Literatūra: poezijos kūrinių prasmės

Poezijos (epo, lyrikos ar dramos) kūriniai gali būti pačių įvairiausių temų, kelti (arba ne) problemas, pažerti daugybę svarbių minčių (aforizmų) ir tiesiogiai išsakyti ar sudaryti prielaidas patiems skaitytojams įminti pagrindines mintis apie visatą, žemę, gamtą, žmogaus jaučiamą vidinį ir regimą arba įsivaizduojamą išorinį pasaulį.

Kaip atpažįstamos tiesioginės ir perkeltinės pamokomojo, pasakojamojo, aprašomojo, mįslių-minklių, jausminio (nuotaikos, įspūdžio) pobūdžio poezijos kūrinių prasmės?

Pavyzdžiui, K. Donelaičio pasakėčios „Rudikis jomarkininks“ pavadinimas nusako temą – tikėtina, jog pasakėčia bus apie į mugę („jomarką“) atklydusį šunį. Nuspėjama problema – turbūt šiam pagrindiniam veikėjui kyla svetimų gėrybių pasisavinimo pagunda. Šios problemos sprendinys – nubaustas šuo (už bandymus vogti nukirsta uodega) ir tiesioginis moralas – drauge ir pagrindinė mintis – pasakėčios pabaigoje:

Eik. tinginy, eik dirbt, pelnykis viežlybai duoną

Ir, ką pats pelnei, laikyk per didelį dalyką.

Svarbios mintys, probleminiai klausimai, svarstymų išvados – kaip aforizmai (trumpi įtaigios formos posakiai) – tiesiogiai išsakomos ir šiuolaikinėje poezijoje: pvz., „Šioje žemėje viską užrašyti gali...“, „...Ir nuplaus liepos lietūs, ką kadais užrašei.“; „Neužmirškite manęs – švęskit gandro gandrines!“; „Imkite Knygelę – ji neleis pražūti.“; „Augantys vaikeliai, mokykitės būti.“; „Ak, lietuviai jūs mano lietuviai, – tik Mėnulyje jums ir vieta.“; „Ošiantis ir stebuklingas, begalinis Saulėn kelias!“; „Bėgt jei iš miestų pagunda – bėkime, broliai ir seserys.“; „Iš ugnies ir gaidžio būdas – jam terūpi Saulės grūdas.“; „Kokia šviesa iš knygų mums nušvinta – nepasakysiu. Nieks nepasakys. Pats sužinok. Kas buvo užrakinta – iš lėto versis. Ir atvers akis.“; „Pats pasaulį šitą išmok atmintinai. Ir nepamirški jau.“ (pavyzdžiai iš A. Marčėno poezijos knygos „Žmogaus žvaigždė“).

Kartais poezijoje keliami klausimai ir iškart pateikiami atsakymai. Kartais tie atsakymai sutampa su kūrinio pagrindine mintimi, pvz.:

R. Skučaitė

Apie mus ir kitus

Kur buvo pasaulis, kai mūsų nebuvo?

Kur dėsis pasaulis, kai mūsų nebus?

Kur paukštis, kur juosta danguj nuo lėktuvo,

Kur medis, numetęs geltonus lapus?

Čia buvo pasaulis, kai mūsų nebuvo.

Ir čia pasiliks, kai jau mūsų nebus.

O paukštis, dangaus giedrume atsibudęs,

Nuo medžio kitiems pačiulbės apie mus.

Bet kartais į klausimą atsakoma ironiškai – su pikta ar liūdna pašaipa, todėl tas atsakymas vienų gali būti suprantamas tiesiogiai, kitų – perkeltine prasme. Pavyzdžiui, A. Marčėno eilėraščio „Mėnulyje nieks negyvena“ lietuviai iš Mėnulio (po tūkstančio metų) norėtų sugrįžti į Tėvynę, tačiau Mėnulio Dievulis jų klausia ir pats atsako: „Kas Tėvynę nuo jūsų apgynė? Kur ta jūsų Tėvynė? Dykynė, dykuma... Lietuva – pavogta.“ Tiesiogiai pagrindinė mintis būtų įspėjimas, jog palikus Tėvynę nebeliks kur grįžti... Netiesiogiai – perkeltine prasme – skaitytojas gali pats suvokti pagrindinę mintį kaip šio teksto potekstę: pvz., Tėvynę Lietuvą reikia branginti ir ja rūpintis, prieš palikdamas Tėvynę gerai pagalvok, jokie svetimi turtai neatstos Tėvynės žemės šventumo ir tautos vienybės jausmo ar kt.

Kartais poezija kelia kiekvienam žmogui svarbius būties klausimus, į kuriuos atsakymus turėtų rasti pats skaitytojas, o vieno teisingo (!?) atsakymo ieškojimas būtų bandymas poeziją uždaryti į narvą. Pavyzdžiui, ką kiekvienas pajuntame, apie ką galvojame perskaitę A. Marčėno eilėraščio „Palydos“ paskutinį posmą?

Metas ruoštis į kelią,

metas likti vienam.

Tai kodėl šitaip gelia

ir jaunam, ir senam?

O kartais poezija nekelia didžių klausimų, nesprendžia sunkių problemų – tiesiog sustabdo išorinio ir / ar vidinio žmogaus pasaulio akimirkas ir žadina skaitytojui grožio / gėrio ilgesį ar kitus jausmus. Tai žmogaus nuotaikų, jausmų, įspūdžių, stipraus energetinio lauko eilėraščiai.

Pvz..

K. Binkis

Rugiagėlės

Vien tik mėlyna akyse!

Žemėj, ore ir danguj

Daugiau nieko nebmatysi, -

Vien tik mėlyna akyse.

Užsimerksi, pamąstysi,

Nusijuoksi... o paskui –

Vien tik mėlyna akyse,

Žemėj, ore ir danguj.

Kai kurie eilėraščiai papasakoja linksmas (o gal liūdnas?) istorijas: pvz., J. Erlicko trijų eilėraščių (siaubo?) ciklas „Bobutė iš Paryžiaus“. Tokie eilėraščiai gali būti suvokiami ir tiesiogine (tiesiog pasijuokime!), ir perkeltine (iš ko gi mes juokiamės? nejaugi iš savęs?) prasmėmis.

Eilėraščiuose gali slypėti daug tautosakos lobių, mitologijos paslapčių, suręsti jie gali būti kaip poetiškai žaismingos mįslės ar minklės.

Pvz.

L. Gutauskas

Saulė

Ugnis – liepsna –

Debesų pakraštėliais.

Per kalvas bėga,

Ežerais plaukia,

Gailioj ašaroj žiba.

Poezijos prasmės – lyg jūros-marios – neišsemiamos, bet traukiančios gilybe, begalybe, galybe.