Literatūra: humoristinių kūrinių kalba

Humoristinių (komiškų) tekstų (humoristinių tautosakos ir grožinės literatūros kūrinių ar jų ištraukų) kalba – tai juokingi, žaismingi garsai, žodžiai, posakiai, sakiniai, iš kurių susidaro komiški vaizdai ir prasmės. Šmaikštūs, netikėti, išradingi tiesioginės ir perkeltinės reikšmės žodžiai ir posakiai vadinami komiškos kalbinės raiškos meninėmis priemonėmis. Jose dažnai susipina tiesioginės ir perkeltinės reikšmės.

Komiškas garsų pakartojimas – tai žaismingi garsų sąskambiai, sukuriantys juokingą skambėjimą ir šmaikščias prasmes. Pvz. Gervė gyrūnė gyrėsi gerą girą girioje gėrusi. (Greitakalbė) Išsižiojęs mus vejasi vėjas, / Kandys kanda, o gilės gilėja. (L. D.)

Lapą atsiversk, ir va: / Lapų kraštas – Lapuva. (J. E.)

Komiškas epitetas [gr. epitheton – priedėlis] – tai netikėtai šmaikščiai, išradingai asmens, daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybę nusakantis žodis. Pvz. Tai liūdna, graži kandis, / Vos į kambarį įskris, / Prisimerkus nuo šviesos, / Tau lėtai nusišypsos. (L. D.)

Komiškas vaizdingas veiksmažodis – tai žaismingai, šmaikščiai veiksmą nusakantis žodis. Pvz. Žiogeli, kur prašapai? (L. D.) Kaip keistai per balas tu šokuoji, / Gal tau skauda penkioliktą koją? / Tu lekuoji, galbūt nesveikuoji? Šimtakoji, o gal tu pankuoji? (L. D.)

Komiškas palyginimas – tai linksmai išradingas dviejų panašių dalykų sugretinimas. Pvz. Skrenda baltas kaip paršiukas debesėlis... (J. E.) Apie nematomą sukuosi ašį / Lyg sapnas dramblio – sunkiai ir vienodai. (J. E.)

Komiškas įasmeninimas / personifikacija [lot. persona – asmuo + facio – darau] – tai linksmai išradingas perkeltinės reikšmės pasakymas, suteikiantis netikėtai žaismingų žmogaus savybių gamtos reiškiniams, gyvūnams, daiktams. Pvz. Tyliai šypsosi suodys, / Šokiams ruošiasi uodas... (L. D.) Ir tada Dramblys pragydo / Ir į avilį nuskrido. (L. D.)

(Pavyzdžiai – iš Liutauro Degėsio ir Juozo Erlicko poezijos)