Titulinis > Mokymosi objektai

Tekstų kūrimo laboratorija: pasakėčia

Prisiminkite, kokias pasakėčias esate skaitę, kas jų autoriai, kas ir kaip jose pasakoma, kuo jos skiriasi nuo kitų grožinės literatūros kūrinių. Skaitydami pateikiamus pavyzdžius pagalvokite, kas būdinga pasakėčių kalbai, struktūrai, turiniui, kodėl tokie tekstai kuriami, ko jais siekiama.

I pvz. – Senovės Graikija, VI a. pr. Kr.

Ezopas

Lapė ir varna

Varna tupėjo ant šakos ir snape laikė kažkur pasivogtą gabalą sūrio. Lapė saugojo ją ir vis galvojo, kaip čia prigavus kvailą varną. Prisiartinusi prie pat medžio, ji atsiliepė: – O, kokį gražų paukštelį matau ant šakos! Jo dailumėlis – neišpasakytas, o plunksnos taip puikiai blizga! Jei ir jo balselis yra toks pat dailus, kaip jis pats atrodo, tai be abejo jis gali būti visų paukščių karalium! Varnai patiko toks lapės gyrimas. Panorėjo tat parodyti jai savo balsą: pakėlė galvą aukštyn ir kranktelėjo, kaip tiktai mokėjo. Tuo tarpu sūris išslydo iš snapo ir nukrito žemėn. Lapė tik to ir laukė. –Taip ir reikia, – tarė lapė, – aš to tik ir norėjau. Už šį gardaus sūrio gabalėlį aš tau pasakysiu, kad nesi karalium ir niekad juo nebūsi, o ateičiai štai tau geras mano patarimas: niekados netikėk saldžialiežuviais.

(Vaizdinga prozos kalba, dialogas; dviejų gyvūnų susitikimo istorija ir pamokymas-išvada; siekiama atkreipti dėmesį į žmonių pasaulio neigiamas savybes – puikybę ir veidmainystę ir netiesiogiai pamokyti kuklumo, o tiesiogiai – budrumo.)

II pvz. – Lietuva, XIX–XX a.

Jonas Užupis-Šerenga

Avelė ir kerdžius

Ganydams avį, kerdžius kalbėjo,

Kad daug dėl jos vargsta ir nepamiega.

Aviai tylint, ją barti pradėjo.

Tad ši: „O iš ko turi sermėgą?“

(Eiliuota kalba, dialogas; kerdžiaus priekaištai aviai ir avies klausimas; siekiama netiesiogiai sugėdinti žmones dėl jų egoizmo ir nedėkingumo).

II pvz. – indėnų tautosaka

Pasakėčia apie du vilkus

Kartą senasis indėnas atskleidė savo anūkui gyvenimo tiesą. – Kiekviename žmoguje vyksta kova, labai panaši į dviejų vilkų kovą. Vienas vilkas simbolizuoja blogį – pavydą, gailestį sau, egoizmą, ambicijas, melą… Kitas vilkas – gėrio simbolis – taika, meilė, viltis, tiesa, gerumas, ištikimybė… Mažasis indėnas, sujaudintas senelio žodžių, akimirkai susimąstė, o po to paklausė: – O kuris vilkas laimi kovą? Senasis indėnas vos pastebimai šyptelėjo ir atsakė: – Visuomet laimi tas vilkas, kurį tu maitini.

(Prozos kalba, dialogas; senelio ir anūko pokalbis apie žmogaus dvilypę prigimtį; gyvenimo išmintis atskleidžiama tiesioginės prasmės palyginimu ir perkeltinės prasmės įspėjimu dėl paties žmogaus atsakomybės už savo gyvenimą).

Taigi pasakėčia – trumpas alegorinis (perkeltinių prasmių istorijų, pokalbių) ir didaktinis (pamokomasis) prozos arba poezijoskūrinys. Šie grožinės literatūros tekstai tradiciškai komponuojami iš dviejų dalių – konkretaus pasakojimo apie gyvūnus ir baigiamojo tiesioginės arba perkeltinės prasmės pamokymo žmonėms.

Kodėl kuriamos pasakėčios? Jei norima į ką nors svarbaus atkreipti kitų dėmesį, pamokyti, paaiškinti ne tiesiogiai, o menine kalba, gali būti renkamasi pasakėčios žanras. Kaip sukurti pasakėčią? Impulsas pasakėčiai rastis gali būti ir konkreti istorija (pvz., regėtas arba įsivaizduojamas skaudus gyvenimo kasdienybės įvykis), ir pamokomasis posakis (pvz., liaudies patarlė arba pačių sugalvotas aforizmas) – tai , kas neduoda ramybės, dėl ko skaudu, kuo norima pasidalinti su kitais, įspėti, sudrausti, pamokyti – tai pradiniai kūrybinės paskatos ir žmogiškosios atsakomybės atskaitos taškai. Pirmuoju atveju pasirinkta forma (prozos arba eiliuota) užrašoma istorija (pvz., į tas pačias gyvenimiškas situacijas patenkančių dviejų draugų skirtingas elgesys) ir tai istorijai apibendrinti tinkamas moralas (pvz., geram visur gerai, blogam visur blogai). Antruoju atveju žinomą posakį (pvz., nėra taisyklių be išimčių) arba pačių sugalvotą aforizmą (pvz., išimtis – gyvenimo išmintis) bandoma pagrįsti realia arba pačių sukurti tinkama istorija. Bet galima eiti ir kitais pasakėčių kūrimo takais, nes nauja – ne tik užmiršta sena...