Drama. Dramos ištakos. Tragedija. Komedija. Dramos istorija. Šiuolaikinė drama. Pjesė. Pjesė-pasaka.
Drama [gr. drao – veikti] – viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (šalia epo ir lyrikos) – tai literatūros kūrinys, kuriame vaizduojamieji įvykiai atskleidžiami per veikėjų kalbą (monologus ir dialogus) ir kuris paprastai yra skiriamas vaidinti teatre.
Nuo senovės Graikijos laikų skiriami trys pagrindiniai dramos žanrai: komedija (linksmas, juokingas, laimingos pabaigos kūrinys), tragedija (liūdnas, nelaimingos pabaigos kūrinys) ir drama (įvairių problemų kėlimo ir sprendimo kūrinys). Iš šių kildinami ir kiti dramos žanrai – pvz., pjesė-pasaka – tai teatrui skirtas pasakiškų (tautosakiškų arba kūrėjų vaizduotės sukurtų) motyvų kūrinys. Visų dramos kūrinių pagrindas – konfliktas [lot. conflictus – susidūrimas] – išorinių arba vidinių jėgų susidūrimas, priešprieša, kova.
Teatras [gr. theatron – reginio vieta, reginys] – tai vaidybos menas. Jo užuomazgos ir ištakos – įvairių tautų senosios religinės apeigos, kalendorinių švenčių papročiai, žaidimai, rateliai, smulkiosios tautosakos šmaikštūs dialogai ir kiti suaugusiųjų ir vaikų vaidinimai, muzikiniai kūriniai, šokiai.Teatro, kaip savarankiško meno, pradžia laikomi 534 m. pr. Kr., kai Graikijoje, Atėnuose, pirmąsyk žiūrovams buvo parodyta tragedija. Romėnai, III a. pr. Kr. pavergę Graikiją, perėmė graikų teatro tradicijas, tačiau jų teatras turėjo stiprius konkurentus – cirką ir gladiatorių kautynes. Viduramžiais religiniai vaidinimai (mirakliai, misterijos, moralitė, farsai) buvo vaidinami bažnyčių šventoriuose, miestų aikštėse. XV-XVII a. susiformavo profesionalūs italų, anglų, prancūzų dramos ir muzikiniai operos ir baleto teatrai. 1895 m. Palangoje įvyko pirmasis lietuvių mėgėjiškas dramos vaidinimas – A. Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje“, o 1920 m. Kaune – pirmasis profesionalaus dramos teatro spektaklis.
Vaikų žaidimai – tai lyg teatrinio meno pirminiai modeliai: žaidimas su lėlėmis – lėlių teatras, vaidmeniniai žaidimai – dramos teatras, žaidimai-rateliai – operos ir baleto pradmenys. Taigi vaikai žaisdami tarsi pakartoja pasaulio teatro istoriją ir patys žaisdami kuria savo teatrą.
Grožinėje vaikų literatūroje – daug kūrybingų veikėjų, kurie vaizduotėje arba savo kasdieniniame gyvenime – tarsi teatro scenoje – išradingai kuria dramas... Pavyzdžiui, Tomas Sojeris (M. Tveno „Tomo Sojerio nuotykiai“), Mikė (P. Cvirkos „Vaikų karas“), Emilis (A. Lindgren „Emilis iš Lionebergos“), Bernardas (G. Morkūno „Vasara su Katšuniu“), Pepė Ilgakojinė (A. Lindgren „Pepė Ilgakojinė“), Irka (Šatrijos Raganos „Irkos tragedija“), Vilija (G. Morkūno „Grįžimo istorija“) ir kt.
Mokyklinius spektaklius galima kurti pagal tautosakos, grožinės literatūros prozos ir poezijos kūrinius, originalius savo scenarijus arba rinktis profesionalių rašytojų dramos kūrinius. Vaikams skirtų lietuvių dramos kūrinių galima rasti knygose „Lietuvių vaikų dramaturgija“ ir „Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra“ (II tomas), B. Sruogos knygoje „Aitvaras teisėjas“, V. Palčinskaitės rinktinėje „Skersgatvio palangė“, M. Martinaičio rinktinėje „Pelenų antelė“, N. Indriūnaitės knygoje „Baltos pasakos“ ir kitose knygose bei žurnaluose.
Interaktyvioje lituanistinėje svetainėje dramos meno mįslėms užminti ir įminti yra skiriama tema „Teatro aikštė“.