Sintaksė (gr. syntaxis – susidarymas, sandara) – tai kurios nors kalbos žodžių junginių ar sakinių sandara arba mokslas apie žodžių junginių ir sakinių sandarą bei vartoseną.
Jungdamiesi žodžiai gali sudaryti junginius arba sakinius.
Žodžių junginiai – tai keli savarankiškos reikšmės žodžiai, susiję gramatiniu ryšiu. Tarpusavio sąsaja – tai ryšys, esantis tarp veiksnio ir tarinio (Aš skaitau.). Sujungimo ryšiu sujungiamos vienodo sintaksinio vaidmens sakinio dalys (vienarūšiai veiksniai, tariniai, papildiniai ir pan.) jungtukais (Aš skaitau ir rašau.) ar be jų (Aš skaitau knygas, žurnalus, laikraščius.). Prijungimo ryšio vienas žodis gramatiškai priklauso nuo kito: 1) jei priklausomasis žodis įgyja tokią pat giminės, skaičiaus ir linksnio formą kaip ir pagrindinis (šviesi diena, pražydusią gėlę, kitoks požiūris), tokia jungtis vadinama derinimu, 2) jei pagrindinis žodis reikalauja tam tikros kito žodžio formos (ieško draugo, mūsų rūpesčiai), toks junginys vadinamas valdymu, 3) šliejimu vadinama to pagrindinio ir priklausomo žodžio jungtis tik pagal prasmę (labai gerai, pradėjo pasakoti, grįžti sutemus).
Sakinys – tai prasmės ryšiais susijusių žodžių grupė arba vienas žodis, tariami (-as) baigtine intonacija. Pvz. Aušta rytas. Šviesu.
Pagal sakymo tikslą bei pobūdį skiriami tiesioginiai (teigimas), skatinamieji (prašymas, raginimas, liepimas) ir klausiamieji (klausimas). Pvz. Bunda gamta. Pabusk, žmogau. Ar girdi gamtos šnabždesius?
Pagal intonaciją skiriami paprasti sakiniai (ištariami ramiai – teigiamąja, nutylimąja ar klausiamąja intonacija; baigiasi tašku, daugtaškiu, klaustuku) ir šaukiamieji (ištariami pakilia intonacija, baigiami šauktuku). Pvz. Taip. Girdžiu... Ar nesapnuoju? Tai vyturys!
Sakiniai pagal jų sandarą skiriami į vientisinius (turi vieną gramatinį centrą – veiksnį ir tarinį – arba nors vieną iš jų) ir sudėtinius (turi kelis gramatinius centrus). Pvz. Kyla saulė. Krinta rasa. Išsisklaidys rūkas, nudžius rasa. Kartais kalboje (ir šnekamojoje, ir meninėje) atsiranda nepilnųjų sakinių – tai pilnųjų sakinių atkarpos, dalelės. Pvz. Taip. Kodėl?
Vientisiniai sakiniai turi vieną gramatinį centrą – veiksnį ir tarinį – arba bent vieną iš jų. Asmeniniai sakiniai turi pasakytą ar numanomą veiksnį. Pvz. Jis atėjo. Klausosi. Beasmeniai sakiniai turi tik tarinį, žymintį veiksmą arba būseną, nesusijusią su vardininko linksniu reiškiamu veikėju. Pvz. Nieko nesigirdi. Jam neramu. Neišplėstinį sakinį sudaro tik pagrindinės sakinio dalys – veiksnys ir tarinys. Pvz. Jis išgirsta. Išplėstinį sakinį sudaro veiksnys, tarinys ir bent viena antrininkė sakinio dalis. Pvz. Kažkas beldžia į duris.
Reikšminės vientisinio sakinio dalys
Pagrindinėmis sakinio dalimis yra laikomi veiksnys ir tarinys. Visos kitos sakinio dalys (pažyminys, papildinys, aplinkybės) yra vadinamos antrininkėmis sakinio dalimis.
Veiksnys – tai pagrindinė sakinio dalis, atsakanti į klausimą kas? Reiškiamas daiktavardžiu, įvardžiu, būdvardžiu, skaitvardžiu, dalyvio V., veiksmažodžio bendratimi, padalyviu, žodžių junginiais ir samplaikomis ar net posakiais. Pvz. Saulė kyla. Pakilti – tai laimė. Buvo matyti (kas?) saulė tekant.
Tarinys – tai pagrindinė sakinio dalis, kuria teigiamas arba neigiamas veiksmas, būsena ar ypatybė, atsakanti į klausimą ką veikia? kas vyksta? kas atsitinka? Grynasis tarinys reiškiamas veiksmažodžio vientisinėmis formomis. Pvz. Saulė kyla. Suvestinis tarinys reiškiamas veiksmažodžio vientisinėmis formomis su bendratimi. Pvz. Buvo matyti saulė tekant. Sudurtinis tarinys reiškiamas veiksmažodžio asmenuojamomis formomis ir linksniuojamais žodžiais – tarinio jungtis ir tarinio vardinė dalis. Pvz. Pakilti – tai laimė. Mišrusis tarinys turi suvestinio, ir sudurtinio tarinio ypatybių. Pvz. Pakilti – tai laimė būti savimi.
Pažyminys apibūdina daiktavardžiais reiškiamas sakinio dalis (veiksnį, papildinį, tarinio vardinę dalį, kai kurias aplinkybes) ir atsako į klausimus koks? kokia? kieno? Derinamieji pažyminiai yra suderinti su pažymimuoju žodžiu gimine, skaičiumi, linksniu ir reiškiami būdvardžiais, dalyviais, skaitvardžiais, įvardžiais. Pvz. Patekėjo skaisti saulė. Nederinamieji yra nesuderinti su pažymimuoju žodžiu ir reiškiami daiktavardžio ar įvardžio K., Įn., linksniais su prielinksniais, veiksmažodžio bendratimi. Pvz. Patekėjo mūsų visų (kieno?) saulė. Įsižiebė noras (koks?) pakilti. Išplėstiniai pažyminiai yra reiškiami dalyviais arba būdvardžiais su priklausomais žodžiais. Pvz. Žvelgi į saulę, viliojančią savo šviesa ir kaitra, ir svajoji apie skrydį.
Priedėlis – tai pažyminys, išreikštas daiktavardžiu ir suderintas su pažymimuoju žodžiu bent linksniu, dažniausiai apibūdinantis veiksnį, papildinį. Pvz. Dangaus šviesulys saulė vilioja. Saulė, dangaus šviesulys, vilioja.
Papildinys atsako į iš tarinio kylančius klausimus ko? kam? ką? kuo? ir reiškiamas daiktavardžiu, įvardžiu, būdvardžiu, dalyviu, veiksmažodžio bendratimi, padalyviu. Pvz. Saulė vilioja (ką?) mus. Išvydome (ką?) saulę kylant.
Aplinkybės atsako į klausimus, dažniausiai kylančius iš tarinio. Vietos aplinkybė žymi veiksmo vietą, kryptį, kelią ir atsako į klausimus kur? iš kur? ligi kur? Pvz. Saulė švyti danguje. Laiko aplinkybė žymi veiksmo laiką ir atsako į klausimus kada? nuo kada? ligi kada? Pvz. Ryte saulė kyla. Būdo aplinkybė žymi veiksmo kokybę ir pobūdį ir atsako į klausimus kaip? kuriuo būdu? Pvz. Saulė lėtai kyla. Kiekybės aplinkybė žymi erdvės, laiko bei kitokio kiekio matą ir atsako į klausimą kiek? keliese? Pvz. Žvelgiam dviese. Priežasties aplinkybė reiškia veiksmo priežastį ir atsako į klausimą kodėl? dėl ko? dėl kurios priežasties? Pvz. Nustebę tylim. Tikslo aplinkybė reiškia veiksmo tikslą, daikto paskirtį ir atsako į klausimus kam? ko? kuriuo tikslu? kam? kuriam tikslui? Pvz. Dar likome lauke pasidairyti. Sąlygos aplinkybė nurodo sąlygą, kuriai esant vyktų veiksmas. Pvz. Neklausydamas neišgirsi. Nuolaidos aplinkybė rodo, kad veiksmas vyksta ko nors nepaisant. Pvz. Ieško nepametęs. Ir duris uždarius laikas bėga.
Tikslinamosios aplinkybės tikslina, aiškina, konkretina tos pačios rūšies aplinkybes. Pvz. Dabar, ryte, čia, gamtoje, gera ir gražu.
Išplėstinės aplinkybės yra reiškiamos dalyviais, pusdalyviais ar padalyviais su priklausomais žodžiais. Pvz. Patekėjus saulei, atsibudo gamta.
Netiesioginiai gramatiniai komponentai – tai kreipiniai, įterpiniai, jaustukai, teigimo ir neigimo žodžiai.
Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai gali būti sudaryti iš kelių savarankiškų sakinių, sujungtų tik pagal prasmę intonacija ir skiriamų pagal tam tikrą motyvaciją pasirinktais skyrybos ženklais: , ; - :. Pvz. Saulė kyla, mėnuo dyla. Saulė švyst – mėnuo drykst. Regi: kyla rūkas, džiūsta rasa.
Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai gali būti sudaryti iš kelių savarankiškų sakinių, sujungtų intonacija ir tam tikrais sujungiamaisiais jungtukais: sudedamaisiais (ir, ir…ir, tai…tai); priešpriešiniais (bet, o, tačiau, tik, vis dėlto, vis tiek); skiriamaisiais (ar, ar…ar, arba, arba…arba); paremiamaisiais (tad, taigi, todėl, užtat). Pvz. Lauke tylu, o širdyje neramu. Ar paukštis gieda, ar širdis tvinksi?
Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai gali būti sudaryti iš vieno savarankiško (pagrindinio) ir vieno ar kelių priklausomų (šalutinių) sakinių, sujungtų prijungiamaisiais jungtukais (kad, jog, nes, kadangi, jei, jeigu, nors, kai, kada, kol, vos, kaip, lyg, tartum, negu), santykiniais įvardžiais (kuris, kas, koks), prieveiksmiais (kodėl, kur, kiek, kaip…).