Literatūra: tikroviškų kūrinių kalba

Tikroviškos grožinės literatūros kūrinių (pvz., apie praeitį, vaikus ir jaunimą, sportą ar kt.) kalba – tai rašytojų sukurtų kūrinių žodžiai, posakiai, sakiniai, iš kurių susidaro meniniai vaizdai ir prasmės. Kuo ypatingos šių kūrinių kalbinės raiškos meninės priemonės?

Tokio pobūdžio kūrinių leksika (žodžių visuma) pirmiausia būna susijusi su aprašomų laikotarpių buitimi, papročiais, tradicijomis ir tema. Pavyzdžiui, D. Dilytės apysakoje „Heladės šviesa“ skaitytojas nori-nenori panyra į daugybės Antikos laikų žodžių, dabar tapusių tarptautiniais, vandenyną: su pagrindiniu veikėju – Atėnų berniuku Apolodoru – keliauja į agoras (pagrindines miesto aikštes), susipažįsta su antikos dievais ir deivėmis, sužino, ką anais laikais reiškė žodis pedagogas (vaikavedys), grožisi amforomis (dviąsiai ąsočiai) ir hidrijomis (plačios taurės), stebi olimpines žaidynes, prisimindamas stadijo (600 pėdų ilgis), pankratijo (imtynių ir kumštynių mišinys), hipodromo (žirgų lenktynių aikštė) reikšmes, lankosi teatre, šventyklose ir kt. pasikartodamas daugybę Antikos laikų vietovardžių, dievybių ir garbingų žmonių vardų ir posakių (Olimpijos varžybos – tai šaunumo, o ne turto varžybos). Knygose, nukeliančiose į Lietuvos viduramžius, vartojami senovinių daiktų pavadinimai (lankas, strėlė, ietis, kalavijas, noragas...), minimi senųjų Lietuvos deivių vardai (Medėja, Gabija, Žemyna...). Pasakojant apie šiuolaikinį gyvenimą – šių laikų žodynas (picos, kompiuteriai, mobilieji telefonai...).

Tikroviškuose kūriniuose – daugybė vaizdingų tiesioginės reikšmės žodžių –epitetųir vaizdingų veiksmažodžių(vaizdingai ypatybę arba veiksmą nusakančių žodžių), deminutyvų(mažybinių maloninių žodžių) – bei palyginimų (jungčių tarp tikra ir įsivaizduojama). Pvz. Nulėkiau prie balos, įsibridau į klampų purvą ir skabau traškius [ajero]laiškus tarsi daržely lelijas. Diena graži, saulėta, bitutės tik siuva ore, tik dūzgia ratuotos žiedų dulkelėm. <...> Jos [mamos austos drobės], patiestos viena paskui kitą, driekiasi ligi pat darželio tvoros, tarytum lieptas, vedantis į užburtą pasakų pilį. Tarytum takas, kuriuo geroji laumė vedė našlaitį į stebuklų karalystę... (V. Bubnys „Ajerai kvepia“).

Tikroviškuose kūriniuose yra ir perkeltinės reikšmės posakių – frazeologizmų (pastovių žodžių junginių, turinčių vieno žodžio reikšmę), įasmeninimų (vaizdingų pasakymų, kai žmogaus savybės suteikiamos augalams, gyvūnams, daiktams), metaforų (remiantis tam tikru išoriniu ar vidiniu panašumu „sukeistų“ pavadinimų) – t. y. tokių meninių priemonių, kurių reikšmes tenka „iššifruoti“.Pvz. Pro mažą akutę aš spoksodavau į kelią, bene grįžta tėvas su zuikio pyragu – kampeliu sušalusios duonos, kuri kažkodėl man atrodydavo tokia skani. (V. Bubnys „Elgeta“); ...ir atnešė molinį avinuką. Papūtė uodegon – švilpia. Padavė man. Dumiu kiek išgaliu, net akys ant kaktos iššoka. Bet nieko, jokio garso. (V. Bubnys „Kaip juodas šešėlis“); – Matai? – galais pirštų labai atsargiai mama paliečia apiburbėjusį stiklą. – Matai, rožė... Žiedai dideli, pilni, baltutėliai batutėliai, o viduriukai rausvučiai. O čia nasturtos, matai, ir saulutės. Va kaip šypsosi. Ir dar žiūrėk, žiūrėk – trobelė. Maža mažutėlė, ir dūmas rūksta, ir langiukai užšalę. Tu matai? <...>Aš ilgai kiūtau ant suolo. Ir juo ilgiau neatitraukiu akių nuo lango, tuo gražiau žiūrėti. Ir nesinori trauktis. Norisi žiūrėti ir žiūrėti į tą Senelio Šalčio dovaną. Ir tikėti ja.“ (V. Bubnys „Dovana“).

Taigi net tikroviškų grožinės literatūros kūrinių kalba – tarsi didžiulė archeologinių lobių saugykla, kurioje gali slypėti neišsemiamos muzikinių (ar išgirdote cituotų prozos sakinių melodijas?) ir prasminių žodžių sąskambių dovanos.