Tekstų kūrimo laboratorija: apie tekstus

Tekstas [lot. textum – sujungimas] – tai tarptautinis žodis, įvardijantis rašytinės, vaizdinės arba sakytinės žodinės formos kūrinį arba jo ištrauką.

Tekstai gali skirtis savo forma (išoriniai požymiai – kaip vaizduojama?), turiniu (vidiniai požymiai – kas vaizduojama?), siekiais (tikslas – ko siekiama? Paskirtis – kam skiriama?) ir kt.

Laboratorija [lot. laboratorium < laboro – dirbu] – tai tarptautinis žodis, reiškiantis tinkamai įrengtą patalpą, kurioje gali būti atliekami bandymai, tyrimai, eksperimentai. Perkeltine reikšme jis gali reikšti ir tam tikrus bandomuosius (pvz., mokymosi) darbus tam tikroje (pvz., mokymosi) aplinkoje.

Planuojant teksto kūrimą / rengimą, iš pradžių rekomenduojama apgalvoti priežastis (kodėl rengiamasi tai atlikti?), numatyti siekius (koks šios veiklos tikslas? Kam skiriama?), turinį (kas bus atskleidžiama?), prisiminti / išsiaiškinti / pasirinkti formą (koks teksto pobūdis? Koks žanras? Kokie tiktų rašymo tipai? Kokia kalba?).

Aptariant tekstą, rekomenduojama pirmiausia ištirti jo formaliuosius požymius (pavadinimas, autorius, žanras, vaizdinė informacija), skaitant / klausant / žiūrint sutelkti savo dėmesį į formą (kaip pasakoma?) ir į turinį (kas pasakoma?), paskui galima išsiaiškinti teksto siekius.

Buitiniai – tai žmonių kasdienio bendravimo poreikiams ir asmeninei informacijai perteikti skiriami tekstai. Dažniau būna sakytinės formos (monologas, dialogas, pokalbis, ginčas...), gali būti ir rašytinės (laiškas, interviu...).

Meniniai – tai rašytojų kūrybinei išmonei atskleisti ir skaitytojų vaizduotės, jausmų ir minčių atradimams skirti tekstai, dažnai turintys perkeltinių prasmių. Būna įvairių formų (sakytinės, rašytinės, vaizdinės, mišrios) ir žanrų (liaudies pasakos, literatūrinės pasakos, komiksai, eilėraščiai, apsakymai, apysakos, pjesės...).

Dalykiniai (moksliniai) – tai mokslinėms problemoms kelti, žinioms pateikti arba mokyti skiriami tekstai. Būna rašytinių, sakytinių ir mišrių formų (straipsnis, studija, vadovėlis, pranešimas, paskaita...).

Publicistiniai (žiniasklaidos) – tai visuomenės gyvenimo problemas keliantys, aptariantys, informuojantys, žmonių aktyvumą skatinantys tekstai. Būna įvairių formų (rašytinių, sakytinių, vaizdinių, mišrių) ir žanrų (žinutė, straipsnis, reportažas, laiškas, interviu...).

Administraciniai – tai teisininkų, administracijos darbuotojų, diplomatų ir kitų valstybės tarnautojų tvarkomi arba valstybinėms įstaigoms skiriami tekstai. Dažniausiai būna parengiami rašytinės formos (įsakymas, protokolas, prašymas, charakteristika, gyvenimo aprašymas, sutartis...), bet gali būti perskaitomi ir žodžiu (įsakas, deklaracija ir kt.).

Religiniai – tai religijų istorijai, teorijai ir praktikai skiriami tekstai. Būna sakytinės ir rašytinės formų ir įvairių žanrų (pvz., Biblija, giesmės, maldos, pamokslai...).

Mišrūs – tai įvairių požymių turintys tekstai (pvz., mokslo populiarinimo tekstai gali turėti ir mokslinio, ir publicistinio, ir meninio tekstų požymių). Būna sakytinės, rašytinės, vaizdinės ir mišrios formų bei įvairių žanrų (pvz., buitinės ir meninės kalbos laiškas, dalykinis ir publicistinis straipsnis...).

Mokomieji – tai mokinių mokykloje kuriami įvairūs tekstai, atsižvelgiant į tikslus, paskirtį, žanrų reikalavimus, mokantis atrasti savo rašytinę raišką ir atpažinti savąją kūrybinę savastį. Būna sakytinės, rašytinės, vaizdinės ir mišrios formų, siekiama laikytis tam tikrų žanrų reikalavimų.

Tuos pačius tekstus, pasirinkus kitą atskaitos tašką, galima grupuoti dar kitaip.

Pvz., pagal teksto pagrindinę užduotį (aprašyti, pasakoti, samprotauti) jie skiriami į aprašymo, pasakojimo, samprotavimo ir mišrius tekstus.

Aprašymas – tai žodžiais išsamiai nusakytas regimas vaizdas ar nuosekliai atskleisti juntami pojūčiai (garsų, kvapų, skonio, lytėjimo).

Tiesioginės reikšmės trumpų aprašymų pavyzdžiai galėtų būti lietuvių kalbos priežodžiai. Pvz. Koks paritus, toks pastačius. Balsas kaip lakštingalos. Baltas kaip obelis.

Perkeltinės reikšmės trumpi aprašymai – tai mįslės. Pvz. Auksu mesta, sidabru atausta, deimanto peiliu rėžta. (Vaivorykštė.)

Pasakojimas – tai žodžiais nuosekliai atpasakota realaus ar įsivaizduojamo įvykio seka.

Tradicinių nuoseklių pasakojimų pavyzdžiai galėtų būti lietuvių padavimai.

Pvz. „Laumės akmuo“

Liškiavos laukuose yra didelis akmuo. Senų senovėje, labai seniai, kaip seni žmonės kalba, laumė nešė tą akmenį ir norėjo Nemuną užtvenkti ligi dvyliktos valandos. Tik kai gaidys užgiedojo, tai jai prijuostės raištis nutrūko. Išmetė akmenį ant tos vietos, ir iki šiol jis ten pasiliko.

Samprotavimas – tai savų minčių tėkmės atskleidimas žodžiais keliant klausimus, aiškinant kodėl ar įrodinėjant teiginius. Samprotavimų daugiau yra rašytojų sukurtuose grožinės literatūros kūriniuose.

Pvz. Ir dabar, slinkdama paskui grupę, Kandė viską prisimena iš naujo. Taip sunku širdžiai, kad kojos linksta. Vėl smilkteli įkyri mintis: „O manęs niekas niekada neįsidukrins. Pažiūrės į užklijuotą akinių stiklą ir nusigręš. Nors už Julę geriau mokausi, nors chore dainuoju. Tik į užklijuotą stiklą žiūrės...“ (V. Žilinskaitė, „Kandė Bedantė“.)