Lietuvių kalbos skyryba: tiesioginė kalba

Žmonėms (ir literatūros veikėjams) bendraujant, dažnai tenka persakyti, perduoti kieno nors pasakytus žodžius.

Asmens (ar literatūros veikėjo) žodžiai gali būti perpasakojami beveik tais pačiais žodžiais, bet keičiant gramatines formas (pvz., Mokytoja Boružėlė paklausė, kaip jaučiasi vaikai.), – tai būtų netiesioginė kalba.

Asmens (ar literatūros kūrinio veikėjo) žodžiai, kurie yra persakomi / pakartojami žodis į žodį (pvz. – O vaikai? – nedrąsiai paklausė Boružėlė.), yra vadinami tiesiogine kalba.

Tiesiogine kalba yra vadinama pažodžiui pakartota kokių nors asmenų (ar literatūros veikėjų) kalba. Dažniausiai ji yra pristatoma arba palydima autoriaus žodžių – tais žodžiais įvardijamas kalbantysis ir jo kalbos pobūdis.

Pvz.

– Vaikai yra pasiutę – rytoj vėl ateis į mokyklą, – sušnypštė Kobra.

– Ir turėsim juos mokyti nosinių, atminties ir dešimt Dievo įsakymų, – atsidususi pratęsė Priesaga. (Pagal R. Černiausko „Slieko pasaką“.)

Tiesioginės kalbos skyryba

Tiesioginė kalba po autoriaus žodžių

Jei tiesioginė kalba eina po autoriaus žodžių, tai po jų rašomas dvitaškis, o tiesioginė kalba rašoma naujoje eilutėje – pradedama brūkšniuir didžiąja raide, o baigiama tašku, šauktuku ar daugtaškiu.

Pvz.

Mokytojas Poška net su savo akiniais nebegalėjo skaityti pasakų. Jis pasikvietė vanagų vanagą ir paklausė:

– Gal matei genį mūsų miške?

Vanagas atsakė:

– Girdėjau stuksenant. O kam tau reikia?

– Noriu, kad praplatintų mano būsto langelį savo snapu!

– O ar šaltis tau nebaisus?

Mokytojas Poška nusijuokė:

– Gera knyga sušildys...

(Pagal R. Černiausko „Slieko pasaką“)

Tiesioginė kalba prieš autoriaus žodžius

Jei tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius, tai prieš ją rašomas brūkšnys ir ji pradedama didžiąja raide, o ją pabaigus – kablelis, šauktukas, klaustukas arba daugtaškis. Po tiesioginės kalbos rašomas brūkšnys ir pradedami autoriaus žodžiai mažąja raide. Po jų rašomas taškas.

Pvz.

Po pamokų vaikai ir sliekai linksmi ritosi namo.

– Kas ten kala? Gal vanagas taiso savo lizdą? – paklausė Jurgutis.

– O gal mokytojas Poška taiso savo batus... – suabejojo gražioji mergaitė Veronika.

Vaikai priėjo arčiau ir pamatė margą kaip rudens miškas paukštį ilgu, aštriu snapu trupinantį mokytojo Poškos ąžuolą.

– Koks gražus, – išsižiojo Veronika ir sustingo, neatplėšdama nuo paukštelio savo akių. (Pagal R. Černiausko „Slieko pasaką“.)