Kultūros jungtys: tautosaka ir mokslas

Tautosakos ir literatūros sąsajas atpažinti nesunku, nes lyg ir savaime suprantama, kad kolektyvinę kūrybą, perduodamą iš kartos į kartą žodžiu, atsiradus spaudai, pakeitė rašytojų, poetų spausdinama grožinė literatūra.

O kas galėtų sieti tautosaką ir mokslą? Jei tautosaka – tik išmonė ir prasimanymai, o mokslas – tyrimais atrandami ir pagrindžiami tikrovės dėsniai, tai gal šios sąvokos – antonimai?

Tačiau į tautosakos palikimą žvelgiant istoriškai, galima pastebėti, jog būtent tautosakoje slypi mokslo pradmenys, nes dauguma tautosakos kūrinių kelia pagrindinius pažinimo klausimus: kas? kur? kada? kodėl? Atsakymai į juos, žvelgiant iš šiuolaikinio mokslo pozicijų, vaikiškai naivūs, tačiau atskleidžia senovės laikų žmonių norus ir siekius pagal anuometines galimybes aiškintis ir suprasti juos supantį pasaulį: visatą, gamtą, žmones, augalus, gyvūnus ir kt. Taigi ir senovės žmonės kūrė hipotezes, kas, kaip ir kodėl vyksta pasaulyje.

Astronomija [gr.astron – žvaigždė, nomos – dėsnis] – mokslas apie visatos sandarą, judėjimą, raidą. Senovės lietuviai etiologinėse sakmėse irgi aiškino, kaip atsirado Žemė, kas nukalė Saulę, kodėl danguje įsižiebė Grįžulo Ratai ar susidarė Sietynas. Šiuolaikinis mokslas pateikia kitokias šių dangaus kūnų kilmės versijas, bet pavadinimus išsaugojo – taigi šių dangaus kūnų atradėjais reikėtų laikyti senovės žmones.

Geografija [gr. ge - žemė, graphē – piešinys] – mokslų sistema, tirianti gamtos ir žmogaus sąveiką žemėje. Istorija [gr.historia] – mokslas, tiriantis visuomenės raidą. O padavimai laikomi senovės žmonių istorijos ir geografijos mokslų pradininkais. Juose senovės lietuviai bandė paaiškinti tam tikrų gamtos objektų – dažniausiai ežerų, upių, kalnų – kilmę ir pagrįsti jų pavadinimus įsivaizduojamais įvykiais (pvz., iš dangaus nusileidę debesys, milžinų pypkių pelenai arba ašaros) arba tikrus istorinius įvykius šiek tiek pakeisdami (pvz., Napoleono kareivių kepurėmis supilti piliakalniai).

Religijotyra [lot. religio – pamaldumas, nuolankumas, šventumas] – mokslas, tiriantis religijas, jų kilmę, raidą. Mitologinėse sakmėse, pasakose, dainose, žaidimuose, smulkiojoje tautosakoje (mįslėse, maldelėse, užkeikimuose ir kt.) slypi senovės lietuvių mitologijos ir religijos palikimas, kurį - tarsi archeologijos radinius – bando iššifruoti religijotyros mokslas. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į sakmes apie Saulę ir Mėnulį, ugnies gerbimą ir Saulei, Mėnuliui, ugniai skirtas maldeles, spėjama, jog senovės lietuviai aukščiausiomis kosminio lygmens dievybėmis laikė Saulę ir Mėnulį, o žmogaus lygmens namų židinio dievaite – Gabiją.

Psichologija [gr. psychē – siela, logos – mokslas] – mokslas, tiriantis psichikos reiškinius, jos kilmę, raidą. Tautosakoje (dainuojamoje, pasakojamoje, smulkiojoje) – daugybė medžiagos senovės lietuvių mąstymui, emocijoms, atminčiai, bendravimui, vaizduotei pažinti. Išskirtiniai tautosakoje pasikartojantys veikėjų elgesio modeliai vadinama archetipais [gr. archetypon <archē+typos – pavyzdys]. Lietuvių tautosakoje tokie galėtų būti laimių – žmogaus likimo lėmėjų, laumių – moterų pagalbininkių ir baudėjų, senelio Dievo – pakeleivingo svečio namuose, piktosios pamotės ir gerosios podukros našlaitės, naivaus trečiojo brolio, sunkiai pasiekiamos karalaitės ant stiklo kalno, slibinus ar kitas kliūtis įveikiančio jaunikaičio, nepaprastos išvaizdos būtybių (pvz., nykštukų, milžinų, žmonių-gyvūnų), nepaprastų galių herojų (pvz., Meškaausis, Kalnavertis), pagrobtų vaikų (pvz., Auksaplaukio ir Auksažvaigždės) ir kt. vaizdiniai.

Etika [gr. ēthos – paprotys, įprotis, būdas] – mokslas, tiriantis žmonių elgesio normas. Lietuvių tautosaka – tai tarsi žodinis elgesio kodeksas [ lot. codex – knyga] – elgesio taisyklių rinkinys. Kaip žmogus turėtų elgtis, kad jam gyvenime sektųsi, tiesiogiai išsakoma patarlėmis ir priežodžiais, pvz.: Kas tau gera, tas ir kitam dera.; Nekask kitam duobės, nes pats jon įgriūsi.; Geras žodis gerus darbus gimdo.; Neteisk kito, kol jo kaily nesi buvęs. Netiesiogiai mandagaus, pagarbaus elgesio su dievybėmis, žmonėmis (gyvais ir mirusiaisiais), augalais, gyvūnais mokoma mitologinėse sakmėse (pvz., „Saulė, vėjas ir žiema“, „Meškos dėkingumas“, „Gyvatės atsidėkojimas“, „Laumės ir kūdikis“, „Laumių dovanos“) ir pasakose (pvz., „Trys seserys ir pavogtas broliukas“, „Meškos trobelė“, „Stiklo kalnas“).

Estetika [gr. aisthētikos – jutiminis] – mokslas, tiriantis grožį ir meną. Lietuvių tautosakoje dažniausiai grožis suprantamas kaip gėris. Dainose, pasakose dažniausiai gražiausios yra darbščios, mandagios, sąžiningos mergaitės – nors ir skriaudžiamos, neturtingos, jos apdovanojamos (pvz., „Vai žydėk žydėk“, „Vandenų, Rankšluosčių ir Įnagių dvaras“). Gražios būna ir karalaitės, kurias už žmonas gauna narsūs ir išradingi jaunikaičiai (pvz., „Karalaitė ant Stiklo kalno“, „Kvailys karaliaus žentas“), ir paprastų mergaičių, tapusių karalienėmis, vaikai (pvz., „Auksaplaukis ir Auksažvaigždė“).

Kalbotyra – mokslas, tiriantis kalbos kilmę, raidą, sandarą. Nuo senųjų laikų paaiškinti, kaip atsirado vienas ar kitas vietovės pavadinimas, bandė ir tautosaka. Daugiausiai lietuviškų vardažodžių – vandenų, gyvenviečių, miestų pavadinimų – kilmę aiškina padavimuose papasakoti įdomūs įvykiai (pvz., „Juodžio ežeras‘, „Anykštis“, „Vištytis“, „Paršežeris“, „Švedkalnis“, „Salakas“, ‚Lieplaukė“, „Raganinė“, „Šeduva“). Mokslininkai kalbininkai pateikia kiek kitokius vietovardžių paaiškinimus – jų kilmę daugiau sieja su lietuvių kalbos dėsniais. Pvz., padavimas Jurbarko miesto pavadinimo atsiradimą sieja su dviejų brolių – Jurgio ir Barkaus – gyvenimu ir mirtimi, o mokslininkų kalbininkų manymu, šis pavadinimas nelietuviškas – sudarytas iš vokiško vardo Georg (graikiškos kilmės) ir bendrinio žodžio burg („pilis, tvirtovė“) – Georgenburg. Taigi tautosaka pavadinimus aiškina pasitelkus vaizduotę, kalbotyra – mokslo faktus ir duomenis.