Titulinis > Mokymosi objektai

Literatūra: tikroviškų kūrinių prasmės

Šiuolaikiniame pasaulyje visa greitai maišosi, jungiasi, skiriasi, todėl sunku surasti tam tikrus atskaitos-atsvaros taškus tikroviškos grožinės literatūros prasmėms apibūdinti. Bet pabandyti galima.

Sutarta grožine literatūra laikyti tai, kas rašytojų sukurta – taigi vienaip ar kitaip visa grožinė literatūra yra rašytojų išmonės produktas. Bet vieni kūriniai laikomi literatūrinės išmonės kūriniais (tai pasakos, literatūrinės pasakos, poemos-pasakos, apysakos-pasakos, pjesės-pasakosir kt.), o kiti tikroviškais (tai apsakymai, apysakos, romanai, dramos ir kt.).

Grožinės literatūros tikroviškuose kūriniuose vaizduojamas gyvenimas, sąlygiškai panašus į realųjį. Tokie gali būti istoriniai, nuotykių, sporto ar jaunimo gyvenimo temas atskleidžiantys grožinės literatūros tekstai.

Tikroviškų kūrinių temos (pvz., pasaulis jaunų žmonių akimis)jauną skaitytoją nukelti į senovės Graikiją (pvz., D. Dilytės „Heladės šviesa“), į XIV a., į XIX a. Prancūziją (H. Malo „Be šeimos“), XIX -XX-XXI a. Lietuvą (pvz., P. Tarasenkos „Pabėgimas“ ir „Užburti lobiai“, J. Biliūno „Kliudžiau“, P. Cvirkos „Vaikų karas“, R. Spalio „Gatvės berniuko nuotykiai“, V. Račicko „Zuika Padūkėlis“, G. Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“).

Grožinės literatūros tikroviškų kūrinių problemos yra sąlygotos realaus gyvenimo rūpesčių, patiriamų visų laikų žmonių: pvz., kodėl svarbu mylėti savo Tėvynę? kodėl svarbu ginti savo asmeninę ir Tėvynės laisvę? kaip sugrįžti į Tėvynę? (P..Tarasenkos „Pabėgimas“), kodėl saugotina kiekviena gyvybė? kodėl tokia trapi gyvybės ir mirties riba? kaip išgirsti sąžinės balsą? (J. Biliūno „Kliudžiau“, V. Krėvės „Galvažudys“), kaip gyventi be namų ir artimųjų? ( H. Malo „Be šeimos“, G. Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“), kaip jaunam žmogui atrasti savąjį gyvenimo kelią? (R. Spalio „Gatvės berniuko nuotykiai“, V. Račicko „Zuika padūkėlis“, „Zuika dar gyvas“, „Nauji Zuikos nuotykiai, arba Tikrasis džiaugsmas“).

Šių kūrinių pagrindinės mintys (kaip ir kitų grožinės literatūros kūrinių) gali būti išsakomos tiesiogiai pasakotojo arba pagrindinių veikėjų arba suprantamos paties skaitytojo apmąstant skaitytą kūrinį.

Pavyzdžiui, P. Tarasenkos apysakų pagrindinės mintys dažniausiai išsakomos kūrinių pabaigoje gerbiamų žmonių lūpomis lyg šventa priesaika visų laikų Lietuvos jaunimui: „Mylėkite savo tėvynę, vaikeliai, ginkite ją, kaip jūsų tėvai ir protėviai kad gynė.“ („Pabėgimas“); „Meilė darbui, žmogui, gimtinei pasiekiama tik taikingu darbu. <...> Tik taikingai dirbdami, tik taikos siekdami pasieksite laimės. („Rambyno burtininkas“); „Iš tikrųjų tie visi užburti lobiai yra ne kokie nors medžiaginiai turtai, bet tėvų mums paliktas prarastos šviesos ir laisvės troškimas.“ („Užburti lobiai“).

J. Biliūno pasakotojo baigiamieji žodžiai dažnai slepia perkeltines prasmes, kurias tenka įminti pačiam skaitytojui, pvz.: „Tat buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje.“ („Kliudžiau“); „Tylom sėdžiu, prisiglaudęs prie motinos, žiūriu ir klausaus, klausaus...“ („Kūdikystės sapnai“).

Šiuolaikinės pasaulio ir lietuvių grožinės literatūros kūriniuose pagrindinės mintys dažniausiai nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neišsakomos – jos lieka už viso teksto eilučių. Pavyzdžiui, Skomanto istorinė nuotykių apysaka „Vilkė“ baigiasi Žemaitijos rikio sūnaus Uvio (drauge su prijaukinta vilkute) sugrįžimu iš kryžiuočių nelaisvės namo, į Žemaitiją, tačiau pagrindinę mintį galima nusakyti savais žodžiais: pvz., pažinti pasaulį – tai pažinti save; įsiklausymas į gamtą, žmones ir save – jauno žmogaus ugdymosi pagrindas; svarbiausia pergalė – prieš save; visi keliai veda į Tėvynę... ar pan. G. Morkūno apysakos „Iš nuomšiko gyvenimo“ pabaigoje pagrindinis veikėjas, daug skriaudų ir neteisybės patyręs vaikų namų auklėtinis, mąsto apie žmones – kurie nuomšikai (įrankiai / daiktai kitų rankose), kurie – ne (patys kuria savo gyvenimą). Ką svarbaus ši apysaka atskleidžia skaitytojams? Kad visi žmonės turėtų būti jautrūs ir geri vieni kitiems? Kad kiekvieno vaiko širdelė ištroškusi meilės, gerumo, atjautos? Kad žmonės turėtų būti žmonėmis? Kad...

Šiuolaikinės literatūros pagrindinės mintys sunkiai surikiuojamos pagal ūgį – kartais jos įsiveržia į Skaitymo namus kaip viesulas, kartais tyliai krebžda prie vos vos pravertų mūsų sielos durų...