Lietuvių kalbos leksika (gr. lexikos – žodinis < lexis – žodis, posakis) – tai lietuvių kalbos žodžių visuma.
Lietuvių kalba turi labai senų indoeuropiečių šeimos žodžių (pvz., mama, tėvas, sūnus, duktė, saulė), baltų šakos žodžių (pvz., lietuvių žemė, mažas, labas, eiti; latvių zeme, mazs, labs, iet; prūsų semme, masais, labs, eit), senųjų skolinių (pvz., miestas, popierius, stiklas), tarptautinių žodžių (pvz., stadionas, maratonas, telefonas, televizija, kompiuteris), lietuviškų naujadarų (pvz., švieslentė, žiniatinklis, naršyklė), lietuvių tarmių žodžių (pvz., žemaičių kuisis – uodas, kūlis – akmuo) ir daugybę kitų lietuvių bendrinės kalbos (pagrįstos vakarų aukštaičių tarme) žodžių. Jie visi ką nors reiškia, pvz., įvardija asmenį (draugas), ypatybę (geras), veiksmą (skaito), laiką (ryte, vakare) ar kitus dalykus.
Tai, ką kalbos ženklas žodis žymi ar reiškia, vadinama žodžio reikšme. Žodis gali turėti vieną reikšmę (pvz., akimirka – labai trumpas laikas, momentas) arba būti daugiareikšmis (pvz., akis – 1) regėjimo organas, 2) nertinė tinklo skylė, 3) eketė, 4) korio ar kito akyto daikto skylutė; 5) bulvės duobutė, iš kurios išauga daigas, 6) žiedo blizgus pagražinimas, 7) kortų žaidimas, 8) žaidimo taškas, 9) kokio nors prietaiso šviesa, lempa). Žodžiai gali būti vartojami tiesiogine reikšme, pvz.: rytas už vakarą šviesesnis – ryte šviesiau negu vakare; negirk dienos be vakaro – dienos orą ar sėkmę įvertink vakare. Tie patys žodžiai gali būti vartojami ir perkeltine reikšme, pvz.: rytas už vakarą šviesesnis – rimtus dalykus spręsk neskubėdamas, pailsėjęs, pagalvojęs; negirk dienos be vakaro – nevertėtų apie ką nors spręsti iškart, į visa reikia įsižiūrėti, įsigilinti, suprasti, o tik tada daryti išvadas. Tiesioginė žodžio reikšmė ar reikšmės nurodomos Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (https://www.autoinfa.lt). Įmenant perkeltines žodžių reikšmes reikia šiek tiek pasukti galvą (pagalvoti): galima suprasti iš teksto (kokie sakiniai šalia?) arba konteksto (kada, kam, kaip pavartota?). Pasidomėti perkeltinės reikšmės posakių vartojimo tradicijomis galima ir specialiuose žodynuose ar žinynuose, pvz.:Lietuvių kalbos frazeologijos žodyne, Lietuvių kalbos palyginimų žodyne, J. Lipskienės knygoje Lietuvių kalbos somatiniai posakiai ar kt. Daugiausia lietuvių kalbos turtų saugo didysis Lietuvių kalbos žodynas: 20 tomų aprašyta apie 0,5 mln lietuvių kalbos žodžių, pavartojant apie 11 mln žodžių. Šio žodyno idėjos ir darbų pradininkas – lietuvių kalbininkas K. Būga (1879–1924), jo darbą tęsė J. Balčikonis (1885–1969) ir daugybė kitų lietuvių kalbininkų bei kalbos bičiulių. Didžiojo žodyno rengimo darbas baigtas 2002 metais, o dabar šis žodynas turi savo elektroninę versiją (https:www.lkz.lt).
Kokie lietuvių leksikos aruodų žodžiai vadinami sinonimais, frazeologizmais, antonimais, homonimais? Sinonimai (gr. synōnymos – bendravardis) – tai skirtingai skambantys tos pačios arba artimos reikšmės žodžiai, pvz.: lyti, dulkti, lašnoti, lynoti, krapnoti, purkšti, pilti, pliaupti, žliaugti... Frazeologizmai (gr. phrasis – posakis, logos – žodis, sąvoka, mokslas) – tai pastovūs vientisos reikšmės žodžių junginiai (dažnai – vaizdingi), pvz.: devyni vėjai pučia galvoje – išsiblaškęs, vėju sotus – alkanas, prieš vėją nepapūsi – didesnei jėgai tenka nusileisti. Antonimai (gr. anti – priešdėlis, reiškiantis priešingybę, onyma – vardas) – tai priešingų reikšmių žodžiai, pvz.: geram visur gerai, blogam visur blogai; ko jaunas neišmoksi, to senas nemokėsi. Homonimai (gr. homos – vienodas, bendras, onyma – vardas) – tai vienodai tariami, bet skirtingos reikšmės žodžiai, pvz.: lynas – žuvis ir virvė, kasa – plaukų ir pinigų...Lietuvių kalbos vaizdingų žodžių ir posakių saugyklos – Lietuvių kalbos sinonimų žodyne, Lietuvių kalbos frazeologijos žodyne, Lietuvių kalbos palyginimų žodyne, Lietuvių kalbos antonimų žodyne ir kt.
Leksikos norma – tai kalbininkų patvirtinti ir žodynuose surašyti žodžiai ir jų vartojimo reikšmės. Šių normų nesilaikymas įvardijamas kaip kalbos normų pažeidimas – klaida. Senieji skoliniai ir tarptautiniai žodžiai yra laikomi norminiais žodžiais, o leksikos klaidomis laikomos svetimybės (nenorminiai kitų kalbų žodžiai: pvz., fainas = mielas, malonus, geras, gražus), hibridai (žodžiai su nenorminėmis žodžio dalimis: pvz., Vycka = Vytas), nenorminiai vertiniai (neatitinka lietuvių kalbos gramatikos normų, pvz., neužilgo = greitai, netrukus), netinkamos reikšmės skoliniai (lietuviški žodžiai nevartotini kitoje kalboje įprasta reikšme, pvz., sekanti stotelė = kita stotelė, o ne bėganti iš paskos stotelė).
Kodėl ir kaip šiuolaikiniame pasaulyje reikėtų saugoti, branginti lietuvių kalbą? Keliai įvairūs, bet svarbiausia – kiekvieno Lietuvos žmogaus siekiai išmokti, suprasti, pajusti, puoselėti, kūrybiškai turtinti iš senovės baltų kultūros paslaptis saugančią lietuvių kalbą.