Literatūra: tekstų apie praeitį paslaptys

Literatūra apie praeitį – tai dalykiniai, grožiniai ir mišrūs tekstai apie senovę, atskleidžiantys senovės tautų, mokslininkų ir rašytojų požiūrius į senovės laikų mitinius ir istorinius įvykius. Šiuolaikiniams jauniems žmonėms susitikti su testais apie senovę (praeitį) skirta interaktyvios lituanistinės svetainės skiltis „Praeities tvirtovė“.

Dalykiniai kultūros istorijos tekstai – tai mokslininkų studijos, knygos, istorijos vadovėliai, enciklopedijų, žinynų, žurnalų, interneto svetainių straipsniai, atskleidžiantys istorinius įvykius tikslia, aiškia kalba, juos grindžiantys faktais, dokumentais, siekiantys objektyviai supažindinti su pasaulio istoriniais dėsningumais ar atsitiktinumais. Kadangi jaunus žmones su pasaulio ir Lietuvos kultūros istorija stengiamasi supažindinti įdomiau, žaismingiau, dalykinės knygos dažnai „aprengiamos“ grožinių kūrinių „rūbais“: pavyzdžiui, sugalvojami intriguojantys pavadinimai – P. Tarasenkos „Pėdos akmenyje“, L. Nakaitės „Žalvariniai senolių laiškai“, nepaprasta knygos struktūra – G. Raguotienės „Šimtas knygos mįslių“, V. Zaborskaitės „Šimtas literatūros mįslių“ ir kt. Mokiniams specialiai skiriamos dalykinių knygų serijos: pvz., serijos „Lietuva“ knygos – G. Česnio, A. Luchtano, Z. Zinkevčiaus „Tautos kilmė“, S. Vaitekūno „Gyventojai“, Z. Zinkevičiaus „Raštas“; serijos „Smalsučio enciklopedija“ knygos – E. Bakonio „Vaikams apie senąsias Lietuvos sostines“, J. Brazausko „Vaikams apie Lietuvos valdovus“ ir kt.

Tautosaka ir grožinė literatūra irgi gali atskleisti senovės pasaulį, tačiau šiuose tekstuose istoriniai įvykiai ar anų laikų žmonių spėjimai susipina su kūrybine išmone, dorovine patirtimi, emocijomis, jausmais. Šiais meniniais tekstais iš kartos į kartą perduodamos ne tik žinios, bet ir stiprinamas žmonių tikėjimas išmintimi, gėriu, meile. Šie kūriniai pasižymi ir vaizdinga menine kalba.

Graikų mitai – tai iš antikinės Graikijos (I tūkst. pr. Kr.) paveldėti meniniai pasakojimai apie pasaulio pradžią (iš Chaoso – Uranas-Dangus ir Gaja Žemė, iš jų – šimtarankiai milžinai, kiklopai, titanai Kronas ir Rėja, Prometėjas), dievus (Hestija, Demetra, Hera, Plutonas-Hadas, Poseidonas, Dzeusas; Apolonas, Artemidė, Hefaistas Atėnė, Arėjas, Afroditė, Hermis), herojus (Achilas, Heraklis, Enėjas, Hektoras...), pasaulio amžius (aukso, sidabro, vario, didvyrių, geležies) ir žmones. Lietuvių kalbos programoje numatyta, jog 5-6 klasės mokiniai turėtų būti susipažinę su graikų mitais „Dedalas ir Ikaras“, „Tesėjo kelionė į Kretą“.

Biblija [lot. biblia < gr. biblion (dgsk. biblia) – knyga], Šventasis raštas – krikščionių ir judėjų šventųjų knygų rinkinys, jų religijų ir apeigų pagrindas. Biblijos pasakojimai prasideda nuo akmens amžiaus, o baigiasi Romos imperijos laikais. Bibliją sudaro Senasis Testamentas (žydų ir protestantų 39 knygos, katalikų 46 knygos) ir Naujasis testamentas (jį šventu raštu laiko tik krikščionys, sudaro 27 knygos). Senasis Testamentas buvo rašomas XII–I a. pr. Kr., jame pasakojama apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą, seniausioji žydų tautos istorija, jų gyvenimo tradicijos. Naujasis testamentas sudarytas iš istorinių knygų (keturios evangelijos pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną )bei didaktinių knygų (Apaštalų laiškai bei Apokalipsės, arba Apsireiškimo Jonui, knyga). Jame pasakojama apie Jėzaus Kristaus gyvenimą, pirmųjų krikščionių bendruomenių susikūrimą, aiškinamas Kristaus mokymas, krikščionių tikėjimas. Biblija laikoma išminties knyga, turinčia įtakos pasaulio grožinei literatūrai nuo seniausiųjų laikų iki XXI a. Pirmasis ją į lietuvių kalbą XVI a. išvertė Jonas Bretkūnas, bet jo rankraštis nebuvo išspausdintas. Lietuvių kaba Biblija (kolektyvinis vertimas) pirmąkart išleista 1735 m. Lietuvių kalbos programoje numatyta, jog 5–6 klasės mokiniai turėtų būti susipažinę su Senojo Testamento Pradžios knygos ištraukomisapie pasaulinį tvaną, Nojaus arką.

Grožinės literatūros apie praeitį ištakos – senovės tautų mitai, legendos, giesmės ir liaudies dainos. Pasakojimus apie senovės laikus, pasitelkę kūrybinę vaizduotę, išmonę, tęsė ir tęsia rašytojai kurdami literatūrinius padavimus, pasakas, apsakymus, apysakas, apysakas-pasakas, poeziją.

Į nerimastingus Lietuvos istorinės praeities ir rašytojų meninės išmonės pasaulius jaunus skaitytojus kviečia V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, A. Vienuolio „Padavimai ir legendos“, A. Ramono „Vilniaus legendos. Pasakos“.

Lietuvos istorijos romantiniai vaizdai iškyla lietuvių klasiko Maironio poezijoje: pvz., eilėraščiuose „Trakų pilis“, „Milžinų kapai“, „Kur bėga Šešupė“, „Šatrijos kalnas“, „Medvėgalio kalnas“, „Lietuva brangi“ ir kt. Lietuvos istorijos atminimai sustiprina P. Širvio, K. Bradūno, J. Vaičiūnaitės, A. Balbieriaus ir kitų poetų eilėse.

Lietuvos istorijos vingiai domina ir lietuvių istorinės prozos kūrėjus. Pirmasis lietuvių istorinis nuotykių romanas – V. Pietario „Algimantas“ – parašytas 1904 m. Lietuvos istorijos temomis jaunimui kūrė Šatrijos Ragana (pvz., „Lietuvos senovės istorijos pasakos“), P. Orintaitė (pvz., „Erelių kuorai“), P. Tarasenka (pvz., „Rambyno burtininkas“, „Pabėgimas“, „Perkūno šventykloje“),V. Misevičius (pvz., „Jaunasis pagonis“), A. Markevičius (pvz., „Požemių vaiduokliai“), B. Baltrušaitytė (pvz., „Po Žalgirio kautynių“). Rašytojo K. Almeno suburta grupė, pasivadinusi Skomanto vardu, kuria istorines nuotykių knygas jaunimui apie XIII a. Lietuvą (pvz., „Belaisvis“, „Pelkių vilkė“ ir kt.)

Norintiems su pasaulio istorija susipažinti linksmai lietuvių rašytojas J. Erlickas rekomenduoja skaityti „Kraupiosios istorijos“ serijos knygas: pvz., T. Deary „Atšiaurus akmens amžius“, „Siaubingieji egiptiečiai“„Pasiutėliai graikai“, „Bjaurybės romėnai“, „Kraugeriai keltai“, „Vėplos vikingai“, „Aršieji actekai“, „Šiurpioji Škotija“, „Rūstieji riteriai ir pamėkliškos pilys“ ir kt.