Literatūra: poezijos kūrinių kalba

Poezijos [gr. poiēsis – kūryba, kūrinys] kalba (kaip ir kitos grožinės literatūros) pasižymi meninės raiškos turtingumu, pvz., epitetais, vaizdingais veiksmažodžiais, palyginimais, perkeltinės reikšmės posakiais (pvz., įasmeninimais) ir kt.

Pvz.

A. Marčėnas

Mėnesiena

Tos Birželio naktys –

nuskaidrėję, šviesios –

veriančios ir tiesios,

kaip pelėdų akys.

Kur Diena užsnūdo,

tik Mėnulis žino –

žvelgdamas į krūmą

žydinčio jazmino.

Išskirtinė poezijos formos ypatybė yra ritminė eilučių struktūra, vadinama eiliuota kalba, todėl poezija regima ir skaitoma kaip vienodai ritmiškai eilutėmis parašytas tekstas.

Posmas (strofa) – vieningos struktūros, intonacijos, ritmikos, užbaigtos prasmės eilučių derinys, darniai pasikartojantis eiliuotame kūrinyje kaip pagrindinis vienetas. Posmų gali būti rimuotų ir nerimuotų, gali būti dvieilių (distichai), trieilių (tercina), ketureilių ir t. t. Kartais eilėraštį sudaro vienas tam tikros struktūros posmas (pvz., trioletas) arba kelių posmų derinys (pvz., sonetas, rondo).

Pvz.

Judita Vaičiūnaitė

Ledo lelija

Šarmos lange,

žiemos speige

tapai snaige

tamsoj blizgia...

Ritmas [gr. rhythmos – darnumas, proporcingumas] – tolygus kalbos garsų (pvz., ilgųjų ar trumpųjų skiemenų) ir / ar intonacinių elementų (pvz., kirčiuotų skiemenų) pasikartojimas, sakinių sandaros panašumas.

Pvz.

O lelija

Suknia nauja

tau kasoje

šviesos gija...

Rimas [pranc. rime < gr. rhythmos – darnumas, proporcingumas] – poezijos eilučių pradžios arba pabaigos žodžių skiemenų vienodas arba panašus skambesys.

Pvz.

Tamsioj nakty

ledu virsti

tokia skaisti

tokia grakšti...

Intonacija [lot. intonio – šaukiu, garsiai tariu] – teksto (sakinio, strofos) skaitymo būdas (skambesys, melodija), lemiamas garsų, sąskambių, ritmikos, sintaksės ženklų, skaitovo nusiteikimo.

Pvz.

Tokia keista,

lyg išpiešta,

tokia balta,

tokia šalta...

O tų intonacijų sklaida kiekvieno skaitytojo pojūčiuose daugiaaidė...