Literatūra: literatūrinės išmonės kūrinių prasmės

Literatūrinės išmonės kūrinių prasmės – tai šių kūrinių temos, problemos, jausmai, nuotaikos, pagrindinės mintys.

Tema – tai, kas kūrinyje vaizduojama svarbiausia. Literatūrinės išmonės kūrinių temas dažniausiai nusako kūrinių pavadinimai (pvz., H. K. Anderseno „Bjaurusis ančiukas“, „Eglutė“, „Coliukė“, L. Kerolio „Alisa Stebuklų šalyje“, J. Ivanauskaitės „Kaip Marsis Žemėje laimės ieškojo“, J. Žilinsko „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“, Dž. K. Rouling „Haris Poteris ir...“), kartais pavadinimuose – tik viena temos sudėtinė dalis (pvz., A. de Sent-Egziuperi apysakos-pasakos „Mažasis princas“ tema – pasakotojo lakūno susitikimas su Mažuoju princu, J. Jankaus apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“ tema – Jakamučio kova su ragana), kartais pavadinimuose – tik temos intriga (pvz., J. Gorderio apysakos-pasakos „Ei, ar čia yra kas nors?“ tema – žemės ir kitos planetos bendraamžių berniukų susitikimas). Literatūrinės išmonės kūrinių temos gali kartoti pasakojamosios tautosakos temas (pvz., brolių Grimų, P. Cvirkos pasakos), gali jas praplėsti (pvz., L. Gutausko literatūrinių sakmių temos: įvairių gamtos reiškinių kilmė ar aiškinimas dalyvaujant vėžliui Geležinei varlei ir jo draugams), gali būti visai naujos ir originalios (pvz., T. Janson nepaprastų būtybių gyvenimas).

Problema – kūrinyje keliamas, numanomas ar sprendžiamas klausimas. Literatūrinės išmonės kūriniuose keliami svarbiausieji gėrio ir blogio, teisybės ir neteisybės, drąsos ir bailumo, atsakomybės už draugus, už Visatą klausimai. Pvz., J. Ivanauskaitės apysakoje-pasakoje klausiama, kas yra laimė, A. de Sent-Egziuperi, J. Gorderio apysakose-pasakose keliamos vienatvės, atsakomybės už kitas gyvas būtybes, už visą Visatą problemos.

Literatūrinės išmonės kūriniuose išsakoma nemažai svarbių minčių (aforistinių posakių). Aforizmas [gr.aphorismos < aphorizo – apibrėžiu] – trumpas, įtaigios formos posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai netikėtą mintį. Pvz.: Dykuma atrodo graži dar ir dėl to, kad kažkur slepia šulinį. (A. de Sent-Egziuperi) Prisiminti sapną beveik taip pat sunku kaip sauja sugauti paukštį. Bet kartais atrodo, kad paukštis pats atskrenda ir nutupia mums ant peties. (J. Gorderis)

Pagrindinė mintis – tai, kas kūriniu pasakoma ar suprantama perskaičius / išgirdus / pamačius svarbiausia. Literatūrinės išmonės kūriniuose kartais pagrindinės mintys išsakomos tiesiogiai pasakotojo ar veikėjų kalboje. Pvz., L. Gutausko literatūrinės sakmės veikėjas vėžlys Geležinė varlė taip išsprendžia lietaus ir ugnies ginčą, kuris iš jų svarbesnis: „Lietau ir ugnie, tuščias judviejų ginčas. <...> Žinokit, žemei ir žmonėms jūs abu reikalingi.“ Tačiau dažniausiai svarbiausios mintys lieka už teksto eilučių, ir skaitytojas gali jas suprasti savaip bei išsakyti savais žodžiais. Pavyzdžiui, perskaičius J. Gorderio apysaką-pasaką „Ei, ar čia yra kas nors?“ suprantama, jog mažiems ir dideliems žmonėms labai svarbu galvoti, mąstyti, kelti klausimus ir mokytis išgirsti, suprasti, atjausti ir save, ir kitus žmones.