Titulinis > Išplėstinė paieška

Išplėstinė paieška

Įrašykite paieškos žodžius.
Ieškoma pagal žodžius, kurių kiekvieną sudaro trys ar daugiau simbolių.
Pasirinkite, pagal kokius kriterijus norite ieškoti svetainėje pateikiamos mokymosi medžiagos.

Smulkioji tautosaka (trumpų pasakymų tautosakos kūrinėliai) pagal savo formos ir turinio skiriamuosius požymius yra skirstomi į žanrus.

Patarlė – tai tradicinis išmintingas pasakymas, pamokymas, apibendrinimas. Pvz. Paukštį plunksnos gražina, o žmogų – protas. Suteikia sakytinei ir rašytinei kalbai svarumo, žaismingumo, padeda apibendrinti.

Priežodis – tai tradicinis taiklus pastebėjimas, trumpas komentaras. Pvz. Atitiko kirvis kotą. Atbulas kaip vėžys. Aukštyn nenukrisi. Tai lyg „žodis kišenėje“ –visada galima pasitelkti į pagalbą norint sąmojingai, vaizdingai kalbėti.

Maginiai pasakymai (senųjų tikėjimų maldelės, užkalbėjimai, užkeikimai, atkeikimai... ) – tai iš senovės laikų paveldėti žodiniai burtai. Pvz. Žemynėle žiedkele, pakylėk mūsų rankų darbus. (Deivei Žemynai). Nors nebetikima šių pasakymų maginėmis galiomis, bet jie žavi poetiškumu, paslaptingumu.

Mįslė – tai žodžiais poetiškai perkurtas realaus pasaulio vaizdas, kurį reikia įminti. Pvz. Auksinis obuolėlis po žemę ritinėja. (Saulė) Užaugo ant lauko be šaknų. (Akmuo) Tokia nuo seniausių laikų išlikusi "proto makšta" lavina vaizduotę ir poetinį mąstymą.

Minklė – tai humoristinis žaidimas žodžiais ir netikėtu požiūriu į pasaulį. Pvz. Kieno gražiausia juosta? – Dangaus. Tokie klausimai gali paįvairinti šventes, vakarones, laisvalaikį, žadina norą patiems kurti.

Mįslė-uždavinys – tai mąstymo žaismingos pratybos. Pvz. Danguj yra, /Ant žemės nėra, /Prie diedelio du,/O prie bobutės nė vieno. (Raidė „d“) Vaikams tai lyg ir matematikos pradžiamokslis, lavinantis ne tik mąstymą, bet ir humoro jausmą.

Garsų pamėgdžiojimai – tai gamtos garsų žaismingas pakeitimas garsažodžiais ir žodžiais. Pvz. Čivyru, čivyru, pavasaris,/Jurai, mesk skrandą į pašalį. (Vieversys) Tai lyg senovės laikų „vertėjų“ iš gyvūnų kalbų palikimas, atskleidžiantis senovės pasaulio sampratą ir siūlantis palyginti su tikraisiais gyvūnų garsų įrašais.

Juokavimai – tai linksmi pasišaipymai iš vardų, įpročių, kalbų, žodžių. Pvz. Vėjas pučia. - Pūsk prieš vėją. Kaip vardas?- Rankovė. - Kaip pavardė?-Išsimovė.Tai senojo humoro aruodai, iš kurių galima rieškučiomis pasisemti linksmų posakių šiandienos kasdienybei ir šventėms.

Keiksmai – tai žmones ir jų poelgius pašiepiantys, pajuokiantys žodžiai. Pvz.

Lįsk vabalo blauzdon! Kad tave zuikis subadytų! Šie posakiai - linksma atsvara svetimos kilmės keiksmažodžiams.

Greitakalbės – tai žaidimai žodžių sąskambiais. Pvz. Geltons gaidys garsiai gieda girininko gardelyje. Šios užduotys – tartum senovės „logopedinės pratybos“, lavinančios fonetinę tartį ir sukeliančios smagaus juoko.


Literatūra [lot. littera – raidė, litteratura – tai, kas parašyta]:

1. Visos žmonijos, vienos šalies, tautos ar tam tikro laikotarpio raštija – rašytinių ir spausdintinių raštų visuma – raštija.

2. Viena iš meno (žmogaus kūrybos) šakų – žodžio menas: sakytinė (tautosaka) ir rašytinė (grožinė literatūra) kūryba.

Seniausieji rašto ženklai – piešiniai olose, akmenyse, medžio tošyje, virvės mazgai, įspraudai molio lentelėse, audinių, mezginių raštai ir kt.

Knygų ištakos – tai papiruso (medžiaga iš Afrikos augalo) ritinėliai, pergamento (gerai apdorotos odos) aplankai. Kinijoje išrasto popieriaus iš bambuko gamyba europiečiams ilgai buvo paslaptis. Spausdintų popierinių knygų leidyba Europoje prasidėjo XV a. ir tęsiasi iki XXI a., atsiradus šiuolaikinei konkurentei – elektroninei knygai.


Lietuvių tautosakos (tradicinio sakomo ir dainuojamojo žodžio meno) kūriniai pagal panašius požymius jungiami į tris rūšis, o pagal skiriamuosius požymius skirstomi į žanrus.

1. Smulkioji (trumpųjų pasakymų) tautosaka – tai glaustos formos daugiaprasmio turinio tautosakos kūrinėliai: patarlės, priežodžiai, mįslės, minklės, maginiai pasakymai (užkalbėjimai, užkeikimai, prakeiksmai), greitakalbės, skaičiuotės, garsų pamėgdžiojimai, juokavimai, keiksmai ir kt.

2. Pasakojamoji tautosaka – tai tikrų ir pramanytų pasakojimų tautosakos kūriniai: pasaulio kūrimo sakmės (etiologinės), senųjų tikėjimų sakmės (mitologinės), padavimai, legendos, pasakos, atsiminimai, anekdotai ir kt.

3. Dainuojamoji tautosaka – tai žodiniai-muzikiniai tautosakos kūriniai: raudos, sutartinės, dainos, giesmės, rateliai, žaidimai ir kt.


Pasakojamosios tautosakos kūriniai (paprastų žmonių sukurti pasakojimai) pagal turinio ir pasakojimo sandaros skiriamuosius požymius skirstomi į žanrus.

Pasaulio kūrimo sakmės (etiologinės) – tai senovės žmonių sukurti ir laikyti tikrais pasakojimai apie pasaulio (visatos, žemės, žmonių, gamtos) dievišką kilmę. Pvz.: Ežys ir saulė. Pradžioj gyvulėliai, kur katras naktį gulėjo, tokias vilnas ir plaukus gavo. Ežys ant kalno pasistebėjęs į saulę tekančią žaruotą – už tai ir jo spygliai kaip žarai. Dabar šiuos gamtos reiškinius tiria astronomijos, gamtos, fizikos, chemijos ir kt. mokslai, o apie juos rašytojų sukurti grožinės literatūros kūriniai vadinami literatūrinėmis sakmėmis.

Senųjų tikėjimų sakmės (mitologinės) – tai senovės žmonių sukurti ir laikyti tikrais pasakojimai apie dievybių, mitinių ar nepaprastų būtybių veiklą ir susitikimus su žmonėmis. Pvz.: Velnio mįslė. Sykį vakare vaikai minė mįsles. Tąsyk velnias, pribėgęs prie lango, klausė: Kokios uogos žiemą žaliuoja? Vaikai spėjo spėjo, bet atspėti negalėjo. Paskui vienas suriko: Kadugio! Tąsyk velnias paburbėjo ir dingo. Dabar tokius vaizdinius aiškina psichologijos mokslas, o šiomis temomis rašytojų sukurti grožinės literatūros kūriniai vadinami literatūrinėmis sakmėmis.

Padavimai – tai senovės žmonių sukurti ir laikyti tikrais pasakojimai apie savo krašto vandens telkinių, kalnų, piliakalnių, ypatingų statinių, vietovardžių kilmę ir istorijos įvykius. Pvz.: Dyvyčio ežeras. Gyvenusi tokia ponia ragana. Ežeras atsiradęs iš nakties. Jis buvęs už miško. Ta ponia ragana veizi, kad rytmetį tas ežeras kitoj vietoj atsiradęs. Išėjo ir šnekanti: „Dyvai, dyvai! Kaip tas ežeras galėjo pereiti?“ Žmonės kaip girdėjo, ir praminė Dyvyčiu. Dabar šiuos gamtos reiškinius ir įvykius tyrinėja geologijos, geografijos, istorijos, kalbotyros ir kiti mokslai, o tai vaizduojantys rašytojų grožinės literatūros kūriniai vadinami literatūriniais padavimais.

Pasakos – tai tautinių ir tarptautinių bruožų įgavę išmoningi ir išmintingi senovės žmonių pasakojimai apie nepaprastus nuotykius. Pvz.: Ožka ir brasta. Brido ožka per brastą, sušlapo kraštą, pasidžiovė ant tvoros, – aš pradėsiu nuo pradžios. Brido ožka per brastą ir t. t. Dabar tokio pobūdžio rašytojų sukurti grožinės literatūros kūriniai vadinami literatūrinėmis pasakomis (pasakomis-apysakomis, poemomis-pasakomis, romanais).


Tautosaka [liet. tauta + sako] – žodinė tautos (liaudies) kūryba (dainuojamoji, pasakojamoji, smulkioji).

Folkloras [angl. folklore < folk – liaudis + lore – išmintis, žinios] – tarptautinis žodis, reiškiantis įvairių tautų liaudies kūrybą (tautosaką, liaudies muziką, liaudies šokius ir žaidimus, liaudies teatrą), kartais suprantamas plačiau – ir kaip liaudies dailė, papročiai, tikėjimai.


Grožinė literatūra – tai rašytinio žodžio menas, kuriamas rašytojų, poetų, dramaturgų. Tai įvairių formų ir prasmių žodiniai kūriniai, galintys atskleisti ir pasaulio kultūros paveldą, ir rašytojo asmeninę patirtį bei vaizduotę, ir realias visuomenės problemas, ir kitokius gyvenimo bei vaizduotės derinius.

Epas [gr. epos – žodis, pasakojimas] – tai pasakojamieji (dažniau neeiliuoti, bet gali būti ir eiliuoti) kūriniai: literatūrinė pasaka, literatūrinė sakmė, literatūrinis padavimas, apysaka-pasaka, apsakymas, apysaka, romanas, epinė poema, pasakėčia ir kt.

Lyrika [gr. lyrikos – dainavimas akompanuojant styginiu muzikos instrumentu lyra] – tai jausmų, nuotaikų, įspūdžių, minčių raiškos kūriniai (dažniausiai eiliuoti): lyrinė daina, rauda, romansas, eilėraštis, sonetas, elegija, lyrinė poema ir kt.

Drama [gr. drama – veiksmas] – tai veiksmų, minčių kaitą atskleidžiantys kūriniai (gali būti ir eiliuoti, ir neeiliuoti), skirti vaidinti teatro scenoje: drama, tragedija, komedija, tragikomedija, pjesė, pjesė-pasaka ir kt.


Literatūrinės išmonės kūrinių skiriamasis bruožas – menine vaizduote pagrįstų literatūros pasaulių sukūrimas. Tai rašytojų sukurti grožinės literatūros kūriniai, kuriuose tęsiamos, plėtojamos, keičiamos pasakojamosios tautosakos tradicijos ir vyrauja arba su tikrove susipina fantazijos pasauliai.

Literatūrinis padavimas – tai rašytojo sukurtas fantastinis pasakojimas apie savo ar kitų kraštų istoriją ir kultūrą, remiantis tautosakos padavimų tradicija ir menine išmone. Pvz.: Ten, kur sravus Merkys, bėgdamas tekėdamas per žalias pievas, per alksnynus, krūmuotus šlaitus, plukdo savo tyrų vandenėlį platun Nemunėlin, yra ten aukštas ir status kalnas, visų kalnų aukščiausias, o ant to kalno tvirta pilis, garsi Merkinė, visų pilių tvirčiausia. (V. Krėvės „Milžinkapio“ pradžia.)Lietuvių rašytojų V. Krėvės, A. Vienuolio, A. Ramono literatūriniai padavimai ne tik primena gimtinės istoriją, atveria neįtikėtinai spalvingus vaizdus, džiugina gražia kalba, bet ir sudaro galimybes pačiam skaitytojui suprasti savo santykį su Tėvynės praeitimi.

Literatūrinė sakmė – tai rašytojo sukurtas fantastinis pasakojimas apie dievų ir nepaprastų būtybių laikus, remiantis tautosakos sakmių tradicija ir menine išmone. Pvz.: Kitą kartą, seniai seniai, Perkūnas Dundulis užsimanė žuvienės. Prisigaudė auksašonių kuojų, susikūrė laužą ir jau keps. Tik pasižiūri – ogi keptuvės nėra. <...> Žmonės, išgirdę Perkūno žodžius „Geležinė varlė“, sakė kits kitam: „Matyt, tai tikrasis balų vėžlio vardas. Nuo šiol mes jį taip ir vadinsime.“ (L. Gutausko „Kaip balų vėžlys gavo Geležinės varlės vardą“ pradžia.) Lietuvių rašytojų A. Kazanavičienės, E. Šimkūnaitės, L. Gutausko literatūrinės sakmės (apibendrintai vadinamos pasakomis) skaitytoją kviečia įminti drauge pasaulio sukūrimo ir žavesio paslaptis, o paskui, perskaičius šiuos kūrinius, išvysti kasdienybę kitaip – gal gražesnę, poetiškesnę, o gal ir patiems pradėti kurti.

Literatūrinė pasaka – tai rašytojo sukurtas fantastinis pasakojimas, tęsiant tautosakos pasakų tradicijas, plėtojant, keičiant. Pvz.: Išplaukė kartą trys broliai žvejoti. Kai jie nusiyrė į vidurį marių, ištiko audra. Vėjas taip šniokštė ir daužėsi, kad žuvėdras priplakdavo prie vandens, ir išsigandusios jos tūpė ant valties kraštų. Vilnys kilo aukštos, ir vėtra siautė vis smarkiau, nešdama laivą, kol žvejai išvydo nežinomą žemę. Pajūry buvo ten staigios uolos, ir broliai pamatė ant jų moterį. Jie nustebo, ko ji sėdi vėjuose ir viesuluose, prie įbingusių marių. (A. Vaičiulaičio „Auksinės kurpelės“ pradžia.) Literatūrinių pasakų pasaulius skaitytojams atvėrė daugybė pasaulio ir Lietuvos rašytojų: pvz., vokiečių rašytojai broliai J. ir V. Grimai, danų – H. K. Andersenas, anglų – O. Vaildas, prancūzų – Š. ir P. Pero, O. Milašius (perkūrė lietuviškas pasakas), japonų – O. Pimei, lietuvių – V. Pietaris, P. Mašiotas, K. Boruta, K. Binkis, A. Giedrius, S. Nėris, P. Cvirka, J. Degutytė, A. Ramonas ir kt. Šiuolaikines literatūrines pasakas kuria V. Žilinskaitė, R. Černiauskas, S. Poškus, K. Kasparavičius, V. V. Landsbergis, G. Adomaitytė, A. Čeredėjevaitė ir kt.

Apysaka-pasaka – tai rašytojo sukurtas didesnės apimties fantastinis pasakojimas, kuriame keliami svarbūs pasakiško ir realaus gyvenimo klausimai. Pvz., norvegų rašytojas J. Gorderis savo apysaką-pasaką suskirstė į 8 dalis: Dangus, Sodas, Namas, Jūra, Kiaušinis, Kalnas, Naktis, Skrybėlė.

...Ilgai stovėjau tarpduryje. Kai vėl įėjau vidun ir uždariau duris, namas atrodė toks pats tuščias kaip Visata anapus. <...> (J. Gorderio apysakos-pasakos „Ei! Ar čia yra kas nors?“ pradžia.) Apysakų-pasakų meninių pasaulių kūrėjai – anglų rašytojai L. Kerolis, K. S. Liuisas, J. R. R. Tolkinas, Dž. K. Rouling, prancūzų – A. de Sent-Egziuperi, vokiečių – M. Endė, italų – Dž. Rodari, suomių – T. Janson, švedų – S. Lagerliof, A. Lindgren, lenkų – D. Terakovska, norvegų – J. Gorderis, lietuvių – K. Boruta, E. Mieželaitis, V. Petkevičius, V. Misevičius, J. Ivanauskaitė, V. V. Landsbergis, R. Šerelytė ir kt.

Poema-pasaka – tai poeto sukurtas eiliuotas fantastinis pasakojimas, pagrįstas tautosakos pasakų tradicijomis ir menine išmone. Pvz.: Lenktyniuoja raitos / Bangos ties krantu / Trys žvejų mergaitės / Sukasi ratu. / Jas rausvai nudažo / Saulė leisdamos. – / Krykščia jos ir grąžos / Ligi sutemos. (S. Nėries „Eglės žalčių karalienės“ pradžia.) Poemų-pasakų yra sukūrę lietuvių rašytojai K. Binkis, S. Nėris, Vytė Nemunėlis (B. Brazdžionis), E. Mieželaitis, J. Marcinkevičius, M. Vainilaitis ir kt.

Pjesė-pasaka – tai scenai skirtas dramaturgo fantastinis kūrinys, pagrįstas tautosakos pasakų tradicijomis ir menine išmone. Pvz.: Skaitovas. Gyveno vandens gelmėse / šalta ir bekraujė dvasia, / oda žvynuota apaugus, / be veido žmogaus, be draugo. / Tai Žilvinas buvo, žaltys, / visas tamsus kaip naktis – / tik su žmogaus širdim... (M. Martinaičio „Žemės dukters“ pradžia.) Pjesių-pasakų yra sukūrę lietuvių rašytojai B. Buivydaitė, A. Liobytė, K. Saja, S. Geda, M. Martinaitis.


Humoristinė [lot. humor – organizmo skystis, manyta, lemiąs žmogaus būdo savybes] literatūra – tai nuotaikingi, žaismingi, keliantys juoką tautosakos ir grožinės literatūros kūriniai. Humoristinio pobūdžio gali būti įvairių žanrų kūriniai: patarlės, priežodžiai, greitakalbės, skaičiuotės, žaidimai, rateliai, pasakos, sakmės, literatūrinės pasakos, literatūrinės sakmės, apysakos-pasakos, eilėraščiai, apsakymai, romanai ir kt.

Pvz. Greitas kaip apatinė girnapusė (priežodis). Gergyrūnė gyrėsi gerą girą girioje gėrusi (greitakalbė). K. Borutos apysaka-pasaka „Jurgio Paketurio klajonės“, R. Černiausko „Sliekų pasakos“, V. V. Landsbergio „Obuolių pasakos“ , J. Erlicko, L. Degėsio eilėraščiai ir kt.

Komiškoji [gr. komikos – linksmas] literatūra – tai komiškų žanrų kūriniai. Tokie žanrai yra anekdotai, epigramos, satyros, komedijos, humoreskos ir kt.

Pvz.

Jonuk, ką gali pasakyti apie gandrą?

O, tai labai protingi paukščiai, nes, dar neprasidėjus mokslo metams, išskrenda į šiltuosius kraštus. (Anekdotas)

Humoristiniai (komiški) tekstai – linksmi žodiniai, rašytiniai, vaizdiniai kūriniai ar jų ištraukos.

Pvz.

Aš norėjau dar daug ko paklausti,

Aš norėjau tau ranką paspausti,

Bet bijojau, nes nežinojau,

Ką paduosi man – ranką ar koją.

(Ištrauka iš L. Degėsio eilėraščio „Šimtakojis“)


Lietuvių pasakojamosios tautosakos (sakmių, padavimų, pasakų) kalba – tai paprastų žmonių vartoti žodžiai, posakiai, sakiniai, iš kurių pasakojant susikūrė meniniai vaizdai ir prasmės. Pasakojimų kalboje išsiskiriantys vaizdingi, įtaigūs tiesioginės ir perkeltinės reikšmės žodžiai bei posakiai yra vadinami kalbinės raiškos meninėmis priemonėmis – tai epitetai, deminutyvai, vaizdingi veiksmažodžiai, antonimai, sinonimai, palyginimai, įasmeninimai, frazeologizmai ir kt.

Epitetas [gr. epitheton – priedėlis] – tai vaizdingai asmens, daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybę nusakantis žodis. Pvz.: Atnešiau tau baltos duonelės, sūrios druskelės... (L. l. p.)

Deminutyvas [lot. deminutivum < deminuo – sumažinu] – tai su priesaga sudarytas išvestinis žodis, turintis mažybinę ar maloninę reikšmę. Pvz.: Gulbelės seselės, padėkit man vargelį vargti! (L. l. p.)

Vaizdingas veiksmažodis – tai raiškiai, vaizdingai veiksmą nusakantis žodis. Pvz.: Vėjas pūstelėjo, žemė sudrebėjo, medžiai sutreškėjo. (L. l. p.)

Antonimai [gr. anti... – priešingybę nusakantis priešdėlis, gr. onyma – vardas] – priešingos reikšmės žodžiai. Pvz.: Kitą kartą ėjusios per svietą teisybė ir neteisybė. (L. l. p.)

Sinonimai [gr. synonimos – bendravardis] – tai skirtingai skambantys tos pačios arba artimos reikšmės žodžiai. Pvz.: Oi ąžuole, ąžuolėli, atsidaryk, atsiverki! (L. l. p.)

Palyginimas – tai vaizdingas dviejų panašių dalykų sugretinimas. Pvz.: Kaip didelis? Kaip žirnis! Kaip drūtas? Kaip akmuo. Kaip lengvas? Kaip plunksna. (L. l. p.)

Įasmeninimas / personifikacija [lot. persona – asmuo + facio – darau] – tai vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, suteikiantis žmogaus savybių gamtos reiškiniams, gyvūnams, daiktams. Pvz.: Senybėj medžiai šnekėdavo. (L. l. s.)

Frazeologizmas [gr. phrasis – posakis, gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas] – tai pastovus žodžių junginys, turintis vieno žodžio reikšmę. Pvz.: Laumės juosta – vaivorykštė.


Literatūrinės išmonės tekstų (literatūrinių padavimų, sakmių, pasakų, apysakų-pasakų) kalba – tai rašytojų sukurtų kūrinių žodžiai, posakiai, sakiniai, iš kurių susidaro meniniai vaizdai ir prasmės. Vaizdingi, įtaigūs, originalūs tiesioginės ir perkeltinės reikšmės žodžiai ir posakiai yra vadinami kalbinės raiškos meninėmis priemonėmis. Jos gali būti tiesioginių ir perkeltinių reikšmių.

Tiesioginės reikšmės žodžiai – tai žodžiai, suprantami įprastomis reikšmėmis. Tokie dažniau būna epitetai, vaizdingi veiksmažodžiai.

Epitetas [gr. epitheton – priedėlis] – tai vaizdingai asmens, daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybę nusakantis žodis. Pvz.: Dar kitos žuvys girdavo šaltiniuotąsias rėvas, akmenuotus slenksčius, ant akmenų augančius pasvirusius gluosnius ir žalsvus, švelnius jų lajų šešėlius. (L. G.)

Vaizdingas veiksmažodis – tai raiškiai, vaizdingai veiksmą nusakantis žodis. Pvz.: Kitados užplūdožemę lietūs. Jie žliaugė dieną ir naktį. (L. G.)

Palyginimas – tai vaizdingas dviejų panašių dalykų sugretinimas. Tai tarsi pereinamoji grandis tarp tiesioginės ir perkeltinės reikšmės posakių. Pvz.: Kadaise driežų karalius riaumodavo kaip liūtas. (L. G.)

Perkeltinės reikšmės posakiai – tai „antrinės kilmės“ žodžių ar junginių reikšmės, susidariusios nubyrėjus palyginimui. Tokios kilmės yra frazeologizmai, įasmeninimai, metaforos ir kt. meninės priemonės, kurių reikšmes smagu „iššifruoti“.Pvz.: O mes manome, kad kurmio ašaros – tai nakties rasa. (L. G.)

Frazeologizmas [gr. phrasis – posakis, gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas] – tai pastovus žodžių junginys, turintis vieno žodžio reikšmę. Pvz.: Priėjai liepto galą,šešėliuk: arba mesk savo išdaigas, arba mes tave sukarpysime. (L. G.)

Įasmeninimas / personifikacija [lot. persona – asmuo + facio – darau] – tai vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, suteikiantis žmogaus savybių gamtos reiškiniams, gyvūnams, daiktams. Pvz.: Kitados virš tos šalies, kurioje gyveno vėžlys Geležinė varlė ir nykštukas Titas, vėjai besigrūsdami alkūnėmis dangų pratrynė. (L. G.)

Metafora [gr. metaphora – perkėlimas] – tai paslėptas palyginimas – žodžio ar žodžių junginio vartojimas perkeltine reikšme, remiantis tam tikru išoriniu ar vidiniu panašumu. Pvz.: Saulė ateidama kaskart nuleisdavo švarutėlį auksinį spindulių taką. (L. G.)

(Pavyzdžiai – iš Leonardo Gutausko literatūrinių sakmių knygos „Geležinė varlė“)


Humoristinių (komiškų) tekstų (humoristinių tautosakos ir grožinės literatūros kūrinių ar jų ištraukų) kalba – tai juokingi, žaismingi garsai, žodžiai, posakiai, sakiniai, iš kurių susidaro komiški vaizdai ir prasmės. Šmaikštūs, netikėti, išradingi tiesioginės ir perkeltinės reikšmės žodžiai ir posakiai vadinami komiškos kalbinės raiškos meninėmis priemonėmis. Jose dažnai susipina tiesioginės ir perkeltinės reikšmės.

Komiškas garsų pakartojimas – tai žaismingi garsų sąskambiai, sukuriantys juokingą skambėjimą ir šmaikščias prasmes. Pvz. Gergyrūnė gyrėsi gerą girą girioje gėrusi. (Greitakalbė) Išsižiojęs mus vejasi vėjas, / Kandys kanda, o gilės gilėja. (L. D.)

Lapą atsiversk, ir va: / Lapų kraštas – Lapuva. (J. E.)

Komiškas epitetas [gr. epitheton – priedėlis] – tai netikėtai šmaikščiai, išradingai asmens, daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybę nusakantis žodis. Pvz. Tai liūdna, graži kandis, / Vos į kambarį įskris, / Prisimerkus nuo šviesos, / Tau lėtai nusišypsos. (L. D.)

Komiškas vaizdingas veiksmažodis – tai žaismingai, šmaikščiai veiksmą nusakantis žodis. Pvz. Žiogeli, kur prašapai? (L. D.) Kaip keistai per balas tu šokuoji, / Gal tau skauda penkioliktą koją? / Tu lekuoji, galbūt nesveikuoji? Šimtakoji, o gal tu pankuoji? (L. D.)

Komiškas palyginimas – tai linksmai išradingas dviejų panašių dalykų sugretinimas. Pvz. Skrenda baltas kaip paršiukas debesėlis... (J. E.) Apie nematomą sukuosi ašį / Lyg sapnas dramblio – sunkiai ir vienodai. (J. E.)

Komiškas įasmeninimas / personifikacija [lot. persona – asmuo + facio – darau] – tai linksmai išradingas perkeltinės reikšmės pasakymas, suteikiantis netikėtai žaismingų žmogaus savybių gamtos reiškiniams, gyvūnams, daiktams. Pvz. Tyliai šypsosi suodys, / Šokiams ruošiasi uodas... (L. D.) Ir tada Dramblys pragydo / Ir į avilį nuskrido. (L. D.)

(Pavyzdžiai – iš Liutauro Degėsio ir Juozo Erlicko poezijos)


Lietuvių pasakojamosios tautosakos (sakmių, padavimų, pasakų) vaizduojamasis pasaulis – tai pasakojimuose atsiskleidžiantys laikai, aplinka, veikėjai, jų nuotykiai. Šiuos vaizdus sukuria tam tikri meninės raiškos elementai – tai veiksmo laikas, veiksmo vieta, veikėjai, siužetas, pasakojimo sandara ir kt.

Veiksmo laikas – tai nuorodos, kada vyksta pasakojimo veiksmas. Pvz.: Seniai seniai, anais laikais, po metų, kitą rytą, vidurnaktį...

Veiksmo vieta – tai nuorodos, kur vyksta pasakojimo veiksmas. Pvz.: Prie ežero, paupy, girioje, jaujoje, pirtyje, karaliaus rūmuose, ant stiklo kalno...

Veikėjai – tai pasakojime veikiantys žmonės, antgamtinės būtybės, gyvūnai, stebuklingi daiktai. Pvz.: Saulė, mėnuo, Dievas, Perkūnas, velnias, karalius, karalienė, karalaitė, trys broliai, trys seserys... avinėlis, gegutė, obelis, tiltas...

Siužetas [pranc. sujet – dalykas] – pasakojimo įvykių visuma (tokia seka, kokia pateikiama kūrinyje). Pvz.: Pagrobė žąsys ir gulbės dviejų seserų broliuką ir nunešė pas žąsų ir gulbių bobutę. Išėjo vyresnioji sesuo broliuko vaduoti, bet keliaudama nepadėjo nei obeliai, nei duonkepei, nei karvei, nei šuniui ir jai nepavyko parsinešti broliuko. Tada išėjo jaunėlė sesuo, kelionėje pagelbėjo visiems sutiktiesiems, o šie jai padėjo laimingai susigrąžinti broliuką namo. (Pagal l. l. pasaką „Broliuko ieškotojos“.)

Pasakojimo sandara (ekspozicija, veiksmo užuomazga, veiksmo eiga, kulminacija, atomazga, epilogas) – tai tam tikrų pasakojimo sudėtinių dalių (elementų) nuoseklus išsidėstymas kūrinyje – pasakojimo įvykių grandinė. Pvz.: Seniai seniai vienoje karalystėje gyveno... Vienąsyk sumanė... Ėjo ėjo... Tik švyst! Tai bus atlygis... Ir ilgai laimingai gyveno...

Ekspozicija [lot. expositio – išdėstymas, paaiškinimas] – tai pasakojimo pradinė dalis, kurioje supažindinama su pasakojimo pradinėmis aplinkybėmis ir pagrindiniais veikėjais. Pvz.: Kitąsyk buvo brolis. Jis turėjo seserį Sigutę, labai gerą ir gražią mergaitę. Gyveno juodu prie pamotės žiežulos, bet nežinojo ją esant ragana. (L. l. p. „Sigutė“.)

Veiksmo užuomazga – tai ypatingas pasakojimo įvykis, pakeičiantis pradines aplinkybes. Pvz.: Bet vieną kartą prireikė broliui išjoti į karą, į tolimas šalis, ir jo sesuo liko viena prie pamotės. (L. l. p. „Sigutė“.)

Veiksmo eiga – tai pasakojimo įvykių seka. Pvz.: Ir pradėjo pamotė visaip Sigutę varginti... (L. l. p. „Sigutė“.)

Veiksmo kulminacija [lot. culmen – viršūnė] – tai aukščiausias pasakojimo įtampos taškas. Pvz.: Sigutė ėjo, įpuolė į duobę ir – sudegė. (L. l. p. „Sigutė“.)

Veiksmo atomazga – tai pasakojimo dalis, kurioje išsprendžiamos problemos, išaiškėja paslaptys. Pvz.: – Bėk, žirgeli, kur kojos neša, kur akys mato, barstyk drabstyk raganos smegenėlius po visą pasaulį. (L. l. p. „Sigutė“.)

Epilogas [gr. epilogos – epi... priešdėlis, reiškiantis buvimą ant, virš, šalia ko nors... ėjimą po ko nors, priedą, + logos – žodis] – tai baigiamoji pasakojimo dalis, kurioje trumpai informuojama apie tolesnį veikėjų likimą, ateities įvykius, pasekmes. Pvz.: Ir dabar žiemą, kada pasnigus gerokai šąla, sniegas žiba ant saulės. Tai – raganos smegenys. (L. l. p. „Sigutė“.)


Literatūrinės išmonės kūrinių (literatūrinių sakmių, padavimų, pasakų, apysakų-pasakų) vaizduojamasis pasaulis – tai rašytojų sukurtų kūrinių laikas, aplinka, veikėjai, nuotykiai. Apibūdinti kūrinio vaizduojamąjį pasaulį – tai tarsi atsakyti į klausimus: kada? Kur? Kas? Su kuo? Ką veikia? Ir kt. Į šiuos klausimus meniniame kūrinyje atsakymai konstruojami pasitelkiant tam tikrus meninės raiškos elementus, kurie vadinami veiksmo laiku, veiksmo vieta, veikėjais, siužetu, pasakojimo sandara ir kt.

Veiksmo laikas – tai nuorodos, kada vyksta literatūrine išmone pagrįsto kūrinio veiksmas. Šių kūrinių įvykiai gali klostytis nenusakomais senais laikais kaip liaudies pasakose (pvz., Brolių Grimų, A. Vaičiulaičio, A. Giedrio ir kt.), senais istoriniais laikais (pvz., J. Žilinsko apysakoje-pasakoje – senaisiais Lietuvos kovų su kryžiuočiais laikais), rašytojų gyvenamuoju laiku (pvz., H. K. Anderseno, A. de Sent-Egziuperi, J. Gorderio, Dž. K. Rouling, J. Ivanauskaitės kūriniuose), nenusakomais laikais (pvz., T. Janson, R. Černiausko kūriniuose). Pvz.: Neatmenamais laikais, kai girių šalyje telkšojo neaprėpiamos balos, raistai ir pelkės... (L. Gutausko literatūrinės sakmės „Kodėl balų vėžlys Geležinė varlė kurčias“ pradžia).

Veiksmo vieta – tai nuorodos, kur vyksta pasakojimo veiksmas. Tokio pobūdžio kūrinių veiksmo vietos gali būti labai įvairios: pasakiški nuotykiai gali vykti ir tradicinių liaudies pasakų aplinkoje (pvz., Brolių Grimų, V. Pietario, K. Borutos, P. Cvirkos pasakų), ir rašytojų sukurtose fantastinėse šalyse (pvz., L. Kerolio apysakos-pasakos veikėja Alisa apsilanko Stebuklų šalyje ir Veidrodžių karalystėje, L. K. Liuiso apysakų-pasakų veikėjai – Narnijos šalyje už spintos durų, J. R. R. Tolkino ir T. Janson fantastiniai veikėjai gyvena specialiai jiems sukurtuose pasauliuose), ir konkrečiose šalyse (pvz., S. Lagerliof nykštukas Nilsas keliauja po savo gimtąją Švediją, J. Ivanauskaitės Marsis lankosi įvairiose Žemės rutulio šalyse), ir net Visatoje (pvz., A. de Sent-Egziuperi Mažasis princas ir J. Gorderio Mika atkeliauja į Žemę iš savų planetų). Pvz.: Visi žinojo, kad Nevėžis teka, kad prie Nevėžio yra miškas, kad miško pakrašty yra trobelė, kurioje gyvena senelė ir berniukas. (J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“ pradžia.)

Veikėjai – tai literatūrinės išmonės kūriniuose veikiantys žmonės, antgamtinės būtybės, gyvūnai, stebuklingi daiktai. Veikėjai gali būti atėję iš tautosakos (pvz., Brolių Grimų, V. Pietario, P. Cvirkos, S. Nėries, M. Vainilaičio), gali būti rašytojų sukurti (pvz., R. Tolkino hobitas, T. Janson muminukai, J. Ivanauskaitės Marsis, Dž. K. Rouling Haris Poteris), gali būti ir rašytojų amžininkai (pvz., A. de Sent-Egziuperi pasakotojas lakūnas, J. Gorderio pasakotojas Jostemas). Pvz.: Gyvendamas gimtojoje pasakų šalyje nykštukas Titas, kaip ir visos kitos pasakų būtybės, neturėjo šešėlio – buvo nematomas. (L. Gutausko literatūrinės sakmės „Kaip vėžlys Žnyplys Tito šešėlį atkirpo“ veikėjas.)

Siužetas [pranc. sujet – dalykas] – pasakojimo įvykių visuma (tokia seka, kokia pateikiama kūrinyje). Šių kūrinių siužetai gali būti įvairūs: ir pakartojantys liaudies pasakų (pvz., Brolių Grimų, K. Borutos), ir juos praplečiantys rašytojų fantazija (pvz., H. K. Anderseno, A. Vaičiulaičio, J. Jankaus, L. Gutausko), ir visai originalūs (pvz., R. Tolkino, T. Janson, J. Ivanauskaitės). Pvz., J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“ veikėjas Jakamutis kovoja su ragana ir iš jos burtų išvaduoja gamtą ir žmones.

Pasakojimo sandara (ekspozicija, veiksmo užuomazga, veiksmo eiga, kulminacija, atomazga, epilogas) – tai tam tikrų pasakojimo sudėtinių dalių (elementų) nuoseklus išsidėstymas kūrinyje – pasakojimo įvykių grandinė. Dauguma literatūrinės išmonės kūrinių susideda iš visų pagrindinių sudėtinių dalių (net šiuolaikinių rašytojų – J. Gorderio. Dž. K. Rouling kūriniai), nes tokia pasakojimo seka nuo užuomazgos iki kulminacijos ir atomazgos – tai įdomaus, intriguojančio pasakojimo pagrindas.

Ekspozicija [lot. expositio – išdėstymas, paaiškinimas] – tai pradinė pasakojimo dalis, kurioje supažindinama su pasakojimo pradinėmis aplinkybėmis ir pagrindiniais veikėjais. Pvz.: Ir ta trobelė nebuvo tuščia: joj gyveno sena moteris ir berniukas. (Citata iš J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“.)

Veiksmo užuomazga – tai ypatingas pasakojimo įvykis, pakeičiantis pradines aplinkybes. Pvz.: Jakamutis suprato, kad čia ragana, bet neišmanė, ką jai daryti... (Citata iš J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“.)

Veiksmo eiga – tai pasakojimo įvykių seka. Pvz.: Važiuoju! Nė vienas vanagas nesugebėjo nuo manęs pasislėpti, nepasislėps nė tas! (Citata iš J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“.)

Veiksmo kulminacija [lot. culmen – viršūnė] – tai aukščiausias pasakojimo įtampos taškas. Pvz.: Gali dabar sulėkti viso pasaulio raganos – per tą ratą nepereis. (Citata iš J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“.)

Veiksmo atomazga – tai pasakojimo dalis, kurioje išsprendžiamos problemos, išaiškėja paslaptys. Pvz.: Piktybės burtai stiprūs, o ragana daug jų turėjo. Ji buvo mus apkerėjusi, ir ačiū Dievui, kad viskas pasibaigė. (Citata iš J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“.)

Epilogas [gr. epilogos – epi... – priešdėlis, reiškiantis buvimą ant, virš, šalia ko nors... ėjimą po ko nors, priedą, + logos – žodis] – tai baigiamoji pasakojimo dalis, kurioje trumpai informuojama apie tolesnį veikėjų likimą, ateities įvykius, pasekmes. Pvz.: Mano širdis pilna tokios laimės, kokios jokia piktybės karalienė nepažino ir nepažins. (Citata iš J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“.)


Humoristinių kūrinių (tautosakos, grožinės literatūros) vaizduojamasis pasaulis – tai šių kūrinių laikas, vieta, veikėjai, veiksmas / vyksmas (poezijos kūriniuose), pokalbiai. Šis vaizdų pasaulis kuriamas pasitelkiant tam tikrus meninės raiškos elementus, kurie vadinami veiksmo / vyksmo laiku, veiksmo / vyksmo vieta, veikėjais, siužetu, pasakojimo sandara, kompozicija ir kt.

Veiksmo / vyksmo laikas – tai nuorodos, kada tai vyksta. Laiko nuorodos gali būti netikėtos, juokingos, šmaikščios. Pvz. Vieną dieną nei iš šio, nei iš to atėjo Ruduo. Atėjo, nusiavė pur­vinus batus, numetėjuos šonan, išsidrėbė po obelim ir užmigo. (Citata iš V. V. Landsbergio „Obuolių pasakų“.)

Veiksmo vieta – tai nuorodos, kur vyksta veiksmas / vyksmas. Paprastos veiksmo vietos gali būti atskleidžiamos kitaip, išradingai. Pvz. Taigi, kaip žinote, Obeliuose augo viena tokia obelis ir kartą pa­vasarį ji susilaukė daug mažų obuoliukų. (Citata iš V. V. Landsbergio „Obuolių pasakų“.)

Veikėjai – tai humoristiniuose kūriniuose veikiantys žmonės, nepaprastos būtybės, gyvūnai, daiktai. Jie gali būti juokingos išvaizdos, juokingo būdo, keisto elgesio, mąstymo, juokingai kalbantys arba šmaikščiai pristatomi pasakotojo. Pvz. Apie Kiešą derėtų papasakoti atskirai... Kieša buvo paprastas ei­linis žemės kirminas, ir visiškai nesistengė pakilti į aukštumas, kaip koks vabalas ar varna... <...> Bet sliekas Kieša buvo tinginys ir galvojo sau: „Ko gi man, žemės kirminui, ropštis į tas aukštybes, dar nukrisiu ar kokia varna sules. Geriau jau aš čia po žemę ropinėsiu ir lauksiu – mažu bau koks obuolys, slyva, debesis, Mėnulis, o gal net koks Marso gabalas nukris...“ (Citata iš V. V. Landsbergio „Obuolių pasakų“.)

Siužetas [pranc. sujet – dalykas] – pasakojimo įvykių visuma (tokia seka, kokia pateikiama kūrinyje). Humoristinių kūrinių siužetas gali būti juokingas (pvz., melų pasakų, Milošo Macoureko, Rimanto Černiausko pasakų, Kazio Borutos, Vytauto Petkevičiaus apysakų-pasakų), juokingai papasakotas (pvz., Janošo, Vytauto V. Landsbergio pasakų). Pvz. Paskui Kiešai nusibodo mauroti ir jisįlindo į žemę iki pusės kaip koks kurmis... Paviršiuje likotik uodegytė kokių dviejų-trijų centimetrų... Tolumoj švitošvyturys. (Citata iš V. V. Landsbergio „Obuolių pasakų“.)

Pasakojimo sandara (ekspozicija, veiksmo užuomazga, veiksmo eiga, kulminacija, atomazga, epilogas) – tai tam tikrų pasakojimo sudėtinių dalių (elementų) nuoseklus išsidėstymas kūrinyje – pasakojimo įvykių grandinė. Šis nuoseklus pasakojimas humoristiniuose kūriniuose gali būti išlaikomas (pvz., K. Borutos, V. Petkevičiaus apysakose-pasakose, Janošo pasakose), gali būti ir nebepaisoma (pvz., R. Černiausko pasakose).

Humoristinių eilėraščių vaizduojamieji pasauliai kuriami remiantis įvairiomis komponavimo galimybėmis: juokingu įvairių dalykų sugretinimu, supriešinimu, apvertimu „aukštyn kojom“. Pvz.:

Kandie, pilkasis paukšteli,

Sugrįžk namo pas mane.

Dūzgimas tavo ratelio

Vaidenasi man sapne.

(L. Degėsio eilėraščio „Kandies sugrįžimas“ citata)


Lietuvių pasakojamosios tautosakos (sakmių, padavimų, pasakų) prasmės

Lietuvių pasakojamosios tautosakos kūrinių (sakmių, padavimų, pasakų, anekdotų) prasmių pasaulį jungia lietuvių tautos pasaulėjautos, etnografinių buities ir dvasinių papročių pagrindai, skiria atskleidžiamos temos, keliamos problemos, išsakomos mintys.

Tema – tai, kas kūrinyje vaizduojama svarbiausia. Pvz.: Pasaulio kūrimo sakmių: dangaus kūnų ir dievybių santykiai, Žemės, žmogaus, gyvūnų ir augalų sukūrimas, Žemės tvarka ir kt. Senųjų tikėjimų sakmių: žmogaus susitikimai su mitinėmis dievybėmis, nepaprastomis būtybėmis, burtininkais, raganomis, nepaprastais reiškiniais ir kt. Padavimų: apie gamtos objektų (ežerų, upių, kalnų, akmenų...) kilmę, apie Lietuvos pilis ir piliakalnius, apie bažnyčias, apie Lietuvos vietovių vardų kilmę... Pasakų: gyvūnų ar žmonių gyvenimas, nuotykiai, kelionės, kovos, pasiekimai.

Problema – kūrinyje keliamas, numanomas ar sprendžiamas klausimas. Pasaulio kūrimo sakmių: pvz., kaip atsirado visata, žemė, dangus, žmogus, gyvūnai? Senųjų tikėjimų sakmių: pvz., kaip elgtis susitikus nepaprastas būtybes ar susidūrus su keistais reiškiniais? Padavimų: pvz., kaip įminti ežerų, upių, kalnų, vietovių pavadinimų kilmės paslaptis? Pasakų: pvz., kaip nugalėti kliūtis, laimėti kovas, įveikti sunkumus, pasiekti gėrio pergalę prieš blogį?

Pagrindinė mintis – tai, kas kūriniu pasakoma ar suprantama perskaičius / išgirdus / pamačius svarbiausia. Pasaulio kūrimo sakmių: pvz., pasaulis sukurtas ir turi būti tvarkomas pagal dievų skirtas taisykles. Senųjų tikėjimų sakmių: pvz., žmogus turi paklusti dieviškajai tvarkai, bet gali ir turi kovoti su piktosiomis jėgomis. Padavimų: pvz., viskas pasaulyje turi savo pradžią ir gali būti paaiškinama. Pasakų: pvz., gėris turi nugalėti blogį, išmintis – kvailumą, viltis – neviltį.


Literatūrinės išmonės kūrinių prasmės – tai šių kūrinių temos, problemos, jausmai, nuotaikos, pagrindinės mintys.

Tema – tai, kas kūrinyje vaizduojama svarbiausia. Literatūrinės išmonės kūrinių temas dažniausiai nusako kūrinių pavadinimai (pvz., H. K. Anderseno „Bjaurusis ančiukas“, „Eglutė“, „Coliukė“, L. Kerolio „Alisa Stebuklų šalyje“, J. Ivanauskaitės „Kaip Marsis Žemėje laimės ieškojo“, J. Žilinsko „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“, Dž. K. Rouling „Haris Poteris ir...“), kartais pavadinimuose – tik viena temos sudėtinė dalis (pvz., A. de Sent-Egziuperi apysakos-pasakos „Mažasis princas“ tema – pasakotojo lakūno susitikimas su Mažuoju princu, J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“ tema – Jakamučio kova su ragana), kartais pavadinimuose – tik temos intriga (pvz., J. Gorderio apysakos-pasakos „Ei, ar čia yra kas nors?“ tema – žemės ir kitos planetos bendraamžių berniukų susitikimas). Literatūrinės išmonės kūrinių temos gali kartoti pasakojamosios tautosakos temas (pvz., brolių Grimų, P. Cvirkos pasakos), gali jas praplėsti (pvz., L. Gutausko literatūrinių sakmių temos: įvairių gamtos reiškinių kilmė ar aiškinimas dalyvaujant vėžliui Geležinei varlei ir jo draugams), gali būti visai naujos ir originalios (pvz., T. Janson nepaprastų būtybių gyvenimas).

Problema – kūrinyje keliamas, numanomas ar sprendžiamas klausimas. Literatūrinės išmonės kūriniuose keliami svarbiausieji gėrio ir blogio, teisybės ir neteisybės, drąsos ir bailumo, atsakomybės už draugus, už Visatą klausimai. Pvz., J. Ivanauskaitės apysakoje-pasakoje klausiama, kas yra laimė, A. de Sent-Egziuperi, J. Gorderio apysakose-pasakose keliamos vienatvės, atsakomybės už kitas gyvas būtybes, už visą Visatą problemos.

Literatūrinės išmonės kūriniuose išsakoma nemažai svarbių minčių (aforistinių posakių). Aforizmas [gr.aphorismos < aphorizo – apibrėžiu] – trumpas, įtaigios formos posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai netikėtą mintį. Pvz.: Dykuma atrodo graži dar ir dėl to, kad kažkur slepia šulinį. (A. de Sent-Egziuperi) Prisiminti sapną beveik taip pat sunku kaip sauja sugauti paukštį. Bet kartais atrodo, kad paukštis pats atskrenda ir nutupia mums ant peties. (J. Gorderis)

Pagrindinė mintis – tai, kas kūriniu pasakoma ar suprantama perskaičius / išgirdus / pamačius svarbiausia. Literatūrinės išmonės kūriniuose kartais pagrindinės mintys išsakomos tiesiogiai pasakotojo ar veikėjų kalboje. Pvz., L. Gutausko literatūrinės sakmės veikėjas vėžlys Geležinė varlė taip išsprendžia lietaus ir ugnies ginčą, kuris iš jų svarbesnis: „Lietau ir ugnie, tuščias judviejų ginčas. <...> Žinokit, žemei ir žmonėms jūs abu reikalingi.“ Tačiau dažniausiai svarbiausios mintys lieka už teksto eilučių, ir skaitytojas gali jas suprasti savaip bei išsakyti savais žodžiais. Pavyzdžiui, perskaičius J. Gorderio apysaką-pasaką „Ei, ar čia yra kas nors?“ suprantama, jog mažiems ir dideliems žmonėms labai svarbu galvoti, mąstyti, kelti klausimus ir mokytis išgirsti, suprasti, atjausti ir save, ir kitus žmones.


Humoristinių tekstų prasmės – tai kieti riešutėliai linksmiems dantukams, nes šiuose kūriniuose sakoma viena, galvojama antra, o skaitytojas gali suprasti ir trečia, ir ketvirta – tiesiog šie tekstai gali turėti daugybę sprendinių.

Tema – tai, kas kūrinyje vaizduojama svarbiausia. Temą dažnai nusako humoristinių kūrinių pavadinimai. Pvz., lietuvių melų pasakos turėtų būti apie melus, Tuvės Janson apysaka-pasaka „Muminuko tėčio memuarai“ – apie tėčio gyvenimą, Vytauto V. Landsbergio „Obuolių pasakos“ – apie obuolius, Rimanto Černiausko „Sliekų pasakos“ – apie... Ne, kartais pavadinimai įvardija tik dalį temos, nes „Sliekų pasakos“ – ne tik apie sliekų, bet ir apie kitų keistos mokyklos mokytojų ir mokinių nuotykius. Humoristinių eilėraščių pavadinimai ir temos gali sutapti (pvz., Juozo Erlicko „Kai užpuola Gripas“, „Kai skauda dantys“) arba ne (pvz., J. Erlicko „Žaibas akyse“ – apie norą susipažinti su mergaite).

Problema – kūrinyje keliamas, numanomas ar sprendžiamas klausimas. Humoristiniuose kūriniuose tokių klausimų gali būti (pvz., J. Erlicko „Kvailas kirvelis“ – kodėl kirvis turi kirsti medį?), bet gali ir nebūti (pvz., Liutauro Degėsio eilėraščių rinkinyje „Žvėrynas“ šmaikščiai kalbamasi su įvairiais gyvūnais, atskleidžiant netikėtus, žaismingus jų paveikslus ir įtraukiant skaitytoją į įdomų meninį žaidimą).

Pagrindinė mintis – tai, kas kūriniu pasakoma ar suprantama perskaičius / išgirdus / pamačius svarbiausia. Humoristiniai kūriniai pateikia netikėtų minčių, atradimų tiesiogiai arba juos galima suprasti pačiam skaitytojui. Anot romėnų mąstytojo Kvinto Horacijaus Flako, „Juokaujant tiesą pasakyti (kas gi uždraus?)“

Pvz. Tačiau obuoliukai apsimeta, kad negirdi šių baisių Kiešos per­spėjimų ir tik švilpauja melodijas visokias, pavyzdžiui:

Atskrido strazdelis leliumoj,

Suvalgė sliekelį, išvirtą sriuboj...

O nevidonas Kieša tik mauroja iššiepęs dantis ir sako:

– Dainuokit dainuokit, ateis valanda, kai aš dainuo­siu, jus valgydamas...

(V. V. Landsbergis, „Sliekas Kieša“)


Pasakojamosios tautosakos tekstų klausymas

I. Pasirengimas klausytis

Jei nesinori klausytis, sunku susikaupti klausymuisi, dažnai nesiseka suprasti, įsiminti klausomo teksto, vertėtų prieš klausant pasirengti šiai veiklai, sugalvojant motyvą (-us), kodėl verta, prasminga būtų išklausyti ir suprasti lietuvių pasakojamosios tautosakos kūrinius. O tam reikėtų atsigręžti į praeitį...

Kodėl senovėje vaikai ir suaugusieji klausydamiesi lengviau įsimindavo tautosakinius pasakojimus?

Todėl, kad jiems buvo įdomu klausytis: pasakojamoji tautosaka (sakmės, padavimai, pasakos, anekdotai, atsiminimai ir kt.) buvo viena patraukliausių pramogų.

Todėl, kad jie norėjo klausytis: tautosakiniai pasakojimai atverdavo jiems vartus į nepaprastų įvykių ir stebuklų pasaulį.

Todėl, kad jie stengėsi išmokti klausytis: žodinės informacijos įsiminimas ir gebėjimas ją perduoti kitiems buvo vertinamas kaip geidžiama išmintingo žmogaus savybė.

Ką daryti šių dienų žmogui, kuriam neįdomu, kuris nenori ir (galbūt ) nesugeba atidžiai klausytis žodinių tautosakinių pasakojimų?

Pasistengti sudominti save ieškant svarių priežasčių, nukreipiančių klausomos temos svarbumo, įdomumo, reikšmingumo kryptimis: pvz., suprasti, kad kiekvienos tautos žodiniai pasakojimai yra pasaulio kultūros pradžių pradžia, kurią turėtų pažinti kiekvienas išsilavinęs žmogus.

Pabandyti įveikti pradinį nenorą įtikinant save, kad ir po paprasta pasakojimo forma (drabužiu) gali slypėti gili išmintis.

Įsiklausyti į lietuvių mokslininkės Bronislavos Kerbelytės patarimus: „Daugelį dalykų žmonija atranda ne vieną kartą, nes senos tiesos užsimiršta, o vėliau jų pasigendama. Taip ir pasakų išmintis šiandien dažnai suskamba naujai. Jos mums reikalingos kaip protėvių kultūros palikimas, pasaulio pažinimo palydovės, nes jos ėjo išvien su trečiaisiais broliais, kurie, nepaisydami, kad visuomenės dauguma juos vadino kvailiais, atrasdavo ir skleisdavo naujas tiesas ir elgesio normas. Dabar, kaip ir senų senovėje, pasakos yra drąsos ir ištvermės mokykla, tas gyvasis vanduo – begalinio optimizmo išraiška.“(Iš pabaigos žodžių lietuvių liaudies stebuklinių pasakų knygai „Gyvasis vanduo“.)

II. Būdai geriau suprasti, įsiminti tekstą klausymosi metu

Klausant pasakojimų pravartu taikyti tam tikras klausymo strategijas – tai yra mokymosi būdus, padedančius sutelkti dėmesį ir kryptingai nukreipti pastangas suprasti bei įsiminti tekstą.

Pasakojimo planas

Klausant sakytinio teksto reikėtų stengtis suprasti svarbiausius pasakojimo etapus, sugalvoti pavadinimus ir juos užsirašyti.

Taip klausant ir drauge rašantis svarbiausius dalykus, išklausius tekstą, sudaromas pasakojimo planas – pasakojimo turinio gairės.

Pvz. Pasakos „Gudrus kvailys“ pasakojimo planas

Gudri pana paskelbė tekėsianti tik už gudresnio už ją jaunikio. Trys broliai – du gudrūs ir trečias kvailas – išsiruošė tos panos nurungti. Bekeliaudamas kvailas brolis prisirinko keistų daiktų (nustipusią antį, lanką, kamštį). Gudriems broliams tos panos nugalėti nepasisekė. Kvailys kalbėdamas pasinaudojo keistais radiniais ir nurungė gudriąją paną. Gudrus kvailys vedė gudrią paną.

Veikėjų stebėjimas

Klausant sakytinio teksto dėmesį galima būtų sutelkti į pagrindinius pasakojimo veikėjus: užsirašyti jų vardus ir, klausantis pasakojimo, pasižymėti pastebimas jų būdo savybes ir savo paaiškinimus.

Taigi išklausius tekstą ir užsirašius savo pastabas apie pagrindinius veikėjus, sudaromi veikėjų stebėjimo užrašai.

Pvz.

Pasakos „Gudrus kvailys“ veikėjų stebėjimo užrašai

Gudri pana – turtinga, savarankiška ir išmintinga, nes ieško protingo vyro ir pati išsirenka tą, kuriam pralaimėjo per pokalbį.

Gudrūs broliai – pasipūtę ir neįžvalgūs, nes pervertina savo protą, pašiepia savo jaunėlį brolį ir pralaimi gudriai merginai.

Gudrus kvailys – kuklus, išradingas ir protingas, nes derinasi prie brolių, o savo išmone nugali gudrią merginą ir ją veda.

III. Klausymosi apibendrinimas

Išklausius pasakojimą ir jį supratus, pravartu apgalvoti jo prasmes: kokia šio pasakojimo tema? Kokia jame keliama problema? Kokia galėtų būti pagrindinė mintis? Kas šiuo pasakojimu galėjo būti pasakoma svarbaus senųjų laikų žmogui? Kuo jis galėtų būti reikšmingas šiuolaikiniams žmonėms?

Kad būtų įdomiau susieti išklausytus tekstus su šiandiena, smagu juos iliustruoti, vaidinti, diskutuoti.


Tekstas [lot. textum – sujungimas] – tai tarptautinis žodis, įvardijantis rašytinės, vaizdinės arba sakytinės žodinės formos kūrinį arba jo ištrauką.

Tekstai gali skirtis savo forma (išoriniai požymiai – kaip vaizduojama?), turiniu (vidiniai požymiai – kas vaizduojama?), siekiais (tikslas – ko siekiama? Paskirtis – kam skiriama?) ir kt.

Laboratorija [lot. laboratorium < laboro – dirbu] – tai tarptautinis žodis, reiškiantis tinkamai įrengtą patalpą, kurioje gali būti atliekami bandymai, tyrimai, eksperimentai. Perkeltine reikšme jis gali reikšti ir tam tikrus bandomuosius (pvz., mokymosi) darbus tam tikroje (pvz., mokymosi) aplinkoje.

Planuojant teksto kūrimą / rengimą, iš pradžių rekomenduojama apgalvoti priežastis (kodėl rengiamasi tai atlikti?), numatyti siekius (koks šios veiklos tikslas? Kam skiriama?), turinį (kas bus atskleidžiama?), prisiminti / išsiaiškinti / pasirinkti formą (koks teksto pobūdis? Koks žanras? Kokie tiktų rašymo tipai? Kokia kalba?).

Aptariant tekstą, rekomenduojama pirmiausia ištirti jo formaliuosius požymius (pavadinimas, autorius, žanras, vaizdinė informacija), skaitant / klausant / žiūrint sutelkti savo dėmesį į formą (kaip pasakoma?) ir į turinį (kas pasakoma?), paskui galima išsiaiškinti teksto siekius.

Buitiniai – tai žmonių kasdienio bendravimo poreikiams ir asmeninei informacijai perteikti skiriami tekstai. Dažniau būna sakytinės formos (monologas, dialogas, pokalbis, ginčas...), gali būti ir rašytinės (laiškas, interviu...).

Meniniai – tai rašytojų kūrybinei išmonei atskleisti ir skaitytojų vaizduotės, jausmų ir minčių atradimams skirti tekstai, dažnai turintys perkeltinių prasmių. Būna įvairių formų (sakytinės, rašytinės, vaizdinės, mišrios) ir žanrų (liaudies pasakos, literatūrinės pasakos, komiksai, eilėraščiai, apsakymai, apysakos, pjesės...).

Dalykiniai (moksliniai) – tai mokslinėms problemoms kelti, žinioms pateikti arba mokyti skiriami tekstai. Būna rašytinių, sakytinių ir mišrių formų (straipsnis, studija, vadovėlis, pranešimas, paskaita...).

Publicistiniai (žiniasklaidos) – tai visuomenės gyvenimo problemas keliantys, aptariantys, informuojantys, žmonių aktyvumą skatinantys tekstai. Būna įvairių formų (rašytinių, sakytinių, vaizdinių, mišrių) ir žanrų (žinutė, straipsnis, reportažas, laiškas, interviu...).

Administraciniai – tai teisininkų, administracijos darbuotojų, diplomatų ir kitų valstybės tarnautojų tvarkomi arba valstybinėms įstaigoms skiriami tekstai. Dažniausiai būna parengiami rašytinės formos (įsakymas, protokolas, prašymas, charakteristika, gyvenimo aprašymas, sutartis...), bet gali būti perskaitomi ir žodžiu (įsakas, deklaracija ir kt.).

Religiniai – tai religijų istorijai, teorijai ir praktikai skiriami tekstai. Būna sakytinės ir rašytinės formų ir įvairių žanrų (pvz., Biblija, giesmės, maldos, pamokslai...).

Mišrūs – tai įvairių požymių turintys tekstai (pvz., mokslo populiarinimo tekstai gali turėti ir mokslinio, ir publicistinio, ir meninio tekstų požymių). Būna sakytinės, rašytinės, vaizdinės ir mišrios formų bei įvairių žanrų (pvz., buitinės ir meninės kalbos laiškas, dalykinis ir publicistinis straipsnis...).

Mokomieji – tai mokinių mokykloje kuriami įvairūs tekstai, atsižvelgiant į tikslus, paskirtį, žanrų reikalavimus, mokantis atrasti savo rašytinę raišką ir atpažinti savąją kūrybinę savastį. Būna sakytinės, rašytinės, vaizdinės ir mišrios formų, siekiama laikytis tam tikrų žanrų reikalavimų.

Tuos pačius tekstus, pasirinkus kitą atskaitos tašką, galima grupuoti dar kitaip.

Pvz., pagal teksto pagrindinę užduotį (aprašyti, pasakoti, samprotauti) jie skiriami į aprašymo, pasakojimo, samprotavimo ir mišrius tekstus.

Aprašymas – tai žodžiais išsamiai nusakytas regimas vaizdas ar nuosekliai atskleisti juntami pojūčiai (garsų, kvapų, skonio, lytėjimo).

Tiesioginės reikšmės trumpų aprašymų pavyzdžiai galėtų būti lietuvių kalbos priežodžiai. Pvz. Koks paritus, toks pastačius. Balsas kaip lakštingalos. Baltas kaip obelis.

Perkeltinės reikšmės trumpi aprašymai – tai mįslės. Pvz. Auksu mesta, sidabru atausta, deimanto peiliu rėžta. (Vaivorykštė.)

Pasakojimas – tai žodžiais nuosekliai atpasakota realaus ar įsivaizduojamo įvykio seka.

Tradicinių nuoseklių pasakojimų pavyzdžiai galėtų būti lietuvių padavimai.

Pvz. „Laumės akmuo“

Liškiavos laukuose yra didelis akmuo. Senų senovėje, labai seniai, kaip seni žmonės kalba, laumė nešė tą akmenį ir norėjo Nemuną užtvenkti ligi dvyliktos valandos. Tik kai gaidys užgiedojo, tai jai prijuostės raištis nutrūko. Išmetė akmenį ant tos vietos, ir iki šiol jis ten pasiliko.

Samprotavimas – tai savų minčių tėkmės atskleidimas žodžiais keliant klausimus, aiškinant kodėl ar įrodinėjant teiginius. Samprotavimų daugiau yra rašytojų sukurtuose grožinės literatūros kūriniuose.

Pvz. Ir dabar, slinkdama paskui grupę, Kandė viską prisimena iš naujo. Taip sunku širdžiai, kad kojos linksta. Vėl smilkteli įkyri mintis: „O manęs niekas niekada neįsidukrins. Pažiūrės į užklijuotą akinių stiklą ir nusigręš. Nors už Julę geriau mokausi, nors chore dainuoju. Tik į užklijuotą stiklą žiūrės...“ (V. Žilinskaitė, „Kandė Bedantė“.)


Kuo ypatingi meniniai tekstai?

Grožinės literatūros ištakos – tautosaka, kurioje susipynė daugelio žmonių gyvenimo patirtis ir vaizduotės žaismas, tai išsakyta meniškai vaizdinga ir įtaigia kalba.

Grožinės literatūros kūrėjai rašytojai kuria savo tekstus, remdamiesi ir kultūros tradicijomis, ir savo gyvenimiška patirtimi bei vaizduote, visa tai išreiškia savita menine kalba.

Mokomieji meniniai tekstai kuriami atsižvelgiant ir į tradicijas (pvz., žanrų taisykles, kalbos menines priemones), ir suteikiant laisvę kūrybinės savasties bei vaizduotės raiškai.