Lietuvių kalbos skyryba: kreipinys

Kreipiniu yra vadinamas sakinio žodis (arba žodžių grupė), kuriuo kreipiamasi į asmenį, gyvūną ar daiktą. Kreipinys nėra susijęs su sakinio dalimis gramatiniais ryšiais (t. y. klausimais), todėl vadinamas netiesioginiu gramatiniu komponentu (tokiais laikomi įterpiniai, jaustukai, teigimo ar neigimo žodžiai).

Pvz.: Vaike, vaike, ko verki? Žmogaus vaike, ar dar nepažįsti savo trobos?

Kreipinio skyrybos taisyklės

1.Daiktavardžiu (dažniausiai vardininku), būdvardžiu, dalyviu reiškiamas kreipinys iš abiejų pusių skiriamas kableliais. Pvz.: Skubėk, voverėle, skubėk, rudaplaukėle. Nepyk, meldžiamoji, ir pasakyk, kas gi nutiko?

2. Jei kreipinys turi priklausomų žodžių (pažyminių, su kreipiniu sutapusių įvardžių ar jaustukų, ištiktukų), skiriama visa šių žodžių grupė. Pvz.: O stirna laibakoje, tu ilgaausi zuiki ir tu briedi... ačiū jums visiems. Ką liepsit, jūsų didenybe? Labai atsiprašau, ponas milžine. Kas tau, girių karaliau, plačių kraštų viešpatie? Oi jūs žiogeliai, jūs čirpuonėliai, jei tik galėčiau, kurgi aš neatplasnočiau. Zy zy broleliai, zy zy!

3. Su kreipiniu nesutapę įvardžiai, jaustukai atskiriami nuo kreipinio. Pvz.: Oho, tėvuk, plepėk sau sveikas, bet visi jūs, gerbiamieji, tik juokus varinėjat.

4. Kreipiniu nelaikomi įvardžiai Tu, Jūs. Pvz.: Ką man daryti, kad Tu kalbėtum?

(Pavyzdžių sakiniai – iš Antano Vaičiulaičio literatūrinių pasakų)