Tekstų kūrimo laboratorija: rašinys

Pagalvokite, ką reiškia žodis rašinys. Jeigu rašyti – tai sutartiniais ženklais (pvz., taškeliais, brūkšneliais, danteliais, hieroglifais, runomis, raidėmis ar kt.) užrašyti tam tikrus žodžius, sakinius, mintis, tai žodis rašinys galėtų nusakyti to rašymo rezultatą – tam tikrą baigtinį užrašytą žodinį tekstą. Gal taip ir yra? Atsiverskime Lietuvių kalbos žodyną. Tenai nurodomos 2 šio žodžio reikšmės. Antroji – parašytas veikalas (tai turbūt atitinka pradinį mūsų spėjimą), o pirmoji – rašomasis mokyklos darbas. Oi, kokių tų mokyklinių rašomųjų darbų būna įvairių... Štai Hario Poterio burtų pasaulio mokyklos mokiniai rašo pačius įvairiausius – ir apsigynimo nuo juodosios magijos, ir ateities būrimo dalykų rašinius ant pergamento ritinėlių, o Lietuvos mokiniai dažniausiai rašinius rašo per lietuvių kalbos pamokas... Tai mokinio savarankiškai parašyti (sukurti) žodiniai tradicinės trinarės struktūros (įžanga, dėstymas, pabaiga) tekstai tam tikra tema (atskleidžiant temą ar atsakant į temos klausimą). Kaip rašyti – pasakoti, aprašyti, samprotauti – realistiškai, fantastiškai, remiantis savo patirtimi, mokslu, visuomeniniu gyvenimu, literatūros kūriniu, savo išmone ar kt., priklauso nuo susitarimo prieš rašant.

Kaipgi šįsyk neprisiminus prancūzų rašytojo A. de Sent-Egziuperi apysakos-pasakos „Mažasis Princas“ minčių: Suaugusieji niekad nieko nesupranta patys, o vaikams pabosta visą laiką jiems aiškinti ir aiškinti... Prisiminkite, kaip jums sekėsi / sekasi aiškintis ir aiškinti mokykliniuose rašiniuose.... Ar neteko patirti, kad kai nori pasirodyti sąmojingas, kartais mažumėlę apsimeluoji. (A. de Sent –Egziuperi) Iš tikrųjų kai kuriuos mokyklinius rašinius rašant labai pravartu fantazuoti, skrajoti, svajoti... Už tokius „melus“ (o iš tikrųjų kūrybinius skrydžius!) juk esate giriami? O kai kuriuos rašinius reikalaujama rašyti rimtai, tikroviškai... Nors literatūra nuo matematikos smarkiai skiriasi (čia jums vieno atsakymo tikrai nebus, o kur dar daugybė daugiaprasmybių ir paslapčių ir tarp eilučių, ir už eilučių...), o mokykliniai rašiniai gali būti labai labai įvairūs, verta iš pradžių išsiaiškinti jų patikimą (senovišką / tradicinį) modelį. Tai atskleisti padės pavyzdys iš švedų rašytojos M. Gripės apysakos „Hugas“.

Kodėl ir kada susidomėjau vorais... (Hugas rašo šia tema atsakydamas į laikraščio pateiktą klausimą)

I. Dabar aš atsakysiu į Jūsų klausimus, kodėl ir kada susidomėjau vorais. (Tai lyg įžanga, bet mokyklinis rašinys turėtų prasidėti nuo labiau intriguojančios pradžios, bet Hugas nemėgsta tuščiažodžiauti, ką jau čia padarysi...)

II. 1. Mama man pasakojo, kaip viskas prasidėjo. Dabar atpasakosiu Jums jos žodžius. Mano lopšys kabojo ant didelio geležinio kablio. <...> Dažnai ji pamatydavo didelį vorą, ropinėjantį per mano veidą. Jis keliaudavo per mano kaktą arba per rankas. Tada juokdavausi, - pasakojo ji. To aš nebeprisimenu. . (Tai lyg dėstymo pirmoji dalis – mamos pasakojimo apie Hugo kūdikystę perpasakojimas)

II. 2. Bet voratinkliai ant lubų man visada pats gražiausias dalykas. Kai šviečia saulė ir juos nutvieskia spinduliai. Arba kai jie parausta nuo židinio šviesos. Arba naktimis, kai kambaryje tamsu ir tik voratinkliai ant lubų tviska nuo mėnesienos. Tai tikrai antgamtiškas grožis. Atrodo, kad sapnuoji. O gal iš tiesų sapnuoji. Naktį aš gana daug sapnuoju. (Dėstymo antroji dalis – paties Hugo patirties atskleidimas – samprotavimas)

II. 3. Kai paaugau, tėvas ėmė man sekti pasakas apie vorus. Todėl, kad jie tokie panašūs į mūsų kaimo žmones, - sakė tėvas. Turiu omeny gyvenimo būdą, o ne išvaizdą. Mano tėvas sako, kad ir žmonės rezga nematomus tinklus. <...> Šiame pasaulyje visur vien tinklai. Ir visi spurda vienas kito tinkle. Ne visada galima pasakyti, kas yra voras, o kas jo auka. <...> Knygų rašytojai, pavyzdžiui, dažnai beviltiškai patys įstringa į savo tinklus. (Dėstymo trečioji dalis – tai paties Hugo prisimenami tėčio pasakojimai ir samprotavimai)

III. Bet ne visi vorai audžia tinklus. Kai kurie medžioja kitais būdais. Apie juos parašysiu kitą kartą.Virš komodos čia kabo paveikslas. Jame burinis laivas jūroje. Tokiu laivu ir aš plaukiosiu, kai pabaigsiu mokyklą. Mane labai domina, kaip vorai elgiasi jūroje. (Pabaiga – žinomų ir nežinomų dalykų meninė paralelė ir ateities siekių atskleidimas)

(M. Gripė „Hugas“)

Ar Hugas atsakė į laikraščio pateiktą dvišakį klausimą? Kada? – Hugas pasakoja nuo savo potyrius kūdikystėje, vaikystėje iki dabar ir net išsako savo troškimą juos tyrinėti ateity, kodėl? – Hugo jutimai, potyriai, jausmai sustiprinami jo paties ir jo tėčio samprotavimais – taigi į temos klausimą (klausimus) tikrai atsakyta išsamiai. Pagal mokyklinius reikalavimus trūktų įmantresnės įžangos – tai lyg užmesta meškerė su jauku, sukelianti žinomo-nežinomo laimikio laukimo nuojautą... O pabaiga – meniškai graži, nors pagal mokyklinius reikalavimus reikėtų susumuoti tai, kas pasakyta, bet Hugas (turbūt) kartoti(s) nemėgsta...

Aptarus patį paprasčiausią tradicinio mokyklinio rašinio rašymo modelį, galima prisiminti ir jo rašymo (kūrimo) eigos (sekos) galimybes.

Mokyklinio rašinio rašymo (kūrimo) pagrindiniai etapai

1. Rašinio temos ar klausimo išsiaiškinimas (ką apie tai žinau, ką ir kur dar galėčiau sužinoti, ką reikėtų ir ką norėčiau parašyti?)

2. Rašinio pavadinimo sugalvojimas, jei susitarta, kad bus galima sukurti savo (pvz., bendroji tema ar klausimas – Keisčiausias mano skaitytų knygų veikėjas; Koks skaitytų knygų veikėjas man keisčiausias ir kodėl?; sugalvoti savi pavadinimai – Mes abi – keistos Pepės Ilgakojinės!, Kaip gyvuoji, Nematomas vaike?, Namų elfas Dobis – tai bent atradimas! ar kt.)

3. Rašinio turinio ir struktūros planavimas pasitelkus kokią nors planavimo strategiją (pvz., minčių pūgą, idėjų banką, minčių žemėlapį – įžanga, dėstymo šakos, pabaiga – ar kt.) ar rašant paprastą planą.

4. Rašinio nuosaikus / nuoseklus rašymas (juodraštis, tikrinimas, švarrraštis) pasakojant, aprašant ir / ar samprotaujant

5. Rašinio perskaitymas ir įsivertinimas (kaip vertinu pati / pats / kodėl?)

Svarbiausia, kad būtų įdomu, smagu rašyti siekiant pardžiuginti, nustebinti ir save, ir kitus. Sėkmės!