Kultūros jungtys: tautosaka, tautodailė ir menas

Lietuvių liaudies meno pasaulis – tai realūs bei fantastiniai vaizdiniai, įspūdžiai ir mintys apie senovės lietuvių gyvenimą, tikėjimus ir svajones. Tautosakos meninis pasaulis kuriamas žodžiais, o tautodailės – rankų darbo dirbiniais. Ir tautosakos, ir tautodailės vaizdiniuose (žodžiais nusakytais ar išraižytuose, įspaustuose, išdrožtuose, išaustuose, išmegztuose, nupieštuose ar kt.) slypi daugybė senovės lietuvių pasaulio paslapčių. Šias žodinių ir vaizdinių ženklų paslaptis bando įminti mokslininkai, tyrinėdami šį paveldą, ir menininkai, tęsdami ar plėtodami senąsias tradicijas.

Tautosakos dainose, sakmėse, pasakose veikia Saulė, Mėnuo, žvaigždės (pvz., Aušrinė), Vėjas ir jo sūnūs, apdainuojami ir aprašomi įvairūs medžiai (pvz., ąžuolai, liepos, eglės), gyvūnai (pvz., elnias, briedis, lokys, vilkas, lapė, kiškis, žaltys, gyvatė), paukščiai (pvz., erelis, gegutė, antis) Šių dangaus kūnų, gamtos reiškinių, augalų, gyvūnų atvaizdų daug ir tautodailės dirbiniuose: keramikoje, audiniuose, darbo įrankiuose (pvz., verpstėse, prieverpstėse, kultuvėse), balduose, namų puošybos ornamentuose, raižiniuose, skulptūrose, koplytstulpiuose, papuošaluose, rankdarbiuose, karpiniuose ir net velykinių margučių raštuose.

Dainose apdainuojamas, o tautodailės dirbiniuose dažnai vaizduojamas Pasaulio Medis (dar vadinamas Kosminiu arba Gyvybės Medžiu) – tai žemės gelmių (medžio šaknys) ir dangaus aukštybių (virš medžio šakų – saulė mėnuo, žvaigždės) jungtis. Pasaulio medį baltų (lietuvių ir latvių) audiniuose simbolizuoja kvadratas, latvių audėjų vadinamas ąžuolėliu, o lietuvių – šulinėliu (jame regimos žvaigždės – tarsi žmonių ir dvasių pasaulių jungtys). Medžio siluetą primena verpstės, išpuoštos lapeliais ir žvaigždutėmis, saulės vaizdiniais.

Lietuvių liaudies menininkai (pvz., tautodailininkas Lionginas Šepka) ir profesionalūs dailininkai (pvz., tapytojas, rašytojas, poetas, savo knygų iliustratorius Leonardas Gutauskas) senosioms tautodailės tradicijoms suteikė ne tik naujas formas, bet ir praplėtė jų prasmių erdves. Žiūrovas, žvelgdamas į liaudies ar profesionalių menininkų kūrinius muziejuose, parodų salėse, knygose ar šventinėse mugėse, patiria savų įspūdžių ir kaskart naujai bando įminti jų paslaptis.