Literatūra: tekstų apie nuotykius ypatybės

Literatūra apie nuotykius – tai dalykinė, grožinė ir mišri literatūra apie realius (geografinius, archeologinius, istorinius, kt.) arba žmonių vaizduotės sukurtus nepaprastus įvykius, atsitikimus, atradimus. Susipažinti su tokio pobūdžio literatūra ir savo kūrybinėms galioms atskleisti skiriama interaktyvios lituanistinės svetainės skiltis „Nuotykių giria“.

Dalykinė literatūra apie nuotykius – tai mokslo knygos, mokslininkų ar keliautojų apybraižos, enciklopedijų, žinynų, mokyklinių vadovėlių (pvz., istorijos, geografijos), žurnalų, interneto svetainių straipsniai. Žmonijos kultūros istorijos nuotykius įdomiai atskleidžia mokslininkai ir rašytojai Česlovas Kudaba („Kelionės ir atradimai“) bei Aloyzas Každailis („Laivai ir jūrininkai“). Savitai, jungdami dalykinę informaciją su meninėmis įžvalgomis, savo įspūdžius apie tolimas šalis yra aprašę lietuvių keliautojai ir rašytojai Antanas Poška, Matas Šalčius, Kazys Almenas, Jurga Ivanauskaitė, Birutė Mar ir kt.

Grožinės literatūros apie nuotykius pradžia – visų pasaulio tautų tautosakoje (pvz., lietuvių mitologinės sakmės, stebuklų, melų pasakos). Rašytojai šias tradicijas tęsė sukurdami dar daugiau nuotykių ir spalvingesnius pagrindinių veikėjų paveikslus (pvz., Homero Odisėjas, D. Defo Robinzonas Kruzas, Dž. Svifto Guliveris). XIX a. pradėtos kurti realistinės apysakos ir apsakymai vaikams (pvz., prancūzų rašytojo H. Malo ir lietuvių rašytojo M. Valančiaus kūriniai).

XIX-XX-XXI a. vaikams sukurta ir kuriama daugybė realistinių nuotykių apysakų, pvz.: M. Tvenas (M. Twain) „Tomo Sojerio nuotykiai“, F. Bernet (F. H. Burnett) „Paslaptingas sodas“, S. Kūlidž (S. Coolidge) „Ką nuveikė Keitė“,L. M. Montgomeri (L. M. Montgomery) „Anė iš Žaliastogių“, E. H. Porter „Poliana“, J. Spyri. „Heida“, E. Blaiton (E. Blyton) „Šauniojo penketuko nuotykiai“, P. Berna „Arklys be galvos“, F. Erlingsono (F. Erlingsson) „Benjaminas Balandis“ ir t.t.

Kai rašytojų įsivaizduojami nuotykiai nebetelpa realistinio pasaulio rėmuose, kuriamos apysakos-pasakos, pvz.: S. Lagerliof. „Stebuklingosios Nilso kelionės“ (tai apysaka-pasaka apie nykštuku paversto berniuko keliones ant žąsino po gimtąją Švediją), A. Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“, „Mijo, mano Mijo“, „Ronja plėšiko duktė“, N. Bebit (N. Babbitt) „Amžinieji Takiai“, M. Endė (M. Ende) „Momo, arba Nuostabus pasakojimas apie laiko vagis ir mergaitę, kuri žmonėms grąžino iš jų pavogtą laiką“, Dž. K. Rouling „Haris Poteris ir...“

Lietuvių rašytojų kūriniuose vaikai patiria ir tikroviškų (pvz., P. Cvirkos „Vaikų karas“, R. Spalio „Gatvės berniuko nuotykiai“, V. Dautarto „Žydrieji Jungos“, V. Račicko „Zuika padūkėlis“, R. Černiausko „Jūra yra sūri“), ir fantastinių nuotykių (pvz., V. Žilinskaitės „Nebijokė“, G. Morkūno „Vasara su katšuniu“, „Nepaprasta grįžimo istorija“, J. Žilinsko „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“), netikėtai žaviai nuotykiai skleidžiasi šiuolaikinėje vaikų poezijoje (pvz., S. Gedos, J. Erlicko, L. Degėsio R. Šerelytės eilėraščiuose).