Lietuvių tautosaka: sakmių, padavimų, pasakų pasaulis

Lietuvių pasakojamosios tautosakos (sakmių, padavimų, pasakų) vaizduojamasis pasaulis – tai pasakojimuose atsiskleidžiantys laikai, aplinka, veikėjai, jų nuotykiai. Šiuos vaizdus sukuria tam tikri meninės raiškos elementai – tai veiksmo laikas, veiksmo vieta, veikėjai, siužetas, pasakojimo sandara ir kt.

Veiksmo laikas – tai nuorodos, kada vyksta pasakojimo veiksmas. Pvz.: Seniai seniai, anais laikais, po metų, kitą rytą, vidurnaktį...

Veiksmo vieta – tai nuorodos, kur vyksta pasakojimo veiksmas. Pvz.: Prie ežero, paupy, girioje, jaujoje, pirtyje, karaliaus rūmuose, ant stiklo kalno...

Veikėjai – tai pasakojime veikiantys žmonės, antgamtinės būtybės, gyvūnai, stebuklingi daiktai. Pvz.: Saulė, mėnuo, Dievas, Perkūnas, velnias, karalius, karalienė, karalaitė, trys broliai, trys seserys... avinėlis, gegutė, obelis, tiltas...

Siužetas [pranc. sujet – dalykas] – pasakojimo įvykių visuma (tokia seka, kokia pateikiama kūrinyje). Pvz.: Pagrobė žąsys ir gulbės dviejų seserų broliuką ir nunešė pas žąsų ir gulbių bobutę. Išėjo vyresnioji sesuo broliuko vaduoti, bet keliaudama nepadėjo nei obeliai, nei duonkepei, nei karvei, nei šuniui ir jai nepavyko parsinešti broliuko. Tada išėjo jaunėlė sesuo, kelionėje pagelbėjo visiems sutiktiesiems, o šie jai padėjo laimingai susigrąžinti broliuką namo. (Pagal l. l. pasaką „Broliuko ieškotojos“.)

Pasakojimo sandara (ekspozicija, veiksmo užuomazga, veiksmo eiga, kulminacija, atomazga, epilogas) – tai tam tikrų pasakojimo sudėtinių dalių (elementų) nuoseklus išsidėstymas kūrinyje – pasakojimo įvykių grandinė. Pvz.: Seniai seniai vienoje karalystėje gyveno... Vienąsyk sumanė... Ėjo ėjo... Tik švyst! Tai bus atlygis... Ir ilgai laimingai gyveno...

Ekspozicija [lot. expositio – išdėstymas, paaiškinimas] – tai pasakojimo pradinė dalis, kurioje supažindinama su pasakojimo pradinėmis aplinkybėmis ir pagrindiniais veikėjais. Pvz.: Kitąsyk buvo brolis. Jis turėjo seserį Sigutę, labai gerą ir gražią mergaitę. Gyveno juodu prie pamotės žiežulos, bet nežinojo ją esant ragana. (L. l. p. „Sigutė“.)

Veiksmo užuomazga – tai ypatingas pasakojimo įvykis, pakeičiantis pradines aplinkybes. Pvz.: Bet vieną kartą prireikė broliui išjoti į karą, į tolimas šalis, ir jo sesuo liko viena prie pamotės. (L. l. p. „Sigutė“.)

Veiksmo eiga – tai pasakojimo įvykių seka. Pvz.: Ir pradėjo pamotė visaip Sigutę varginti... (L. l. p. „Sigutė“.)

Veiksmo kulminacija [lot. culmen – viršūnė] – tai aukščiausias pasakojimo įtampos taškas. Pvz.: Sigutė ėjo, įpuolė į duobę ir – sudegė. (L. l. p. „Sigutė“.)

Veiksmo atomazga – tai pasakojimo dalis, kurioje išsprendžiamos problemos, išaiškėja paslaptys. Pvz.: – Bėk, žirgeli, kur kojos neša, kur akys mato, barstyk drabstyk raganos smegenėlius po visą pasaulį. (L. l. p. „Sigutė“.)

Epilogas [gr. epilogos – epi... priešdėlis, reiškiantis buvimą ant, virš, šalia ko nors... ėjimą po ko nors, priedą, + logos – žodis] – tai baigiamoji pasakojimo dalis, kurioje trumpai informuojama apie tolesnį veikėjų likimą, ateities įvykius, pasekmes. Pvz.: Ir dabar žiemą, kada pasnigus gerokai šąla, sniegas žiba ant saulės. Tai – raganos smegenys. (L. l. p. „Sigutė“.)