Lietuvių kalbos skyryba: sakiniai

Sakinys – tai prasmės ryšiais susijusių žodžių grupė arba vienas žodis, tariami (-as) baigtine intonacija. Pvz. Aušta rytas. Šviesu.

Pagal sakymo tikslą bei pobūdį skiriami tiesioginiai (teigimas), skatinamieji (prašymas, raginimas, liepimas) ir klausiamieji (klausimas). Pvz. Bunda gamta. Pabusk, žmogau. Ar girdi gamtos šnabždesius?

Pagal intonaciją skiriami paprasti sakiniai (ištariami ramiai – teigiamąja, nutylimąja ar klausiamąja intonacija; baigiasi tašku, daugtaškiu, klaustuku) ir šaukiamieji (ištariami pakilia intonacija, baigiami šauktuku). Pvz. Taip. Girdžiu... Ar nesapnuoju? Tai vyturys!

Sakiniai pagal jų sandarą skiriami į vientisinius (turi vieną gramatinį centrą – veiksnį ir tarinį – arba nors vieną iš jų) ir sudėtinius (turi kelis gramatinius centrus). Pvz. Kyla saulė. Krinta rasa. Išsisklaidys rūkas, nudžius rasa. Kartais kalboje (ir šnekamojoje, ir meninėje) atsiranda nepilnųjų sakinių – tai pilnųjų sakinių atkarpos, dalelės. Pvz. Taip. Kodėl?

Sudėtinis sakinys – tai sakinys, turintis kelis gramatinius centrus (atskiras veiksnio ir tarinio grupes), kurie dažniausiai atskiriami vienas nuo kito kableliais, brūkšniais, dvitaškiais, kabliataškiais.. Pvz. Dainuoja jaunas, dainuoja ir senas. Pasėjau ropę – išdygo krienas. Susimąstyk: geras žodis gerus darbus gimdo. (Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai). Koks paukštis, toks ir lizdas. Kur dūmai, ten ir ugnis. Kur du stos, visados daugiau padarys. (Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai).