Lietuvių kalbos rašyba grindžiama trimis pagrindiniais principais, kuriuos reikėtų suprasti ir mokytis taikyti praktiškai, norint sėkmingai mokytis taisyklingai rašyti.
I. Fonetinis [gr. phonema – garsas] rašybos principas – rašoma taip, kaip tariama: rašoma raidė atitinka taisyklingai ištartą ir išgirstą garsą. Pvz.: Aušta diena.
Netaisyklingai tariant ar neskiriant tam tikrų garsų (pvz., ilgųjų ir trumpųjų balsių), iškyla rašymo sunkumų: tariami ar išgirstami garsai neatitinka taisyklingos rašybos raidžių. Pvz.: Kyla, ritasi saulė.
Reikėtų mokytis taisyklingai tarti lietuvių kalbos garsus arba įsiminti tam tikrų žodžių raidžių rašybą, o kai kuriais atvejais galima pritaikyti tinkamas taisykles (pvz., mišriųjų dvigarsių rašybos). Pvz.: Krinta rasa, ulba paukščiai.
II. Morfologinis [gr. morphe – forma, pavidalas, gr. logos – žodis, mokslas] rašybos principas – rašoma vieningai visuose giminiškuose žodžiuose, jų formose (pvz., veiksmažodžio laikų)ar žodžių dalyse (pvz., priešdėliuose), net kai rašytina raidė nesutampa su tariamu ar girdimu garsu (remiamasi aiškios tarties atvejais). Pvz.: Augalai aug[k]dami užaug[k]s.
Remiantis tik savo tartimi ar girdėjimu (fonetika), rašoma tokia raidė, koks girdimas garsas, o tai ne visada atitinka sutartas lietuvių kalbos morfologinės rašybos normas, kurios pagrįstos giminiškų žodžių, jų formų ar žodžio dalių vieningos rašybos laikymusi.
Pvz.: Užeinu už[š] už[š]tvankos.
Rašant reikėtų atsižvelgti į tikėtinas tarties ir rašybos neatitikimo kliūtis ir neaiškaus žodžio rašybą tikrinti giminiškais žodžiais, jų formomis ar žodžių dalimis, kurių rašyba nekelia abejonių. Pagelbėti gali lietuvių kalbos morfologijos išmanymas ir morfologinių rašybos taisyklių (pvz., priebalsių supanašėjimo, susiliejimo) mokėjimas taikyti praktiškai.
Pvz.: Brendu per perr[r]egimą rūką ir regiu, kaip švyti skais[š]čiai skaisti rasa.
III. Tradicinis [lot. traditio – perdavimas] rašybos principas – rašoma taip, kaip tradiciškai susitarta ir įprasta dėl įvairių lietuvių kalbos istorijos ir praktikos priežasčių, rašybą siejant su įsiminimu ir tradicinės rašybos taisyklėmis.
Pvz.: Gęsta ugnis po aukštu ąžuolu.
Remiantis tik savo tartimi ar girdėjimu (fonetika), rašoma tokia raidė, koks girdimas garsas, o tai ne visada atitinka sutartas lietuvių kalbos tradicinės rašybos normas, kurios pagrįstos tradiciniais susitarimais. Pvz.: Prie Jiesios upės jie ieškojo ievų.
Rašant reikėtų prisiminti tam tikrų lietuvių kalbos žodžių rašybą (pvz., ąsa, žąsis) arba tradicinės rašybos taisykles (pvz., vardažodžių vienaskaitos galininko galūnių rašybą). Pagelbėti gali tokių žodžių rašybos ir taisyklių išmokimas bei taikymo praktika.
Pvz.: Drąsus savo sąžinę pažįsta.
Šiais principais (vienu iš jų arba kelių deriniais) yra pagrįstos pagrindinės lietuvių kalbos rašybos taisyklės.