Tekstų kūrimo laboratorija: instrukcija

Prisiminkite, kokių esate klausęsi, skaitę instrukcijų (pvz., kaip elgtis su nauju dviračiu, telefonu, kompiuteriu).

Kodėl, kam, kas jas rašo? Kodėl rekomenduojama jų laikytis? Iš kokių sudedamųjų dalių galėtų būti šie tekstai?

Ar jau esate bandę kokią nors instrukciją sudaryti ir užrašyti patys? Suderinkite savo patirtį su pateikiamais instrukcijų modeliais.

Skaitydami pavyzdžius galvokite, kas būdinga instrukcijų kalbai, sandarai, turiniui.

I pvz. – dalykinė instrukcija iš patarimų knygos „Kaip išgyventi“.

Pasidaryk saulės laikrodį

Įsmeik lazdelę į žemę. Ankstų saulėtos dienos rytą pažymėk lazdos šešėlio galą, tada pakartok tai vidudienį, kai saulė bus virš galvos, ir vakare, prieš saulėlydį. Nubrėžk puslankį tarp pirmo ir paskutinio taško (naudodamas kitą lazdelę ir gabalėlį virvės) ir pažymėk vidudienio tašką, Tu turėsi „laikrodį“, kuriuo galėsi matuoti laiką.

(Kalba tiksli, aiški, kreipiamasi vienaskaitos II asmeniu – lyg į kiekvieną tiesiogiai; pavadinime nurodoma konkreti instrukcijos paskirtis, paskui nuosekliai išaiškinama, kaip ir ką kokia seka atlikti, kad būtų gautas pavadinime įvardytas veiklos tikslas).

II pvz. – tautosakinės instrukcijos lietuvių liaudies pasakose „Našlaitė Elenytė ir Joniukas avinukas“, „Vandenų, rankšluosčių ir įnagių dvaras“ bei „Gudri duktė“

Pirmoje pasakoje sesė du kartus įspėja norintį iš gyvulių įmintų pėdučių atsigerti broliuką: „Negerk, broliuk, – kumeliuku pavirsi.“; „Negerk to vandens – jaučiuku pavirsi.“ Dusyk broliukas paklauso, o trečiąsyk – ne, todėl pavirsta avinėliu.

Antroje pasakoje mirdamas tėvas paprašo dukters tris naktis melstis prie jo kapo, duktė paklauso tėvo, jai jis dovanoja žvaigždžių, mėnesio ir saulės rūbus, rūko maišelius, karietas, arklius bei vežėjus. Trečią naktį tėvas sako dukteriai: „Prie vieškelio yra didelis ąžuolas. Reikia nueiti į tą ąžuolą ir sugiedoti: „Oi ąžuole ąžuolėli, atsidaryk, atsiverki!“ Tada ąžuolas atsidarys, atsivers, tai tam ąžuolan ir sudėk visus tuos daiktus. O jeigu kas vysis, norės matyti, kur dedi, tai reikia paleisti rūko maišelis.“ Duktė paklauso tėvo patarimų ir sėkmingai gyvena. Taigi pasakos moko, jog gerų žmonių patarimų ar draudimų – tarytum instrukcijų – reikia laikytis (neatsigręžti lipant į kalną, negerti migdomojo vandens, keliauti paskui riedantį kamuoliuką, nesijuokti pamačius besimušančius akmenis, daugybę metų neištarti nė žodžio ar pan.). Jei geranoriškų patarimų nesilaikoma, patiriamos nesėkmės, jei laikomasi – sėkmės. Drauge tokio pobūdžio instrukcijos po tiesioginėmis prasmėmis slepia dar ir perkeltines.

Antra vertus, pasakose būna ir pavojingų, klastingų nurodymų (pvz., raganų melagingi kvietimai, raginimai), kurių šiukštu nereikėtų laikytis – taigi šiuo atveju tautosakos kūriniuose mokoma atskirti gėrį ir blogį, būti budriems.

Trečia vertus, pasakose būna ir sąmoningai painių instrukcijų – tarytum mįslių, kurias įmenant atsiskleidžia žmogaus gudrumas. Štai ponas, supratęs vargšą turint labai sumanią dukterį, jam liepia perduoti jai tokią instrukciją: „Tegul ana ateina prie manęs nei plika, nei apsidariusi, nei pėsčia, nei raita ir atėjusi tegul stojas nei viduj, nei lauke.“ Kaip šią užduotį iššifravo gudri duktė? Ogi apsisiautė tinklu, pasiremdama kojomis nujojo ožiu, o nuvykusi atsistojo ant namų slenksčio – taigi laimėjo gudrumo varžybas.

(Kalba vaizdinga, nurodymai įvairūs, gali būti suprantami ne tik tiesioginėmis, bet ir perkeltinėmis prasmėmis.)

III pvz. – šiuolaikinės grožinės literatūros instrukcijos R. Černiausko apysakoje-pasakoje „Vaikai ir vaiduokliai“.

...Reikia eiti, nes bailius vaiduokliai sugauna ir negyvai užkutena. Reikia eiti, bet kojos pasidarė kaip švino pripiltos.

Ir tada Antanukas prisiminė mamos žodžius, ištartus naktį, kai jie ėjo lauku ir juos išgąsdino medyje tupintis apuokas.

– Niekada neatsuk nugaros savo baimei, – tą kartą pasakė mama. – Eik pirmyn, net jei matytum vaiduoklį.

Šiuo atveju pirmiausia pasakomas perkeltinės prasmės pamokymas (instrukcija), paskui jis paaiškinamas. (Kalba vaidinga, kreipiamasi tiesiogiai vienaskaitos II asmeniu, perkeltinės prasmės paaiškinamos).

IV pvz. – dalykinė „žaidimo“ instrukcija grožinės literatūros kalba T. Deary mokslo populiarinimo knygoje „Šiurpioji Škotija“

Žmogaus medžioklė

Šį sportą labai mėgo Buchano grafas, gyvenęs 1380 -1424 m.

Kaip žaisti

Padek artimiausią miškelį. Gaisras išrūkys ne tik visus elnius, vilkus, šernus, bet ir miške pasislėpusius valkatas.

Laukymėje sustatyk gerai ginkluotus medžiotojus.

Žudyk visus, kurie sprunka nuo gaisro.

Elnius it šernus suvalgyk, o iššaudytus valkatas palik ėsti vilkams.

(Kalba šmaikšti, istorinė informacija paremta faktais, hiperbolė-meninis padidinimas, praeities papročių perkėlimas į dabarties laikus sukelia komišką efektą)

Taigi instrukcija [lot. instructio – pamokymas] – tai nurodymas, kaip elgtis, atlikti tam tikrą darbą, ką nors pasigaminti, naudotis tam tikru prietaisu, vartoti vaistus, žaisti žaidimą ar kt. Su ja supažindina žodžiu arba raštu išmintingas žmogus ar tam tikros veiklos ekspertas, siekiantis tos veiklos išmokyti kitą asmenį arba suteikti jam svarbios procedūrinės informacijos (kuriuo atveju ką ir kokia seka veikti ar atlikti).

Prieš rašant savas instrukcijas reikėtų žinoti, kokių tikslų siekiant jos bus rengiamos (tik suteikti informaciją ar pamokyti, išbandyti, pralinksminti, nustebinti, ar kt., o gal keli siekiai drauge?), kam jos bus skiriamos (kas jas skaitys?), tada atidžiai apgalvotiturinį (kas norima pasakyti? ), struktūrą (kokia seka tai bus pasakoma?) ir kalbą (kaip – dalykiškai, vaizdingai ar mišriai bus rašoma), o tada – prie darbo.