Morfologija (gr. morphē - forma + logos – mokslas): 1) žodžių formų ir jomis žymimų gramatinių reikšmių sistema; 2) mokslas apie morfemas (žodžių reikšmines dalis), žodžių sandarą, klases, santykius.
Lietuvių kalbos žodžių daryba – tai naujos reikšmės žodžių darymas tam tikrais būdais. Iš pamatinio žodžio (istoriškai ankstesnės kilmės, nepadaryto iš kitų) arba darinio (antrinės kilmės žodžio, padaryto iš kito), pridedant priešdėlį, priesagą, kitą kamieną, pakeičiant galūnę, padaromi nauji žodžiai, vadinami vediniais arba dūriniais. Pvz.: saulė, pasaulis, saulėtas, saulėgrąža.
Lietuvių kalbos žodžių kaityba – tai žodžių kaitymas giminėmis, skaičiais, linksniais, nuosakomis, laikais, asmenimis, laipsniais ar kt., siekiant žodžių jungčių prasminio ir gramatinio taisyklingumo.
Žodžio sandara – tai žodžio darybinių ir /ar kaitybinių sudedamųjų dalių visuma.
Reikšminės žodžio dalys
Kamienas - tai žodžio dalis be galūnės (padainavimas).
Priešdėlis – žodžio kamieno dalis, einanti prieš šaknį ( padainuoti).
Šaknis– pagrindinė, bendroji giminiškų žodžių dalis, kurioje slypi žodžio reikšmė. (daina, priedainis, dainynas).
Priesaga– žodžio kamieno dalis, einanti po šaknies (dainelė).
Galūnė – žodžio pabaigos dalis, kintanti priklausomai nuo prasmės ar / ir gramatinio santykio su kitais žodžiais (daina, dainos, dainoje), bet gali išlikti ir kaip sudurtinių žodžių pirmojo dėmens sudėtinis sandas (trečiąsyk, šįryt, kitąkart).
Reikėtų įsidėmėti, jog veiksmažodžio bendraties priesaga -ti ir prieveiksmių priesagos (-ai, -iai, -yn…) kamienui nepriklauso.
Žodyje dar gali būti intarpų (garsai n ir m, įsiterpę į šaknį esamajame laike: sninga, limpa), sangrąžos dalelyčių -si- (pasiruošti mokymuisi), jungiamųjų balsių (dailyraštis).