. XV-XVII a. susiformavo profesionalūs italų, anglų, prancūzų dramos ir muzikiniai operos ir baleto teatrai. 1895 m. Palangoje įvyko pirmasis lietuvių mėgėjiškas dramos vaidinimas – A. Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje“, o 1920 m. Kaune – pirmasis profesionalaus dramos teatro spektaklis.

Vaikų žaidimai – tai lyg teatrinio meno pirminiai modeliai: žaidimas su lėlėmis – lėlių teatras, vaidmeniniai žaidimai – dramos teatras, žaidimai-rateliai – operos ir baleto pradmenys. Taigi vaikai žaisdami tarsi pakartoja pasaulio teatro istoriją ir patys žaisdami kuria savo teatrą.

Grožinėje vaikų literatūroje – daug kūrybingų veikėjų, kurie vaizduotėje arba savo kasdieniniame gyvenime – tarsi teatro scenoje – išradingai kuria dramas... Pavyzdžiui, Tomas Sojeris (M. Tveno „Tomo Sojerio nuotykiai“), Mikė (P. Cvirkos „Vaikų karas“), Emilis (A. Lindgren „Emilis iš Lionebergos“), Bernardas (G. Morkūno „Vasara su Katšuniu“), Pepė Ilgakojinė (A. Lindgren „Pepė Ilgakojinė“), Irka (Šatrijos Raganos „Irkos tragedija“), Vilija (G. Morkūno „Grįžimo istorija“) ir kt.

Mokyklinius spektaklius galima kurti pagal tautosakos, grožinės literatūros prozos ir poezijos kūrinius, originalius savo scenarijus arba rinktis profesionalių rašytojų dramos kūrinius. Vaikams skirtų lietuvių dramos kūrinių galima rasti knygose „Lietuvių vaikų dramaturgija“ ir „Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra“ (II tomas), B. Sruogos knygoje „Aitvaras teisėjas“, V. Palčinskaitės rinktinėje „Skersgatvio palangė“, M. Martinaičio rinktinėje „Pelenų antelė“, N. Indriūnaitės knygoje „Baltos pasakos“ ir kitose knygose bei žurnaluose.

Interaktyvioje lituanistinėje svetainėje dramos meno mįslėms užminti ir įminti yra skiriama tema „Teatro aikštė“.

Dramos kūriniai (arba filmų scenarijai) nuo kitų grožinės literatūros kūrinių jau nuo pirmųjų eilučių skiriasi savo struktūra: po pavadinimo iš eilės surašomas veikėjų sąrašas ir trumpi veikėjų apibūdinimai. Pvz.

Veikėjai

Tėvas

Mergaitė – jo dukra

Vieversėlis ir t.t.

Dramos kūriniai skaidomi į veiksmus ir scenas – lygiavertės reikšmės ir laiko trukmės dalis.

Dramos vieta, laikas ir veikėjų veiksmai dažniausiai nurodomas autoriaus remarkose arba sužinoma iš veikėjų kalbos.

Pvz. Didelis erdvus kiemas, visas prižėlęs žolių,, netoliese sodas, kur žydi obelys.

Vežimaitis smagiai lekia, o Tėvas dainuoja

Čia miškelis, čia upelis,

Tas upelis guru guru,

Lik sveika, brangi dukrele,

Išvažiuoju aš į turgų.

Dramos (filmo) veiksmas – dažniausiai dramos kūrinio (filmo) tikrovės vaizdavimo pagrindas, grindžiamas konfliktu (išorinių ir / arba vidinių jėgų susidūrimu). Dramos (filmo) įvykiai dažniausiai siejami priežasties ir pasekmės ryšiais, todėl tradiciškai skiriami šie draminio veiksmo etapai:

1) ekspozicija (veiksmo situacijos, priešingų jėgų ar pagrindinių poetinių motyvų pristatymas): pvz., Tėviške, tėviške iš nekaltų / Atsiminimų pilies...;

2) užuomazga (veiksmo pirminis postūmis): pvz., Mylimas, brangus tėveli, / Tu nupirk man vieversėlį...;

3) veiksmo vystymasis / raida / eiga: pvz., Su tuo vieversiu, dukrele, / Tau reikės pas liūtą eiti...;

4) kulminacija (aukščiausias veiksmo įtampos taškas): pvz., Išvaduosime mergaitę,/ Išvaduosime mergaitę!;

5) atomazga (konflikto sprendimas): pvz., Tėvas, Mergaitė, žvėrys ir paukščiai, atvirtę į žmones...;

6) epilogas (baigiamieji žodžiai, apibendrinimas): pvz., Vieversėlis, vieversėlis, / Jis dangaus ir žemės sūnus, / Kas rytelį atsikėlęs / Sergi mūsų žemę ir namus...

Pavyzdžiai iš S. Gedos eiliuotos pjesės-pasakos „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“.