Lietuvių pasakojamosios tautosakos (sakmių, padavimų, pasakų) kalba – tai paprastų žmonių vartoti žodžiai, posakiai, sakiniai, iš kurių pasakojant susikūrė meniniai vaizdai ir prasmės. Pasakojimų kalboje išsiskiriantys vaizdingi, įtaigūs tiesioginės ir perkeltinės reikšmės žodžiai bei posakiai yra vadinami kalbinės raiškos meninėmis priemonėmis – tai epitetai, deminutyvai, vaizdingi veiksmažodžiai, antonimai, sinonimai, palyginimai, įasmeninimai, frazeologizmai ir kt.
Epitetas [gr. epitheton – priedėlis] – tai vaizdingai asmens, daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybę nusakantis žodis. Pvz.: Atnešiau tau baltos duonelės, sūrios druskelės... (L. l. p.)
Deminutyvas [lot. deminutivum < deminuo – sumažinu] – tai su priesaga sudarytas išvestinis žodis, turintis mažybinę ar maloninę reikšmę. Pvz.: Gulbelės seselės, padėkit man vargelį vargti! (L. l. p.)
Vaizdingas veiksmažodis – tai raiškiai, vaizdingai veiksmą nusakantis žodis. Pvz.: Vėjas pūstelėjo, žemė sudrebėjo, medžiai sutreškėjo. (L. l. p.)
Antonimai [gr. anti... – priešingybę nusakantis priešdėlis, gr. onyma – vardas] – priešingos reikšmės žodžiai. Pvz.: Kitą kartą ėjusios per svietą teisybė ir neteisybė. (L. l. p.)
Sinonimai [gr. synonimos – bendravardis] – tai skirtingai skambantys tos pačios arba artimos reikšmės žodžiai. Pvz.: Oi ąžuole, ąžuolėli, atsidaryk, atsiverki! (L. l. p.)
Palyginimas – tai vaizdingas dviejų panašių dalykų sugretinimas. Pvz.: Kaip didelis? Kaip žirnis! Kaip drūtas? Kaip akmuo. Kaip lengvas? Kaip plunksna. (L. l. p.)
Įasmeninimas / personifikacija [lot. persona – asmuo + facio – darau] – tai vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, suteikiantis žmogaus savybių gamtos reiškiniams, gyvūnams, daiktams. Pvz.: Senybėj medžiai šnekėdavo. (L. l. s.)
Frazeologizmas [gr. phrasis – posakis, gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas] – tai pastovus žodžių junginys, turintis vieno žodžio reikšmę. Pvz.: Laumės juosta – vaivorykštė.