Tekstų kūrimo laboratorija: prašymas, padėka

Prisiminkite, kokie žodžiai pasakose vadinami stebuklingais? Tie patys žodžiai gražaus elgesio (mandagumo, etiketo) vadovėliuose laikomi pagrindiniais... Tėveliai, augindami savo vaikus, jų moko nuolat... Ačiū (dėkui), prašau (prašom), atsiprašau... Kodėl šie žodžiai tokie svarbūs žmonėms bendraujant?

Skaitydami pirmuosius tris pavyzdžius iš literatūros kūrinių pagalvokite, kuo skiriasi trijų veikėjų – Jūsų bendraamžių berniukų Uvio (gimusio XIII a. Žemaitijoje) ir Bjosio (gyvenančio šiuolaikinėje Islandijoje) ir bei septynių vaikų mamos (gyvenančios burtininkų pasaulyje šalia šiuolaikinės Anglijos) prašymai, kokį gyvenimo kelią tenka nueiti žmogui mokantis mandagiai prašyti ir būti išgirstam...

I pvz.

– Meldžiu, padėk man, Medeina... – sušnibždėjo jis ir prisivertė pajudėti saugios tankmės link. Medeina – miškų deivė, tai jos valdos, ir ten ji galės parodyti kelią. O, kad ji išgirstų jo maldą, kad sužinotų, kaip jam sunku, – tikrai padėtų.<...> (Skomantas „Vilkė“)

II pvz.

– Ar gali padėti Sanijai ir tapti jos drauge? – galiausiai klausiu aš. Aš visas išpiltas prakaito, balsas šiek tiek prikimo, mėginu atsikosėti, tačiau negaliu. Kažkas stovi skersai gerklės.

– Ulfilda tyli ilgai. Paskui atsistoja, padeda akmenį ant rašomojo stalo ir rimtai sako:

Pagalvosiu.

Pajuntu, kad dabar metas išeiti, pašoku ant kojų ir žiūriu į ją, bandau perskaityti veide, kokį sprendimą ji priims, tačiau Ulfhilda – kaip užversta knyga.<...>

Po dviejų dienų Sanija pasirodo mokykloje. Ji eina į šeštą klasę, o pertraukas praleidžia su Ulfilda ir jos draugėmis. Sanija vėl ėmė šypsotis. (K. Steindotir „Spurgos ir karis“)

III pvz.

Gerbiamieji ponia ir ponas Dursliai,

Mes nesame pažįstami, bet neabejoju, kad iš Hario esate daug girdėję apie mano sūnų Ronį.

Kaip Haris tikriausiai jau minėjo, kito pirmadienio vakare vyks pasaulio kvidičo čempionato finalas, ir mano vyrui Artūrui per pažįstamus Magiškųjų žaidimų ir sporto departamente pavyko gauti geriausius bilietus.

Turiu vilties, kad Harį išleisite su mumis į rungtynes, nes toks įvykis pasitaiko tik vieną kartą gyvenime: trisdešimt metų čempionatas buvo rengiamas ne Britanijoje, be to, nepaprastai sunku gauti bilietus. Be abejo, mums bus malonu, jeigu Haris pasisvečiuos iki pat atostogų galo. Mes jį saugiai įsodinsime į traukinį.

Būtų geriausia, jei Haris kuo greičiau atsiųstų Jūsų atsakymą įprastu būdu, mat Žiobarų paštininkas pas mus nevaikšto, be to, abejoju, ar jis žino, kur mūsų namai.

Tikėdamasi netrukus išvysti Harį,

pagarbiai –

Molė Vizli

(J. K. Rowling „Haris Poteris ir Ugnies taurė“)

Antrasis stebuklingas žodis arba tekstas – tai padėka. Kaip padėkoti žodžiu arba raštu? Skaitydami pavyzdžius iš literatūros kūrinių – apie XIII a. baltų gyvenimą, XX a. švedų vaikų santykius, XX a. lietuvių mokyklinę šventę, Anglijos burtininkų pasaulį bei XX a. vokiečių šeimos Kalėdas – galvokite, kodėl ir kaip dėkojama, kada užtenka tik jausmo, kada tenka pasitelkti etiketo išmanymą...

IV pvz.

* Žinojo, ko dabar reikia. Būtinai reikės padėkoti Medeina, bet šitai teks atlikti, kai vėl nueis į alką.

* Aglinda atsiduso:

– Atsiprašau... Išgelbėjot mus, o aš dar tinkamai nepadėkojau. Nesvarbu, kad vilkė... Tie ten, nuo kurių pabėgom, daug baisesni. Kaip galėčiau pačiam atsidėkoti?..

– Parodysi kelią, – tarė Uvis. – Į Žemaitiją, prie Ventės...

(Skomantas „Vilkė“)

V pvz.

Po pamokos, kai jie eina iš klasės, staiga Mirijama atsistoja prie Hugo suolo, ir Jozefina nugirsta ją sakant:

– Ačiū, kad tu nespoksojai kaip pamišęs.

Hugas garsiai uždaro suolo dangtį ir pasižiūri į ją.

– Dėl ko man į tave spoksoti? Nesuprantu.

Jo akys mėlynos mėlynos.

(M. Gripė „Hugas ir Jozefina“)

VI pvz.

Kibirą su gėlėmis iki pat mokyklos nešė Vidas, o Zuika žingsniavo greta. <...> Tada visi puolė prie Vido Šakalio.

– Vaje, kiek daug gėlių! – rankomis suplojo Regina Dūdėnaitė. – Kieno gėlyną išskynėt?

– Šitas tulpes užaugino Vidmantas Šakalys, - tarė Zuika. – Įteiksim jas auklėtojai.

– Ar su visu kibiru? – sududeno Amerikonas.

Vėl prasidėjo ginčai. Kas įteiks?

Pagaliau buvo nutarta, jog tai padarys aktyviausi visuomenininkai Vidmantas Šakalys ir Rūta Ragauskaitė.

– Merci beaucoup, chers amis... – pasakė prancūzų kalbos mokytoja, ir ant jos skruosto sutvisko ašara.

(V. Račickas „Zuika padūkėlis“)

VII pvz.

Mieloji Hermiona,

mes pralaimėjome. Man leista pargabenti jį į Hogvartsą. Egzekucijos data bus paskirta vėliau.

Kietasprandėliui patiko Londone. Nepamiršiu, kiek tu man padėjai.

Hagridas

(J. K. Rowling „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“

VIII pvz.

Vėliau Martinas atsisėdo, išsiėmė iš kišenės paprastą atviruką, kurį buvo nusipirkęs pašte, ir ėmė piešti... <...> Apačioje berniukas didžiosiomis raidėmis parašė: „Kalėdų angelas, vardu Bekas.“

Kitoje atviruko pusėje tėvai brūkštelėjo kelias eilutes.

„Labai gerbiamas pone daktare, – rašė ponia Taler, – mūsų sūnus tikrai nesuklydo, nupiešęs Jus kaip angelą. Aš nemoku piešti. Galiu Jums padėkoti tik žodžiais. Labai labai ačiū už gyvą kalėdinę dovaną, kurią mums atsiuntėte. Jūs esate geras žmogus. Jūs vertas to, kad visi Jūsų mokiniai taptų gerais žmonėmis! To Jums linki amžinai dėkinga Margareta Taler“. (E. Kestner „Skarjojanti klasė“)

Taigi prašymas, padėka, atsiprašymas – tai simboliais (pvz., gėlėmis, savo rankų darbais...) ar žodžiais (žodžiu arba raštu) išreiškiami žmonių pageidavimai ar jausmai (prašymai, padėkos, atsiprašymai) klausant savos širdies ir / ar laikantis tam tikrų etiketo (mandagumo) normų, jas kūrybiškai praturtinant savo išmone.

Prašymo, atsiprašymo, padėkos raštu modelis

I. Kreipinys į asmenį (pvz. Gerbiamas Mokytojau, mielas drauge...)

II. Tekstas (Prašyčiau... Nuoširdžiai dėkojame... Labai atsiprašau....)

III. Parašas, data

Šių raštų rėmuose ar už jų gali tilpti labai daug – ir nupiešiamų, ir žodžiais išsakomų, ir neišsakomų dalykų... Nes ne viskas įspraudžiama į rėmus, o ir įsprausti dalykai iš jų gali iššokti kaip linksmi saulės zuikučiai...