Literatūra: humoristinių kūrinių pasaulis

Humoristinių kūrinių (tautosakos, grožinės literatūros) vaizduojamasis pasaulis – tai šių kūrinių laikas, vieta, veikėjai, veiksmas / vyksmas (poezijos kūriniuose), pokalbiai. Šis vaizdų pasaulis kuriamas pasitelkiant tam tikrus meninės raiškos elementus, kurie vadinami veiksmo / vyksmo laiku, veiksmo / vyksmo vieta, veikėjais, siužetu, pasakojimo sandara, kompozicija ir kt.

Veiksmo / vyksmo laikas – tai nuorodos, kada tai vyksta. Laiko nuorodos gali būti netikėtos, juokingos, šmaikščios. Pvz. Vieną dieną nei iš šio, nei iš to atėjo Ruduo. Atėjo, nusiavė pur­vinus batus, numetėjuos šonan, išsidrėbė po obelim ir užmigo. (Citata iš V. V. Landsbergio „Obuolių pasakų“.)

Veiksmo vieta – tai nuorodos, kur vyksta veiksmas / vyksmas. Paprastos veiksmo vietos gali būti atskleidžiamos kitaip, išradingai. Pvz. Taigi, kaip žinote, Obeliuose augo viena tokia obelis ir kartą pa­vasarį ji susilaukė daug mažų obuoliukų. (Citata iš V. V. Landsbergio „Obuolių pasakų“.)

Veikėjai – tai humoristiniuose kūriniuose veikiantys žmonės, nepaprastos būtybės, gyvūnai, daiktai. Jie gali būti juokingos išvaizdos, juokingo būdo, keisto elgesio, mąstymo, juokingai kalbantys arba šmaikščiai pristatomi pasakotojo. Pvz. Apie Kiešą derėtų papasakoti atskirai... Kieša buvo paprastas ei­linis žemės kirminas, ir visiškai nesistengė pakilti į aukštumas, kaip koks vabalas ar varna... <...> Bet sliekas Kieša buvo tinginys ir galvojo sau: „Ko gi man, žemės kirminui, ropštis į tas aukštybes, dar nukrisiu ar kokia varna sules. Geriau jau aš čia po žemę ropinėsiu ir lauksiu – mažu bau koks obuolys, slyva, debesis, Mėnulis, o gal net koks Marso gabalas nukris...“ (Citata iš V. V. Landsbergio „Obuolių pasakų“.)

Siužetas [pranc. sujet – dalykas] – pasakojimo įvykių visuma (tokia seka, kokia pateikiama kūrinyje). Humoristinių kūrinių siužetas gali būti juokingas (pvz., melų pasakų, Milošo Macoureko, Rimanto Černiausko pasakų, Kazio Borutos, Vytauto Petkevičiaus apysakų-pasakų), juokingai papasakotas (pvz., Janošo, Vytauto V. Landsbergio pasakų). Pvz. Paskui Kiešai nusibodo mauroti ir jisįlindo į žemę iki pusės kaip koks kurmis... Paviršiuje likotik uodegytė kokių dviejų-trijų centimetrų... Tolumoj švitošvyturys. (Citata iš V. V. Landsbergio „Obuolių pasakų“.)

Pasakojimo sandara (ekspozicija, veiksmo užuomazga, veiksmo eiga, kulminacija, atomazga, epilogas) – tai tam tikrų pasakojimo sudėtinių dalių (elementų) nuoseklus išsidėstymas kūrinyje – pasakojimo įvykių grandinė. Šis nuoseklus pasakojimas humoristiniuose kūriniuose gali būti išlaikomas (pvz., K. Borutos, V. Petkevičiaus apysakose-pasakose, Janošo pasakose), gali būti ir nebepaisoma (pvz., R. Černiausko pasakose).

Humoristinių eilėraščių vaizduojamieji pasauliai kuriami remiantis įvairiomis komponavimo galimybėmis: juokingu įvairių dalykų sugretinimu, supriešinimu, apvertimu „aukštyn kojom“. Pvz.:

Kandie, pilkasis paukšteli,

Sugrįžk namo pas mane.

Dūzgimas tavo ratelio

Vaidenasi man sapne.

(L. Degėsio eilėraščio „Kandies sugrįžimas“ citata)